MenaiKinas
„Scanorama“: moterys apie moteris
„Likti abejingai šitam įžūliam ir stilingam moteriškumo manifestui – užduotis ne iš lengvųjų“, – anotacijoje rašoma apie šių metų „Scanoramos“ festivalio atidarymo filmą, austrų režisierės Marie Kreutzer „Korsažą“. Iš dalies sutikčiau tik su pirmąja teiginio dalimi – filmas tikrai nepaliko abejingų: vienus suerzino, kiti jo nesuprato, treti liko sužavėti. Pati žadamo „stilingo moteriškumo manifesto“ nepamačiau, labiau nelaimingos moters, motinos, žmogaus…
Formanas ir Mozartas
Per malonius pašnekesius tarp „Scanoramos“ filmų išgirdau, kad „Forum Cinemas Vingis“ pastatą ketinama griauti. O juk jam dar nėra nė dvidešimties. „Titaniko“ pirmagalis jau dabar paskendęs – tamsūs langai virš picerijos, trečia ir ketvirta salės neveikia. Pamenu, kaip dvasingus inteligentus jis piktino tada, kai buvo atidarytas! Vadintas kapitalizmo šventove ar kažkaip panašiai – kino menas juk nedera su kukurūzų spragėsiais…
Voldenas, arba Gyvenimas sapne
Galime pagaliau sugrįžti prie Kristijono Vildžiūno filmo ir atsakyti į klausimą – kam skirtas filmas „Dainos lapei“? Atsakymas paprastas – Voldeno kartos atstovams, pasirinkusiems iš naujo atrasti įvairias dvasingumo formas. Galima samprotauti, kad savo baigtinumo suvokimas turėtų skatinti individus atsigręžti į tradicinę religiją, bet to nėra.
Išsipildžiusios siaubo pasakos
Juodame juodame mieste, juodoje juodoje gatvėje, juodame juodame name, juodoje juodoje laiptinėje, juodame juodame bute, juodame juodame kambaryje gyvena žmogus, kuris sako: „Atiduok širdį!“ Šiurpė „Atiduok širdį!“ Šią šiurpę dažnas sekdavome vaikystėje. Pabaigoje surikus „Atiduok širdį!“, reikėdavo čiupti arčiausiai sėdinčiam vaikui už kaklo. Visi klykdavo. Būdavo juokinga, bet ir labai baisu. Vaikų vaizduotė – laki, jie geba įsijausti į…
Buvau, mačiau, girdėjau
Įvyko ilgametražio Agnės Marcinkevičiūtės filmo (scenarijus kartu su Renata Šerelyte) „Lobis“ premjera. Nusitempiau dukrą. Vaikų dialogai pasirodė dirbtiniai, bet idealioje suaugusiųjų fantazijoje taip gali būti. Tikrovėje kaimo vaikai, tuščioje sodyboje radę kitus vaikus, man regis, juos užbulintų. Bet gal kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį. Techniniai efektai nebado akių, atlikti profesionaliai: žmogvarlės varliškos, lobio skrynelė pasendinta. Nufilmuota graži gamta, rudens …
Istorinis „Šuolis“ lietuvių kino kontekste
Tikriausiai sunku būtų rasti žmogų, kuris nėra nieko girdėjęs apie neseniai pasirodžiusį filmą „Šuolis“. Pirmiausia jis sulaukė tarptautinio pripažinimo įvairiuose kino festivaliuose: Varšuvoje pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu, puikiai sutiktas ir „Festa del Cinema di Roma“, o Kanuose į „Šuolį“ taip pat atkreipė dėmesį daugelis kino platintojų iš viso pasaulio.
Kinas, kurį pažįstame, bet ne visi
Pirmoji pandeminių metų lietuvių vaidybinio ilgametražio filmo premjera – Tomo Smulkio debiutas „Žmonės, kuriuos pažįstam“ (2020). Tai filmas, kuris prisideda prie seniai puoselėjamos vaisingos socialinę tikrovę besistengiančio suvokti Lietuvos kino tradicijos. Kartu tai aiškus skirtingų režisierių kartų atspindys.
Akis kine
Žvilgsnis Refnui yra pamatinis reikšmės kūrimo mechanizmas, nulemiantis viso kūrinio prasmę. Kad geriau tai matytume, privalome pasinaudoti iš literatūros teorijos perimta fokusacijos (angl. focalisation) kategorija. Ji leidžia bet kuriame kūrinyje skirti tris galimus žvilgsnius: subjektyvų, objektyvų ir nulinį.
Restauracija: „Tas prakeiktas nuolankumas“, 1970; „Kur iškeliauja pasakos“, 1974; „Atpildo diena“, 1975; „Markizas ir piemenaitė“, 1978; „Velnio sėkla“, 1980; „Arkliavagio duktė“, 1981
Kaip ir Algirdas Araminas, A. Dausa nemokėjo kovoti, afišuotis, o kino arenoje tai būtina.
