Literatūra
Čiuožti banglente kasdienybės paviršiumi
Pasirodžius trečiajai Ernesto Noreikos knygai „Apollo“ (2019) buvo galima įsitikinti, kad poetas drąsiai renkasi nežemiškas teritorijas, po kurias vaikštinėja jo subjektas, nors poetinis skrydis į kosmosą atspindi ir kasdienybę bei sufleruoja, kad pats žmogus yra neišsemiama, besiplečianti visata.
Tarsi draugystė su chuliganu – paprasta, bet pamokanti
Liutauras man yra sakęs, kad patirtys yra savos ir svetimos, pastarąsias prisijaukini ir ilgainiui jos tampa savos. Esė rinkinyje irgi, jeigu nutiktų taip, kad ne viską iki galo randi sau, – prisijaukinsi ir tai taps tavo.
Janka ir Marija
Sovietmečio fotografijose įamžinta karštanti senučiukė. Akys išvargusios nuo rankraščių ir rankdarbių. „Gyvenimo iškankinta moteris“, – taip M. Lastauskienę prisiminimuose apibūdino gerokai anksčiau ją pažinusi baltarusių kultūros veikėja Paulina Miadziolka. O apie akis sakė taip: „Šiltos, geros akys, nuo kurių darydavosi šilčiau širdyje.“
Šiaurinės žuvys
žvejo valtelė siūbuodama ilgisi uosto.
Slankioja tarp vynuogynų pilki asilai,
gaudžia cikadų laukai ir citrinos sunoksta.
Dvelkia džiovintom žolelėm pietinė lanka,
vėjyje dreba smailiųjų spygliuočių viršūnės.
sodininkas
Nesakykite motinoms
Belaisvis menininkas
Yra posakis: „Užrakink menininką narve, neduok jam valgyti, neleisk miegoti ir jis sukurs savo geriausius gyvenimo darbus“, tačiau tai gali tikti nebent save aukojantiems grandžo atlikėjams. Vargu ar gyvendamas nuolatinėje priespaudoje menininkas sužibėtų. Kaip tik – nenuilstamai menininko sielai gyvybiškai būtina laisvė, kad galėtų pasiekti kūrybiškumo padanges. Deja, dažnai būdami pavaldūs vien savo vaizduotei, kūrėjai gali likti daugelio nesuprasti…
Protingavimai (30)
Rudens spalvos
Šiandien paskutinė rugsėjo, taigi, trisdešimtoji, diena. Kitados, veikiamas panašios nuotaikos, nutapiau impresionistinį paveikslą su rūkų gaubiamais miškais, pro miglas prasišviečiančia saule, pirmame plane voratinklyje kabančiu voru. Savo įpročiu ant paveikslo užrašiau pavadinimą – „Rugsėjo trisdešimt pirmoji“. Tik vėliau, peizažui jau kabant kažkurioje parodoje, susigriebiau, kad šis mėnuo trunka trisdešimt dienų, bet dėl akivaizdžios melagystės į mane nesikreipė nei tuometiniai…
Užmirštų „sekretų“ muziejus
Chruščiovinės reabilitacijos laikais sušaudytųjų NKVD kalėjimuose giminaičiams išduodamų pažymų grafoje „Mirties priežastis“ buvo klijuojamos išradingiausios medicininės diagnozės – kaip tik todėl, kad neliktų sušaudymų skaičiaus. Po dvidešimties metų išmonė virto tikrove (sėkmingoms išmonėms visada taip ir atsitinka!): žmonės iš tikrųjų ėmė mirti nuo to, nuo ko jų tėvai ir seneliai buvo pažymėti mirę popieriuje. Apskaičiuoti „skaičių“ pasidarė galutinai neįmanoma, ir visa karta neteko nuosavos, visiems bendros istorijos – paskui prapuolė ir optika, per kurią būtų galima įžiūrėti kiekvieną atskirai: žmonės kaip žmonės – gyveno sau, mirė, maža kam kaip susiklostė…
