LiteratūraProza
Naktinių drugių ferma
Beldimas į duris buvo panašus į jų slaptąjį beldimą, kurį buvo susigalvoję tam atvejui, jeigu aplinkui imtų dėtis neaiškūs dalykai, rodantys, jog negalima kažkuo pasitikėti, bijant, kad atidarius duris neįsiveržtų neprašyti svečiai, galintys visiems laikams užgesinti viduje spurdančią šviesą. Tačiau atidaręs duris išvydo ne Dorką, o Talą, kuris, įsiliejęs tarsi šešėlis į ilgo koridoriaus prietemą, rankomis neaiškiai yrėsi ore.
Nervas klajoklis
Kad ir jos abi su Rosa: vargetos, humanitarės, valdininkų supratimu, tik žaidžiančios su savo knygutėmis ir popierėliais. Rimtų problemų, normaliųjų akimis, jos neturėjo. Rosa dar ir menininkė. Tikriausiai kaip tik tai ir traukė. Pirmiausia, joms buvo įdomu kalbėtis. Rosa prabildavo „ne šio pasaulio“ temomis, ypač kai pasakodavo, ką nutarusi tapyti ir kuo atlikimas skiriasi nuo sumanymo. Heda nelabai su kuo būdavo apie tai kalbėjusis, ir atrodė, kad pagaliau dalyvauja gyvenime, kuris nėra bergždžias, tuščiai barškantis ir apie nieką plepus.
Po vandeniu
Paryžius yra vieno mauko baseinas.
Neriu į jo smaragdinį, drungną vandenį – išplėtusi akis, apsupta margo tyvuliavimo, geriu jį godžiai.
Iriuosi jo gatvėmis ir nuolat, be perstojo matau veidus iš praeities – žiūrėdama į svetimus, maišau prisiminimų kortas: štai praeina Povilas ir Adelė, o dabar Liza ir Pjeras.
Nereikalingų daiktų muziejus
Tėtis siūlė išnuomoti sodybą ir ten pasikviesti draugus, bet atsisakiau. Neturiu tiek pažįstamų, kad reikėtų sodybos, o ką jau kalbėti apie draugus. Be to, ir tas šventimas pabrėžtinai be suaugusiųjų kažkoks komiškas. Tarsi tau duotų pirmą kartą palaikyti šautuvą, tačiau tuščią, todėl kulkomis vis tiek teks pasirūpinti pačiam.
Požeminis pasaulis
Praėjo jau aštuoneri metai, bet Kundrotas niekada nepamirš to žiemos ryto. Po kelių pilkų atlydžio dienų pagaliau nušvito žemai pakibusi žiemiška saulė. Dangus vėl buvo žydras. Tėvai buvo kažkur išvykę, todėl juodu su broliu dvyniu Jonu prižiūrėjo močiutė.
Prie jūros
– Ne kiekvienam taip pasiseka, – vėl prabilo jis, – karjeros pradžioje gauti šiltą vietelę. Naujas butas, perspektyvus miestelis. Ir dar prie jūros, įsivaizduok. Įsivaizduoji?
Paramos koncertas
Kai vanduo apsėmė ir stovinčius muzikantus ir tik batutos galiukas kartais, kai dirigentas užsimodavo plačiau, iš apačios sujudindavo kaip stiklas lygų vandens paviršių, meškiukas, tapęs didžiuliu vandeniniu lokiu, suriaumojo ir žengdamas pirmyn išsiveržė iš sienos, palikdamas joje žiojinčią skylę.
Vanduo
Prasideda, – pagalvojau. Apytuštėje aikštelėje ežero link, priešais skelbimų lentą su sodininkų bendrijos vidaus tvarkos taisyklėmis ir šalia Jono „Volvo“ stovėjo nepažįstamas automobilis. Mažytis, kokius vairuoja paaugliai. Suabejojau, gal pas Veroniką anūkas atvažiavo, bet ne – ji dar tuščiose lysvėse kapstėsi viena.
Neužmirštamas
Jau nuo pat koncerto pradžios jautė itin įdėmų vienos pirmoje eilėje sėdinčios žiūrovės žvilgsnį. Ji ne tiek smagiai juokėsi kartu su visais, kiek stebėjo jį, nė akimirkos nenuleisdama akių. Tai sužadino jo smalsumą, bet ir šiek tiek trikdė, ir Arvydas vis sugrįždavo akimis prie jos, kelis kartus pakalbino, bet moteris nieko neatsakė, tik linktelėjo ir maloniai nusišypsojo.
Marta
Popiet rūkydama universiteto vidiniame kiemelyje Ignė pamato siluetą trečiame aukšte. Ne šiaip pamato – todėl taip dažnai ir vaikšto rūkyti, kad galėtų patikrinti, bene atėjo Konstantinas.
