LiteratūraEsė
Vaganto dekonstrukcija
Tai irgi backpackeriai, tačiau specifiniai – ribų ribiškumą ištrynę, neturintys kur grįžti, nes nėra „išvykę“; kelias jiems intranzityvus dydis, visu metu apimantis viską. Jų esmė miglota, neaiški, fiziologija iškrikusi, o tikslas – nenusakomas. Bet koks žodis jiems apibūdinti nėra visai tikslus ir veikiau klaidina, nei kreipia link esmės. Tai ne valkatos, ne klajūnai, jokiu būdu ne keliautojai, ne nomadai, ne nušvitėliai…
روژین
Kai per vieną skvoto vakarėlį iš savo kambario atnešė parodyti seną, apsilaupiusią, subraižytą fotografiją, žinojau – pagaliau iš tiesų susidraugavome. Juodbruva, močiutės glėbyje vos išsitenkanti, kairiu smilkiniu prie jos skruosto prigludusi šešiametė. Abiejų lūpose santūrios, bet užtektinai išraiškingos, veido bruožus sušildančios šypsenos. Ir išdidumas mergaitės akyse, toks būdingas vaikams, kai užtikrintai žino, kad juos myli. Nė viena nežvelgia tiesiai…
Gyvenimo slinksmas vasario mėnesį
Šiąnakt pirmąkart gyvenime šitaip sapnavau žvaigždėtą dangų. Rodos, žiūrėjau pro šiaurinį langą, kuris buvo horizontalus ir ilgas, ir mačiau žvaigždžių prigrūstą dangaus ruožą. Žvaigždės buvo didžiulės, lyg apimlios, spindinčios, bet nemirksinčios. Užtat virpėjo patsai keisto mėlynumo dangus. Kai penktą atidariau balkoną, balkšvoje ūkanoje vos spingsojo viena kita žvaigždelė, o visą dangų savo pieniais buvo užpylusi mėnulio pilnatis…
Putplasčio girgždesys arba agurkai knygų mugėje
Pagrindinis mano, kaip dailininko, darbas buvo iš putplasčio pjaustyti raides. Vėliau, nudažęs raudonai, ant kartono lakštų iš jų klijavau įkvepiančius šūkius apie tarybų liaudies valią ir ryžtą – jais buvo apkabinėtos patalpos sienos.
Parahokinių žaidynių auksas
Aparatai rodo visko daug ir dažnai, tačiau ne žiedą, ir tik sykį suloja aktyviau, taip, kaip ir priderėtų. Veiksnių, man sako, daug: pavyzdžiui, jį fiksuos silpniau, jei gulės ant šono. Praleidžiam miške dvi valandas ir po truputį traukiamės atgal.
Protingavimai (34)
Kai dar nebuvo eurų, turėjau 17 litų. Buvau alkanas, bet nusipirkau ne dešrą, o knygą. Ta knyga iki šiol guli lentynoje neskaityta. Bet buvo neužmirštama akimirka, kai gėrėjausi savimi.
Protingavimai (33)
Gyvenimo slinksmas sausio mėnesį
Gulėdamas ant matraco ką tik atlikau vieną iš mano meditacinių pratimų: tapatinausi su savo skeletu. Gulėjau Palangos kopose tarp krūmokšnių ir viksvų prie pat jūros netoli tilto (visada esu toje pačioje vietoje). Buvo lyg pavasaris. Mačiau jūrą, girdėjau jos ošimą. Paplūdimyje nebuvo nė vieno žmogaus.
Kol gimdžiau, atėjo žiema
Taip atėjo rytas, ir mausti pilvą išvis nustojo. Svarsčiau, ar skambinti akušerei, ar ne, tačiau paskambinau, ir ji liepė man važiuoti į ligoninę – „vandenims nubėgus, per 12 valandų turime pagimdyti“. Tačiau suvokiau, jog sąrėmiai dar neprasidėjo, tai kaip aš pagimdysiu? Žinojau, kad greičiausiai skatins vaistais, jei neišsiteksiu laike.
