MenaiKinas
Moterų likimai „Scanoramoje“
Kaip pristatydama filmą kalbėjo Gražina Arlickaitė, moterų likimai – atskira tema „Scanoramoje“ ir vienas tokių filmų – belgų režisierės Alexe Poukine ilgametražis debiutas „Kika“. Anotacijoje jis įvardintas kaip draminė ironiška komedija ir kitokia „Gražios moters“ versija. Šįkart nesutikčiau nei su „Scanoramos“ vadove, teigusia, kad filmas konkuruoja su romantiškomis išgyvenimo sunkiomis sąlygomis istorijomis, nei su filmo įvardinimu ironišku ar juolab panašiu į…
„Jie griauna, o mes atstatome“, arba Grožis karo akivaizdoje
„Botokso minos“ įgauna ir politinį atspalvį. Libanui patiriant Izraelio oro atakas, procedūrų metu karo grėsmė yra nuolatinė tema. Nuskamba tokie klausimai kaip: „Ar prasidės karas? Ar eisi kariauti?“ Bouba prisimena, kad po 2006 m. „Hezbollah“ ir Izraelio karo buvo daug darbo, nes daug žmonių suplūdo į Beirutą.
Svečias palaidūnas
Režisierių ir operatorių Vytautą Katkų sinefilai atsimena iš jo trumpametražio filmo „Kolektyviniai sodai“ (2019) – mediniuose nameliuose ir daržuose kapstosi mūsų tėvai. [...] Tokia pati apkramtyta ta žmonių kalba ir naujame ilgametražiame V. Katkaus filme „Svečias“ – tačiau visi miestelio gyventojai ją supranta, jos užtenka jausmams ir siekiams.
Kaip skamba sužeistos širdys
„Kino pavasaryje“ pristatytas ir Europos festivaliuose pastebėtas režisieriaus Vytauto Puidoko stebimosios dokumentikos filmas „Murmančios širdys“ atveria žiūrovui langą į uždarą Skiručių kaimo bendruomenę – atokų ūkį, kuriame su priklausomybėmis kovojantys vyrai mėgina susigrąžinti gyvenimo kontrolę.
Kai sacrum priartėja prie profanum
Kai rašau šį tekstą, režisierės Giedrės Beinoriūtės filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ tebekeliauja po Lietuvą, o aš, pažiūrėjusi jį dar kovo pradžioje „Kino pavasaryje“, kur buvo surengta filmo premjera, tebesinešioju savyje.
Biografija amžinai
Dabartiniai jaunieji lietuvių režisieriai ir ypač režisierės smulkmeniškai studijuoja asmeninius šiuolaikinio žmogaus gyvenimėlius, o rašytojo, dailininko, muzikanto likimai lieka nepasiekiami, nors jų atvėrimai palengvintų sunkią kelionę į praėjusį laiką. Ką gi, juk pirmiausia nėra rimtų biografinių knygų!
Ar pastišas yra toxic?
Žiūrėdama režisierės Saulės Bliuvaitės „Akiplėšą“, klausiau savęs – kam skirtas šis filmas? Man, dabar auginančiai panašaus amžiaus dukrą, ar mano dukrai? Nors filmo dar nematė, mano keturiolikmetė turbūt nebesuprastų tiek seksualizuotos to meto merginų būties ir tikslų – jau vien todėl, kad dabartinėms trylikametėms modelių pasaulis ne toks aktualus ir tėra tik viena veikla iš daugelio.
Gyvūnijos pamoka
Kitoks ir latvių animacinis pasakojimas „Potvynis“, kurį vis dėlto gal reikėjo versti „Srautas“ ar „Srovė“. Filmo visavaldis autorius Gintis Zilbalodis, ką tik iššokęs ant „Oskarų“ scenos atsiimti apdovanojimo, savo personažų bendrabūvio stoką užpildo sunkiai išgaunamu ir lengvai prarandamu dvasingumu.
Trys moterys ir lavonas
Prancūzų aktorės ir kino režisierės Noémie Merlant filme „Balkonetės“ draugės Marselio gatve eina pusnuogės – tai jų atsakas į prievartą ir mačizmą. Ar įmanoma apie seksualinės prievartos aukų traumą papasakoti su humoru? Ar prisimenate atvejį, kai režisierė prieš kameras parodė savo vaginą mums, žiūrovams? Ar prisimenate save, moterį, einančią gatve nuogomis krūtimis?
Aštuonios atvirutės iš „Kino pavasario“
Peržiūrėti keliolika „Kino pavasario“ filmų pradeda jungtis į vieną. Daug magiškojo realizmo („Žokėjus“, „Queer“), gražių gamtos vaizdų („Pabėgimas“, „Paukščių giesmės“) ar neramaus lakstymo mieste („Suleimano istorija“, „Pabėgimas“). Šiame vaizdų sūkury pradeda ryškėti stabilios ir nesikeičiančios reklamos, rodomos prieš seansus.
