MenaiScenos menai

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Iš bloknoto (18)

Šiandien suvokti teatrą, sekti jo kelius ir klystkelius, o dar labiau – rašyti apie teatrą yra tikrai nelengva. Nes teatras linkęs nuo mūsų slapstytis įvairiausiais būdais – dėtis nematomas kaukes, apsimetinėti, skolintis kitų menų raiškos būdus, lįsti į tokias erdves, kurios jį daro sunkiai atpažįstamą…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Iš bloknoto (15)

Mintimis vis grįžtu prie Birutės Mar „Ledo vaikų“ (2018), sėkmingiausio jos spektaklio panašia tema, prie spektaklio, kuris sukrėtė: viena aktorė priešais žiūrovų amfiteatrą Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje su savo mamos tremties istorija širdyje tenkinasi keletu scenos grindų kvadratų; pati susitelkusi, ji sutelkia publikos dėmesį, ir mes pradedam drauge su ja išgyventi skaudų pasakojimą.

ROSANA LUKAUSKAITĖ

Lorem ipsum

Apie žmogaus psichologinę, emocinę ir dvasinę savijautą technologizacijos laikotarpiu pasakoja karantino metu pastatytas režisierės Agnijos Leonovos spektaklis „Tinklas“, kurio premjerą Klaipėdos dramos teatro žiūrovai galėjo išvysti liepą. Pasak pjesės autoriaus Gintaro Grajausko, tai tarsi istorija apie šiuolaikinį Jobą, kuris prarado viską, bet mainais gavo virtualybę.

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Iš bloknoto (5)

Šiurpus įvykis su Nacionalinės premijos laureate aktore Viktorija Kuodyte, kai buvo neįleista į prezidentūrą premijos atsiimti, pribloškė Lietuvos žmones. Užtemdė Vasario 16-osios šventę. Tokio dalyko juodžiausiame sapne nesusapnuosi!

17 versijų apie Benedikto XVI atsistatydinimą

  Alvis Hermanis toliau darbuojasi produktyviai. Naujajame Rygos teatre (NRT) pastatytas intriguojantis spektaklis „Baltas sraigtasparnis“, o gruodį numatytos dar dvi premjeros: režisierius su savo studentais, Latvijos kultūros akademijos NRT studijos antrakursiais, baigia kurti spektaklius „Naujas bitlų albumas“ ir „Šviežias kraujas“. Visi trys, jo požiūriu, – apie tą patį. Apie dabartinį – pereinamąjį laiką: „Vienas pasaulis atsisveikina, ir pamažu įsigali kažkoks…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Iš bloknoto

  Aplinkybės taip klostosi, kad metodiškai „apeiti“, juo labiau „apvažiuoti“ visus Lietuvos teatrus ir įdomesnius renginius darosi neįmanoma. Jau vien šį rudenį kiek mano visko praleista! Net „Sirenų“ festivalis. Tiesa, ir sirenų balsai pastaraisiais metais, regis, buvo kiek prikimę, nebeskambėjo taip vylingai. O teatras – toks reiškinys, kad jo nei pakartoti, nei pavyti ir norėdamas negalėtum. Kai po karo Vilniuje…

KASPARAS POCIUS

Teatras, gamyba, anarchija

  Į teatrą pavyko patekti pro kitas duris – ne pro tas, pro kurias įeina žiūrovai. Rugpjūčio 10–25 dienomis dalyvavau Oskaro Koršunovo teatro Klaipėdoje surengtoje darbo ir poilsio stovykloje, kurioje vyko kūrybinis darbas: nepaprastai talentingi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antro aktorystės ir režisūros kurso studentai rengėsi statyti Šekspyro dramą „Otelas“. Buvau į šią stovyklą pakviestas perskaityti ciklą paskaitų, kuriose…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Nebaigtos recenzijos apie Mažojo teatro spektaklius

Dar senais laikais kartu su Sauliumi Macaičiu svajojom sukurti tokį mini žurnalą, replikų žurnalą, kuriame būtų galima spausdinti replikas, neišplėtotus komentarus apie ką tik pamatytą spektaklį. Tai būtų tarsi blic recenzijos.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Dansu Dansu Dansu

  Neseniai su Jūrate Visockaite apkalbėjome „dokumentinius spektaklius“ – dabar tai esąs mados klyksmas, klasikinis teatras, regis, mirė, sugebančių jį statyti, deja, nedaug ir svetur. Vis dėlto kiekvienais metais laukiu „Naujojo Baltijos šokio“ – mėgstu tą žanrą, visada atvežama ko nors įdomaus, ką vertinu kaip šviežio oro gūsį. Šiemet Katedros aikštėje parodytas žaismingas „Origamis“ (Satchie Noro ir Silvain Ohl, Prancūzija)…

JULIJA REKLAITYTĖ

Džiaugsmą kelianti agresija

  Šiųmečio „Naujojo Baltijos šokio“ metu lietuvių publikai parodytas belgų choreografo Alaino Platelio darbas „Nicht Schlafen“ sukelia daug klausimų. Kodėl mėgaujamės stebėdami smurtą? Ar tikrai esame labai nutolę nuo pirmykščių žmonių? Kiek mumyse dar yra užgniaužto vidinio žvėries, pirmykštės agresijos ir žmogiškojo siautulio? Kodėl ritualizuojame mirtį? Ar jos ritualas – išties pagarbos aktas, o galbūt juo mėgaujamės mes, likę gyvieji?…