Filosofija
Metafizinės literatūros link, arba Atsisveikinimas su Jameso Joyce’o „Uliso“ šimtmečiu
Galima sakyti, kad šimtmetį gyvename be literatūrinės revoliucijos, nes iš esmės Jameso Joyce’o „Ulisas“, kuriam šiemet sukanka šimtas metų, pateikė dabartinio literatūrinio rašymo kanonus: sąmonės srautą, dėmesingumą kasdienybei, veiksmo nebuvimą, nuobodulį…
Metafizinė (anti)tragedija
Graikai buvo tragikų tauta, o krikščionybė esmiškai netragiška arba, jei vartosime Tolkieno eucatastrophe, lietuviškai – gerosios katastrofos, terminą, ji tragiška gerąja prasme. Krikščionybėje tragedijos nutinka, tačiau jos išsprendžiamos gerąja baigtimi: Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas, bet, nugalėjęs mirtį, prisikėlė.
Neišmanantis mokytojas
Ar mokėsi čia atpažinti raidę O, kurią vienas mano mokinių, spynų meistras pagal profesiją, vadina apvaliąja? Raidę L, kurią jis vadina kampainiu? Nupasakok man kiekvienos raidės formą, kaip pasakotum apie nežinomo objekto arba vietos formas. Nesakyk, kad to negali. Moki žiūrėti, moki kalbėti, moki rodyti, gali prisiminti. Ko dar reikia?
Kas yra mylėti?
Susiporavimas – sielų suokalbis – visada gresia atskalūniškumu bendrijos akivaizdoje kuriant šeimą. Adomo ir Ievos nuopuolis kilo dėl jų suokalbio prieš Dievą, kuris, neapsikęsdamas susiporavimo ir tarp poros cirkuliuojančio tik juos apimančio žinojimo – dviejų sielų suokalbio, – išvarė juos iš rojaus.
Mokslas ir tiesa
Šiuo tekstu bandysiu parodyti, kaip funkcionuoja modernusis mokslas. Kalbėsiu ne apie konkrečias jo disciplinas, bet apie plotmę, kurioje jos materializuojasi. Išryškinsiu nuo René Descartes’o laikų veikusią ir per modernųjį mokslą tebeveikiančią struktūrą.
Apie tobulumą
Tobulumas yra visko, kas yra, buvo ir bus, pilnatis. Tobulumo negali nebūti, jis ne tik idėja (subjektyvi būtis), bet ir objektyvi. Ontologinis įrodymas nėra išvedimas iš subjektyvios būties link objektyvios. Savojo netobulumo pažinimas yra esminis žmogaus santykis su tobulumu. Subjektyvi būtis nėra atskirta nuo objektyvios. Netobulumas remiasi tobulumu.
Pirma moteris ir vaikus! Arba kūnas ir seksualumas
Kalbėdami apie engiamas grupes, negalime pamiršti kūno politikos. Istoriškai kūnas buvo ir tebėra socialinio pasaulio metafora, tačiau jis negali egzistuoti kaip paskiras objektas ir todėl yra nuolat pajungiamas tam tikram diskursui. Kūnas kultūrinamas, objektyvuojamas, istorizuojamas, todėl tampa labiau idealiu nei realiu (realią poziciją užimančiu) dariniu, nes bet kokia pozicija ar jos atmetimas yra socialinis reiškinys. Kūnas egzistuoja politiškai ir…
Kas yra simptomas?
Feodalizmo laikotarpiu ši perskyra tarp pono ir vergo vyravo tiek gamybos procese, tiek už jo ribų. Vergas tuomet puikiai suvokė savo priklausomybę nuo pono valios. Kapitalistiniame diskurse situacija priešinga, nes jame uždrausta teigti, kad su žmonėmis elgiamasi kaip su daiktais.
Kas yra žmogus?
…XX a., ypač jo antrojoje pusėje, Vakarų filosofijoje žmogus buvo dingęs iš akiračio: kalbėta apie autoriaus ir prozos herojaus mirtį, apie žmogaus, filosofijos bei istorijos pabaigą. Apskritai XX a. yra begalinių mirčių laikotarpis, turint galvoje ne tik teorijas, bet ir komunizmo bei nacizmo nusikaltimus žmoniškumui.
Psichoanalitinis žvilgsnis į perversiją: užstrigęs geismas
Kalbėdamas apie normalumą, Freudas žvelgia iš neurotinės pozicijos, mat Edipo komplekso samprata puikiai parodo, kad žmogaus seksualumo normalumas ne įgimtas, o fabrikuojamas.
