Literatūra
Angelėlis
Eglė akino jį savo grožiu ir rėksmingu, įžūliu nesuskaičiuojamų žvakių spindesiu, bet ji buvo jam svetima, priešiška, kaip ir aplink ją susispietę švarutėliai, gražūs vaikai, ir jam knietėjo tą eglę taip pastumti, kad ši užgriūtų ant tų šviesių galvelių. Rodėsi, jog kažkieno geležinės rankos sugniaužė jo širdį ir spaudžia iš jos paskutinį kraujo lašą. Nulindęs už fortepijono, Saška atsisėdo tenai kampe, nesąmoningai lamdė kišenėje paskutinius papirosus ir galvojo, kad turi tėvą, motiną, savo namus, bet, pasirodo, viso šito lyg ir neturi, ir nėra jam kur eiti.
Eilės
Sugriauti miestai
Kaulo gausmas
Dienų konsteliacijos
Skaitydama Alfonso Andriuškevičiaus dienoraščius pajutau paradoksą: kaip žanrui pridera, metai po metų, diena po dienos fiksuojamas konkretus laikas, bet patys įrašai jį, sakyčiau, konceptualiai ignoruoja: laiką verčia erdve. Nesvarbu, ar tai būtų 2002 ar 2015-ieji, įrašų fragmentai komponuojami kaip erdvinės kompozicijos.
You Need The Drugs
Šiemet rudenį pasirodžiusi Nojaus Saulyčio debiutinė knyga sulaukė apžvalgininko Tomo Vaisetos kritikos strėlės LRT radijo laidoje „Pirmas sakinys. Ar Metų knygų rinkimuose – metų knygos?“. Tiesa, Vaiseta sąmoningai neįvardijo nei autoriaus, nei knygos pavadinimo, tačiau žinant kontekstą („SMS gėlytė“ – vienintelė lietuvių autoriaus poezijos knyga, kurią pastaruoju metu išleido „Kitos knygos“) galima daryti prielaidą, kad kalbėta būtent apie šią…
Vertėja milijonierė
„Kas čia žiūri?“, „Katinėlio mokykla“, „Burtų lazdelė“, „Sugauk mane“, „Kapšiukas su dviem skatikais“… Sudėję visų Irenos Rudokienės (Olšauskaitės) verstų leidinių ir leidinukų tiražus gausime rekordą. Milijonas 315 tūkstančių egzempliorių. Milijonierė.
Miltinio rožė
Nors Juozas Miltinis prieš metus jau buvo pašalintas iš teatro vadovo pareigų, paradui tebevadovavo. Beje, ir savo spektaklius prižiūrėjo iki pat 1993-iųjų. Kitaip būtų sunku ir įsivaizduoti.
Šlaitas
…Taip buvo pernai ar užpernai, ar prieš penketą metų. Laikas sustojo, ir mes likom įšalę jame. Nespėję sugrįžti. Atskirti ne upės – vandenyno. Uždaryti tarp keturių sienų. Už jų nematomas priešas skina gyvybę po gyvybės. Nereikia ir masinio naikinimo ginklų. Visi – nepaskelbto karo belaisviai.
Asmeninės utopijos žemėlapis
Vieninteliai namai paribyje, kuriuos pažinau ir kurie niekuomet nepasirodė per daug nepatogūs, dargi atvirkščiai – kuriuos prisimenu kaip vienus jaukiausių ir džiaugsmingiausių, buvo Londono skvotai. Camden Road 8 – pirmasis, nepakartojamasis. Net žiurkės pusrūsyje, stambūs, plaukuotakojai vorai židinyje ir po pusmečio sprogęs kanalizacijos vamzdis netemdo širdžiai mielų prisiminimų.
