Literatūra

J. M. G. LE CLÉZIO

Audra

Javier Campano. Madridas. 2000

Kai atūžia audra, kai vėjas be perstojo pučia nuo rytų horizonto, Merė grįžta. Ne, tai ne haliucinacijos, ir aš nesikraustau iš proto (nors kalėjimo gydytojas, rašydamas raportą, mano dosjė paženklino lemtingąja raide Ψ), kaip tik priešingai, visi mano jausmai įsitempę, budrūs, visiškai atviri tam, ką atneša jūra ir vėjas. Nieko apčiuopiamo, tačiau tai gyvenimo, ne mirties pojūtis, jis apgaubia mano odą švytėjimu ir sužadina mudviejų, Merės ir mano, meilės žaidimus, ilgas glamones nuo apačios į viršų mūsų kambario tamsoje, alsavimą, lūpų skonį, godžius bučinius, kurie versdavo mane krūpčioti

SAULIUS LYNIKAS

Apie šokiams prieš pusę amžiaus trukdžiusius lietų ir Mėnulį

Buvo 1969 metų liepos 20 dienos vakaras. Netikėtai šokio viduryje muzika nutilo, ir iš aparatinės anuometis diskžokėjas pasveikino visus su nuostabiu žmonijos pasiekimu – kaip tik dabar amerikiečiai nusileido Mėnulyje…

PATTI SMITH

Šventasis nepaklusnumas: apie Jeano Genet „Vagies dienoraštį“

Nusipirkau „Vagies dienoraštį“ Vest Vilidže esančiame Aštuntosios gatvės knygyne. Jis gulėjo ant nukainotų knygų staliuko greta kitų „Grove“ leidyklos šedevrų, „Evergreen Reviews“ ir „Olympia Press“ leidinių paslėptais pavadinimais. Trokštamos uždraustosios knygos. Devyniasdešimt devyni centai 1968 m. žiemą.

IEVA TOLEIKYTĖ

Eilės

mano smegenyse sukaupta visa šita informacija
kūrybinių atliekų sąvartynas
apgavusių smulkmenų sandėliai, skambios talpyklos
MARIA SEVILLA

Poezijos vertimai

Štai aš – plyšys, gyvas, graužiantis tave, trokštantis.
Štai aš – plyšys: geidžiu. Štai aš – šulinys, štai graužatis,
bedantis troškulys. Šaižus troškulys.
                                           Štai aš – plyšys.
IEVA RUDŽIANSKAITĖ

Eiti savo keliu

  Naujoji Alio Balbieriaus eilėraščių knyga „Ekvilibriumas“ jau ir savąja išvaizda, neužbaigtais štrichais, neapibrėžtomis formomis (dailininkas Zigmantas Butautis) sufleruoja skaitytojui, kad bus nemažai sąsajų su Rytų kultūromis. Rinkinyje labai svarbus kelio motyvas, vedantis „į niekur“, į kitas kultūras, jungiantis subjektą su gimtine ir, be abejo, keliantis asociacijų su daoizmo filosofija. Dar svarbus ir medžio įvaizdis, kuris susijęs su dviem –…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Varnas varnui akies nekirs

  Stoties laukiamoji salė buvo sausakimša, žmonės sėdėjo ant palangių ir grindų. Vieni laukė traukinio, kiti ieškojo prieglobsčio nakčiai, dar kiti žvalgėsi, ką nugvelbti. Milicininkai vaikščiojo tarp krėslų, purtė miegančius už pečių, ragino saugoti savo lagaminus ir ryšulius nuo vagių. Nors bagažo neturėjau, mane išbudino taip pat. – Nemiegokite! – paprašė įsakmiai. Perštėjo gerklę, krėtė drebulys, laikrodis rodė antrą valandą…

KOSTAS POŠKUS

Aš netikiu raganomis, bet jos egzistuoja

  Taip pasakė kažkoks man nežinomas ar pamirštas argentiniečių mokslininkas ir aš su juo visiškai sutinku: šia antrašte buvau bebaigiąs rašyti tekstą ir… Žinoma, galima kalbėti apie jas kaip apie neegzistuojančias, bet kartais atsitinka tokių bent man nesuvokiamų reiškinių, kad, parašęs tekstą, nuo klaviatūros pakeli akis ir staiga nei iš šio, nei iš to – dzingt! – tekstas išgaruoja virtualioje…

GABRIEL GARCÍA MÁRQUEZ

Parduodu savo sapnus

Jan Beran. Muzikantai. 1968

Tą rytą niekas nesirūpino sienoje įstrigusiu automobiliu, nes manė, kad tai vienas iš tų, stovėjusių ant šaligatvio. Kai kranas galiausiai jį ištraukė, vairuotojo vietoje rado saugos diržais prisegtą moters kūną. Smūgio būta tokio stipraus, kad neliko nė vieno sveiko kaulelio. Negyvėlės veidas buvo išdarkytas, bateliai iširę, rūbai suplyšę į skutelius, be to, ji mūvėjo gyvatės formos žiedą su akimis iš smaragdų.

Malda žiedan

          Om – tat pradmens.
           Om – tat vėjas.
           Om – tat siela.
           Om – tat tikra.
           Om – tat viskas.
           Om – tat pilnaties linksnis.