MenaiKinas

EGLĖ FRANK

Išsipildžiusios siaubo pasakos

Juodame juodame mieste, juodoje juodoje gatvėje, juodame juodame name, juodoje juodoje laiptinėje, juodame juodame bute, juodame juodame kambaryje gyvena žmogus, kuris sako: „Atiduok širdį!“  Šiurpė „Atiduok širdį!“   Šią šiurpę dažnas sekdavome vaikystėje. Pabaigoje surikus „Atiduok širdį!“, reikėdavo čiupti arčiausiai sėdinčiam vaikui už kaklo. Visi klykdavo. Būdavo juokinga, bet ir labai baisu. Vaikų vaizduotė – laki, jie geba įsijausti į…

-gk-

Buvau, mačiau, girdėjau

Įvyko  ilgametražio Agnės  Marcinkevičiūtės  filmo  (scenarijus  kartu  su Renata  Šerelyte)  „Lobis“  premjera. Nusitempiau  dukrą.  Vaikų  dialogai pasirodė  dirbtiniai,  bet  idealioje  suaugusiųjų  fantazijoje  taip  gali  būti. Tikrovėje  kaimo  vaikai,  tuščioje sodyboje  radę  kitus  vaikus,  man  regis,  juos  užbulintų.  Bet  gal  kiekvienas  sprendžia  pagal  savo  sugedimo laipsnį.  Techniniai  efektai  nebado akių,  atlikti  profesionaliai:  žmogvarlės  varliškos,  lobio  skrynelė pasendinta.  Nufilmuota  graži  gamta, rudens …

KOTRYNA PAŠKEVIČIŪTĖ

Istorinis „Šuolis“ lietuvių kino kontekste

Tikriausiai sunku būtų rasti žmogų, kuris nėra nieko girdėjęs apie neseniai pasirodžiusį filmą „Šuolis“. Pirmiausia jis sulaukė tarptautinio pripažinimo įvairiuose kino festivaliuose: Varšuvoje pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu, puikiai sutiktas ir „Festa del Cinema di Roma“, o Kanuose į „Šuolį“ taip pat atkreipė dėmesį daugelis kino platintojų iš viso pasaulio.

EDGARAS BOLŠAKOVAS

Kinas, kurį pažįstame, bet ne visi

Pirmoji pandeminių metų lietuvių vaidybinio ilgametražio filmo premjera – Tomo Smulkio debiutas „Žmonės, kuriuos pažįstam“ (2020). Tai filmas, kuris prisideda prie seniai puoselėjamos vaisingos socialinę tikrovę besistengiančio suvokti Lietuvos kino tradicijos. Kartu tai aiškus skirtingų režisierių kartų atspindys.

VITALIJ BINEVIČ

Akis kine

Žvilgsnis Refnui yra pamatinis reikšmės kūrimo mechanizmas, nulemiantis viso kūrinio prasmę. Kad geriau tai matytume, privalome pasinaudoti iš literatūros teorijos perimta fokusacijos (angl. focalisation) kategorija. Ji leidžia bet kuriame kūrinyje skirti tris galimus žvilgsnius: subjektyvų, objektyvų ir nulinį.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Būrys“, 1985; „Sūnus palaidūnas“, 1985; „Nakties paklydėliai“, 1986; „Visi prieš vieną“ 1986; „Vilkolakio pėdsakai“, 1986; „Savaitgalis pragare“, 1987; „Pabudimas“, 1989; „Žuvies diena“, 1990

.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Tas prakeiktas nuolankumas“, 1970; „Kur iškeliauja pasakos“, 1974; „Atpildo diena“, 1975; „Markizas ir piemenaitė“, 1978; „Velnio sėkla“, 1980; „Arkliavagio duktė“, 1981

Kaip ir Algirdas Araminas, A. Dausa nemokėjo kovoti, afišuotis, o kino arenoje tai būtina.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Žydrasis horizontas“, 1957; „Kalakutai“, 1959; „Adomas nori būti žmogumi“, 1959; „Kanonada“, 1961; „Svetimi“, 1961

Apmaudžios klaidos praverčia kaip laiptai. Pirmieji ar antrieji LTSR kino debiutantų filmai akivaizdžiai tapo tokiais laiptais.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Žingsniai naktį“, 1962; „Marš, marš, tra-ta-ta!“, 1964; „Ties riba“, 1973; „Mainai“, 1979; „Rungtynės nuo 9 iki 9“, 1980

R. Vabalas, įžengęs į penktą dešimtį, jausmą maino į protą.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Vyrų vasara“, 1970; „Žaizdos žemės mūsų“, 1971; „Dulkės saulėje“, 1977

„Žaizdos“ šiandien man lengvai tapatinasi su filmu „Ignotas grįžo namo“ (1956). Kas nuostabu, ir su nūdiena, su joje kasdien komiškai išvirstančiu valdžios stumdymusi. Nors prieš 100 metų, po Pirmojo pasaulinio, buvo mokama krauju, o dabar tiktai staigiu išviešinimu internete (išeina, išvietėje?).