Literatūra

LAURENT GAUDÉ

Vergų pirklio kraujas

José Ortíz Echagüe. Pamaldžiosios iš Kandelarijaus. Salamanka

Lyg koks prakeiksmas ant durų buvo prikaltas pirštas, juodas pirštas, vis dar kraujuojantis. Kaip tai galėjo būti įmanoma? Stovėjome apstulbę. Nors vienas kitam netarėme nė žodžio, uždavinėjome sau tuos pačius klausimus. Kodėl jis nusipjovė pirštą? Ar buvo ginkluotas? Kur rado vinį? Ko siekia? Ilgokai stengėmės įminti šią mįslę…

RAMUNĖ BRUNDZAITĖ

Iš Pavasario į Vasaros gatvę

Sirgti malonu. Sirgti sveika. Vasaros gatvės paviljonas apgobia lyg didelės šiltos įsčios. Lyg žiemos sodas. Vijokliai psichoterapeutai švelniai apsiveja, apglėbia ir raminančiai ošia į ausų geldeles. Ilgiuosi jūros. Ilgiuosi ošimo. Ilgiuosi net to sykį man replikavusio nesimpatiško rezidento.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Hipsteriai – tai kiti

„O pasirodys, kad poeziją, gražiai suėdusią visą gyvenimą, kūriau vienintelei tau, kritiškai atlaidi pokvaile doktorante, skaitysianti mane po penkiasdešimties ar, galimas daiktas, net ir šimto metų.“ Tikrai?..

VYTAUTAS KAZIELA

Alyvmedžiai

negaliu atleisti
sau savo senatvės
nemėgstu savęs sustorėjusio
nemiegančio naktimis
VAINIUS BAKAS

Eilės

Tavo balso sidabras –
varpeliai skambantys vėjyje
net jeigu vėjo nėra.
ARŪNAS SVERDIOLAS

Algio Mickūno „Kosminę sąmonę“ pasitinkant

Ši Algio Mickūno knyga, man rodos, apima ir apvainikuoja jo filosofiją. Žinoma, mąstymas negali čia sustoti, baigtis. Tiek autoriui, tiek skaitytojui lieka begalinių variacijų galimybė, galimybė artikuliuoti naujas rūpimas temines problemines sritis. 

JUSTINAS DIŽAVIČIUS

Mindaugo Jono Urbono debiutas: tiems, kurie dausose

Mindaugo Jono Urbono debiutas pavyko. Tai sakydamas turiu omenyje nei daug, nei mažai: novelių rinkinys „Dvasių urna“ atskleidė tam tikrus šeimos ir giminės dvasinius klodus, kurie formuoja bręstančio žmogaus asmenybę.

LINA BUIVIDAVIČIŪTĖ

Panelės Linos kelionių jausmas

Gyvename netoli oro uosto. Apėmus naujos kelionės ilgesiui (tai paprastai būna praėjus maždaug mėnesiui nuo senosios) akis ir širdis vis labiau kliūva už aukštyn besistiepiančių oraeigių. Tursendama iš gretimais esančios parduotuvės, tįsdama po kelis bulvių-agurkų-makaronų prikrautus maišus ir rikiuodama vien vakarienės maršrutus, nostalgiškai nulydžiu tuos, šaunančius aukštyn. Ant garsiųjų svarstyklių išdidžiai dedančius savo drąsą. Lekiančius nuotykiauti. Išžvalgyti dykumų. Išgerti negyvųjų…

EGLĖ MARIJA FRANK

Sniegas gegužę

Šiandien vedu tėvą tais pačiais painiais koridoriais, lėtai, prilaikydama už parankės, mus lenkia apkūnios sanitarės, vežančios vežimėliuose mažas kaip vaikai bobulytes prakauliais paukštiškais veidais po skrupulingai užrištom skepetom, palinkusias sopulingomis smūtkelių pozomis. Leidžiamės į rūsį senu liftu, – kaip į kapą, sakau tėvui ir juokiamės…

VLADZ HARBACKI

Tėčiai

Milanai, nesijaudink, aš tavęs niekada nepaliksiu – niekada! – sako pleputė. – Visada būsim kartu. Na, tegul tu ir turi du tėčius – tuo geriau! Aš nė vieno neturiu, tik mamą.