MenaiKinas

AUDRIUS MUSTEIKIS

Vija Latvija

  Vija Artmanė (1929–2008) išgarsėjo visoje Sovietų Sąjungoje. Okupuotų Baltijos šalių gyventojai didelei daliai rusų buvo fašistai, o latviai dėl istorinių ryšių su vokiškąja kultūra turėjo dar ir specifinę pravardę – fricai. Juo labiau ironiška, kad Artmanės vardas ir tėvavardis – Vija Fricevna – buvo tariamas su didžiausia pagarba, kaip aukštas titulas. Išskirtinumo – traukiančio, kiek gluminančio, keliančio pagarbą –…

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Lietuviška Švedija

  Torgny Lindgreno romano „Kamanių medus“, deja, neskaičiau (ėjau į premjerą visiškai nepasiruošusi, net nepasidomėjusi, koks filmas), bet esu apie jį girdėjusi – atpažinau ekranizacijos šaltinį iš veikėjo frazės. Algimanto Puipos „Kita tylos pusė“ filmuota Ventės rage. Filme – jokios Švedijos, tik scenarijaus autorius – Jonas Cornellis. Filmo pradžioje iš vandens iššokantis banginis, pasirodo, yra techninis montažas. Veikėjų vardai –…

VITALIJ BINEVIČ

Vieną kartą kino teatre

„Vieną kartą Holivude“ yra filmas apie filmus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog pasakojama apie tris veikėjus, kurių likimas žiūrovui visiškai nerūpi, – pabaigoje jie išlieka tie patys neįdomūs personažai.

PAULINA DRĖGVAITĖ

Kinas kaip kūjis: Barbaros Hammer kreivumo malonumai

B. Hammer išėjo šių metų kovo 16 d., likus dienai iki savojo 80-mečio: paskutinius dvylika gyvenimo metų ji gyveno su vėžio diagnoze – ir apie tai kalbėjo, kūrė bei užsiėmė orios mirties aktyvizmu.

VITALIJ BINEVIČ

Kapitalizmas, postmodernus identitetas ir dvi lego kaladėlės

  Dvidešimto amžiaus septintasis dešimtmetis buvo lemtingas Vakarų mąstymo tradicijoje. 1967 m. filosofas Guy Debordʼas išleido savo kultinį veikalą „Spektaklio visuomenė“. 1968 m. prancūzų jaunimas su Mao Dzedongo portretais išėjo į Paryžiaus gatves statyti barikadų, o Prahoje sovietiniai tankai traiškė trumpam pražydusius pavasario žiedus. O 1969 m. Amerikoje nugriaudėjo Vudstoko festivalis – jis tapo laisvės, seksualinės revoliucijos ir psichodeliniais narkotikais…

MARIJA AURELIJA POTAŠENKO

Kelionė į mamos kambarį ir iš jo

  Dar gyvename „Kino pavasario“ įspūdžiais. Vienas iš įdomiausių matytų filmų – du prizus 66-ajame San Sebastiano kino festivalyje ir 2019 m. ASECAN premiją už geriausią filmą pelnęs jaunos ispanų režisierės Celios Rico Clavellino filmas „Kelionė į mamos kambarį“ (2018). Tai pirmas ilgametražis šios režisierės filmas, kuriame, kaip ir anksčiau sukurtame trumpametražiame „Luisos namuose nėra“ (2012), nagrinėjamos tapatybės paieškų, meilės…

VITALIJ BINEVIČ

Šokiai, smurtas ir Gasparo Noé ekstazė

  Prieš filmo „Ekstazė“ („Climax“, 2018) peržiūrą jaudinausi. Mane kamavo klausimas, ką šį kartą parodys kinematografinis beprotis ir skandalistas Gasparas Noé. Pirmą kartą aiškiai supratau, kad mėgstu kino smurtą. Turbūt apie tokį žiaurių vaizdinių badą rašė Susan Sontag ir kiti ultrasmurtinius filmus nagrinėjantys mąstytojai. Iš anksto prisipažinsiu, kad filmas man patiko. Po peržiūros pasižadėjau sau, kad niekada nežiūrėsiu jo antrą…

PAULINA DRĖGVAITĖ

Varda

Agnès Varda ir kinas – sinonimai. Vienas negali egzistuoti be kito. O kovo 29 d. trenkė žaibas: eidama 90-uosius, ji išėjo. Slapčia tikėjausi, kad su mumis ji bus amžinai, kaip įkvėpimas ir kelrodis.

ANDREA KLEINE

Apie Agnès Varda „Bastūnę“

  Paauglystėje apie pasaulį žinojau nedaug. Vienintelė iš negausaus nepritapėlių draugų rato palikau namus ir išvykau studijuoti koledže. Tuomet ir pamačiau Agnès Varda filmą „Bastūnė“. Nebeprisimenu, ar žiūrėjau jį vietiniame autorinį kiną rodančiame kino teatre (jis bankrutavo tais pačiais metais), ar pasiėmiau iš kaimynystėje esančios vaizdajuosčių nuomos, ar pamačiau per „Cinemax“ kanalą, kuris devintojo dešimtmečio pabaigoje rodė HBO „atliekas“ –…

SIMA KAZARIAN

Nespalvota „Šaltojo karo“ iliuzija

  Atsiliepimo apie „Šaltąjį karą“ rašyti neketinau: žiūrėdama šį filmą gana maloniai praleidau laiką kine, bet poreikio prie jo grįžti nebuvo. Tačiau pagyrimai „Šaltajam karui“ nustebino ir paskatino tarti kelis žodžius, kuriuos priešingu atveju būčiau tiesiog nutylėjusi. Manau, kad būtent aukšti įvertinimai įpareigoja labiau apsvarstyti šį filmą ir pagalvoti, ar jis išties vertas būti elitinio kino pavyzdžiu kitiems režisieriams.  …