LiteratūraProza
Marta
Popiet rūkydama universiteto vidiniame kiemelyje Ignė pamato siluetą trečiame aukšte. Ne šiaip pamato – todėl taip dažnai ir vaikšto rūkyti, kad galėtų patikrinti, bene atėjo Konstantinas.
Čia kažkur yra maža šviesa, ten toliau esu aš
Tebegalvoju apie prisirišimus. Esu prisirišusi prie minties, kad žmonės, kurie gyvenime gavo gerus gimdytojus, o kartu – ir glaudų ryšį su jais, yra sėkmės lydimi, o jų gyvenimas – labiau spindintis, nusisekęs, toks, kokio man norisi pavydėti.
Mokausi šitą mintį stumti šalin, bet kartais man sunkiai pavyksta! Vis primenu sau, kad pagrindinė gyvenimo ir išgyvenimo praktika – priimti visokiausius reiškinius nuolankiai nulenkus galvą.
Trys
Dar po kelių dienų pas ją į fotocentrą rėkdami atbėgo abu vyresnėliai.
– Mama, garaže žmones daužo. Ten ir tėtis!
Anelė buvo girdėjusi, kad Antanas giriasi, jog net būdamas visai girtas autobusu įvažiuoja į siaurą namų bromą. Bet ji tikėjo, kad jis galėtų padaryti ir daugiau.
Šaukimas
Keliskart mėginau įžiūrėti, kas sėdi prie vairo, – deja, mašiną jis pastatydavo taip, kad beveik visada priekinį stiklą liete užliedavo spiginanti saulės šviesa, o skydelis nuo saulės būdavo nuleistas ir dengdavo veidą. Viskas, ką galėjau matyti, – tai rankos, gulinčios ant vairo. Bet ir tai – nebūčiau galėjusi pasakyti, vyro ar moters rankos. Žodžiu, nieko reikšmingo. Nieko, ką galėtum įsidėmėti.
Gamtos prieglobstis
„Jis baigs, kada nors baigs“, – atitraukusi rankas nuo kompiuterio ir traškindama pirštus beveik kaip maldą kartojau sau mintyse.
– Kaimyne, gal ir pas jus apipjauti? – pro skylę gyvatvorėje riktelėjo jis.
Pasirinkimas
– Nu labas, klausyk, padėk apsispręst…
– Sveikutis, kokiu klausimu?
– Na, jau maniau pirštis Mildai, bet staiga parašė Liucija ir…
– Ir?
Kūčios Viršuluose
Atsisukau.
Dieve. Ant Mėtos galvos puikavosi karūna, tiksliau – pyrago kepimo forma. Marija juokėsi, mėgino nuimti, bet kur tau – laikėsi tvirtai. Kurį laiką juokiausi ir aš, bet vaikui pravirkus supratau, kad, gali būti, Kūčias praleisime ligoninėje.
Nelegalios kalėdinės dekoracijos
Romantiškai snyguriavo. Suirzęs, nusivylęs, norėjau išvengti atsitiktinio susitikimo su Senuoju Profesoriumi; todėl eidamas link Katedros pasukau pro Literatų gatvę. Kažkokie darbininkai nuiminėjo mūsų nelegalias kalėdines dekoracijas. Nuliūdau, aišku.
Akmuo prie upės
Žvėries ir mano akys susitinka – jis suinkščia. Moteris atsisuka. Krištolinis dubuo krenta ant nugludintų akmenų. Ji sušunka:
– Kirke!
Namai
Jai rūpėjo, kaip pasaulis ima tapti siaubo vieta, norėjo žinoti, kaip atpažinti, kai tai ims dėtis šalyje. Pastaraisiais metais nebeliko „jei“, tik „kai“. Visas pasaulis garmėjo į bedugnę ir net bandant į jį įsitverti naujais namais, darbais, draugėmis, darželiais ir juose sodinamomis gėlėmis pasaulio pabaiga jau buvo įgijusi pagreitį.
