Literatūra

SANTIAGO H. AMIGORENA

Vidinis getas

Barbara Regina Dietzsch. Dagio šaka su drugeliu, laumžirgiu, boružėle ir voru. 1777

Visentė, kaip ir diduma žmonijos, galėjo žinoti ir kartu negalėjo žinoti. Negalėjo įsivaizduoti, kas vyksta už dvylikos tūkstančių kilometrų, čia, vykstant jo asmeninei dramai. Negalėjo niekaip to įvardyti. Beje, stebėtina, kad negalėjo ne tik Visentė, bet ir visi kiti. Iš pradžių šių įvykių niekas nevadino nei Šoa, nei holokaustu. Nei prancūziškai, nei angliškai, nei mažąja, nei didžiąja raidėmis. Pradžioje tai tiesiog neturėjo pavadinimo. Buvo kalbama apie įvykius, katastrofą, kataklizmą, tragediją, vėliau apie skerdynes, apokalipsę. Bet pačioje pradžioje tai išvis neturėjo pavadinimo.

MAX EASTERMAN

Grigorijaus Kanovičiaus „Šėtono apžavai“

„Miestelio romanse“, pirmame į anglų kalbą išverstame Grigorijaus Kanovičiaus romane, autorius savo „alsavimu“ piešia meile alsuojantį ir nepamirštamą paveikslą savo gyvenimo tarpukario Jonavos štetle, viename iš miestų ir miestelių vadinamosios Sėslumo ribos teritorijoje – vienintelėje vietoje Rusijos imperijoje, kur dauguma žydų galėjo gyventi legaliai.

AUŠRA DAMBAUSKIENĖ

Televizorius, aš ir lietuvių kalba

  Šnekamąją gimtąją kalbą ėmiau jautriau girdėti tik studijų metais, bandydama vaidinti studentiškame teatre. Ten gerokai patvarkė mano kirčiavimą, apravėjo barbarizmus. Būdavo, kad ir draugas filologas mesteldavo vieną kitą pastabėlę. Iki tol kalbėjau kaip pakliūva – ir kaunietiškai (esu trečios kartos kaunietė), ir mokykliniu slengu. Pamažėle atsirado diskomfortas klausantis puskalbe bendraujančios vyresniosios kartos artimųjų, augusių prie dviejų okupantų, o prieš…

VERDENĖ MONIKA VALKIŪNAITĖ

Eilės

atėjo dar ir dar, ir dar viena diena,
skynėsi kelią šviesa pro
numurzintą, nevalytą stiklą,
drėkstelėjau užuolaidas, užtraukiau,
eik sau, liepiau.
HAYAN CHARARA

Poezijos vertimai

Kad ir kas nutiktų,
rytoj išeiginė
arba butelis džino nuo nemigos,
o jei metei gerti, cigarečių pakelis. O tada
pats sau ponas, susidedi mantą
ir išvyksti…

Du žydų poetai [Treinin; Or]

Pranašystė nemelavo: barbarai atėjo
ir iš karaliaus rankų paėmė miesto raktus.
Bet atėję jie apsitaisė mūsiškais drabužiais,
ir jų papročiai buvo valstybės papročiai;
ir kuomet jie įsakė mums mūsų kalba,
mes jau nebežinojom,
kada barbarai atėjo pas mus.
VELVL ČERNIN

Ankstyvas rytas, pilkas kaip pelenai…

Ankstyvas rytas, pilkas kaip pelenai.
Bėgiai bėga atgal.
Dar per anksti gerti šabo vyną.
Per daug patetiška muilo opera.
MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (7)

Žydai žino, kaip jų kūnai turi gyventi. Kuo rengtis, ką valgyti, kaip žmonas mylėti, kaip vaikus auginti, tiksliai parašyta jų knygose. Jiems apie tai galvoti nereikia. Todėl galvoti, kaip valdyti pasaulį, jie turi daug laiko.

RŪTA JAKUTYTĖ

Svogūnai labai sveika

  Man slenka plaukai. Kantriai, pastoviai, su man pačiai būdingu užsispyrimu, visai kaip kopos Nidoj, smiltelė po smiltelės, pleiskana po pleiskanos, varo žemyn, nors tu ką. O aš, ką aš, staigiai į virtuvę, šaldytuvo durelės atsidaro, svogūnas, labai gerai, sutarkuoju kaip už tėvynę, citrina, tai žinoma, viską, kas turi stiprų skonį, turėtų gerai ir mano plaukai virškinti, medaus dėl pasigailėjimo…

LAURYNAS LATVIS

Kelionė į Lietuvą. Keliai, mašinos, žmonės

Mašinėlių ir jų vairuotojų Lietuvoje yra daug. Gyventojų smarkiai sumažėjus, o vairuojančiųjų skaičiui išaugus, gatvėse ir keliuose tai labai matosi. Vairuoja visi: ir spuoguoti bachūriukai aptemptom kelnytėm, ir žilos močiutės su sportbačiais, ir solidžiai atrodantys ponai su lakūnų akiniais.