LiteratūraProza

INDRĖ MOTIEJŪNAITĖ

Vyrai juodais drabužiais

Jie ateina sutemus. Trise. Jie vilki ilgus juodus apsiaustus, dėvi juodus marškinius, ryši juodus kaklaraiščius, nešioja juodas skrybėles, mūvi juodas odines pirštines. Jų veidus dengia juodi šalikai, akis slepia tamsūs akiniai (svarstau, ar jie išvis turi akis, burnas ir širdis). Jų apranga nepriekaištinga: nepastebiu jokių ištrūkusių sagų, iširusių siūlių, dėmelių, plaukelių, pleiskanėlių…

JONAS VAICEKAUSKAS

Orumas

Ne, ne dėl mokslų jis kankinasi – jį kankina alkis, o visa kita panašu kaip toje tada populiarioje dainoje.
Štai ir „Sakalo“ gastronomo durys, o jame visai nebrangi tokia didelė, stora menkė ir daug jūros kopūstų su pomidorų padažu vyniojamo popieriaus lakšte.
NERINGA DANIULAITIENĖ

Petra

Iš tiesų Petra vardu Petrutė. Toks jos vardas įrašytas pase. Bet ji jo nekenčia. Nuo mažumės nekenčia. Petrai patinka žinoti, kad jos vardas – graikų kilmės, kad jis reiškia uolą. Taip, tokia Petra ir yra, ir jokia ne minkšta meškutė Petrutė, ir jokia ne bobutė Pẽtrė – dėl šitokio jos vardo iškraipymo Petra visada suakmenėja ir lediniu balsu pataiso suklydusią ar suklydusį – dažniausiai kokiais dvidešimčia metų už ją vyresnius diedukus…

KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ

Drabužiai

Jonas buvo gal dešimt metų už mane vyresnis, ir jam nepatiko mano gotiška apranga. Todėl kai tą vakarą prie ežero jis pasakė, kad juoda spalva man netinka ir turėčiau nusipirkti baltas kelnes su kišenėmis ant užpakalio, nes tokios kelnės plonina, ir paprašė bučkio, apsisukau ant kulno ir nuėjau. Kitą dieną Redai paskambino Jono draugelis, pasakė, kad turi mašiną, ir pasiūlė mums visiems keturiems nuvažiuoti prie ežero.

LINA SIMUTYTĖ

Satan is real

Užmiestyje, kurį pėsčiomis galėjai pasiekti per keliolika minučių, šalia Milos upės su didžiuoju kriokliu, dirbtinio kalno ir apleisto futbolo stadiono gyveno Urviniai. Apie tenykščius žmones žinojome nedaug, bet tiek mums pakako, kad galėtume kurti jų istorijas, iškraipyti faktus ir skleisti gandus, kurie mieste netrukus apaugdavo paskalų plunksnomis arba gaurais.

JURGITA PELĖDAITĖ

Juodasis Mėnulis manyje

Pradėsiu, kaip visuomet, nuo tėvų. Tada aptarsim rūpestingą, iki šleikštulio gerą mano vyrą, kuris dabar tapo dar geresnis, nes nenori skirtis; sociopatą meilužį, kuris nori skirtis, nes manęs nebenori, todėl dabar tapo dar žiauresnis; bosą, kuris manęs nori; naują darbą, iš kurio mane išmes, jei nenorėsiu boso.

NIDA TIMINSKAITĖ

Romeo

– Aš tave myliu… – pro pravertą langą pasigirsta.
Virš balandžių apdergtos skardinės palangės pasirodo Romo galva, o ranka nudrėkstą alyvos šaką tiesia. Romo skruostai kaip šaltibarščiai išrausta.
NIJOLĖ DRUNGILAITĖ

Knygius

  Pro langą nebuvo įmanoma žiūrėti, nes traukinys lėkė taip greitai, kad akys nespėjo fiksuoti vaizdų: vis kitas ir kitas, ir kitas – chameleono besikeičianti spalva, kartais žalsva, pilkšva, plykstelėjęs neonas, tolumoje šmėkštelėjęs melsvas dangoraižių kaladėlių rinkinys. Tik tada, kai po kojomis kažkas dejuodamas cyptelėdavo ir ritmingai trinksintys bėgiai pamažu nutildavo, išryškėdavo megapolio stotis su peronais, vaizdas tarsi ekrane sustingdavo,…

UVIS BULIONIS

Trumpa visų mūsų istorija

Mama lėtai praveria rūsio duris ir ranka moja man sekti paskui ją. Stačiais laipteliais imame leistis žemyn, o kai žengiu žingsnį nuo paskutinio laiptelio, staiga prieš akis nukrenta vandens krioklį primenanti užuolaida ir ją pranėręs netikėtai, kaip paprastai nutinka sapne, patenku į niekada nematytą erdvę.

AUŠRA GUDAVIČIŪTĖ

Balandis, kuris turėjo vardą

Kai vakare areštinėje jį aplankė žmona ir sūnus, Vladikas jau buvo nurimęs.
– Vladik, ką tu padarei? Kodėl tu taip padarei? Laimė, kad niekas nežuvo, – verkdama paklausė jo žmona.
– Aš uždariau dangų, – trumpai tarstelėjo žmogus.