Literatūra
Į Paryžių keliais nušliaužčiau
Jau pirmaisiais tremties metais Maija būtų atsisveikinusi su pasauliu, kuriame atsidūrė. Savižudybės tada buvo kone įprastas dalykas – daug kas nepajėgdavo ištverti, dažniausiai vyrai. Prarasdavo viltį, o tai tikrai nepakeliama. Maija irgi pagalvodavo: galėčiau viską užbaigti. Visa tai baigtųsi ir daugiau nesikartotų. Rytais nebeatsibusčiau barake už tūkstančių kilometrų nuo namų, mamos, dukros Helju.
Gauromečio vasara
Kas vakarą, maždaug apie dešimtą, jau pradėjus nardyti šikšnosparniams ir sutemoms vasaros pradžioje dar tik leidžiantis, o pabaigoje – beveik visiškoje tamsoje, nuo staiga atsiradusio pratiso gaudimo pradėdavo virpėti oras. Kurį laiką gaudesys tarsi pakibdavo ore, – nei silpdamas, nei stiprėdamas, kol atrodydavo, kad taip ir turi būti, – kažkur iš dangaus imdavo sklisti gūdi vibracija, nuo kurios, regis,…
Už Pasvalio, už Pasvalio…
Iš Amerikos azijiečių poezijos
Gyvename įdomiais laikais, arba Savaitė Italijos šiaurėje
Sakoma, geriausia į Veneciją keliauti žiemą, kai turistų išvaikščiotas gatves apgaubia rūkas, patvinęs vanduo ir tyla. Josifas Brodskis buvo tokių vizitų mėgėjas ir čia nuo 1972-ųjų apsilankė 17 kartų. Tačiau ką daryti, jei tyčia ar netyčia mieste, suręstame ant pastolių virš pelkynų ir vandens, atsidūrei vasarą, kai siaurais takeliais slankioja šimtai vienkartinių užklydėlių, nuleidusių akis į popierinius ar mobiliuosius…
Ciniško dievo žvilgsniu
Pagrindinis romano „Dolce agonia“ veikėjas – Šonas Farelas – penkiasdešimtmetis viengungis poetas, airis, gyvenantis rytinėje JAV pakrantėje, kur dėsto poeziją viename universitetų. 2000 metais savo dideliame name jis surengia Padėkos dienos vakarienę, į kurią pakviečia dvi buvusias mylimąsias, kelis draugus, kolegas, savo advokatą, kepėją ir namo dažytoją bei jiems artimus žmones – žmonas, vyrus ir vieno jų kūdikį. Šonas ketina…
Vaikai ir mergelės iš Gegužės Pirmosios gatvės
„Ponai“, „ponios“, „panelės“ dingo iš oficialių dokumentų ir viešosios erdvės, kreipdavomės vieni į kitus žodžiais: „Jūs, drauge…“ Mokykliniuose vadovėliuose skaitėme prozos kūrinius ir eiles, žodis „ponai“ juose simbolizavo blogio jėgas. Per tvorą į sodą mūs pono žiūrėjo Vaikiukas išblyškęs, apdriskęs visai – Ir matė, kaip ponvaikiai puikūs žėrėjo, Kaip žaidė, kaip juokės visi jie linksmai.…
Kilmė
Aš turiu paprastų daiktelių kolekcijų, kurių materialiai nelabai įvertinsi, o ir kiekiu jos neprilygsta jokiai antikvarinių daiktų parduotuvei. Bet jie beprotiškai man artimi. Galbūt tokie jausmai kilo nuo žavėjimosi jais, o gal dėl to, kad jie visi atkeliavo iš skirtingų pasaulio vietų.
Iš epigramų
Žydras dangus
Tą naktį be žibinto ėjau tamsiu keliu. Pakeliui tebuvo vienas namas, ir jo šviesa panėšėjo į skylę duryse, pro kurią matyti laukas, – tokia didžiulė buvo tamsa. Ta šviesa krito ant mano kelio. Netikėtai ten pasirodė žmogus. Tikriausiai tai būta kaimiečio, kuris, kaip ir aš, žingsniavo be žibinto. Man tai neatrodė įtartina. Bet aš kažkodėl sustojau ir žiūrėjau, kaip tas žmogus išnyksta tamsoje. Jam ant nugaros krito vis mažiau šviesos, ir jis pamažu dingo.
