Literatūra

OSCAR WILDE

Eilėraščiai proza

Andreas H. Bitesnich. Paukščiai. 2013
Ir kai Jis ėjo pro vartus, tai pamatė jaunuolį, sėdintį šalikelėje ir graudžiai verkiantį.
Ir priėjo Jis prie jaunuolio, ir palietė jo garbanas, ir paklausė: „Kodėl tu verki?“
Ir atsigręžė jaunuolis, ir pažino Jį, ir atsakė: „Kadaise aš buvau miręs, o tu prikėlei mane. Ką gi man beveikti, jei ne sielvartauti ir raudoti?“
LESZEK KOŁAKOWSKI

Gilumos balsas

Vakarų kultūra išsikvėpė, o gal jau ir baigėsi, savimonė pasiekė savo ribą, o po Joyceʼo epas jau nebeįmanomas. Jo skatologija ir piktžodžiavimas reiškia išsivadavimą iš religinės veidmainystės, kosmosas ir chaosas yra tas pat, Šėtonas ir Išganytojas yra tas pat, krikščionybė baigėsi, prasideda prisikėlimas iš mirusiųjų, Antikristas jį šventina.

SIMONAS BERNOTAS

Eilės

mane apima baimė
ji įkalina kaip kokią supistą princesę babelio bokšte
užkariautos valdos nesibaigia čia
jos plečiasi
JONAS VALONIS

Eilės

Duok pauostysiu tavo knygą
pasakysiu kas esi
THOMAS HOOD

Atodūsių tiltas

Dar viena dingusi
Taip nelauktai,
Mirty sustingusi
Guli antai.
VITALIJ BINEVIČ

Laiko paradoksai Sašos Sokolovo durnių mokykloje

S. Sokolovas pateikia literatūrinę nesuvokiamo kūrinio versiją. Čia nėra vietos objektyviam pasakotojui ar aiškiam siužetui, o rašytojas paneigia stabilaus ego galimybę ir priverčia skaitytoją klejoti kartu su pagrindiniu knygos veikėju. Romanas tampa sąmonės srautu, nes sakinių forma ir minties dėstymas atkartoja kasdienį mąstymą.

 

KOSTAS POŠKUS

Musės istorija

Praėjusių metų ruduo, kaip ir kiti laikotarpiai, man nesukėlė didelio entuziazmo ar dvasinio pakilimo – žinojau, kad dienos tik trumpės, o naktys dar ilgės, todėl ilgesingai laukiau, kada praeis žaižaruojančių fejerverkų vakarai, kada bus nupuoštos šventinės eglutės. Tada lyg šviesa tunelio gale ateis pavasario viltis. O dabar bandau sujungti į vieną daiktą dvi tamsiais lapkričio vakarais išgalvotas istorijas.   Musės istorija  …

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Kraitis

  Studijuoti išvažiavau septyniolikos metų, pašalinta iš aukštosios mokyklos neturėjau jokių atsarginių variantų, nebrandinau svajonių, nepuoselėjau planų. „Baigsi aukštąją – išeisi į žmones“, – sakė mama. Mūsų giminės moterys buvo pavyzdingos darbštuolės, veikloje skandinusios nerimą dėl savo ir vaikų ateities. Nepriklausomas charakterio būdas skatino užsibrėžtų tikslų siekti nesitikint paramos iš šalies. „Pasikliauk savimi!“– štai šūkis, kurį privalėjau iškalti granito plytoje…

JUSTINA TRILUPAITYTĖ

Virsmas

  Tai buvo srutomis ir šlapimu atsiduodanti skylė, pavadinta tardymo izoliatoriumi. Tame pačiame cokoliniame aukšte buvo ir sulaikytųjų vienutės. Galėtumei pasakyti, tikra belangė: saulės spinduliai retai kada patekdavo vidun pro šykščius langelius. Virš tardymo izoliatoriaus ir vienučių, pirmame aukšte, buvo įsikūrusi visa žandarmerija. Šalimais buvo ir teismo pastatas. Šių vietų negalėjai lyginti su ta duobe, kurioje laiką leisdavo laukiantys teismo:…

KĘSTUTIS NAVAKAS

Miegančioji

Pablo Picasso. Miegančioji. 1932

Jos čia būti neturėjo ir negalėjo, bet va štai yra, miega, kaip ta ten miegančioji iš Charlesʼio Perrault pasakos, miega malūnsparnio poza, nors veikiausiai tai tik fantomas: miega ji, o sapnuoju aš. O gal tai mano paties dalis, mano vidinė moteris, jas juk visi turim, sugebėjusi iš pasąmonės persikelti ant paklodžių? Iš mano svajonių ir fobijų, iš švento Petro raktų skylučių ir pačios grafomaniškiausios poezijos, nes visos moterys iš ten, net vidinės. Tik suplok delnais ir ji išsisklaidys, iš jos liks tik tarpai tarp protonų ir neutronų.