LiteratūraEsė
Apie ritualus
Šiųmetinė PDR tema buvo „Poezijos ritualai“. Ruošdamasi pirmą festivalio dieną vykusiai to paties pavadinimo diskusijai, mąsčiau apie smarkiai pasikeitusius kultūros leidinių ritualus, apie epochos, kai redaktorius dar bendraudavo su autoriais redakcijoje, pabaigą. Dabar esu tikriausiai paskutinė „Šiaurės Atėnų“ redaktorė, kuri dar su autoriais kalba telefonu.
Dešimt ir daugiau mano gyvenimo variantų Artūro Morozovo knygoje „Sutikau žmogų“
Kai susipažįstu su žmogumi, patenku į jo aplinką, klausau jo pasakojimų, visuomet pamatau tą kelią, kuriuo dėl įvairių man netyčia į krūvą sukritusių aplinkybių nepasukau.
Apie draugystę ir užaugusį mišką
Po rugpjūtį Kaune vykusio „Šiaurės Atėnų“ naujų rubrikų pristatymo su palaikyti į renginį atėjusiais bičiuliais nuėjome pasėdėti vienoje iš kavinių. Trumpam palikau juos prie stalo ir grįžusi iš toli pamačiau grupelę žmonių, sukišusių galvas ir diskutuojančių, siejamų bendrų temų ir idėjų. Bendruomenės bičiulystę išskirčiau kaip draugystės rūšį, kurioje slypi…
Sugrįžus į Visbį
Rezidencija stūkso ant uolos suformuoto skardžio, kiek atokiau nuo pagrindinių pasilinksminimų vietų. Bet vėjas kas vakarą atneša muziką iš barų, nežinia kur vykstančių koncertų, atrodo, kad kasdien čia vyksta miesto šventė. Christine pasakoja apie greit prasidėsiančią Stokholmo savaitę, kurios metu į Visbį šokti paplūdimio klubuose ir laistyti šampano suvažiuoja sostinės auksinis jaunimas.
Amžiną atilsį dangaus provincijoj
Kai būdavo baugu – užmigti tamsoje ar likti vienai namie – dėliodavau jos eiles mintyse kaip mažas vaikiškas maldas – naivias, net linksmas, todėl raminančias, o kai kurias – paslaptingai mąslias; jose, jaučiau, užkoduota kažkas daugiau nei tik saugus ir nuotaikingas nuotykis. Ir jau tada vaikiškoje sieloje dilgtelėdavo vėliau iki begalybės išsikerojęs ilgesys.
Taškas kaip įvykis ir laikysena kalboje
Fenomenologiškai galima sakyti, kad kalba be taško pakimba tarp galimybės ir sprendimo. Kol sakinys neturi taško, vis dar galima atsitraukti, pasitaisyti, atsiimti. Atsakomybė atidedama. Kalba vyksta, bet neįvyksta.
Mergaitė siuvinėtais džinsais
Tą vasarą Klausučių pradinė buvo paversta stovyklaviete. Darbo ir poilsio stovyklos – taip tada vadindavo – nakvynės vieta. Ant salės grindų pridėliota čiužinių, jie buvo skirti per atostogas kolūkyje įdarbinamiems mokiniams. Šios vietos mokytojų ūkiui, o ypač mudviem su Roma, tai buvo dvejopos reikšmės nuotykis.
Gyvulukė iš „Lesbiariumo“
„Lesbiariumas“ (leidykla „Baziliskas“), išėjęs liepos pabaigoje, papildė LGBTQ+ poezijos vasaros, o knygos redaktorės Giedrės Kazlauskaitės teigimu, LGBTQ+ literatūros metų naujienas.
Messis multa, operarii pauci*
Neretą nustebintų tai, kad krikščionybė Japoniją pasiekė dar tuomet, kai Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, dar nebuvo galutinai įsigalėjusi. Pirmasis misionierius Pranciškus Ksaveras Japoniją pasiekė 1549 m., tuo metu, kai Katalikų Bažnyčią pasaulyje drebino reformacija ir pradėta kontrreformacija.
Artimieji ryšiai: ir iš toli, ir iš giliai
Nieko, kas žmogaus pasaulio sąrangoje būtų atskirai. Jungtys, kurių nematome ar nebematome. Iš dėmesį šioms jungtims perėmusios Moksleivių šventės dar pabandyti grįžti į Prigimtinės kultūros seminarą, jau dvidešimt penktąjį. Ir tik į mažą jo dalį, visumos nebandant (ir negalint) aprėpti.
