MenaiKinas
Kinas, kurį pažįstame, bet ne visi
Pirmoji pandeminių metų lietuvių vaidybinio ilgametražio filmo premjera – Tomo Smulkio debiutas „Žmonės, kuriuos pažįstam“ (2020). Tai filmas, kuris prisideda prie seniai puoselėjamos vaisingos socialinę tikrovę besistengiančio suvokti Lietuvos kino tradicijos. Kartu tai aiškus skirtingų režisierių kartų atspindys.
Akis kine
Žvilgsnis Refnui yra pamatinis reikšmės kūrimo mechanizmas, nulemiantis viso kūrinio prasmę. Kad geriau tai matytume, privalome pasinaudoti iš literatūros teorijos perimta fokusacijos (angl. focalisation) kategorija. Ji leidžia bet kuriame kūrinyje skirti tris galimus žvilgsnius: subjektyvų, objektyvų ir nulinį.
Restauracija: „Tas prakeiktas nuolankumas“, 1970; „Kur iškeliauja pasakos“, 1974; „Atpildo diena“, 1975; „Markizas ir piemenaitė“, 1978; „Velnio sėkla“, 1980; „Arkliavagio duktė“, 1981
Kaip ir Algirdas Araminas, A. Dausa nemokėjo kovoti, afišuotis, o kino arenoje tai būtina.
Restauracija: „Žydrasis horizontas“, 1957; „Kalakutai“, 1959; „Adomas nori būti žmogumi“, 1959; „Kanonada“, 1961; „Svetimi“, 1961
Apmaudžios klaidos praverčia kaip laiptai. Pirmieji ar antrieji LTSR kino debiutantų filmai akivaizdžiai tapo tokiais laiptais.
Restauracija: „Žingsniai naktį“, 1962; „Marš, marš, tra-ta-ta!“, 1964; „Ties riba“, 1973; „Mainai“, 1979; „Rungtynės nuo 9 iki 9“, 1980
R. Vabalas, įžengęs į penktą dešimtį, jausmą maino į protą.
Restauracija: „Vyrų vasara“, 1970; „Žaizdos žemės mūsų“, 1971; „Dulkės saulėje“, 1977
„Žaizdos“ šiandien man lengvai tapatinasi su filmu „Ignotas grįžo namo“ (1956). Kas nuostabu, ir su nūdiena, su joje kasdien komiškai išvirstančiu valdžios stumdymusi. Nors prieš 100 metų, po Pirmojo pasaulinio, buvo mokama krauju, o dabar tiktai staigiu išviešinimu internete (išeina, išvietėje?).
Restauracija: „Mažasis princas“, 1966; „Naktibalda“, 1973; „Mėnulio pilnaties metas“, 1989
Žinoma, ir A. Žebriūnas, ir A. Araminas netroško nuolat kurti vaikams – dabar jų filmografijose tai aiškiai išskaitai.
Individuali utopija ir meilė kaip priespauda
Fassbinderis nebijojo kelti ir Vokietijos „dramblio kambaryje“ – žydų ir vokiečių kaltės – klausimo ir jį taip pat susiejo su jausmų išnaudojimo idėja. [...] 1974 m. tapo Frankfurto teatro vadovu ir net tris kartus bandė statyti spektaklį „Šiukšlės, miestas ir mirtis“, kurio pagrindinis herojus – Frankfurto žydas, naudojantis vokiečių kaltę dėl Holokausto savo verslo sumetimais [...].
Provokuojantis kino poetas
Šiųmetiniame Europos šalių kino forume „Scanorama“ žiūrovai gali ne tik pasinerti į naujausius įvairių šalių filmus, bet ir prisiminti kino praeitį. Šįkart retrospektyva „Iš arčiau“ skirta itin ryškiai asmenybei – ispanų kino režisieriui Luisui Buñueliui (1900–1983) ir septynių jo filmų kolekcijai, kuria dėl greitai nutrūkusio fizinio festivalio formato žiūrovai gali pasimėgauti virtualioje „Scanoramos“ kino salėje. Opozicionierius, ikonoklastas, revoliucionierius –…
