MenaiKinas
Kaip skamba sužeistos širdys
„Kino pavasaryje“ pristatytas ir Europos festivaliuose pastebėtas režisieriaus Vytauto Puidoko stebimosios dokumentikos filmas „Murmančios širdys“ atveria žiūrovui langą į uždarą Skiručių kaimo bendruomenę – atokų ūkį, kuriame su priklausomybėmis kovojantys vyrai mėgina susigrąžinti gyvenimo kontrolę.
Kai sacrum priartėja prie profanum
Kai rašau šį tekstą, režisierės Giedrės Beinoriūtės filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ tebekeliauja po Lietuvą, o aš, pažiūrėjusi jį dar kovo pradžioje „Kino pavasaryje“, kur buvo surengta filmo premjera, tebesinešioju savyje.
Biografija amžinai
Dabartiniai jaunieji lietuvių režisieriai ir ypač režisierės smulkmeniškai studijuoja asmeninius šiuolaikinio žmogaus gyvenimėlius, o rašytojo, dailininko, muzikanto likimai lieka nepasiekiami, nors jų atvėrimai palengvintų sunkią kelionę į praėjusį laiką. Ką gi, juk pirmiausia nėra rimtų biografinių knygų!
Ar pastišas yra toxic?
Žiūrėdama režisierės Saulės Bliuvaitės „Akiplėšą“, klausiau savęs – kam skirtas šis filmas? Man, dabar auginančiai panašaus amžiaus dukrą, ar mano dukrai? Nors filmo dar nematė, mano keturiolikmetė turbūt nebesuprastų tiek seksualizuotos to meto merginų būties ir tikslų – jau vien todėl, kad dabartinėms trylikametėms modelių pasaulis ne toks aktualus ir tėra tik viena veikla iš daugelio.
Gyvūnijos pamoka
Kitoks ir latvių animacinis pasakojimas „Potvynis“, kurį vis dėlto gal reikėjo versti „Srautas“ ar „Srovė“. Filmo visavaldis autorius Gintis Zilbalodis, ką tik iššokęs ant „Oskarų“ scenos atsiimti apdovanojimo, savo personažų bendrabūvio stoką užpildo sunkiai išgaunamu ir lengvai prarandamu dvasingumu.
Trys moterys ir lavonas
Prancūzų aktorės ir kino režisierės Noémie Merlant filme „Balkonetės“ draugės Marselio gatve eina pusnuogės – tai jų atsakas į prievartą ir mačizmą. Ar įmanoma apie seksualinės prievartos aukų traumą papasakoti su humoru? Ar prisimenate atvejį, kai režisierė prieš kameras parodė savo vaginą mums, žiūrovams? Ar prisimenate save, moterį, einančią gatve nuogomis krūtimis?
Aštuonios atvirutės iš „Kino pavasario“
Peržiūrėti keliolika „Kino pavasario“ filmų pradeda jungtis į vieną. Daug magiškojo realizmo („Žokėjus“, „Queer“), gražių gamtos vaizdų („Pabėgimas“, „Paukščių giesmės“) ar neramaus lakstymo mieste („Suleimano istorija“, „Pabėgimas“). Šiame vaizdų sūkury pradeda ryškėti stabilios ir nesikeičiančios reklamos, rodomos prieš seansus.
Pati gražiausia, išsvajotoji mergina
Išties: „Partenopė“ – dar viena odė miestui ir jaunystei, o pagrindinė veikėja, nežemiško grožio Partenopė, grandioziškame Sorrentino vaizdų ir simbolių pasaulyje tėra idėja. Visgi idėjai suteikiant kūną tenka susidurti su reprezentacijos neišvengiamybe – o čia filmas paslysta ant estetiškai nugludintų Neapolio pakrančių uolų.
Meilė „Scanoramoje“
Liūdnokas nespalvotas olandų režisieriaus Peterio Hoogendoorno filmas „Pasenusi žuvis“ atliepė tokią pat pirmos „Scanoramos“ dienos atmosferą – potamsė antro aukšto fojė su pasieniais išdėliotais sėdmaišiais šventine nuotaika nespinduliavo; daugelis pasigedo ir nuo kino festivalio atmosferos neatsiejamų kavos pardavimo salelių. Bet į „Scanoramą“ einama žiūrėti gerų filmų, o jų šiųmetiniame festivalyje tikrai buvo. „Skūpiais“ dialogais ir tylos pauzėmis tragikomedijoje „Pasenusi…
Įsivaizduojamybė su DI
Maloniu šių metų „Scanoramos“ atradimu tapo „Gailestingumas“ (rež. Alain Guiraudie, Prancūzija, Ispanija, Portugalija, 2024): homoerotinė komedija ir drama. Žodis „nuaras“ festivalio aprašymuose ir recenzijose buvo pavartotas bent kelis kartus (regis, ir apie „Merginą su adata“): suabejojau, ar tik jis dabar nereiškia tiesiog madingo žodelyčio, kaišiojamo visur. Veiksmas prasideda laidotuvėmis, vėliau motyvas kartojamas – bent du kartus užkasama žudiko Žeremio įtūžio…
