Literatūra
Isaakas Babelis
Jis buvo labai smalsus, Berlyne norėjo pamatyti viską, bet „viskas“ jam buvo žmonės, būtent visokiausi žmonės, o ne menininkų užeigų ir prašmatnių restoranų lankytojai. Labiausiai jam patiko „Ašingerio“ aludės, ten greta stovėdami mudu, būdavo, labai lėtai srebiame žirnienę.
Apie riboženklius, paradoksus ir platumas
Ketvirtoji Aušros Kaziliūnaitės poezijos knyga „Esu aptrupėjusios sienos“ ypatinga tuo, kad greta eilėraščių regime bendrą knygos nuotaiką atspindinčias Laimos Stasiulionytės nuotraukas. Šis rinkinys pakviečia į žodžio ir vaizdo meditaciją, o jos ambivalentiškumas tik sustiprina įsiklausymo ir įsižiūrėjimo poveikį.
Dinas Moriartis ir jo pasekėjai
Romanas „Kelyje“ pačia savo esme – pikta knyga, įtūžusios kartos knyga, ne veltui ji tapo jos „biblija“. Protestas, maištas, protestas. Stebiesi, kiek turėjo sieloje susitelkti tulžies, nusivylimo ir netikėjimo, kad gimtų tokie herojai, kaip Dinas.
Plekšt
Daug kas Palangoje keičiasi, bet tik ne bobų pliažas. Tas tai stabilus kaip bordiūras. Patinka jis man su visom savo bobom (BOBOM ir ne kitaip, tad, paprašyčiau, jokių čik čirik), jų plepalais ir trauzų turgumi. Bet prie vieno dalyko per tiek metų niekaip nepriprantu – nu, bet kodėl jos save ten taip plekšena? Plekšt plekšt plekšt! – aidu atskrieja,…
Kūrinys visada svetur
Kūrinys, be abejo, emigruoja ne į kaimyninę šalį, ne į rytus ir ne į vakarus, tai yra ne horizontaliai, o vertikaliai. Toks tekstas mus kviečia ne pajudėti į šoną, o palypėti aukštyn. Nes tik taip galime patirti, kad tai yra šis tas daugiau nei žiniasklaidos straipsnis arba dokumentinis, publicistinis arba istorinis pasakojimas.
Eilės
Poezijos vertimai
Tekstas kaip apsėdimas
Kai pradėjau galvoti apie šį tekstą, norėjau kalbėti apie dalyvavimą KITO kūrybos procese, apie tai, kad vertėjo gyvenimą tolydžio pasiglemžia KITAS – tas, kuris SVETUR, tas, kurio tekstas galiausiai atsiranda čia ir visiškai užvaldo, persmelkia ir tampa vertėjo savastim. Galvojau apie tai, kaip pusmečiui ar metams beveik atsisakau savo gyvenimo. Rodosi, gyvenu tik tam, kad per mane į lietuvišką…
„Šiaurės vasara“: kas liko kadre
Seno vertė visada auga, proporcingai disonuodama su nauju, kuris, deja, visada liks tik atspindys to, kas buvo. Todėl ir Jurbarke anksčiau vykę forumai (Biržų muziejuje „Sėla“ „Šiaurės vasara“ vyksta nuo 2013-ųjų) prisimenami kaip viskuo „-esni“ – tai nostalgiškai nuskambėjo iš forumo sumanytojos ir rengėjos Giedros Radvilavičiūtės lūpų.
Aš esu romka
Mašiną pastatai prie buvusio Fizikos instituto, jau kiek po vidurnakčio ir dar girdisi paskutinių lėbautojų riksmai baruose. Netrukus jų tamsios figūros šlitiniuos gatve – kas vems, kas myš, ranka atsirėmęs į vieną iš kareiviška vora sustatytų liepų, – Vilnius smaksos po nakties apdujęs, skendintis liepų lipčiuje, sumišusiame su myžalais: sakraliame nakties krikšte. Slepi plaukus po kapišonu ir neri į…
