LiteratūraEsė
Švinkimas
Pasaulis tolsta – banalūs dalykai, tokie kaip knygos, parodos, politika, radijo laidos, filmai, nebeįdomu, vargina, sunku sukoncentruoti dėmesį. Ir dieną, ir naktį kankina švinkimas – kūnas išskiria skysčius. Natiurmortuose panašiai pūva daržovės ir vaisiai, nors proceso nesimato paveiksluose. Taip atsitinka maždaug kas penkiolika minučių – tamoksifenas nusuka estrogenams galvas. Išpila karštis, paskui krečia šaltis; juntu kojomis riedančius prakaito lašus.
Pelytės
Niekad nesu užmušęs katino, bet kartą laidojau kaimynės katę. Tai buvo savaip pakylėjantis įvykis: kaimynė tos katės nemėgo, bet šiai pasimirus paplūdo ašaromis – gal labiau dėl ceremonijos nei dėl sentimento; aš katę visad mėgau ir ją laidodamas jaučiausi patvirtinąs šį ryšį, pratęsiąs jį pomirtiniame laike.
Veidaknygėje manęs nėra
„Ar tau viskas gerai?“ – atsargiai teiravosi bičiuliai, pastebėję, kad nesu aktyvi socialiniuose tinkluose. Jau vien šis klausimas sąlygoja paradigmą – jei pasitrauki iš socialinių tinklų, su tavimi kažkas blogai. Prisipažinsiu – pati taip manydavau apie negausų būrelį ten nesančiųjų. Jei tavęs nėra veidaknygėje, tavęs nėra visai?
Plaukti upe
Kiekvieną vasarą ateina metas, kai turiu išplaukti upe. Susirandu iš seno darbų kalendoriaus išplėštą lapą. Jame – daugmaž prieš dvidešimt penkerius metus sudarytas sąrašas, ko reikia žygiui baidare. Nors viską turiu išmaniajame telefone, sąrašą popieriuje saugau. Jis man primena apie laiką, kurį matuoju plaukimu upe.
Inžinierė
Ankstų šventinį rytą, beveik naktį, pažadina dronų fejerverkai. Sprogimai ir švilpesys stipresni nei kitais kartais. Lango ekrane lekianti raketos strėlė nutrenkia koridoriun. Ilga koridoriaus žarna siuva užsimiegoję civiliai, kariškiai lekia laiptais, nes liftai jau neveikia.
Vasarvidžio rytas
Atsitokėjęs supratau – sapnas nutrūko, guliu aš visai kitur. Čia ir sodžius ne tas, ir daržinė kita, ir aš jau seniai ne berniūkštis… Tik šienas kvepia lygiai taip kaip tada – vasaros pievomis, pradalgėse džiūstančiais kmynais ir kažkokiu nenusakomu džiugesiu.
Skrydis virš institucijos
Būdama Telšiuose, telefonu gavau žinutę, kad kažkas mane kviečia į harinamą Kauno Kaziuko mugėje. Dar niekada nebuvau dalyvavusi tokioje eisenoje, kurioje šokama ir dainuojama „Harė Krišna“, ir šį kartą, spaudžiama gilesnių širdies klodų ir paieškų, nusprendžiau vykti ten traukiniu.
Pakeleiviai
Stotyje žiūriu į aikštelės švieslentę: mano autobusas išvyks po septynių minučių. Dar turim laiko.
Po septynių minučių autobusas išvažiuoja, o paskui kitas ir dar kitas. Mudu mindžikuojam šalia tako ir kalbam viens kitam apie praėjusių gyvenimų pėdsakus. Nesu tikra, ar vienas kitą girdim, svarbu kalbėti, iškalbėti.
Pirštai
– Mama, sakei, kad galėsiu žiūrėti „Monstrų vidurinę“, – priekaištingai mane nužvelgia dukra, ir netarusi nė žodžio aš nueinu ieškoti televizoriaus pultelio.
Kol vaikas žiūrės filmuką, turėsiu laisvą pusvalandį ir galbūt spėsiu išversti kelias pastraipas. Nors ne, geriau baigsiu rašyti prozos kūrinį, kurį ketinu pavadinti „Pirštai“.
Kietai virtas kiaušinis
Kad ir ką pasakočiau, mėgstu pradėti ab ovo. Nuo pačios pradžių pradžios ar, kaip sakoma lietuviškai, nuo Adomo ir Ievos. Nuo ko, kaip ir kodėl viskas prasidėjo, kaip toliau vystėsi, prie ko galiausiai priėjo. Kartais manęs klausantiems gal ir nusibosta toks kalbėjimo stilius, kai atrodo, jog nukrypstu nuo pagrindinės istorijos į kažkokias šalikeles. Gerai dar, jei iš viso nepamirštu,…
