LiteratūraEsė

RAMUNĖ BRUNDZAITĖ

Iš Pavasario į Vasaros gatvę

Sirgti malonu. Sirgti sveika. Vasaros gatvės paviljonas apgobia lyg didelės šiltos įsčios. Lyg žiemos sodas. Vijokliai psichoterapeutai švelniai apsiveja, apglėbia ir raminančiai ošia į ausų geldeles. Ilgiuosi jūros. Ilgiuosi ošimo. Ilgiuosi net to sykį man replikavusio nesimpatiško rezidento.

LINA BUIVIDAVIČIŪTĖ

Panelės Linos kelionių jausmas

Gyvename netoli oro uosto. Apėmus naujos kelionės ilgesiui (tai paprastai būna praėjus maždaug mėnesiui nuo senosios) akis ir širdis vis labiau kliūva už aukštyn besistiepiančių oraeigių. Tursendama iš gretimais esančios parduotuvės, tįsdama po kelis bulvių-agurkų-makaronų prikrautus maišus ir rikiuodama vien vakarienės maršrutus, nostalgiškai nulydžiu tuos, šaunančius aukštyn. Ant garsiųjų svarstyklių išdidžiai dedančius savo drąsą. Lekiančius nuotykiauti. Išžvalgyti dykumų. Išgerti negyvųjų…

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Protagonisto senatvės briaunos

Iliustracija iš clipfest.com

Seno, seno protagonistas ir paseno. Tačiau… Tačiau vis dar mėgina ne tik skaityti, bet ir pats rašyti. O rašymas, žinoma, irgi jau nebe tas. Nuo ko viskas prasidėdavo? Nuo epifaniškos frazės. Nuo frazės, kuria apsireikšdavo dievybė. Iš kur ji atsirasdavo, protagonistas nežino. Mano, kad iš dangaus. Kaip tas drugys…

RŪTA JAKUTYTĖ

Miesto paraštės

Nemaniau, kad mano namuose kada bus tarakonų. Kai grįžau iš Paryžiaus, supratau, kad jie visai įsismarkavo ir lyg šaltas dušas grąžino į buitį, kurią gerdama pigų vyną Menilmontano rajone tariausi pamiršusi. Nors, tiesą pasakius, per daug dėl tų padarėlių neišgyvenau, nes Paryžiuje jau teko nemažai prisikentėti nuo blakių, o tarakonai juk nekanda, tik užbaigia tavo ant stalo paliktus trupinius, lakstydami…

ANDRIUS MARTINKUS

Rusijos revoliuciją prisimenant

13

Nugalėtojai neteisiami. Teisiami nugalėtieji. Niurnberge sąjungininkai komunistai ir liberalai teisė nacius. O kas turėtų teisti komunizmą? Tas, kuris jį nugalėjo. Bet kas nugalėjo komunizmą?

VIDAS POŠKUS

Tipė Biržų girioje

„Jį, tiksliau, ją, reikėtų vadinti ne vigvamu, o tipiu – Tipe“, – pabrėžė Vidmantas, kai pažliugusiu keliuku ėjome į miško gilumą. Pasakė taip, su tokiomis gaidomis bei intonacijomis, kad pagalvojau kalbant apie kažkokią moteriškosios lyties būtybę. Kadangi iš paskos žingsniavo prerafaelitiškomis garbanomis (à la Dante Gabriel Rossetti) galvą apsivijusi Jurga – tyli ir nuolat besišypsanti, pagalvojau, kad Tipė turėtų būti…

MEDEINA BLEIZGYTĖ

Gyva

Mano tėtis jau baigia visai nuplikti – beaprašinėdamas tave. Skaitydama jo tekstus ir matydama jo ašaras, pažinau tave visai kitokią. Buvau maža, kai tu mirei. Net nelabai supratau, kad čia jau viskas, kad šioje žemėj tavęs daugiau nepamatysiu. Atsimenu, juokiausi per tavo laidotuves iš Povilo. Bažnyčioj, kaip šeima, buvom pasodinti ant suoliukų prieš karstą. O mes taip linksminomės. Su Milda…

INGA DŪMAITĖ

Ant mirties ribos – prieš „deadline’ą“ norisi šokolado

  Запущены моих друзей дела, нет в их домах ни музыки, ни пенья, и лишь, как прежде, девочки Дега голубенькие оправляют перья.   Bela Achmadulina (1959)     Iš kur atsiranda tokios dienos? Pabudimas, sapno kartėlis, negalėjimas atlikti pareigos – nepasitenkinimas. Pataikavimas maistu, visa apimanti baimė, susmukimas ant vonios kilimėlio, ašaros; perėjimas į fotelį svetainėje – verksmas, pasidavimas. Prieš akis…

GINTARAS BLEIZGYS

Vardas

Franz Sedlacek. Slydykla. 1926
Takas nuklotas čežančiais klevų lapais –
Saulė –
Geltona –
Minus du. Iš nosies kyla garas. Tyla.
Tyla ir lapų čežėjimas. Tarsi kažkur krebždentųsi žiemai besirengiančios pelės.
Voveraitės. Taip, dar galėtų būti voveraitės – bėgioja…
GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ

Alice Munro slogutis

Apie Alice Munro, kol ji netapo 2013 metų Nobelio premijos laureate, savo gėdai, nieko nežinojau. Kai kurios ano žemyno rašytojos, gimusios vos keletu dešimtmečių anksčiau nei A. Munro ir rašiusios apie tarsi žinomą, iš pirmo žvilgsnio buitinį ir banaloką, moterų gyvenimą…