Literatūra
Vienadienis
Nenumanau, kiek dar turiu laiko.
Šis pasakojimas gali nutrūkti bet kurią akimirką. Pakibti vidury žodžio. Užgesti sakiniui nepasibaigus. Tašką šioje keistoje istorijoje teks padėti jums. Taip, jums – žmogui, išdrįsusiam skaityti šias painias eilutes, parašytas bepročio, kuris niekada nebepamatys aušros. Kitas laikrodžio rodyklės žingsnis gali būti paskutinis.
Amžiną atilsį dangaus provincijoj
Kai būdavo baugu – užmigti tamsoje ar likti vienai namie – dėliodavau jos eiles mintyse kaip mažas vaikiškas maldas – naivias, net linksmas, todėl raminančias, o kai kurias – paslaptingai mąslias; jose, jaučiau, užkoduota kažkas daugiau nei tik saugus ir nuotaikingas nuotykis. Ir jau tada vaikiškoje sieloje dilgtelėdavo vėliau iki begalybės išsikerojęs ilgesys.
Taškas kaip įvykis ir laikysena kalboje
Fenomenologiškai galima sakyti, kad kalba be taško pakimba tarp galimybės ir sprendimo. Kol sakinys neturi taško, vis dar galima atsitraukti, pasitaisyti, atsiimti. Atsakomybė atidedama. Kalba vyksta, bet neįvyksta.
Senienos ir naujienos (27)
Vaižgantas buvo kunigas, kuris per savo smalsumą tikrai pažinojo gyvenimą: nuo įsimylėjimo požymių ligi fakto, kaip atrodo pakaruoklės veidas. Deimančiukų meistras, nors „Pragiedruliai“ daug nuobodesni už pesimistiškąjį Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“.
fontanas
vaikystėje
išrasdavau įvairius žaidimus
iš loto kubelių
degtukų dėžučių
ir daiktų
kurių paskirties nežinojau
●
mūsų dangaus šimtinėms –
kas žino kiek jų yra dabar
mūsų dangaus šimtinių
iš mūsų kruvinų mūšių laukų
iš mūsų nužudytų dangiškųjų miestų
iš mūsų subombarduotų dramos teatrų
ir moterims ir vaikams ir dar negimusiems –
atsivėrė Eliziejaus laukai
Ukraina
O aš tada galvodavau:
„tai štai kokia ji,
tėvynės pramonė,
nesunaikinama ir beveik amžina,
kaip šitas apsilaupęs rėmas
ir izoliacija apvyniotos rankenos,
štai jis, nepalaužiamumas,
pati tyriausia jo išraiška.“
Po vandeniu
Paryžius yra vieno mauko baseinas.
Neriu į jo smaragdinį, drungną vandenį – išplėtusi akis, apsupta margo tyvuliavimo, geriu jį godžiai.
Iriuosi jo gatvėmis ir nuolat, be perstojo matau veidus iš praeities – žiūrėdama į svetimus, maišau prisiminimų kortas: štai praeina Povilas ir Adelė, o dabar Liza ir Pjeras.
Mergaitė siuvinėtais džinsais
Tą vasarą Klausučių pradinė buvo paversta stovyklaviete. Darbo ir poilsio stovyklos – taip tada vadindavo – nakvynės vieta. Ant salės grindų pridėliota čiužinių, jie buvo skirti per atostogas kolūkyje įdarbinamiems mokiniams. Šios vietos mokytojų ūkiui, o ypač mudviem su Roma, tai buvo dvejopos reikšmės nuotykis.
Persodinimas (3)
VERONIKA. [...] Žaviuosi, kad jiems padedi. Vadinasi, ir mumis pasirūpinsi senatvėj. Vakar trumpai šnektelėjau su Teisės fakulteto dekanu. Jo manymu, apykojė netrukdys studijuoti. Fakultetas netoli, po metų galėsim paprašyti išplėsti metražą bent iki penkių kilometrų, dar po penkerių – iki dešimt kilometrų. Būsi beveik laisvas. Aš jau viską susitariau, tave priims.
