MenaiKinas

AISTĖ BRAZDŽIŪNAITĖ

Barbė ir jos rožinės idėjos

Gretos Gerwig filmas yra savikritiškas, gražus, atviras dialogui, priverčiantis juoktis ir tada smogiantis ir atskleidžiantis realybę. O realybė liūdna – Barbė neišsprendė moterų problemų. Nors suteikė erdvę projektuoti fantazijas, taip pat nubrėžė ribą, kas gali jas kurti – graži, liekna ir balta cismoteris.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Vilutis gaudo žuvį

Scena su dailininku Petru Repšiu juokinga; abu neieško žodžio kišenėje. „Tu gi labai jaunas. Kurių tu, antrų?“ – „Ketvirtų.“ Nors humoro nestokoja ir pats pagrindinis personažas, dėl to jį filmuoti reikėjo jau senų seniausiai. Tragiškas pasakojimas apie pirmąją meilę, kuriai sustojo širdis pirmoje klasėje, – visgi pati istorija labai makabriška, kaip ir laikai, kuriais gyventa.

PAULIUS JEVSEJEVAS

Pastaba apie ideologiją Tito Lauciaus filme „Paradas“

…man pasirodė įdomu, kaip „Parade“ vaizduojama meilė. Iš principo meilė čia – tai šeima ir tik šeimos (buvusios, esamos ar potencialios) santykiai svarbūs ką nors mylint. Kitokie žmonių santykiai filme nevaizduojami arba yra nefunkcionalūs.

EDGARAS BOLŠAKOVAS

Lyrinio subjekto beieškant

Filme „Poetas“ vaizduojamas svarbiausias, šiek tiek beletrizuotas Kosto Kubilinsko (filme pavardė pakeista, tikėtina, siekiant apsisaugoti nuo galimos giminių reakcijos) gyvenimo epizodas. Tai jau visiems mokyklinukams žinomas momentas, kai vaikų rašytojas įeina į Lietuvos istoriją kaip vienas didžiausių moralinių išdavikų.

-gk-

Kinas pasikeitė

Gerai atsimenu, ką „Kino pavasaris“ 2008-aisiais rodė per atidarymą – Andrzejaus Jakimowskio filmą „Burtai“. Buvau įsimylėjusi, todėl tie dekoratyvinių balandžių piruetai danguje veikė romantiškai. Paskui buvo balius, graži moteris nukrito viešbutyje nuo laiptų ir visai nesusižeidė – keista, nes tikrai buvo blaivesnė už mane. Tą prisiminiau, sėdėdama šių metų atidaryme ir klausydamasi Bowie balso reklamos takelyje – turbūt ne sutapimas,…

EGLĖ FRANK

Liūdesio persmelktas „Kino pavasaris“

„Liūdesio ašarose daugiau mangano, todėl jos sūresnės“, – sako pirmakursė chemijos studentė Laura cerebriniu paralyžiumi sergančiam Davidui filme „Šventasis pavasaris“ (filmo pavadinimą inspiravo rusų kompozitoriaus Igorio Stravinskio to paties pavadinimo baletas – dėl suprantamų priežasčių tai smilkteli kiek nejaukiu šaltuku). Laura, gimusi sveika ir graži, turi ne mažiau problemų nei neįgalus Davidas, kurį ji nusprendžia slaugyti. Slaugymas čia specifinis –…

EGLĖ FRANK

„Scanorama“: moterys apie moteris

„Likti abejingai šitam įžūliam ir stilingam moteriškumo manifestui – užduotis ne iš lengvųjų“, – anotacijoje rašoma apie šių metų „Scanoramos“ festivalio atidarymo filmą, austrų režisierės Marie Kreutzer „Korsažą“. Iš dalies sutikčiau tik su pirmąja teiginio dalimi – filmas tikrai nepaliko abejingų: vienus suerzino, kiti jo nesuprato, treti liko sužavėti. Pati žadamo „stilingo moteriškumo manifesto“ nepamačiau, labiau nelaimingos moters, motinos, žmogaus…

-gk-

Formanas ir Mozartas

Per malonius pašnekesius tarp „Scanoramos“ filmų išgirdau, kad „Forum Cinemas Vingis“ pastatą ketinama griauti. O juk jam dar nėra nė dvidešimties. „Titaniko“ pirmagalis jau dabar paskendęs – tamsūs langai virš picerijos, trečia ir ketvirta salės neveikia. Pamenu, kaip dvasingus inteligentus jis piktino tada, kai buvo atidarytas! Vadintas kapitalizmo šventove ar kažkaip panašiai – kino menas juk nedera su kukurūzų spragėsiais…

EDGARAS BOLŠAKOVAS

Voldenas, arba Gyvenimas sapne

Galime pagaliau sugrįžti prie Kristijono Vildžiūno filmo ir atsakyti į klausimą – kam skirtas filmas „Dainos lapei“? Atsakymas paprastas – Voldeno kartos atstovams, pasirinkusiems iš naujo atrasti įvairias dvasingumo formas. Galima samprotauti, kad savo baigtinumo suvokimas turėtų skatinti individus atsigręžti į tradicinę religiją, bet to nėra.

EGLĖ FRANK

Išsipildžiusios siaubo pasakos

Juodame juodame mieste, juodoje juodoje gatvėje, juodame juodame name, juodoje juodoje laiptinėje, juodame juodame bute, juodame juodame kambaryje gyvena žmogus, kuris sako: „Atiduok širdį!“  Šiurpė „Atiduok širdį!“   Šią šiurpę dažnas sekdavome vaikystėje. Pabaigoje surikus „Atiduok širdį!“, reikėdavo čiupti arčiausiai sėdinčiam vaikui už kaklo. Visi klykdavo. Būdavo juokinga, bet ir labai baisu. Vaikų vaizduotė – laki, jie geba įsijausti į…