LiteratūraEsė

EGLĖ MARIJA FRANK

Aš esu romka

  Mašiną pastatai prie buvusio Fizikos instituto, jau kiek po vidurnakčio ir dar girdisi paskutinių lėbautojų riksmai baruose. Netrukus jų tamsios figūros šlitiniuos gatve – kas vems, kas myš, ranka atsirėmęs į vieną iš kareiviška vora sustatytų liepų, – Vilnius smaksos po nakties apdujęs, skendintis liepų lipčiuje, sumišusiame su myžalais: sakraliame nakties krikšte. Slepi plaukus po kapišonu ir neri į…

RENATA ALAUSKAITĖ-MIKALAINIENĖ

Tikrų daiktų ilgesys

Pusę metų po mirties nedrįsom liestis prie tėtės daiktų. Labai keistas jausmas – norėjosi ir būti ten, kur jie, ir kuo greičiau dingti. Paskui išmetėm maišus drabužių. Bet vieno negalėjau. Dabar tuščioje spintoje liko kabėti, kaip mama vadina, tėtės „Baltikos“ paltas.

KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ

Kalbų mirtis apsauga

Kaip madinga sakyti, savaitgalį paskyriau savišvietai. Už poros savaičių Nacionalinės moksleivių akademijos vasaros sesijoje skaitysiu paskaitas apie kalbų mirtį. Kai vienas renginio organizatorių, prof. dr. Dainius Vaitiekūnas, paprašė nurodyti paskaitų pavadinimus, ir aš atsakiau, kad tiksliausia būtų parašyti, jog mgr. Kristina Tamulevičiūtė skaitys paskaitas pavadinimu „Kalbų mirtis“, jis neatrodė patenkintas. Švelniai tariant. Gi taip niūriai skamba, vaikai nesupras. Reikia ko…

VYTAUTAS JURŠĖNAS

Devyni grybšniai Lazdynų

Pirmąsyk Lazdynų baseine atsidūriau 2008-ųjų kovą. Užsimaukšlinau senus plaukimo akinius, tuoj pat imsiančius leisti vandenį pro šoną, apsimoviau pešančią lateksinę kepuraitę, kuri mane vizualiai priskirs besitreniruojančių sportininkų, o ne vienplaukių baseino vienišių kastai, susivyniojau rankšluostį, dar kiek dvelkiantį seno laužo dūmais – šiuos greit nustelbs parsineštas chloro kvapas, apsitempiau glaudes, kurios čia dėvėsis kur kas greičiau nei ežeruose, ir, palikęs…

VIRGINIJA KULVINSKAITĖ

baigiamieji egzaminai

George S. Zimbel. Prozos skyrius. 1960

įsivaizdavau, kad gydytoja bus sena ir bjauri, pradės tardyti ir žeminti, bet ji tik paklausė: „o jei po to norėsi, bet negalėsi?“ prasideda, pagalvojau, nelabai turėjau ką atsakyti, tai tik sumurmėjau, kad tada žinosiu, jog pati kalta. ji liepė ateiti po dviejų savaičių davusi siuntimus tyrimams.

EGLĖ MARIJA FRANK

Porcelianinė madona

Senas butas netiko vaikui auginti: vaikščiojant išklibusiomis, keliais sluoksniais dažytomis grindų lentomis, skambėdavo lėkštės prieškariniame servante, trinktelėjus laiptinės durimis, sujudėdavo lova, laiptai buvo siauri ir statūs, – neužsineši vežimo, jei pats vos prasisuki, – be to, suodini ir nutaškyti kačių šlapimu, vamzdžiai užsikišę rūdžių nuosėdomis. Kur dar buvusios komunalkės keistumai – tualetai su mažais langeliais, pro kuriuos galėjai matyti laiptinės…

SERGEJUS KANOVIČIUS

Kelionės malda

You see, – viena jų tarė ištiesdama ranką į mane ir pakreipdama taip, kad matyčiau, ko anksčiau nepastebėjau, – that is my number in Auschwitz. I came back to see my little town. I do not regret that I did it. But nothing left. Nothing reminds of my parents ever being there. It is just an empty space. Full of people and houses. All I’ve got is this number.

VIRGINIJA KULVINSKAITĖ

nekaltybės ir kitos černūchos

Živilės Spūdytės piešinys

o dar sunkiau atsakyti į klausimą apie pirmą kartą. apskritai tai buvo gana vėlai, beveik aštuoniolikos, jis – mano geras draugas, viskas įvyko kažkaip nepastebimai, o tikėjausi, kad skaudės, draugės pasakojo apie kraujo balas ir tarsi peilis veriantį skausmą, bet man nieko tokio nebuvo…

MARIJA ANTANAVIČIŪTĖ

Tiesos jausmas, pelkėtas ir apgaulingas

Vienatvė nėra gėdinga. Greičiau atvirkščiai – keliaudama ar gerdama alų viena jaučiuosi labiausiai moterimi, labiausiai nepriklausoma. Bet dabar, palikdama kino salę, gailiuosi, kad atėjau viena. Išėjus į lauką pasitinka drungna pusės vienuolikos prieblanda. Taip norisi aptarti filmą, kuris, deja, nelabai patiko, nors daug tikėjausi. Norisi griebt kokį prašalaitį ir išpilt viską jam. Nusivylimas toks keistas dalykas, jei tik leidiesi jo…

RAMUNĖ BRUNDZAITĖ

Iš Pavasario į Vasaros gatvę

Sirgti malonu. Sirgti sveika. Vasaros gatvės paviljonas apgobia lyg didelės šiltos įsčios. Lyg žiemos sodas. Vijokliai psichoterapeutai švelniai apsiveja, apglėbia ir raminančiai ošia į ausų geldeles. Ilgiuosi jūros. Ilgiuosi ošimo. Ilgiuosi net to sykį man replikavusio nesimpatiško rezidento.