MenaiKinas

PAULINA DRĖGVAITĖ

Kinas kaip kūjis: Barbaros Hammer kreivumo malonumai

B. Hammer išėjo šių metų kovo 16 d., likus dienai iki savojo 80-mečio: paskutinius dvylika gyvenimo metų ji gyveno su vėžio diagnoze – ir apie tai kalbėjo, kūrė bei užsiėmė orios mirties aktyvizmu.

VITALIJ BINEVIČ

Kapitalizmas, postmodernus identitetas ir dvi lego kaladėlės

  Dvidešimto amžiaus septintasis dešimtmetis buvo lemtingas Vakarų mąstymo tradicijoje. 1967 m. filosofas Guy Debordʼas išleido savo kultinį veikalą „Spektaklio visuomenė“. 1968 m. prancūzų jaunimas su Mao Dzedongo portretais išėjo į Paryžiaus gatves statyti barikadų, o Prahoje sovietiniai tankai traiškė trumpam pražydusius pavasario žiedus. O 1969 m. Amerikoje nugriaudėjo Vudstoko festivalis – jis tapo laisvės, seksualinės revoliucijos ir psichodeliniais narkotikais…

MARIJA AURELIJA POTAŠENKO

Kelionė į mamos kambarį ir iš jo

  Dar gyvename „Kino pavasario“ įspūdžiais. Vienas iš įdomiausių matytų filmų – du prizus 66-ajame San Sebastiano kino festivalyje ir 2019 m. ASECAN premiją už geriausią filmą pelnęs jaunos ispanų režisierės Celios Rico Clavellino filmas „Kelionė į mamos kambarį“ (2018). Tai pirmas ilgametražis šios režisierės filmas, kuriame, kaip ir anksčiau sukurtame trumpametražiame „Luisos namuose nėra“ (2012), nagrinėjamos tapatybės paieškų, meilės…

VITALIJ BINEVIČ

Šokiai, smurtas ir Gasparo Noé ekstazė

  Prieš filmo „Ekstazė“ („Climax“, 2018) peržiūrą jaudinausi. Mane kamavo klausimas, ką šį kartą parodys kinematografinis beprotis ir skandalistas Gasparas Noé. Pirmą kartą aiškiai supratau, kad mėgstu kino smurtą. Turbūt apie tokį žiaurių vaizdinių badą rašė Susan Sontag ir kiti ultrasmurtinius filmus nagrinėjantys mąstytojai. Iš anksto prisipažinsiu, kad filmas man patiko. Po peržiūros pasižadėjau sau, kad niekada nežiūrėsiu jo antrą…

PAULINA DRĖGVAITĖ

Varda

Agnès Varda ir kinas – sinonimai. Vienas negali egzistuoti be kito. O kovo 29 d. trenkė žaibas: eidama 90-uosius, ji išėjo. Slapčia tikėjausi, kad su mumis ji bus amžinai, kaip įkvėpimas ir kelrodis.

ANDREA KLEINE

Apie Agnès Varda „Bastūnę“

  Paauglystėje apie pasaulį žinojau nedaug. Vienintelė iš negausaus nepritapėlių draugų rato palikau namus ir išvykau studijuoti koledže. Tuomet ir pamačiau Agnès Varda filmą „Bastūnė“. Nebeprisimenu, ar žiūrėjau jį vietiniame autorinį kiną rodančiame kino teatre (jis bankrutavo tais pačiais metais), ar pasiėmiau iš kaimynystėje esančios vaizdajuosčių nuomos, ar pamačiau per „Cinemax“ kanalą, kuris devintojo dešimtmečio pabaigoje rodė HBO „atliekas“ –…

SIMA KAZARIAN

Nespalvota „Šaltojo karo“ iliuzija

  Atsiliepimo apie „Šaltąjį karą“ rašyti neketinau: žiūrėdama šį filmą gana maloniai praleidau laiką kine, bet poreikio prie jo grįžti nebuvo. Tačiau pagyrimai „Šaltajam karui“ nustebino ir paskatino tarti kelis žodžius, kuriuos priešingu atveju būčiau tiesiog nutylėjusi. Manau, kad būtent aukšti įvertinimai įpareigoja labiau apsvarstyti šį filmą ir pagalvoti, ar jis išties vertas būti elitinio kino pavyzdžiu kitiems režisieriams.  …

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

„Scanorama“

  Rudenį supranti, koks magiškas yra kinas ir kaip jis įsiurbia, – eini, pamiršus viską, nors tarsi ir nereikia, galėtum apsieiti be to. Apima sezoninė vaizdų informacijos narkomanija, niekuo nepateisinamas kino troškulys. „Scanorama“ man asocijuojasi pirmiausia su jaukiu Gražinos Arlickaitės balsu, kai ji kalbina kokį režisierių vokiškai. Su tamsiais vakariniais ir naktiniais seansais, jūriniu Baltoskandijos dvelksmu. Kinas yra idėjos. Šiemet…

PAULINA DRĖGVAITĖ

Trumpi susitikimai ir subjektyvus laikas: Kiros Muratovos radikalumas

  Vasara prasidėjo melancholiškai: birželio 6 d. Odesoje, eidama 84-uosius metus, mirė ukrainiečių kino režisierė Kira Muratova. Atsigręžus į K. Muratovą, visur esančią, tokią pažįstamą, tačiau kartu, deja, neatrastą, žiniasklaidoje ir diskusijose ėmė mirgėti plačios jos karjeros refleksijos. Išties, K. Muratovos karjera kine truko daugiau negu 40 metų, ir ryškiausiai joje figūravo 1990 m. Berlyno kino festivalyje „Sidabrinį lokį“ dėl…

KAROLIS DAMBRAUSKAS

Mindaugo Survilos „Sengirė“

  Ne aiškinti, kaip svarbu tausoti gamtą, o parodyti, kokia ji graži, sužadinti meilę jai ir tokiu būdu bandyti ją išsaugoti. Būtent pastarojo kelio ėmėsi kino režisierius ir gamtosaugininkas Mindaugas Survila, kurdamas mums pasakojimą apie sengirę, ir būtent todėl tai nėra tik dokumentinis filmas apie paskutinius žmogaus veiklos menkai paliestus miškus Lietuvoje. Tai filmas apie pedagogiką, paremtą įsitikinimu, kad žmonės…