LiteratūraEsė

MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (16)

Progresas išvaduos mus nuo darbo ir mes visi tapsim menininkais ir žiūrėsim į žvaigždes. Kažin. Dažniausiai išvaduotieji žiūri į televizorių.

ANGELINA LAPINSKAITĖ

Išsisek(s)tinti

Cukraus vatos kojomis šliaužiu bijodama atsiremti į kambario sienas, menančias aistrą. Nukūnėjau – nevalgau, nesiprausiu, vilkiu tuos pačius drabužius. Esu blyškesnė už šešėlį, bet pasiruošusi plėstis, vos šviesa pasisuks tinkamu kampu. Laukiu kaip sprinteris prie starto linijos, kaip vaikai besibaigiant pamokai.

AUŠRA KUNDROTAITĖ

aš čia – gyva

Skaitau Bachelard’ą, svajoju apie moliuskus. Apie apgyventą kiautą – piligrimų pėdų ir automobilių ratų iš vietos į vietą nuvalkiotą svajonę. Kitąkart – apie akmeninę tuštumą, dūlėjimą, sielą išplovusią bangų mūšą, dumblu užverčiantį ošimą. Fantazuoju apie vaginų fosilijas ir į tobulai gražias išanges susisukančias kriauklių spirales. Apie kosminę geometriją ir formų ritmą.

ANDRIUS MARTINKUS

Pašto laikas, arba Kai aš gyvenau „paprasto žmogaus“ gyvenimą

Per tą pašto laiką patyriau, kad didžiausia „paprasto žmogaus“ diskriminacija yra net ne mažas atlyginimas, bet laisvo nuo darbo laiko stoka. To laiko, kurį žmogus galėtų skirti dvasiniam tobulėjimui ir tiesos ieškojimui.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Vienas mano kambario paveikslas

Algimantas Kuras. Laukas. 1978. Vytauto Balčyčio reprodukcija

Ant kambario, kuriame gyvenu, sienų įsitaisę keliolika paveikslų. Pakibę virš neaukštų lentynų su knygomis, jie čia kybo jau dvidešimt su viršum metų: per bemaž ketvirtį amžiaus kaip reikiant išdžiūvę mano draugų kūrybos vaisiai. Juos sukabino mano bičiulis Eugenijus C. Rinkdamas kiekvienam tinkamą sienos vietą bei kaimynus, be kitų kūrinio savybių, atsižvelgė ir į jo santykius su šviesa: vieni būtinai prašosi šoninio apšvietimo; kiti gali ištverti ir priekinę šviesą; o vienas kitas – net būti nugara į šviesos šaltinį: apsišviesiąs pats.

MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (15)

Koks gražus buvo Vilniaus siluetas mano jaunystės dienomis. Bažnyčių bokštai – kaip eglės. Iš Dievo mokėsi architektai, nestatė jie bažnyčių, panašių į fabrikus.

MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (14)

Maži vaikai paišo žmogų didele galva ir dideliu lytiniu organu. O vietoj rankų, kojų ir liemens paišo tik brūkšnelius. Vaikai mato esmes. Jiems duotas, Ričardo Vaitiekūno žodžiais tariant, intuityvus intelektas.

MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (13)

Prerijų indėnai rojų vadino amžinos medžioklės šalim.
Jie nevadino rojaus amžinu medžioklės laimikių valgymu.
Nupaišau paveikslėlį ir sakau jam:
– Gera man buvo tave paišyti, ačiū tau. Dabar keliauk su vėju. Man tu neberūpi.
MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (12)

Didelį meną darė Antikos ir Renesanso menininkai. Gėrėjosi jie žmogum – Dievo opus magnum. Dabar madinga žmogum bjaurėtis. Labai gražiai apsirengę dailininkai paišo negražius žmones: žiūrėkite, kokie jie!

SARA POISSON

Ajerai

Kas gali būti geriau už šviežią, švelnų, dykai ir dar rojaus prieangiuose randamą maistą. Kas tie rojaus prieangiai vaikui? Vanduo, skaidrus vanduo, dar sykį – pursluojantis vanduo po atviru dangumi. Vanduo, kuris kelia į viršų kūną ir sielą, jei tik žinai, kaip jam, vandeniui, padėti tai padaryti.