LiteratūraEsė

MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (25)

Tie nuostabūs žmonės, kurių misija šiame gyvenime yra rūpintis kitais, puola prie manęs kaip musės prie medaus.
– Ne prie medaus, Mikalojau, musės puola.
JUOZAS ŠIKŠNELIS

Iš žiemos paistaliojimų

Norint skristi reikia sparnų, turint sparnus, patartina patikrinti, ar jie, kaip Ikaro, nėra sutvirtinti vašku. Kas atsitiko Ikarui, daugeliui mūsų žinoma iš mokyklos laikų.
Laimingi skrenda be sparnų, o nelaimingi sliūkina sparnus vilkdami purvina žeme.
MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (24)

– Pomidoras yra.
– Iš kur žinai?
– Aš jį matau.
– Tai ir sakyk – „aš matau pomidorą“, o ne „jis yra“.
VYGANDAS RAČKAITIS

Sengirės parabolės. Pavasaris

Pavasaris – beržų prisikėlimas. Pridėk delną prie beržo kamieno ir pajausk, kaip tvinksi žemės syvai, kaip veržiasi ir plūsta sula į medžio šakas, į padangėn išbėgusią viršūnę, į kiekvieną su saulės spinduliu susitinkantį pumpurą.

GINTARĖ BERESNEVIČIŪTĖ

Kaimynų lankymas

  Su tėvais vaikystėje nedaug keliavome: savaitė Juodkrantėje, Palangoje arba Šventojoje ir savaitė – neskaitant kelių papildomų savaitgalių per metus – kaime, kuriame aš sunkiai rasdavau sau vietos, nes nemėgau kaip sesuo gaudyti ir tyrinėti žiogų, šerti purve braidžiojančių naminių gyvulių ir sekioti paskui įvairius ūkio darbus dirbantį senelį. Aš savo ruožtu paprastai mąsliai lipdavau į žemą kalną, stūksantį šalia…

MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (23)

– Mes pas tave užeisim.
– Neužeikit. Noriu būti vienas.
– Ką veiksi vienas?
– Nieko.
Tik nieko neveikdamas žmogus tobulėja. Rytų išmintis. Gal kai kūnas nieko neveikia? Kai guliu kaip lavonas, gal tik tada būnu, nes tik tada mąstau.
IEVA RAZBADAUSKAITĖ

Mano prosenelio siela

Mano prosenelio siela mirė sausakimšame gyvuliniame vagone, kuriame kaip skerdiena parduoti buvo vežami žmonės. Ji mirė lyg paukščiams prieš audrą klykiant vaikams, snargliuotiems paaugliams ir vos kretantiems senoliams tuštinantis į vagono papilvėje atsivėrusią skylę. Siela mirė dar nespėjus jos palaidoti baltuose cukrinio sniego pataluose.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Apie sniegą

Nikolaj Viting. Obuoliai žiemos lango fone. XX a. 7 deš.

Šiandien jau sausis. Ir vėl sninga. Kažkaip žiemiškiau nei tąsyk. Ubago kąsniais. Lėtai ir oriai. Snaigės siūbuodamosi pamažėliais leidžiasi žemyn ir kol kas netirpsta. O tolumoje, danguje už netoliese dunksančio daugiabučio, pietvakarinėje dangaus pusėje, pro tų milžiniškų snaigių procesiją lyg prasimuša kažin koks vos ne vos įžiūrimas raudonis… Bet aš žinau, žinau: neilgtrukus sniegas ims silpti. Ir dar žinau: silpdamas jisai ims tirpti. Ir dar žinau: vieną (nebūtinai šį) sykį aš būsiu jo kompanionas…

MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (22)

 

Netikiu, kad Dievas žemę sukūrė žmogui. Tikiu, kad žmogus yra žemės liga, ir žemė kovoja su juo darydama jo gyvenimą nepakenčiamą.

VYGANDAS RAČKAITIS

Sengirės parabolės. Žiema

Visoje sengirę ir mano vienkiemį gaubiančioje erdvėje dabar vien tik snaigių plazdėjimas. Paklūstantis šokio melodijos ritmui. Dingo riba tarp dangaus ir žemės. Šiandien žiema baltame krintančių snaigių suktinyje.