LiteratūraDienoraštis

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Baigiasi metai

Edvard Munch. Nerimas. 1896. Litografija

Staiga pamačiau, kad viena atspindžio veidrodyje ranka krustelėjo. Krūptelėjau. Tik po sekundės dalies suvokiau, kad tai krustelėjo mano paties ranka. Kreivai nusiviepiau. Mat prancūzų psichoanalitikas Lacanas, kalbėdamas apie vadinamąją „veidrodžio stadiją“, sako, kad šešių–aštuoniolikos mėnesių kūdikis, reaguodamas į savo atspindį veidrodyje, ima suvokti savo kūno visumą. Vadinasi, grįžau… Welcome back!

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Vasarvidžio žaidimėliai

Povilas Ričardas Vaitiekūnas. Natiurmortas su saulėgrąžomis. 2008 (MO muziejaus kolekcija)

Vakar sapnavau, kad guliu pašarvotas, aprengtas juodais drabužiais, aplink vaikšto irgi juodai vilkintys žmonės. Žinau, kad tai jokia klaida, kad iš tikro esu miręs. Bet jokio nerimo nejaučiu. Vis dėlto, nors ir suprasdamas, kad galiu išgąsdinti, po truputį atsimerkiu ir imu su kažkuo iš aplinkinių kalbėtis. Raminu, kad tuoj atvyks transportas (aš jo laukiu) ir būsiu išvežtas sudeginti. Pats šito visai nebijau.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

April is the cruellest month

Barnett Newman. Pirmoji stotis (iš ciklo „Kryžiaus kelio stotys“). 1958

Su Monika K. gaminame (jos pageidavimu) pokalbį elektroniniam leidiniui „Artnews“. Dievuliau, kaip nutolę vienas nuo kito mūsų kartų pasauliai! Antai, ji jau pačioje pradžioje atkreipė dėmesį, kad aš savo tekstuose tebevartoju žodį „siela“… Bet vis vien mėginu jiems šį tą paveblenti (ak, ak, sprogstanti pamerkta šakelė…). Juk, šiaip ar taip, esame toje pačioje visatoje. Ogi aš pats kadaise formulavau, kad iš visatos neiškrisi…

VLADAS MOTIEJŪNAS

Iš dienoraščio

Draudžiamą demonstraciją irgi turiu pamatyt. Neoficialūs blaivininkai pusę septynių Gedimino aikštėj minės sukaktį, kai Leninas pripažino Lietuvą. „Tiesoj“ jau paskelbta, kad vykdomasis komitetas leidimo nedavė.

SIMONA DIDVALYTĖ

Man dabar 9 metai

Poto babytė su dieduku užsnaudė o aš nebenorėjau miego ir tada aš atsikėliau. Pusę šešių diedukas atsikėlė ir nuėjo pas babytę klausyti žinių per radiją apie pasaulį. Žinias daugiausiai duoda Kanada. Pagaliau babytė ateina prie mašinos. Mes su dieduku žiūrėjome pirmą krepšinio kėlinį dabar eina dokumentinis filmas.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2015

Gegužės 27, trečiadienis [kaime]. Vakar iš Petro R. atsiėmiau man skirtą jo darbo medalį. Atrodau kaip pakartas. Kai pakreipiu devyniasdešimties laipsnių kampu – atrodau kaip gulintis ant lentos. G. labai nepatinka. Man – patinka. Aš ten esu: susna, usnė, viksva ir t. t.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2014

Kovo 9, sekmadienis. Ir vėl: ramiausia tampa, kai atsisakai savasties, kai virsti nesubjektu, kai prisišlieji prie pasaulio ašies, kai susilieji su jo visuma, kai netenki „aš“…

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2013

Gegužės 8, trečiadienis. /…/ O po pietų pasiėmiau Kafkos „Badautoją“. Esu skaitęs bent tris kartus. Ir vėl (tarkime, ketvirtąjį kartą) skaitydamas negalėjau atsižavėti teksto gelme ir subtilumu. Pirmiausia jis, žinoma, apie menininką ir pasaulį.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuoto dienoraščio fragmentai: 2012

Sausio 8, sekmadienis. Pora laipsnių šilumos, snyguriuoja. Ėjau link Santariškių. Pirmą kartą pajutau, koks jaudinantis yra mašinų ratų išmaltas purvynas, padengtas plonytėliu sniego sluoksneliu. Užsinorėjau Vytauto B. fotografijos su purvynu.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2011

Sausio 2, sekmadienis. Toliau skaitau Saramago. Stilinga, liūdna ir bauginanti knyga. Senas mano klausimas: iš kur mes žinome, kad Dievas yra mylintis ir geras? Vis dėlto ta Dievo keliama nuolatinė ir baisi grėsmė, apie kurią kalba S., mano seniai nujaučiama.