LiteratūraProza

EGIDIJUS ZAIKAUSKAS

昌樹

Kaip galiu smerkti tą, kuris narsiai kovėsi už savo tėvynės garbę, nors tėvynė ne kartą savo garbę pamiršo – siuntė žudyti dėl garbėtroškos ir turtų. Prieš tėvynę tu niekuo nenusidėjai. Tik ji prieš tave. Prieš dievus? Dievai seniai nuo žmonių nusigręžė.

EGLĖ FRANK

Orchidėja

Felix Nussbaum. Autoportretas su kauke. 1928

Miegojo neramiai, nuo išgerto vyno galva buvo sunki, troškino. Jai rodėsi, kad iš kambario kampo, kur stovėjo orchidėja, ją kažkas stebi. Pagaliau užmigusi sapnavo, kad palinkusi prie senosios kaimynės karsto mato jai ant akių uždėtus du baltus orchidėjos žiedus. „Niekaip nenorėjo užsimerkti“, – šalia karsto rypavo giminaitė. Gretai pažvelgus į senutę dar kartą, ši stebeilijo į ją tuščiomis akiduobėmis – žiedams pakilus tarsi didžiuliams sunkiems vokams.

LINA SIMUTYTĖ

Elektros energija

Tai įvyko švintant. Kūdikis inkubatoriuje nustojo kvėpavęs. Įsitikinęs, kad žmona miega, Gofmanas atsargiai priėjo prie mažylio, palietė jo stingstančius kumštelius ir paėmė ant rankų. Tada nunešė į elektrinį krėslą ir saugiai pritvirtino dirželiais.

UVI BULLONI

Šventoji giraitė

Mokslo šventovė nustojo būti šventove, ji tapo kovos už būvį lauku ir medžioklės draustiniu. Mokslą užvaldė vertelgos, kurie iš visa ko stengėsi išspausti pinigą. Visi jie susireikšmino iki dangaus aukštybių ir savo menkumą pavertė tiesos ir prasmės atskaitos tašku.

JULIUS KELERAS

Kviestinė vakarienė

Jie pakvietė mane į svečius. Turėjau pasiekti senamiestį ir atsidurti Šiaulių gatvėje 19.30. Iš namų išėjau be skėčio ir jau Vilniaus gatvėje mane užklupo lietus. „Vargas tau, Jeruzale“, – keiktelėjau sau, bet lietui tai nepadarė jokio įspūdžio. Iš pradžių lašnojo, paskui palaipsniui įsilijo.

LINA ŽALYTĖ

Kaip merdėja senelio kambariai

  Atvažiavau į N. miestelį susitikti su bemaž šimtamečiu senoliu ir užrašyti jo gyvenimo istorijos. Vieta, kurioje jis gyveno, mane apstulbino, aš tiesiog netekau amo. Tai, ko senukas mane išmokė per šią trumpą kelionę, – kad negali pasikliauti laiko liečiamais daiktais, menamu pastovumu, kurį turėtų liudyti ant sienų kabantys daug metų menantys seni rakandai. O jie kaip augalai gali greitai…

PETRAS RAKŠTIKAS

Kad jį kur šunys

  Rytą išėjo ir neparėjo. Jau vakaras. Jei neparėjo, nuėjo kažkur. Kad jį kur šunys. Šuo purto galvą – ne, ne ten. Abu eina ieškoti kur kojos veda. Kojos veda į kavinę. Kavinėje jo nėra. Nėra ir Angelės. Įtarimas veda pas Angelę. Angelė ne viena. Pas ją visai svetimas vyras. Kad jį kur šunys. Šuo veda moterį ten, kur šunys.…

AIDAS JURAŠIUS

Planas B

Šį kartą turėjai Planą ir atkeliavai čia su demonais.
Kaimas, kaip visada, pasitiko šimtais neįprastybių, ir nors ne visos jos buvo malonios, jau žinojai, kad po kelių dienų apsiprasi ir irzulio nebekels beveik niekas…

PETRAS RAKŠTIKAS

Pramanas

Jame nėra nieko. Gali mesti akmenuką – nebarkštelės. Tai tik tuščia forma be dugno. Pramanas. Nei kvėpuoja, nei valgo, nei geria. Jei atsistojęs rankas pakels, ant jų pečiai ir galva liks su veidu, su akimis. Tikriausias galvarankis, o kojos eis kur kuri nori, nors jos norų neturi, o ir kur eis be galvos, be akių? Pramanas. 

JURGA GAL

Balerinos

  Nors iš parkingo ėjau užsižiūrėjusi į vingiuojantį prie ežero takelį su metaline lentele „Poilsio zona“, pasukusi galvą viešbučio link jas pamačiau iškart. Penkių būrelis sėdėjo prie staliukų ir valgė, viena jų užsigulusi ant stalo ir alkūne parėmusi smakrą. Juodi jų triko pavėsyje susiliejo su juodais metaliniais staliukais ir kėdėmis, kurių atlošai buvo akėti kaip bičių koriai. Visa kita kiemo…