LiteratūraEsė
Dienos, rašančios autorių
Kalba, pasakyta birželio 17 d. MO muziejuje pristatant Alfonso Andriuškevičiaus knygą „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2002–2015“
Madride pandemijos metu: ritminės analizės bandymas
Gyventi Madride atsikrausčiau trisdešimt trejų su keturių mėnesių kūdikiu ant rankų, baigiantis vasarai, beveik lygiai septyni mėnesiai iki karantino pradžios. Ne tik miegoti, maitintis, tuštintis, praustis, bet ir migdyti, maitinti (žindyti), tuštinti (sauskelnes), prausti beapsiprantąs mano kūnas naują miestą sutiko abejingai…
Protingavimai (5)
Žmonės puošiasi, nori būti gražūs, kad geriau jiems sektųsi veistis ir daugintis. Ir čiulba gražiai, gražiai kaip lakštingalos. Aš veistis ir daugintis jau nebenoriu, bet gražus noriu būti. Ir čiulbu kaip lakštingala. Stebiuosi savim – kam? Juk abiem kojom jau esu grabe. Dukros mane bara.
Pasivaikščiojimas
Kiekvieną kartą pasivaikščiojimas būdavo spontaniškas įvykis, bent man taip atrodė. Paprastas ėjimas „prie Neries“ neretai baigdavosi fotografavimusi ant Karo muziejaus liūto ar kapeikų metimu į nykštuko fontaną. Jei ir klausdavo mano nuomonės, neabejoju, kad su entuziazmu sutikdavau eiti. Buvau šešiametis vaikas, kurio tėvai dirbo keliuose darbuose, kad neprarastų bent minimalaus orumo, tačiau aš turėjau auklę. Vienišą žemaitę nuo Kražių,…
Atkuriant žydiškojo Vilniaus koliažą
Galvodamas apie savo paties tyrimus ir Lietuvos žydų literatūros vertimus, kartais įsivaizduoju, kad prisidedu atkuriant sudėtingą koliažą. Šį koliažą sudaro skirtingi elementai – dingęs Lietuvos žydų gyvenimas, menas ir pasaulėvoka; kai kurie šių elementų yra estetiški ir šviesūs, kai kurie – dramatiški ir labai skausmingi. Mums vis dar žinomi tik šio koliažo fragmentai, ir vis dar spėliojame, kas turėtų būti tuščiose jo vietose, tačiau jau suvokiame, kad prieš akis pamažu ryškėja prarastas kultūros šedevras.
Palanga. Atminties žaidimas
Kelionė prasideda apie ją galvojant. Planuojant, apžiūrinėjant kambarių ir pastatų, kuriuose galėčiau apsistoti, nuotraukas. Aš jau nebe darbe, aš ten, kur atostogausiu. Palanga buvo pirmųjų mano atostogų vieta. Dar nebuvo pigių skrydžių, pamažu tik vėrėsi Lietuvos sienos, kelionės į užsienį atrodė prabanga. Važiuodavome čia su tėvais kiekvieną vasarą. Riedėdama autobusu autostrada iš Vilniaus pastebiu vaikystėje įrašytus ženklus. Čia kartais…
Gildančios širdį poezijos eilutės
Nemanykit, kartkartėmis (nors ne taip jau ir visai retai) ir man sugelia širdį. Taip specifiškai. Gelia, sakyčiau, susyk ir skaudžiai, ir saldžiai. Gal panašiai (lai nebūsiu, šitaip kalbėdamas, pernelyg šventvagiškas) kaip šv. Teresei Avilietei, kuomet josios regėjime pasirodęs angelas smaigstė jos širdį auksine strėle. Bet man paprastai gelia nuo kitko: nuo gerų poezijos eilučių.
Tų eilučių (poezijos), kaip, manykim, truputį perdėdamas, įsivaizduoju, net atmintinai moku devynias galybes. Sakyčiau, jau bus gal kokia šešiasdešimt metų, kai nėra dienos, kad kelios ar keliolika jų neprastraksėtų mano galvoje. Ne visos jos, aišku kaip dieną, yra gildančios. Bet… Esama. Tikrai, tikrai esama. Ir ne tiek jau mažai.
Protingavimai (4)
Žmona pyksta ant savo vyro, jeigu jis gyvena taip, kaip jis nori, o ne ji. Jeigu vyras gyvena taip, kaip žmona nori, žmona jį niekina. Toks gyvenimas. Dirba žmogus penkias dienas, vargą vargsta, o dvi dienas nuobodžiauja, sako Schopenhaueris. Darbas yra blogis ir nuobodulys yra blogis. Nieko gero po Saule.
Pâté
Sako, šiais laikais mėsa ne tokia kaip anksčiau. Nežinau. Vieną vasarą savaitgaliais dirbau mėsos pardavėju prekybos centre ir visi kiaulių kumpiai atrodė vienodai. Kasdien tonos mėsos iš vakuumuotų maišų šaltame sandėlyje keliavo į šaldytuvus, tada į maišelius ar mėsmales ir kieno nors vežimėlį. Tonomis. Žmonės mėgo rinktis iš kuo daugiau gabaliukų, kuo labiau išrietę antakius. Jie labiau mėgo šaldytuvus…
Pašto karoliai
Jų visada būna. Dieną ir naktį. „Nemėtyti. Dūžta.“ Taip dažnai žmonės užrašo ant savo siuntų. Kartais dar parašoma: „Ačiū.“ Arba: „Nelankstyti. Konkursui.“ Arba tiesiog: „Konkursui.“ Taip paprastai užrašoma ant didelių popierinių vokų, kuriuose savo kūrinius siunčia vaikai. Viešpatie! Jūs manote, kad kažkas čia kreipia dėmesį į tokius sentimentus?
