MenaiKinas
„Baltų gentys. Paskutinieji Europos pagonys“. Ką iš tiesų supratome apie baltus?
…latvių brolių režisierių Laurio ir Raičio Abelių filmas „Baltų gentys. Paskutinieji Europos pagonys“ (Baltu ciltis. Eiropas pēdējie pagāni) suintriguoja vien savo tema.
Neišvengiamai artėjanti ugnis?
„Kino pavasariui“ įvykus, tačiau kitaip nei įprasta, norisi aptarti vieną asmeninį festivalio atradimą – filmą „Ugnis ateis“. Aktualios jautrumo aplinkai temos šiame režisieriaus Oliverio Laxės vizualiame pasakojime atskleidžiamos empatiškai ir be primestos didaktikos. Todėl išjungus ekraną norėjosi toliau panagrinėti žiūrint filmą kilusius asmeninės ir socialinės ekologijos klausimus. Filme pasakojama apie lygtinai namo paleidžiamą Amadorą, kalėjusį už gaisro sukėlimą. Jis grįžta…
Žmonės išsigandusiais veidais
Gaila laiko vaikščioti į bet kokius filmus, todėl kasmet laukiu Živilės Pipinytės rekomendacijų, ką žiūrėti „Scanoramoje“. Kitų autoritetų neturiu, niekuo daugiau nepasitikiu. Šiais metais sąrašas kiek nuvylė (tiesa, jis buvo anoniminis, bet juk Ž. P., o ne kas kitas „7 meno dienose“ prižiūri kino rubriką). Pradėjau nuo „Mafijos išdaviko“ (rež. Marco Bellocio, Italija, Prancūzija, Vokietija, Brazilija, 2019) – gan…
Vija Latvija
Vija Artmanė (1929–2008) išgarsėjo visoje Sovietų Sąjungoje. Okupuotų Baltijos šalių gyventojai didelei daliai rusų buvo fašistai, o latviai dėl istorinių ryšių su vokiškąja kultūra turėjo dar ir specifinę pravardę – fricai. Juo labiau ironiška, kad Artmanės vardas ir tėvavardis – Vija Fricevna – buvo tariamas su didžiausia pagarba, kaip aukštas titulas. Išskirtinumo – traukiančio, kiek gluminančio, keliančio pagarbą –…
Lietuviška Švedija
Torgny Lindgreno romano „Kamanių medus“, deja, neskaičiau (ėjau į premjerą visiškai nepasiruošusi, net nepasidomėjusi, koks filmas), bet esu apie jį girdėjusi – atpažinau ekranizacijos šaltinį iš veikėjo frazės. Algimanto Puipos „Kita tylos pusė“ filmuota Ventės rage. Filme – jokios Švedijos, tik scenarijaus autorius – Jonas Cornellis. Filmo pradžioje iš vandens iššokantis banginis, pasirodo, yra techninis montažas. Veikėjų vardai –…
Vieną kartą kino teatre
„Vieną kartą Holivude“ yra filmas apie filmus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog pasakojama apie tris veikėjus, kurių likimas žiūrovui visiškai nerūpi, – pabaigoje jie išlieka tie patys neįdomūs personažai.
Kinas kaip kūjis: Barbaros Hammer kreivumo malonumai
B. Hammer išėjo šių metų kovo 16 d., likus dienai iki savojo 80-mečio: paskutinius dvylika gyvenimo metų ji gyveno su vėžio diagnoze – ir apie tai kalbėjo, kūrė bei užsiėmė orios mirties aktyvizmu.
Kapitalizmas, postmodernus identitetas ir dvi lego kaladėlės
Dvidešimto amžiaus septintasis dešimtmetis buvo lemtingas Vakarų mąstymo tradicijoje. 1967 m. filosofas Guy Debordʼas išleido savo kultinį veikalą „Spektaklio visuomenė“. 1968 m. prancūzų jaunimas su Mao Dzedongo portretais išėjo į Paryžiaus gatves statyti barikadų, o Prahoje sovietiniai tankai traiškė trumpam pražydusius pavasario žiedus. O 1969 m. Amerikoje nugriaudėjo Vudstoko festivalis – jis tapo laisvės, seksualinės revoliucijos ir psichodeliniais narkotikais…
Kelionė į mamos kambarį ir iš jo
Dar gyvename „Kino pavasario“ įspūdžiais. Vienas iš įdomiausių matytų filmų – du prizus 66-ajame San Sebastiano kino festivalyje ir 2019 m. ASECAN premiją už geriausią filmą pelnęs jaunos ispanų režisierės Celios Rico Clavellino filmas „Kelionė į mamos kambarį“ (2018). Tai pirmas ilgametražis šios režisierės filmas, kuriame, kaip ir anksčiau sukurtame trumpametražiame „Luisos namuose nėra“ (2012), nagrinėjamos tapatybės paieškų, meilės…
Šokiai, smurtas ir Gasparo Noé ekstazė
Prieš filmo „Ekstazė“ („Climax“, 2018) peržiūrą jaudinausi. Mane kamavo klausimas, ką šį kartą parodys kinematografinis beprotis ir skandalistas Gasparas Noé. Pirmą kartą aiškiai supratau, kad mėgstu kino smurtą. Turbūt apie tokį žiaurių vaizdinių badą rašė Susan Sontag ir kiti ultrasmurtinius filmus nagrinėjantys mąstytojai. Iš anksto prisipažinsiu, kad filmas man patiko. Po peržiūros pasižadėjau sau, kad niekada nežiūrėsiu jo antrą…
