LiteratūraProza
Mirtingumo įrodymai
Paulas McCartney sakė, kad apie tikrąjį žmogaus būdą gali sužinoti iš to, kaip jis elgiasi su gyvūnais. Manau, kad taip pat iš to, kaip jis elgiasi su aptarnaujančiu personalu.
Pjūvis
Žmonės dažnai linkę neproporcingai lengvai atleisti dalykus, kuriuos jie yra padarę patys. Svetimautojas nesmerks kito vyriškio, atsiveriančio jam, jog šis štai nusisamdė prostitutę, kad ji leistų jam išbandyti dalykus, kurių žmonos prašyti jis nedrįsta. Vagis nesmerks plėšiko, net jei šis, grasindamas peiliu, privers nėščią moterį atiduoti jam rankinę…
Dygstančios žolės pilnatis
Išlipusios iš mašinos, sukat tiesiai link miško – ji eina pirma, nešdama kastuvą, kartkartėmis intuityviu judesiu paglostydama pilvą – įsčiose jau supasi gyvybė, svetimai akiai dar neįžvelgiama; mergaitė – žinai. Saulėta, bet danguje boluoja kitas, aiškiai net dieną įžiūrimas skritulys – šiąnakt stojusi dygstančios žolės pilnatis, dar kažkodėl vadinama žuvų; gamta įsitempusi it styga: pats pumpurų sprogimas, kelios akimirkos iki…
Dukra
Juk, regis, pirkau šviežią… – ji bejėgiškai žvelgė į pažaliavusį jautienos gabalą, jautėsi, tarsi pati būtų kalta dėl žalsvo gliaumo, po nakties vaivorykštinėm dėmėm išmarginusio kelių šimtų gramų gabalą, kurį pirko dar užvakar, rinkosi skrupulingai – ta boba aiškiai ją apgavo, sakė: pirkit, ponia, šviežias, turguje visada taip. Net dėl kopūstų negali būti tikra – dabar supakuoti į tuos sandarius…
kai buvau malalietka
svetimas atvirumas drąsina – perskaičiusi kęstučio šapokos „kaip grūdinosi plienas“ supratau, kad atėjo laikas tiesiog pasakoti apie save, apie dalykus. pasakoti kaip visi, žinoma, nes visi dabar tuo užsiima – memuarais, išpažintimis, eseistika ir kitais žemaisiais žanrais. čia ir šapoka, ir rimantas kmita, ir giedrė kazlauskaitė – pavyzdžiai, kaip viskas pamažu, bet keičiasi, eina iš mados didelės temos kaip lenarai…
Japoniški peiliai
Svajonės Juozą nunešė taip toli, kad jis pradėjo matyti save ir žaviąją konsultantę bėgančius nuostabiame sakurų sode. Jie, greiti ir žvalūs, apsivilkę japoniškais kimono, bėga tolyn, o iš dangaus, lyg palaiminimas, jiems krenta sakurų žiedai. Galiausiai, dangiškų jausmų apimti, jie pribėga nuostabų japonišką krioklį ir prisėda ant akmens pailsėti…
Vergų pirklio kraujas
Lyg koks prakeiksmas ant durų buvo prikaltas pirštas, juodas pirštas, vis dar kraujuojantis. Kaip tai galėjo būti įmanoma? Stovėjome apstulbę. Nors vienas kitam netarėme nė žodžio, uždavinėjome sau tuos pačius klausimus. Kodėl jis nusipjovė pirštą? Ar buvo ginkluotas? Kur rado vinį? Ko siekia? Ilgokai stengėmės įminti šią mįslę…
Tėčiai
Milanai, nesijaudink, aš tavęs niekada nepaliksiu – niekada! – sako pleputė. – Visada būsim kartu. Na, tegul tu ir turi du tėčius – tuo geriau! Aš nė vieno neturiu, tik mamą.
Nuotolinis būdas
Salė net suošė, o teisėjas tyliai įtūžo: sukčius, atmata, pederastas! Jis dar mėtys pėdas? Dums akis? Juk jį išduodą net pirštai. Pirštai apie žmogų pasako viską. Štai jo paties prižiūrimi, besivadovaujantys įstatymu, kas, kad kiek pavartojantys, guli ant stalo ramūs, jiems nėra ko nerimauti, jie žino – kas ir kaip. Už ką. Dėl ko. O vagies…
Noveletės
Sveiki vykę tarptautinę, chmmmsis, i tarpplanšetinę kultūros olimmpiadą, mmeili telepataujantys žiūrinėtojai, spaudinėjantys i klykaujantys i braukantys, sykiu internaujantys o kur volkataujantys. Reiškiu Didįjį Džiugėsį, dalinuosi Džiugena priežasties kitosios planetos delegacijos dalyyvavimmo, delegacijos iš Mmarso kanjono, vedammų už rankenų prezidento Bradbury.
