Literatūra
Vergų pirklio kraujas
Lyg koks prakeiksmas ant durų buvo prikaltas pirštas, juodas pirštas, vis dar kraujuojantis. Kaip tai galėjo būti įmanoma? Stovėjome apstulbę. Nors vienas kitam netarėme nė žodžio, uždavinėjome sau tuos pačius klausimus. Kodėl jis nusipjovė pirštą? Ar buvo ginkluotas? Kur rado vinį? Ko siekia? Ilgokai stengėmės įminti šią mįslę…
Iš Pavasario į Vasaros gatvę
Sirgti malonu. Sirgti sveika. Vasaros gatvės paviljonas apgobia lyg didelės šiltos įsčios. Lyg žiemos sodas. Vijokliai psichoterapeutai švelniai apsiveja, apglėbia ir raminančiai ošia į ausų geldeles. Ilgiuosi jūros. Ilgiuosi ošimo. Ilgiuosi net to sykį man replikavusio nesimpatiško rezidento.
Hipsteriai – tai kiti
„O pasirodys, kad poeziją, gražiai suėdusią visą gyvenimą, kūriau vienintelei tau, kritiškai atlaidi pokvaile doktorante, skaitysianti mane po penkiasdešimties ar, galimas daiktas, net ir šimto metų.“ Tikrai?..
Alyvmedžiai
Eilės
Algio Mickūno „Kosminę sąmonę“ pasitinkant
Ši Algio Mickūno knyga, man rodos, apima ir apvainikuoja jo filosofiją. Žinoma, mąstymas negali čia sustoti, baigtis. Tiek autoriui, tiek skaitytojui lieka begalinių variacijų galimybė, galimybė artikuliuoti naujas rūpimas temines problemines sritis.
Mindaugo Jono Urbono debiutas: tiems, kurie dausose
Mindaugo Jono Urbono debiutas pavyko. Tai sakydamas turiu omenyje nei daug, nei mažai: novelių rinkinys „Dvasių urna“ atskleidė tam tikrus šeimos ir giminės dvasinius klodus, kurie formuoja bręstančio žmogaus asmenybę.
Panelės Linos kelionių jausmas
Gyvename netoli oro uosto. Apėmus naujos kelionės ilgesiui (tai paprastai būna praėjus maždaug mėnesiui nuo senosios) akis ir širdis vis labiau kliūva už aukštyn besistiepiančių oraeigių. Tursendama iš gretimais esančios parduotuvės, tįsdama po kelis bulvių-agurkų-makaronų prikrautus maišus ir rikiuodama vien vakarienės maršrutus, nostalgiškai nulydžiu tuos, šaunančius aukštyn. Ant garsiųjų svarstyklių išdidžiai dedančius savo drąsą. Lekiančius nuotykiauti. Išžvalgyti dykumų. Išgerti negyvųjų…
Sniegas gegužę
Šiandien vedu tėvą tais pačiais painiais koridoriais, lėtai, prilaikydama už parankės, mus lenkia apkūnios sanitarės, vežančios vežimėliuose mažas kaip vaikai bobulytes prakauliais paukštiškais veidais po skrupulingai užrištom skepetom, palinkusias sopulingomis smūtkelių pozomis. Leidžiamės į rūsį senu liftu, – kaip į kapą, sakau tėvui ir juokiamės…
Tėčiai
Milanai, nesijaudink, aš tavęs niekada nepaliksiu – niekada! – sako pleputė. – Visada būsim kartu. Na, tegul tu ir turi du tėčius – tuo geriau! Aš nė vieno neturiu, tik mamą.
