PublicistikaPolis
Nacių valdymo padariniai: ataskaita iš Vokietijos
Žinoma, atsispirti nacistinei doktrinai ir praktikoms, kiaurai persmelkusioms kasdienybę, nebuvo lengva. Antinacių padėtis buvo panaši į normalaus žmogaus, įkišto į beprotnamį, kuriame visi pamišėliai apsėsti tos pačios manijos, padėtį: tokiomis aplinkybėmis sunku pasitikėti savo paties pojūčiais.
Nacių valdymo padariniai: ataskaita iš Vokietijos
Nacizmo poveikis vokiečių sąmonei pasireiškia visų pirma tuo, kad realybė nustojo būti tvirtų ir neapeinamų faktų visuma ir tapo nuolat kintančių įvykių ir šūkių spiečiumi, kuriame koks nors dalykas šiandien gali būti tiesa, o rytoj – melas.
Dirbtinis superintelektas – 2029-aisiais
[Jānis Sārts:] Labai tikėtina, kad naujos technologijos reikšmingai prailgins gyvenimą ir šitaip atsvers gimstamumo mažėjimą. Niekas šiandien negali pasakyti, ar ateities pasaulyje apskritai reikės tiek daug darbo jėgos. Jau ir šiandien yra įspūdingų pavyzdžių, ką gali padaryti robotai. Todėl procesai, kurie mums iki šiol atrodė fundamentalūs, pavyzdžiui, demografija, gali pasirodyti nebe tokie fundamentalūs.
Prieš trampizmą, arba Būkime savo gyvenimo šeimininkai
Filosofas Gintautas Mažeikis tarp trampistinio technofeodalizmo ir antidemokratiško Tamsiosios apšvietos (arba tiesiog Kontrapšvietos) judėjimo, ypač per viceprezidento Vance’o vaidmenį, rado daug panašumų. Kategoriškas neigimas viso civilizacinio progreso ir laipsniškas valstybės sunaikinimas didžiųjų korporacijų labui.
Kapitalo erdvių estetika
Šis – estetikos ir ekonomikos – santykis byloja, kad estetika niekad nėra neutrali ir „nekalta“: ji ideologiškai reprezentuoja socialinius ir politinius vyksmus. [...] Todėl atitinkamai abstrakčios meno formos, nors ir su savais apribojimais, gali suteikti reikiamus „žemėlapius“, padėsiančius sekti kapitalizmo kontūrais.
Šauksmas į tarpgalaktinį Kristų
Kaip interviu aiškino vienas dievobaimingumu garsėjančio Kukluksklano riteris: „Mylėti artimą – tai mylėti saviškį. Juodieji, žydai ir katalikai mums ne artimieji.“ Kas paneigs, kad galimas ir toks Kalno pamokslo interpretavimas. Tokiu atveju gali atrodyti, kad Europoje ir Šiaurės Amerikoje vėl į madą sugrįžtantys klaustrofobinis nacionalizmas ir trumparegiškumas – savaime suprantami.
Vėjelis klimato kaitos konferencijoje Baku
„Nejaugi esame pasmerkti dėl to, kad nematome didesnio paveikslo?“ Šią biologo, gamtos istoriko ir rašytojo sero Davido Attenborough citatą, kalbant apie klimato kaitą ir būtent šių metų Jungtinių Tautų klimato kaitos konferenciją (tarptautinė santrumpa COP29), randu bent poroje vietų. Ji puikiai perteikia ekologinę dramą žmonijai įžengus į antropoceno epochą (ánthrōpos – žmogus, kainós – naujas; dažniausiai prisegamas povardis naujesnėms epochoms…
Politika ir žurnalistika: ar įmanoma išlikti savimi
Deja, ne vien profesorius V. Landsbergis buvo pamėgęs tą retorinį teiginį-klausimą. Jį nesyk teko girdėti iš ne vieno garsaus politiko lūpų, o ir žurnalistai „Kas gali paneigti…“ buvo pamėgę. Dabar jį jau rečiau galima išgirsti, bet galima. Dabar vietoj jo vartojami žodelyčiai „galbūt“, „galimai“.
Pasiklydęs Lietuvos švietimas
Nereikia pamiršti, kad žemo socioekonominio statuso mokiniai neturi ne tik tėvelių, kurie jiems nupirktų korepetitorius ir vietas privačiose įstaigose, bet ir jokio balso viešojoje erdvėje. Kitaip nei pensinio amžiaus piliečiai, jie negali išreikšti savo nepasitenkinimo prie balsavimo urnų.
Antropocenas, kapitalocenas ir neaugimo visuomenė
Šiuo tekstu norima atkreipti dėmesį į du terminus: kapitalocenas ir neaugimas. Kapitaloceno teorija užčiuopia istorinę dinamiką, atvedusią prie gamtinės katastrofos slenksčio. O pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukianti „neaugimo“ [...] idėja siūlo alternatyvos viziją.
