LiteratūraDienoraštis
Vasarvidžio žaidimėliai
Vakar sapnavau, kad guliu pašarvotas, aprengtas juodais drabužiais, aplink vaikšto irgi juodai vilkintys žmonės. Žinau, kad tai jokia klaida, kad iš tikro esu miręs. Bet jokio nerimo nejaučiu. Vis dėlto, nors ir suprasdamas, kad galiu išgąsdinti, po truputį atsimerkiu ir imu su kažkuo iš aplinkinių kalbėtis. Raminu, kad tuoj atvyks transportas (aš jo laukiu) ir būsiu išvežtas sudeginti. Pats šito visai nebijau.
April is the cruellest month
Su Monika K. gaminame (jos pageidavimu) pokalbį elektroniniam leidiniui „Artnews“. Dievuliau, kaip nutolę vienas nuo kito mūsų kartų pasauliai! Antai, ji jau pačioje pradžioje atkreipė dėmesį, kad aš savo tekstuose tebevartoju žodį „siela“… Bet vis vien mėginu jiems šį tą paveblenti (ak, ak, sprogstanti pamerkta šakelė…). Juk, šiaip ar taip, esame toje pačioje visatoje. Ogi aš pats kadaise formulavau, kad iš visatos neiškrisi…
Iš dienoraščio
Draudžiamą demonstraciją irgi turiu pamatyt. Neoficialūs blaivininkai pusę septynių Gedimino aikštėj minės sukaktį, kai Leninas pripažino Lietuvą. „Tiesoj“ jau paskelbta, kad vykdomasis komitetas leidimo nedavė.
Man dabar 9 metai
Poto babytė su dieduku užsnaudė o aš nebenorėjau miego ir tada aš atsikėliau. Pusę šešių diedukas atsikėlė ir nuėjo pas babytę klausyti žinių per radiją apie pasaulį. Žinias daugiausiai duoda Kanada. Pagaliau babytė ateina prie mašinos. Mes su dieduku žiūrėjome pirmą krepšinio kėlinį dabar eina dokumentinis filmas.
Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2015
Gegužės 27, trečiadienis [kaime]. Vakar iš Petro R. atsiėmiau man skirtą jo darbo medalį. Atrodau kaip pakartas. Kai pakreipiu devyniasdešimties laipsnių kampu – atrodau kaip gulintis ant lentos. G. labai nepatinka. Man – patinka. Aš ten esu: susna, usnė, viksva ir t. t.
Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2014
Kovo 9, sekmadienis. Ir vėl: ramiausia tampa, kai atsisakai savasties, kai virsti nesubjektu, kai prisišlieji prie pasaulio ašies, kai susilieji su jo visuma, kai netenki „aš“…
Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2013
Gegužės 8, trečiadienis. /…/ O po pietų pasiėmiau Kafkos „Badautoją“. Esu skaitęs bent tris kartus. Ir vėl (tarkime, ketvirtąjį kartą) skaitydamas negalėjau atsižavėti teksto gelme ir subtilumu. Pirmiausia jis, žinoma, apie menininką ir pasaulį.
Nesufalsifikuoto dienoraščio fragmentai: 2012
Sausio 8, sekmadienis. Pora laipsnių šilumos, snyguriuoja. Ėjau link Santariškių. Pirmą kartą pajutau, koks jaudinantis yra mašinų ratų išmaltas purvynas, padengtas plonytėliu sniego sluoksneliu. Užsinorėjau Vytauto B. fotografijos su purvynu.
Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2011
Sausio 2, sekmadienis. Toliau skaitau Saramago. Stilinga, liūdna ir bauginanti knyga. Senas mano klausimas: iš kur mes žinome, kad Dievas yra mylintis ir geras? Vis dėlto ta Dievo keliama nuolatinė ir baisi grėsmė, apie kurią kalba S., mano seniai nujaučiama.
Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2010
Gruodžio 26, sekmadienis. Toliau skaitau Saramago [„Evangeliją pagal Jėzų Kristų“]. Ir toliau tekstas lieka saldus kaip medus. Stilius: paslaptis; tai ironiškas, tai „bešališkas“ kalbėjimas; puikūs dialogai; vizualumas; Jo nuojauta.
