MenaiScenos menai

ROSANA LUKAUSKAITĖ

Teatre gavau į galvą (ir tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti)

Šias ir kitas temas Klaipėdos dramos teatro scenoje nagrinėja režisierius Dmitrijus Krymovas, gegužės 11 d. pristatęs savo naujausią spektaklį „Requiem“. Šis spektaklis, žengdamas už tradicinių teatro ribų, ne tik pademonstravo drąsią kūrybinę viziją, bet ir atskleidė naujas teatrinės kalbos galimybes.

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Iš bloknoto (45)

Dažnai pagalvoju, kas gi vyksta Kultūros tyrimų institute, kurį palikau prieš keliolika metų. Kaip mūsų teatrologių darbuose atsispindi Lietuvos teatro gyvenimas? Ar berašo kas teatro istoriją? Ar, pagaliau, sudarytas tas teatro terminų žodynas?

ROSANA LUKAUSKAITĖ

Nebijok augti tamsoje

Gintarės Radvilavičiūtės režisuotame kūrinyje šešėliai tampa ne tik metaforinėmis būties projekcijomis, bet ir gyvais personažais, scenoje atskleidžiančiais mūsų vidinius konfliktus, troškimus ir baimes.

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Iš bloknoto (42)

Ryškiausias šių metų teatrinis įvykis – Varšuvos Teatr Narodowy dviejų dienų gastrolės Vilniuje ir galimybė pamatyti paskutinį Eimunto Nekrošiaus spektaklį pagal Witoldo Gombrowicziaus „Tuoktuves“…

IEVA GRAŽYTĖ

Liza yra Slut

Hipotetinėje Lyro gyvenimo priešistorėje moterys veikia kaip kliūtys jo prigimtinei laisvei vešėti. Tuo tarpu nelygybės lubų, sienų ir grindų sukurtoje virtualioje realybėje niekas nebenori gyventi.

IGNAS ZALIECKAS

Rozenkrancas ir Gildensternas – pirmyn į praeitį!

Rugsėjo 17-ąją, sekmadienį, Vilniaus senajame teatre įvyko rusų režisieriaus Jurijaus Butusovo spektaklis pagal Tomo Stoppardo pjesę „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“. Šis įvykis – tik dar vienas spektaklis lietuvių teatro padangėje, paskęstantis nostalgijos platybėse.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Neik į teatrą – gausi valgyt

Nacionaliniame dramos teatre įvyko premjera pagal Davido Fosterio Wallace’o esė „Apmąstant omarą“ (rež. Yana Ross, vertė Ignas Beitsas). Prie pat įėjimo davė sumuštinių su krabų mišraine. Žmonės kultūringai kramtė sustoję, į salę nesinešė – dar pritrupins. Neik į teatrą – gausi valgyt.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Apsimestinis Kafkos tingumas

Žiūrėdama žymaus režisieriaus iš Berlyno Oliverio Frljićiaus spektaklį „Metamorfozė“ Nacionaliniame dramos teatre, jutau, kad recenzentams nelemta apsieiti be šios barškančios it prie katino uodegos pririšta skardinė sąvokos.

NIDA TIMINSKAITĖ

„Arlekino milijonai“ – choreografinė archeologija ar šventės paieškos?

Choreografas A. Ratmansky turėjo sumanymą pastatyti „Arlekino milijonus“ tokius, kokius juos sukūrė M. Petipa. Jis išnagrinėjo Harvardo universiteto bibliotekos Teatro kolekcijoje saugomus originalius M. Petipa pastatymo notacijos užrašus.

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Iš bloknoto (35)

Nenuostabu, kad daugelis mūsiškių autorių naujų pjesių neturi beveik jokių dramaturginių privalumų. Ypač inscenizacijos. Sudėlioti personažams teksto gabalus, sudurstyti atkarpas – tai ne tas pat, kas parašyti pjesę, nes tie tekstai, nesumegzti į dramaturginį mazgą, nelaiko dėmesio.