LiteratūraEsė
Nemirti pačiam
Nieko neveikimo baimė dar neatsiradusi tarp populiarių diagnozių, kurias dabar, kaip ir breketus, madinga nešioti ir vaikams, ir suaugusiesiems. Nejučiom prisimenu Axelio Munthės „Knygą apie San Mikelę“ ir išganingąjį „kolitą“ – kuris būdavo nustatomas ligų ieškančioms damoms nuraminti.
Autotanatografija: kaip galime kalbėti apie savo ir kitų mirtį
Autotanatografija – tai rašymas apie savo mirtį. Autotanatografija pabrėžia, kad savęs suvokimas neatskiriamas nuo mirtingumo. Šis rašymo būdas apima mirties artumo patirtis, kitų mirtis ir metaforines mirtis.
Liuksas kaip Liuksas
Kalbant vaizdingiau, Europos Parlamentas Briuselyje – restoranas, o Liuksemburgas – restorano virtuvė, kur nudirbami visi darbai, kurie paskui patiekiami Briuselyje ir per plenarinius posėdžius Strasbūre.
Kaip aš susipažinau su savo protėviais
Jeigu žmogus man labai patinka, nubraižau jam giminės medį. Dar niekas dėl to nenuliūdo.
Yra pačių įvairiausių būdų. Kvadratėliai, apskritimai, teksto debesėliai, medžio šakų pynės, arabeskos, griežti šablonai.
„Aš“ – viršuje, apačioje, šone.
Pokštų Poškus
Ar menotyrininkas gali būti menininku? Ar menininkas gali būti menotyrininku? Kiekvieną kartą nuėjusi į dailėtyrininkų studentų kabinetą Vilniaus dailės akademijoje ant smaigstomos lentos pamatau plakatą, nupieštą ant rudo kartono.
Kraujas
Jei kas mane, vaiką, paklausdavo, kur dirba mano mama, galėdavau sužibėti kaip įdomi būtybė. Atrodžiau ypatinga pati sau. Dėl mamos profesijos ir darbovietės pažinojau ribą, kurios patyrimas buvo dovanotas toli gražu ne kiekvienam. Mačiau daug kraujo.
Dream-machine / sapnų mašina
Sapnų mašina atsiranda ten, kur kadaise gyvavo geismo mašina. Ne visai ten, visai ne ten. Geismas verčia sakyti „taip“, bet pasąmonėje yra ir negatyvus laukas, jis verčia žiūrėti į besišypsančiąją ir pasakyti jai „ne“.
Laikas yra penki šimtai draugų
Kvapams ir laikui lendant pro skyles, šią savaitę žinau tiek: kad meilė kaupiasi aplink širdį, kiti jausmai – aplink kepenis. Laikas slypi kvapuose iš praeities, apdulkėjusiose kasetėse ir rankų kauluose, kažkur po mirties. Kartais prasibrauna ir giliau, bet ten jį apglėbia nenumaldomas žemės slėgis.
Iš apstybės širdies
Prie krikščionybės, be kitų sunkiau permanomų dalykų, tave iš naujo patraukė suopratis, kad krikščionybė yra apstybės religija, iki pašaknių persmelkta meilei būdingo paradoksalumo: kuo daugiau duodi – tuo daugiau turi.
Duonos šventinimas
Sena močiutės maldaknygė tebedvelkia smilkalais, tarp lapų vietoj žymeklių – baltų nėrinių atraižos. Močiutė siūdavo bažnytinius rūbus, siuvinėdavo juos karoliukais ir blizgučiais. Iš jos parsiveždavau medžiagų atraižų savo lėlių suknelėms. Tėvo būgštavimas, kad tapsiu davatka kaip močiutė, nepasitvirtino. Bet išsaugojau visas jos maldaknyges ir rožančius.
