LiteratūraProza
Akmuo prie upės
Žvėries ir mano akys susitinka – jis suinkščia. Moteris atsisuka. Krištolinis dubuo krenta ant nugludintų akmenų. Ji sušunka:
– Kirke!
Namai
Jai rūpėjo, kaip pasaulis ima tapti siaubo vieta, norėjo žinoti, kaip atpažinti, kai tai ims dėtis šalyje. Pastaraisiais metais nebeliko „jei“, tik „kai“. Visas pasaulis garmėjo į bedugnę ir net bandant į jį įsitverti naujais namais, darbais, draugėmis, darželiais ir juose sodinamomis gėlėmis pasaulio pabaiga jau buvo įgijusi pagreitį.
Kūrinys
– Labas vakaras. Atėjau… apšvarinti Jūsų buto. Maniau, kad nieko namuose nėra – šviesos nedega…
– Sėdžiu prie žvakės. Tai prašom į vidų, kad jau atėjot. Žinot, nujaučiau, kad šis vakaras bus ypatingas.
– Batus nusiauti?
Statybinės skyrybos
– Santuokoje negalime dėti taškų, tik kablelius. Ir taisyti, taisyti. Man patinka projektas, bet dar nedėkime taško. Vos padėsim tašką, mūsų statinys taps tikrove.
Vyskupė ir Tigras
„Man atrodo, ten kažkas yra už to kalnelio…“ – sušnabždėjo močiutė. Jos balsas drebėjo, tačiau ne iš baimės – greičiau iš ilgesio, iš ilgesio kažkam, kas dar neišaiškinta, neišjausta. Vyskupė žengė žingsnį artyn, norėdama paguosti, bet jos žingsnis nuskambėjo kaip atgarsio šešėlis be galo tuščioje erdvėje.
Kai išgirsi griežiant ryla
– Persimainymas? O kas tai yra? Ir… kaip tą patikrinate?
– Oo, tai labai akivaizdu, bet kiekviena moteris tą patiria savaip. Pamatysit ir jūs. Tai kaip? Dėsitės prie mūsų? Patikėkite, bus smagu ir… verta. Jums reikės pasirašyti tik vieną nedidelę sutartį, kurioje įsipareigosite surengti tokią moterų persimainymo savaitę savo šalyje.
Sveta
„Jeigu jam nusibostu, nustoja mylėjęs, tai aš ir nueinu, o argi galima kitaip?“ Ji buvo ne šliundra, o ankstyvoji sovietinė europietė. Subtili kurtizanė. Įstaigoje mielai virdavo kavą ir siūlydavo: jums – kavutės? Buvo dosni. Vis dėlto ištekėti, sukurti šeimą šioje sovieticus aplinkoje nesišvietė. Vyrai, žinia, bodėjosi daug žinančiomis, padėvėtomis, nors patys buvo tokie.
Angelų dalis
Šiandien paskutinė diena, kai esu savo sėklidžių savininkas. Galbūt.
Ar yra galas šiai nesibaigiančiai, amžinai liepsnojančiai, visus gražius ir prasmingus, ir amžinus, ir dvasingus dalykus ryjančiai ugniai?
Roko Pustozvonovo prašymas dėl privalomosios karinės tarnybos atidėjimo
– Rokai, – pasakė vienas angelas, – tu esi pateptasis angelų tarnas. Keliauk į Palūšę. Ten yra medinė bažnyčia. Po ja yra dingęs Naktarijanų miestas. Uždek bažnyčią – atsivers požeminis kelias į miestą. Naktarijanai tavęs laukia.
Diemedžio poema
Aukštai balkone viską stebėjo ir pats plieninis, kurio visi čia esantys bijojo. Salomėja vengė žiūrėt į tą pusę. Tik periferiniu matymu jautė klampią, tirštą tamsumą palubėje.
