LiteratūraEsė
Savi vaiduokliai
[Shirley Jackson] veikėjai, o ypač veikėjos – jaukiai nevykėliškos ir suprantamos, ilgainiui kaip fokusininkai iš juodos dėžės pradėjusios traukti savo keistenybes, pamažėl augina skaitytojo nepasitikėjimą. Ir abejonę – ar tikra yra tai, kas iš pradžių rodoma kaip priešprieša „netikram“ ir paranormaliam pasauliui? O gal būtent šis yra tikresnis?
Esė suderintam pianinui
Vilniuje, „Vagos“ knygyne, leidausi į įspūdingą, viliojančią kelionę, vartydamas lietuvių autorių knygas – kažko ieškodamas. Atsiverčiau Viktorijos Daujotytės knygą „Kalbėjimo(si) erčios“ – kažką išgirdau ir iš karto pasirinkau. Kodėl? Nežinau.
Orkestrui diriguoja vėjas
Kas mano proproseneliai, žaidę Kuržemės žemių piklbolą, vėjų nešti lig Afrikos, grojant jūros audrų, žvangančių ginklų, pušų spyglių šnabždesio orkestrui?
Veriasi medinės meniškai drožinėtos Liepojos durys, kaip dainuojantys paveikslai. Jų tiek daug. Skambesys skirtingas.
Jei tau šalta, galiu tave suvalgyti
Tuo metu jau gyvenau dvigubą gyvenimą. Rytą keldavausi ir tikrindavau, ar vyko tiesioginė transliacija Vajominge. Jeigu praleisdavau, tikrindavau, ar įrašas išliko. Bet jeigu spėdavau pagauti dar kelias naktibaldų tiesioginio eterio valandas, prasidėdavo žaidimas.
Vėlinių ekologija
Vėlinės yra tam, kad primintų sugrįžimą į tą Juodį, į tą Tamsą. Kad primintų laiko gylį, iš kur visi atėjome – iš Žemės, kurioje kadaise visur gyveno aibė dievų – ąžuoluose ir šaltiniuose, rasos lašelyje ir mirusiųjų kauluose. Mirusiųjų paminėjimo apeigos ar ritualai yra senesni už visas religijas.
Gamta varo iš proto
Šių metų rugpjūtį Lietuvoje sunku buvo neišgirsti apie kilnų „Senamiškio rezidencijų“ projektą. Šūkis – įsimintinas: „Grąžinkime gamtą gamtai.“ Buvo renkami pinigai išpirkti ir ateities kartoms išsaugoti apie 20 hektarų biologiškai vertingų miškų plotą. Ar miesto žmogui tai suvokiamas dydis?
Atgalybė
Kaimas skatina įsižiūrėti į žiedlapį, į rūdį, į grumstą, kurie suteikia gaivališko džiaugsmo, o ne į globalius dalykus, kurie tik šiurpina, nes pasaulio blogis telkiasi vis arčiau, mažuosius velenus įsuka didieji, galva svaigsta ir nuo šito pagreičio. Kažkodėl lengviau ištverti blogį, kai jis toliau. Toliau laike ir toliau erdvėje. Kuo toliau – tuo lengviau. Atstumas čia svarbus. Tada jis tarsi kažkoks kitas blogis, su mumis lyg nesusijęs ir mūsų neliečiantis. Tarsi įsitvėrus protėvių laikytą padargo kotą blogis būtų lengviau pakeliamas.
Atsiminti iš vidaus
Dabar, kai sekmadieniais prie pietų stalo su mama ir seserimi vis dažniau prisimename išėjusiuosius, suprantu, kad sulaukus tam tikro amžiaus kalbėjimas apie mirtį sujungia, gal net padeda prisijaukinti mirtį. Grįžimas į būtąjį laiką leidžia pamiršti esamąjį. Prie pietų stalo laikas sustoja. Trylikametė dukterėčia visada pakyla pirmoji, trinktelėjusi durimis eina į savo kambarį, žiūri tiktoką, gal net užsikemša ausis, kad mūsų negirdėtų.
Vilnietiškos istorijos
Smagiausias dalykas tyrinėjant giminės istoriją man yra netikėtų ryšių atradimas. Taip suradau savo prosenelio seserį Mariją, apie kurios egzistavimą ligi šiol net neįtariau. Valstiečių šeima gyveno Gražiškiuose, šalia Lenkijos ir Rytų Prūsijos sienos.
Kalvarijų gatvė
Kai sapnuoju tai, ko niekada nebuvo, nes tai gali tik dar nutikti, – spalvingus regiono miestelius, jaukias mokyklas, nuostabius neydingus žmones, – pabudusi galvoju, kad galbūt tai ateities, ne praeities miražas. Ne užuomina apie pomirtinį gyvenimą, bet sąmonės signalas, kad ir po tavęs kai kas keisis, o kai kas išliks, kaip buvę. Gatvė, kurią ne taip jau lengva pervažiuoti dviračiu, atmelsta tikinčiųjų kojomis.
