LiteratūraProza
Pramanas
Jame nėra nieko. Gali mesti akmenuką – nebarkštelės. Tai tik tuščia forma be dugno. Pramanas. Nei kvėpuoja, nei valgo, nei geria. Jei atsistojęs rankas pakels, ant jų pečiai ir galva liks su veidu, su akimis. Tikriausias galvarankis, o kojos eis kur kuri nori, nors jos norų neturi, o ir kur eis be galvos, be akių? Pramanas.
Balerinos
Nors iš parkingo ėjau užsižiūrėjusi į vingiuojantį prie ežero takelį su metaline lentele „Poilsio zona“, pasukusi galvą viešbučio link jas pamačiau iškart. Penkių būrelis sėdėjo prie staliukų ir valgė, viena jų užsigulusi ant stalo ir alkūne parėmusi smakrą. Juodi jų triko pavėsyje susiliejo su juodais metaliniais staliukais ir kėdėmis, kurių atlošai buvo akėti kaip bičių koriai. Visa kita kiemo…
Jis tiek daug visko turėjo
Verpetai
Pirmą kartą juos pastebėjo mama, kai man buvo 14 metų. Buvome kažkokio nepažįstamo dėdės laidotuvėse ir jai užkliuvo, kad prie velionio karsto stoviu nesusišukavęs. Mama pasiskolino šukas iš šarvojimo salės darbuotojos ir paėjusi toliau nuo šventės kaltininko pradėjo mane šukuoti. Net nenoriu pagalvoti, ką jos šukavo prieš tai, bet duodu žodį, kad ant jų kabėjo žilų plaukų sruoga. –…
Kavinė-bufetas
Dangus šėlo. Vieni debesys skriejo į pietus, kiti – į vakarus, paskui jų keliai kryžiavosi, o saulė, vis bandydama prasiveržti pro tas stumdynes, raudonavo lyg įpykęs storulis. Atrodė, kad kažkas tapė dangų pasiėmęs rankon pomidorą, bet iš tikro tik traiškė sunokusį vasaros auksą, nusivylė ir numetė traiškinį paveiksle, paskui nukratęs ranką pažėrė rausvus gabalėlius kur pakliuvo. Ši vakaro netvarka…
Karvės
Pirma karvė vaikšto aukštai užrietusi nosį. Yra ūkininko numylėtinė, bandos vedlė. Ant šonų nešioja žemėlapius, kuriuos kitos karvės atidžiai žiūrinėja ir uosto. Ūkininkas ją labai myli. Tyrinėdamas žemėlapius, svajoja apie ilgą atostogų kelionę po pasaulį. Karvei kelionės patinka. Melžiama linguoja galvą.
Miegančioji
Jos čia būti neturėjo ir negalėjo, bet va štai yra, miega, kaip ta ten miegančioji iš Charlesʼio Perrault pasakos, miega malūnsparnio poza, nors veikiausiai tai tik fantomas: miega ji, o sapnuoju aš. O gal tai mano paties dalis, mano vidinė moteris, jas juk visi turim, sugebėjusi iš pasąmonės persikelti ant paklodžių? Iš mano svajonių ir fobijų, iš švento Petro raktų skylučių ir pačios grafomaniškiausios poezijos, nes visos moterys iš ten, net vidinės. Tik suplok delnais ir ji išsisklaidys, iš jos liks tik tarpai tarp protonų ir neutronų.
Aš, laukiančioji
Ne. Nedelsiau. Viskuo pasirūpinau iš vakaro. Paprašiau Vinco, savo vyro, kitą dieną, prieš išeinant į darbą, patiekti man į lovą pusryčius. Du keptus kiaušinius ir vieną gintaro spalvos skrebutį, pagardintą kaimišku sviestu. Tryniai turi būti skysti, bet nepratrūkti ir neištekėti, perkeliant kiaušinius iš keptuvės į lėkštę. Prisakiau, kad naudotų naują, itin ploną, medinę mentelę, kurią pirkau praėjusį savaitgalį Kaziuko…
Tokia tvarka
Pirmadienį pabudęs kėlėsi ir šuoliavo į tualetą, šuoliavo į virtuvę ant kairės, į miegamąjį ant dešinės kojos, grįžo šuoliuodamas pakaitomis ant kairės ir dešinės. Pirmadienis – tai tokia diena, kai privaloma gerai savaitgalį pailsėjus rimtai imtis darbų ir be perstojo šokinėti. Tokia tvarka. Antradienį privaloma vaikščioti pašokant kas antrą žingsnį aukštyn, trečiadienį – kas trečią, ketvirtadienį – kas ketvirtą, penktadienį…
Vilnuvijus
Sklaidydamas vokiškus Pirmojo pasaulinio karo laikų Vilniaus ir Vilniaus krašto gyventojų surašymo duomenis supratau, kad „tuteišas (-a)“ yra nepalyginti rimtesnis istorinis terminas, nei man atrodė jaunystės laikais. Sakau tai be vilnietiško sarkazmo.
