LiteratūraDienoraštis

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2015

Gegužės 27, trečiadienis [kaime]. Vakar iš Petro R. atsiėmiau man skirtą jo darbo medalį. Atrodau kaip pakartas. Kai pakreipiu devyniasdešimties laipsnių kampu – atrodau kaip gulintis ant lentos. G. labai nepatinka. Man – patinka. Aš ten esu: susna, usnė, viksva ir t. t.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2014

Kovo 9, sekmadienis. Ir vėl: ramiausia tampa, kai atsisakai savasties, kai virsti nesubjektu, kai prisišlieji prie pasaulio ašies, kai susilieji su jo visuma, kai netenki „aš“…

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2013

Gegužės 8, trečiadienis. /…/ O po pietų pasiėmiau Kafkos „Badautoją“. Esu skaitęs bent tris kartus. Ir vėl (tarkime, ketvirtąjį kartą) skaitydamas negalėjau atsižavėti teksto gelme ir subtilumu. Pirmiausia jis, žinoma, apie menininką ir pasaulį.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuoto dienoraščio fragmentai: 2012

Sausio 8, sekmadienis. Pora laipsnių šilumos, snyguriuoja. Ėjau link Santariškių. Pirmą kartą pajutau, koks jaudinantis yra mašinų ratų išmaltas purvynas, padengtas plonytėliu sniego sluoksneliu. Užsinorėjau Vytauto B. fotografijos su purvynu.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2011

Sausio 2, sekmadienis. Toliau skaitau Saramago. Stilinga, liūdna ir bauginanti knyga. Senas mano klausimas: iš kur mes žinome, kad Dievas yra mylintis ir geras? Vis dėlto ta Dievo keliama nuolatinė ir baisi grėsmė, apie kurią kalba S., mano seniai nujaučiama.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2010

Gruodžio 26, sekmadienis. Toliau skaitau Saramago [„Evangeliją pagal Jėzų Kristų“]. Ir toliau tekstas lieka saldus kaip medus. Stilius: paslaptis; tai ironiškas, tai „bešališkas“ kalbėjimas; puikūs dialogai; vizualumas; Jo nuojauta.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuoto dienoraščio fragmentai: 2009

Sausio 14, trečiadienis. Vakar atėjo į galvą, kad būtų gerai kur nors išvažiuoti ir dingti. Pavyzdžiui, įsiprašyti į kokį nors budistų vienuolyną. Manau, kad gal tik kokie du žmonės dėl šito jaustų nuostolį. Įdomu, ar yra Ispanijoje budistų ir jų bendruomenių? Norėčiau būti netoliese dykuminių kraštų. Kažkodėl.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2008

Gegužės 1, ketvirtadienis. Aną dieną eidamas pro vieną namą mačiau daug išsiskleidusių tulpių. Jos buvo išsiskleidusios iki ribos: dar truputis, ir žiedlapiai būtų pradėję virsti aukštielninki. Juodi žiedų viduriukai atrodė kaip herbai.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2007

Gruodžio 30, sekmadienis. Labai svarbu – susitaikyti su savo karma, vadinasi, nebijoti to, kas bus dėl tada ir tada atliktų ar neatliktų veiksmų. Nes karma (mano) – tai aš. Vadinasi, kas bus – irgi būsiu aš. Be to, tik taikiai sugyvendamas su ja, matyt, ir gali ją vos vos keisti. O pykdamasis – ne.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2006

Spalio 11, trečiadienis. Vakar aplankiau pašarvotą Vytautą Š. Gulėjo ramus, šviesiu veidu. Labai išryškėjęs kaukolės gumbuotumas. Sukalbėjau mintyse „Sveika, Marija“ ir „Amžiną atilsį“, po to padeklamavau [mintyse] jam skirtą savo eilėraštuką „Jau keičiasi metų laikai“…