LiteratūraProza

AUŠRA GUDAVIČIŪTĖ

Balandis, kuris turėjo vardą

Kai vakare areštinėje jį aplankė žmona ir sūnus, Vladikas jau buvo nurimęs.
– Vladik, ką tu padarei? Kodėl tu taip padarei? Laimė, kad niekas nežuvo, – verkdama paklausė jo žmona.
– Aš uždariau dangų, – trumpai tarstelėjo žmogus.
LINA SIMUTYTĖ

Raudonasis albumas

Vienu metu ji buvo tiek žvakių dagčius prie karsto pakerpanti mergaitė su juodais organzos kaspinais kasose, tiek trumpaplaukė slaugė, įsiamžinusi prie lovoje į šmėklą virtusio negyvėlio. Močiutė buvo ir ta aukštaūgė, nuotraukoje žvelgianti į vaistinėje pašarvoto sušaudyto vyriškio kaktą, aprištą medžiagos skiaute, ir toji elegantiška dama su aukštakulniais, sėdinti viename iš krėslų šalia skrybėlėtos velionės…

PAULA URBONAITĖ

Tai tik poezija arba ate ate

           Taigi ties keturiasdešimtmečiu ji nusprendė pradėti rašyti poeziją. Nes atsibodo jogos pamokos (buvo įsitikinusi, kad instruktorius ją kabina), nes atsibodo kulinarijos pamokos (buvo įsitikinusi, kad ir šefė ją kabina) ir – galiausiai – atsibodo vyras, kuris ties sava vidurio amžiaus krize sugalvojo įsitaisyti internetinę kažkokio-tipo-draugę. Ir čia, mąstė Jolanta, gali išgelbėti tik poezija.   Internete…

NERINGA DANIULAITIENĖ

Sandra

  Sandra jau nebepamena, kada ir koks buvo pirmasis mažytis pūkuotas kamuoliukas delnuose, atiduotas jai globoti. Tas spurdantis besąlygiškos meilės objektas. Ji tik prisimena, kad šunų prie būdos bijojo – net ir nelodami, rodos, net džiaugdamiesi ja, šie šokinėdavo lyg išprotėję, griebdavo už pirštų, dvokiančiais liežuviais taikydavosi lyžtelėti veidą. Bet Sandrai būdavo gaila jų, bėginėjančių puslankiu per grandinės ilgį išminta…

AUŠRA GUDAVIČIŪTĖ

Oazė

  Kaukšt kaukšt kaukšt – kaukšėjo į šaligatvį jos aukštakulniai plonos odos aulinukai, retkarčiais susmegdami į smėlį tarp išimtų plytelių, mat šaligatvį remontavo. Iš įpročio papurtė rankinuką – patikrino, ar žlega raktai, nes artėjo prie namų. Juk galėjo raktus kur nukišti ar ne vietoje padėti, kai maitindama dvejų metų mažylį davė jam barškinant pasižaisti, kad klusniau valgytų. Zigmukas šiandien ją…

LINA SIMUTYTĖ

Sergančio pastato sindromas

Dabar, kai viską iš naujo atsimenu, atrodo, kad tai buvo iš esmės pernelyg pavojingas kambarys augančiam smalsumui, kurio tėvai sienoje niekada nebūtų galėję pažymėti pieštuku taip, kaip žymėdavo mudviejų ūgius, mums su Edžiu kaskart klusniai išsitiesus prie durų staktos. Šiandien jau žinau, jog tuo metu visi gyveno panašiai, todėl neabejoju, kad daugumos ši istorija nesukrės.

ANDRIUS PULKAUNINKAS

Prie viešojo kelio

Scenoje spengianti tyla. Visi laukia, kol pasirodys Marcelijus. Marija sugalvojo statyti spektaklį pagal Marcelijaus Martinaičio „Pilkapį“. Jis vadinasi „Prie viešojo kelio“. Jau po septynių penkiolika, o Marcelijaus vis nėra. Reikalingas jo leidimas, palaiminimas. Prie scenos tarp kolonų padengtas stalas su sausainiais ir arbata – aktoriams vietos iš šonų, o Marcelijui – galustalėje.

LINA SIMUTYTĖ

Jaunystė

  Kaip ir kasmet artėjant spaliui, po kelias savaites besitęsusios vasaros palydų šventės dėdė išsiblaivė, į supirktuvę išnešė priduoti tuščių butelių, suskaičiavo likusius pinigus ir, suvokęs, kad tiek nepakaks ne tik iki mėnesio, bet ir iki savaitės galo, svirduliuodamas nusileido iš trečio aukšto, o tada paspaudė mūsų durų skambutį. Palėpė, kurioje jiedu su Nikita gyveno, rudens pradžioje virsdavo ištrypta šokių…

ILONA KOZIK

Lūpų putlintoja

Kaip batsiuvys neturi batų, taip lūpų putlintoja neturėjo putlių lūpų. Tačiau nė kiek dėl to nesijaudino. Ji labiau matė kitus, ne save.
Siauralūpė gyveno ir dirbo nedideliame miestelyje. Čia ji gimė ir užaugo, čia jai buvo gera ir iš čia, kitaip nei jos į šiltus kraštus emigravusi kolegė, niekur niekada neketino išvykti.
VYGANDAS RAČKAITIS

Sengirės parabolės

Rudenėja. Voratinklių šilkuose supasi pirmieji pradėję gelsti ir kristi beržų lapai. Įsaulyje, atšlaimo žolėje susirangęs it begalybės ženklas miega žaltys. Durpžemio spalvos, kone pusantro metro ilgio. Miega jis budriai. Išgirdęs mano žingsnius sunerimo, nusmelkė mane savo juodų nemirksinčių akių žvilgsniu ir nuvinguriavo slėptis po malkų rietuve daržinės pasienyje.