LiteratūraProza
Vyrai juodais drabužiais
Jie ateina sutemus. Trise. Jie vilki ilgus juodus apsiaustus, dėvi juodus marškinius, ryši juodus kaklaraiščius, nešioja juodas skrybėles, mūvi juodas odines pirštines. Jų veidus dengia juodi šalikai, akis slepia tamsūs akiniai (svarstau, ar jie išvis turi akis, burnas ir širdis). Jų apranga nepriekaištinga: nepastebiu jokių ištrūkusių sagų, iširusių siūlių, dėmelių, plaukelių, pleiskanėlių…
Orumas
Petra
Iš tiesų Petra vardu Petrutė. Toks jos vardas įrašytas pase. Bet ji jo nekenčia. Nuo mažumės nekenčia. Petrai patinka žinoti, kad jos vardas – graikų kilmės, kad jis reiškia uolą. Taip, tokia Petra ir yra, ir jokia ne minkšta meškutė Petrutė, ir jokia ne bobutė Pẽtrė – dėl šitokio jos vardo iškraipymo Petra visada suakmenėja ir lediniu balsu pataiso suklydusią ar suklydusį – dažniausiai kokiais dvidešimčia metų už ją vyresnius diedukus…
Drabužiai
Jonas buvo gal dešimt metų už mane vyresnis, ir jam nepatiko mano gotiška apranga. Todėl kai tą vakarą prie ežero jis pasakė, kad juoda spalva man netinka ir turėčiau nusipirkti baltas kelnes su kišenėmis ant užpakalio, nes tokios kelnės plonina, ir paprašė bučkio, apsisukau ant kulno ir nuėjau. Kitą dieną Redai paskambino Jono draugelis, pasakė, kad turi mašiną, ir pasiūlė mums visiems keturiems nuvažiuoti prie ežero.
Satan is real
Užmiestyje, kurį pėsčiomis galėjai pasiekti per keliolika minučių, šalia Milos upės su didžiuoju kriokliu, dirbtinio kalno ir apleisto futbolo stadiono gyveno Urviniai. Apie tenykščius žmones žinojome nedaug, bet tiek mums pakako, kad galėtume kurti jų istorijas, iškraipyti faktus ir skleisti gandus, kurie mieste netrukus apaugdavo paskalų plunksnomis arba gaurais.
Juodasis Mėnulis manyje
Pradėsiu, kaip visuomet, nuo tėvų. Tada aptarsim rūpestingą, iki šleikštulio gerą mano vyrą, kuris dabar tapo dar geresnis, nes nenori skirtis; sociopatą meilužį, kuris nori skirtis, nes manęs nebenori, todėl dabar tapo dar žiauresnis; bosą, kuris manęs nori; naują darbą, iš kurio mane išmes, jei nenorėsiu boso.
Romeo
Knygius
Pro langą nebuvo įmanoma žiūrėti, nes traukinys lėkė taip greitai, kad akys nespėjo fiksuoti vaizdų: vis kitas ir kitas, ir kitas – chameleono besikeičianti spalva, kartais žalsva, pilkšva, plykstelėjęs neonas, tolumoje šmėkštelėjęs melsvas dangoraižių kaladėlių rinkinys. Tik tada, kai po kojomis kažkas dejuodamas cyptelėdavo ir ritmingai trinksintys bėgiai pamažu nutildavo, išryškėdavo megapolio stotis su peronais, vaizdas tarsi ekrane sustingdavo,…
Trumpa visų mūsų istorija
Mama lėtai praveria rūsio duris ir ranka moja man sekti paskui ją. Stačiais laipteliais imame leistis žemyn, o kai žengiu žingsnį nuo paskutinio laiptelio, staiga prieš akis nukrenta vandens krioklį primenanti užuolaida ir ją pranėręs netikėtai, kaip paprastai nutinka sapne, patenku į niekada nematytą erdvę.
