Literatūra
Laikas žudyti
Išvydusi mane tarp augalų, toliau ramiai prausėsi, nepaisydama manęs, o galbūt iš tiesų jai nerūpėjau. Kone suėmė juokas ir pamaniau, kad tikriausiai vienas iš mūsų – miražas, bet tik ne aš. Ir nejau ji neprimena vienos iš gražuolių, kurių kareiviai ieško norėdami nufotografuoti arba kitais sumetimais?
Sutraukęs cigaretę žengiau artyn – norėdamas pasiekti taką, turėjau praeiti pro moterį. Ji vėl įbrido į balą ir vėl ėmėsi monotoniško žaidimo. Žiūrėjo, kaip vanduo srūva oda, ir tiek.
Apie ritualus
Šiųmetinė PDR tema buvo „Poezijos ritualai“. Ruošdamasi pirmą festivalio dieną vykusiai to paties pavadinimo diskusijai, mąsčiau apie smarkiai pasikeitusius kultūros leidinių ritualus, apie epochos, kai redaktorius dar bendraudavo su autoriais redakcijoje, pabaigą. Dabar esu tikriausiai paskutinė „Šiaurės Atėnų“ redaktorė, kuri dar su autoriais kalba telefonu.
Sara Poisson provokuoja
…naujausia poetės knyga yra ryškus, konceptualus ir labai savitas šiuolaikinės lietuvių poezijos kūrinys. Kodėl? Atsakymas paprastas – nes jame susikerta socialinis jautrumas, kūno patirtis, kalbos refleksija, gamtos ir civilizacijos įtampa, o visa tai išreiškiama intensyvia, ritmiška, dažnai provokuojančia poetine kalba.
Lesboezija ir literatūrinė frustracija
Gudru vietoj knygos išleisti „knygeliotę“, kurią labai patogu nešiotis kasdien ir išsitraukti bet kurioje situacijoje, kai turi laiko sukalbėti vienus poterius. Tiems, kas nemėgsta melstis, tai ši knygeliotė gali atlikti ir mados žurnalų funkciją – tiesiog verti, verti, kol paveiksliukai baigiasi, kažką truputį paskaitinėji, ir viskas.
Senienos ir naujienos (28)
Nelengva tą užrašyti, bet Ernestas Parulskis pralenkė Sigitą Parulskį, kurio eseistika man tiek daug reiškė 2000-aisiais. Žodis „pralenkė“ gal kiek netikslus; „transformavo“? „Lėti nuotykiai“ iš pirmo žvilgsnio visai neprimena lietuviškų esė, labiau publicistiką arba detektyvinius apsakymus. Tai jau visai kitokia esė banga, ir, bijau, literatai jos nesupras iškart.
●
stebiesi, kad rašau poeziją
palauk, seniuk, dar nematei mano „OnlyFans“
ten aš išsilukštenu kaip pistacija
išsivynioju kaip mumija
nes kiek galima slankioti tarp eilučių?
Kodėl neateini?
Jau skrenda kregždės į pietus
Ir sodas paberia lapus,
Ruduo atėjo, bet kodėl
Tavęs vis nėr, tavęs vis nėr?
O grįžk į mano glėbį tu,
Taip godžiai į tave žiūriu
Ir bausčiaus švelniai prisiliest
Tau prie širdies, tau prie širdies!
Vilniaus nerimas
…iš nekonformistiškos prozos (kai pajėgiama ją skaityti) mažų mažiausiai naudinga semtis priemonių, kuriomis konfrontuojamos – iškalbamos – baimės ištakos. Ten, kur tradicinis žodynas dekonstruojamas iki pamatų, kur į paviršių iškeliami žiaurūs, bet žmogiški įvaizdžiai, kur meilė kovoja su skausmu, ten atsiveria nauja erdvė šviesiai realybei, individualesnei kalbai ir gyvenimui.
Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (16)
…skaitytų knygų knygynai prekiauja viltimi. Viltimi, kad ieškoma knyga bus. Kaip kitaip paaiškinti žmonių užklausas, kai jie net nesitiki, kad turime jų ieškomą knygą?
