Literatūra

ALEKSEJ TOLSTOJ

Vampyro šeima

Boris Zabirochin. Iš iliustracijų rusų liaudies pasakoms. 2018

Čia privalėčiau jums, maloningosios ponios, pasakyti, kad vurdalakai, kaip slavų tautos vadina vampyrus, vietinių gyventojų įsivaizdavimu, yra niekas kitas, kaip iš kapų prisikėlę numirėliai, kad siurbtų gyvų žmonių kraują. Elgiasi jie kaip ir visi vampyrai, bet vienas ypatumas daro juos dar pavojingesnius. Vurdalakai, maloningosios ponios, labiau mėgsta siurbti pačių artimiausių giminaičių ir geriausių draugų kraują, o tie, kai numiršta, irgi tampa vampyrais, taigi, mačiusiųjų žodžiais remiantis, kalbama, kad Bosnijoje ir Hercegovinoje visi kai kurių kaimų gyventojai pavirsdavo vurdalakais.

Senovės arijų giesmės protėvių vėlėms

Kurie tikrieji aukoėdžiai, aukogėriai, kurie su Indra ir dievais į tas pačias vežėčias paimti,
Agni, atvyki su tūkstančiu šitų dievagarbių – pirmųjų, tolimųjų – su protėviais, prie židinio susėdusiais.
EVELINA DACIŪTĖ

Eilės

kur geriau būtų durys išeiti
yra tiktai langas pro angą
prasikala spindulio stiebas
nelieka nei kojų nei rankų
nei veido nei pilvo nelieka
tik melsvas paliegęs šešėlis
po lova sena susirango
STANISŁAW BARAŃCZAK

Poezijos vertimai

Jei tau ką skauda:
– gera naujiena: esi gyvas.
– bloga naujiena: tą skausmą
jauti tik tu.
IEVA RUDŽIANSKAITĖ

Ieškojimo žavesys

Kęstučio Navako sudarytoje antologijoje „Lyrika plius: papasakok man eilėraštį…“, kurioje poetai ir poetės (iš viso šioje knygoje – 66) komentuodami vieną savo pasirinktą eilėraštį parodo gan skirtingą santykį su kūrybiškumu, neišvengiamai pateikdami ir skirtingas poezijos sampratas.

GUNTIS BERELIS

Mirties triumfas

Projektas „Mirties triumfas“ turi du įkvėpimo šaltinius. Migloti idėjos kontūrai išryškėjo skaitant Michelį Foucault; įstrigo jo mintis, jog mirtis yra išvaryta iš šių laikų visuomenės. Negaliu nepritarti Foucault. Žmonės iš tiesų sergstimi nuo mirties akivaizdos, tarsi mirtis būtų kažkas nenatūralaus ir kvailo.

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Antraštė

  Išlipau iš traukinio nepažįstamo miesto stotyje, lagaminą palikau automatinėje bagažo saugojimo kameroje. Nesutikau žmogaus ar bent šuns – jokios gyvos būtybės, – pagalvojau: „Taip jaučiasi užkariautojai.“ Ėjau viena plačios gatvės viduriu, iš kairės ir dešinės rikiavosi žydinčių kaštonų kolonos. Dienai brėkštant nesupratau, ar šviesa mano akivaizdoje kūrė visa, ką mačiau, ar vaizdas radosi todėl, kad žiūrėjau; gatvė vėrėsi prieš…

LINAS RYBELIS

Epitafijų ciklas VIXI

IV. Savižudžio epitafija
Škac, mirtie, škac.
Aš pats.
DONNA TARTT

Dagilis

Frans Hals. Jaunas vyras su kaukole. 1626–1628

Pirmąkart per daugelį metų mamą susapnavau Amsterdame. Ilgiau kaip savaitę lindėjau viešbutyje, bijodamas kam paskambinti ar ištrūkti į lauką; širdis plastėjo ir spurdėjo krūtinėj nuo pačių nekalčiausių garsų: lifto skambučio, gėrimų vežimėlio barkšnojimo, net valandas mušančių varpų de Westertoren ir Krijtberg bažnyčių bokštuose gausmo, smelkiančio šiurpia iš pasakų ataidinčios neišvengiamos lemties nuojauta. Dienomis sėdomis ant lovos bandydavau šifruoti per televizorių olandiškai transliuojamas žinias…

DAVID HERBERT LAWRENCE

Mirties laivas

Nūdienos gyvenimas – tai idioto pasaka;
plokščiakrūtės, trumpaplaukės, chemizuotos moterys neaiškios lyties
ir išglebę išlepę jaunuoliai dar neaiškesnės lyties,
ir higieniški kūdikiai vežimėlių griozduos, panašiuos į karstus.