MenaiKinas

EDGARAS BOLŠAKOVAS

Kinas, kurį pažįstame, bet ne visi

Pirmoji pandeminių metų lietuvių vaidybinio ilgametražio filmo premjera – Tomo Smulkio debiutas „Žmonės, kuriuos pažįstam“ (2020). Tai filmas, kuris prisideda prie seniai puoselėjamos vaisingos socialinę tikrovę besistengiančio suvokti Lietuvos kino tradicijos. Kartu tai aiškus skirtingų režisierių kartų atspindys.

VITALIJ BINEVIČ

Akis kine

Žvilgsnis Refnui yra pamatinis reikšmės kūrimo mechanizmas, nulemiantis viso kūrinio prasmę. Kad geriau tai matytume, privalome pasinaudoti iš literatūros teorijos perimta fokusacijos (angl. focalisation) kategorija. Ji leidžia bet kuriame kūrinyje skirti tris galimus žvilgsnius: subjektyvų, objektyvų ir nulinį.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Būrys“, 1985; „Sūnus palaidūnas“, 1985; „Nakties paklydėliai“, 1986; „Visi prieš vieną“ 1986; „Vilkolakio pėdsakai“, 1986; „Savaitgalis pragare“, 1987; „Pabudimas“, 1989; „Žuvies diena“, 1990

.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Tas prakeiktas nuolankumas“, 1970; „Kur iškeliauja pasakos“, 1974; „Atpildo diena“, 1975; „Markizas ir piemenaitė“, 1978; „Velnio sėkla“, 1980; „Arkliavagio duktė“, 1981

Kaip ir Algirdas Araminas, A. Dausa nemokėjo kovoti, afišuotis, o kino arenoje tai būtina.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Žydrasis horizontas“, 1957; „Kalakutai“, 1959; „Adomas nori būti žmogumi“, 1959; „Kanonada“, 1961; „Svetimi“, 1961

Apmaudžios klaidos praverčia kaip laiptai. Pirmieji ar antrieji LTSR kino debiutantų filmai akivaizdžiai tapo tokiais laiptais.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Žingsniai naktį“, 1962; „Marš, marš, tra-ta-ta!“, 1964; „Ties riba“, 1973; „Mainai“, 1979; „Rungtynės nuo 9 iki 9“, 1980

R. Vabalas, įžengęs į penktą dešimtį, jausmą maino į protą.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Vyrų vasara“, 1970; „Žaizdos žemės mūsų“, 1971; „Dulkės saulėje“, 1977

„Žaizdos“ šiandien man lengvai tapatinasi su filmu „Ignotas grįžo namo“ (1956). Kas nuostabu, ir su nūdiena, su joje kasdien komiškai išvirstančiu valdžios stumdymusi. Nors prieš 100 metų, po Pirmojo pasaulinio, buvo mokama krauju, o dabar tiktai staigiu išviešinimu internete (išeina, išvietėje?).

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Restauracija: „Mažasis princas“, 1966; „Naktibalda“, 1973; „Mėnulio pilnaties metas“, 1989

Žinoma, ir A. Žebriūnas, ir A. Araminas netroško nuolat kurti vaikams – dabar jų filmografijose tai aiškiai išskaitai.

VYTAUTAS ABROMAITIS

Individuali utopija ir meilė kaip priespauda

Fassbinderis nebijojo kelti ir Vokietijos „dramblio kambaryje“ – žydų ir vokiečių kaltės – klausimo ir jį taip pat susiejo su jausmų išnaudojimo idėja. [...] 1974 m. tapo Frankfurto teatro vadovu ir net tris kartus bandė statyti spektaklį „Šiukšlės, miestas ir mirtis“, kurio pagrindinis herojus – Frankfurto žydas, naudojantis vokiečių kaltę dėl Holokausto savo verslo sumetimais [...].

AGOTA GINTUTYTĖ

Provokuojantis kino poetas

  Šiųmetiniame Europos šalių kino forume „Scanorama“ žiūrovai gali ne tik pasinerti į naujausius įvairių šalių filmus, bet ir prisiminti kino praeitį. Šįkart retrospektyva „Iš arčiau“ skirta itin ryškiai asmenybei – ispanų kino režisieriui Luisui Buñueliui (1900–1983) ir septynių jo filmų kolekcijai, kuria dėl greitai nutrūkusio fizinio festivalio formato žiūrovai gali pasimėgauti virtualioje „Scanoramos“ kino salėje. Opozicionierius, ikonoklastas, revoliucionierius –…