MenaiKinas
„Scanorama“
Rudenį supranti, koks magiškas yra kinas ir kaip jis įsiurbia, – eini, pamiršus viską, nors tarsi ir nereikia, galėtum apsieiti be to. Apima sezoninė vaizdų informacijos narkomanija, niekuo nepateisinamas kino troškulys. „Scanorama“ man asocijuojasi pirmiausia su jaukiu Gražinos Arlickaitės balsu, kai ji kalbina kokį režisierių vokiškai. Su tamsiais vakariniais ir naktiniais seansais, jūriniu Baltoskandijos dvelksmu. Kinas yra idėjos. Šiemet…
Trumpi susitikimai ir subjektyvus laikas: Kiros Muratovos radikalumas
Vasara prasidėjo melancholiškai: birželio 6 d. Odesoje, eidama 84-uosius metus, mirė ukrainiečių kino režisierė Kira Muratova. Atsigręžus į K. Muratovą, visur esančią, tokią pažįstamą, tačiau kartu, deja, neatrastą, žiniasklaidoje ir diskusijose ėmė mirgėti plačios jos karjeros refleksijos. Išties, K. Muratovos karjera kine truko daugiau negu 40 metų, ir ryškiausiai joje figūravo 1990 m. Berlyno kino festivalyje „Sidabrinį lokį“ dėl…
Mindaugo Survilos „Sengirė“
Ne aiškinti, kaip svarbu tausoti gamtą, o parodyti, kokia ji graži, sužadinti meilę jai ir tokiu būdu bandyti ją išsaugoti. Būtent pastarojo kelio ėmėsi kino režisierius ir gamtosaugininkas Mindaugas Survila, kurdamas mums pasakojimą apie sengirę, ir būtent todėl tai nėra tik dokumentinis filmas apie paskutinius žmogaus veiklos menkai paliestus miškus Lietuvoje. Tai filmas apie pedagogiką, paremtą įsitikinimu, kad žmonės…
Istorijos spąstai Christopherio Nolano filme „Diunkerkas“
Epiniai istoriniai kino filmai dažniausiai kalba apie pergales, o Ch. Nolanas pasakoja apie pralaimėjimą ir šio pralaimėjimo juodžiausioje tamsoje paskutinę akimirką užgimstančią viltį.
Šaukštas kraujo rožiniuose putėsiuose
Eiti vidurvasarį į kino premjerą „Forum Cinemas“ ir tikėtis gero kino yra, matyt, tas pats, kas eiti į „Domino“ teatrą, tikintis pamatyti gerą dramą. Bet eini, nes įdomu, už ką šiomis dienomis dalinamos „Palmės šakelės“ – šiuokart Kanuose už geriausią režisūrą apdovanojimas atiteko Sofios Coppolos „Lemtingai pagundai“ („The Beguiled“). Nors filmo pavadinimas nepadarytų gėdos pigių meilės romanų lentynai, matyt, dėl…
Diana, „Tvin Pyksas“ sugrįžo
Po pirmųjų keturių serialo serijų viena yra išties aišku: žiūrovai, tikėjęsi nostalgijos kupino sugrįžimo į saugų senojo Tvin Pykso miestelio pasaulį, bus sutrikę ir nusivylę. Šis „Tvin Pyksas“ – visiškai kitoks, tamsesnis, dar labiau eksperimentinis, dar labiau nesuprantamas.
Vaizduojant auką
Viena iš „Kino pavasario“ programos kuratorių, kino kritikė Santa Lingevičiūtė „Mokinį“ pristatė kaip filmą apie religinį ekstremizmą. Iš tiesų, „Mokinys“ leidžia kalbėti apie dvi prievartos formas: religinį ir ideologinį fundamentalizmą.
Naujų vėjų belaukiant
„Kino pavasario“ atidarymo filmas „Ji“ („Elle“), pasak renginio organizatorės, išrinktas vieningai visos komandos, buvo pristatytas vienos jos narės – ji kaip mokinukams paaiškino, kaip visi turėsią suprasti Verhoeveną, ir su pasidygėjimu palinkėjo skanių spragėsių. Šį kartą šalia jų niekas nevalgė, kitaip nei prieš keletą metų, kai per „Kino pavasarį“, žiūrint kažkokį skandinavų šedevrą, tyliausiu ir subtiliausiu momentu, kai herojus buvo…
„Traukinių žymėjimas 2“: rinkis gyvenimą, rinkis nostalgiją
But when ye come back oot ay Waverley Station eftir being away fir a bit, ye think: Hi, this isnae bad.
Egzistencinių klausimų kinas
Berlyno kino festivalis, kasmet vis sunkiau pritraukiantis didžiuosius vardus, vis įdomesnis darosi ne dėl didelių premjerų, bet dėl mažesnių eksperimentinių filmų. Programose „Panorama“ ir „Forumas“, į kurias surinkti būtent tokie filmai, visuomet daug juokingų nepavykusių projektų ir pretenzingų bandymų reformuoti kiną kaip mediją, bet taip pat galima rasti talentingų kūrėjų darbų. Čia neturiu tikslo apžvelgti vienam žmogui neaprėpiamą medžiagą, bet…
