LiteratūraProza

LINA ŽALYTĖ

Kaip merdėja senelio kambariai

  Atvažiavau į N. miestelį susitikti su bemaž šimtamečiu senoliu ir užrašyti jo gyvenimo istorijos. Vieta, kurioje jis gyveno, mane apstulbino, aš tiesiog netekau amo. Tai, ko senukas mane išmokė per šią trumpą kelionę, – kad negali pasikliauti laiko liečiamais daiktais, menamu pastovumu, kurį turėtų liudyti ant sienų kabantys daug metų menantys seni rakandai. O jie kaip augalai gali greitai…

PETRAS RAKŠTIKAS

Kad jį kur šunys

  Rytą išėjo ir neparėjo. Jau vakaras. Jei neparėjo, nuėjo kažkur. Kad jį kur šunys. Šuo purto galvą – ne, ne ten. Abu eina ieškoti kur kojos veda. Kojos veda į kavinę. Kavinėje jo nėra. Nėra ir Angelės. Įtarimas veda pas Angelę. Angelė ne viena. Pas ją visai svetimas vyras. Kad jį kur šunys. Šuo veda moterį ten, kur šunys.…

AIDAS JURAŠIUS

Planas B

Šį kartą turėjai Planą ir atkeliavai čia su demonais.
Kaimas, kaip visada, pasitiko šimtais neįprastybių, ir nors ne visos jos buvo malonios, jau žinojai, kad po kelių dienų apsiprasi ir irzulio nebekels beveik niekas…

PETRAS RAKŠTIKAS

Pramanas

Jame nėra nieko. Gali mesti akmenuką – nebarkštelės. Tai tik tuščia forma be dugno. Pramanas. Nei kvėpuoja, nei valgo, nei geria. Jei atsistojęs rankas pakels, ant jų pečiai ir galva liks su veidu, su akimis. Tikriausias galvarankis, o kojos eis kur kuri nori, nors jos norų neturi, o ir kur eis be galvos, be akių? Pramanas. 

JURGA GAL

Balerinos

  Nors iš parkingo ėjau užsižiūrėjusi į vingiuojantį prie ežero takelį su metaline lentele „Poilsio zona“, pasukusi galvą viešbučio link jas pamačiau iškart. Penkių būrelis sėdėjo prie staliukų ir valgė, viena jų užsigulusi ant stalo ir alkūne parėmusi smakrą. Juodi jų triko pavėsyje susiliejo su juodais metaliniais staliukais ir kėdėmis, kurių atlošai buvo akėti kaip bičių koriai. Visa kita kiemo…

LINA SIMUTYTĖ

Jis tiek daug visko turėjo

Dabar, kai jau esu miręs, galiu prisipažinti: visada norėjau būti bet kuo, tik ne savimi.
Įsivaizdavau, kad savo asmenybę galiu sudėlioti iš daiktų, kurių prikimšdavau kuprinę. Iš plakatų su atlikėjais, kurių niekada iš tiesų neklausiau. Iš spalvų, kurias apsivilkdavau drauge su drabužiais rytais prieš mokyklą.
TITAS LAUCIUS

Verpetai

  Pirmą kartą juos pastebėjo mama, kai man buvo 14 metų. Buvome kažkokio nepažįstamo dėdės laidotuvėse ir jai užkliuvo, kad prie velionio karsto stoviu nesusišukavęs. Mama pasiskolino šukas iš šarvojimo salės darbuotojos ir paėjusi toliau nuo šventės kaltininko pradėjo mane šukuoti. Net nenoriu pagalvoti, ką jos šukavo prieš tai, bet duodu žodį, kad ant jų kabėjo žilų plaukų sruoga. –…

GABRIELĖ KLIMAITĖ

Kavinė-bufetas

  Dangus šėlo. Vieni debesys skriejo į pietus, kiti – į vakarus, paskui jų keliai kryžiavosi, o saulė, vis bandydama prasiveržti pro tas stumdynes, raudonavo lyg įpykęs storulis. Atrodė, kad kažkas tapė dangų pasiėmęs rankon pomidorą, bet iš tikro tik traiškė sunokusį vasaros auksą, nusivylė ir numetė traiškinį paveiksle, paskui nukratęs ranką pažėrė rausvus gabalėlius kur pakliuvo. Ši vakaro netvarka…

PETRAS RAKŠTIKAS

Karvės

Autoriaus piešinys

Pirma karvė vaikšto aukštai užrietusi nosį. Yra ūkininko numylėtinė, bandos vedlė. Ant šonų nešioja žemėlapius, kuriuos kitos karvės atidžiai žiūrinėja ir uosto. Ūkininkas ją labai myli. Tyrinėdamas žemėlapius, svajoja apie ilgą atostogų kelionę po pasaulį. Karvei kelionės patinka. Melžiama linguoja galvą.

KĘSTUTIS NAVAKAS

Miegančioji

Pablo Picasso. Miegančioji. 1932

Jos čia būti neturėjo ir negalėjo, bet va štai yra, miega, kaip ta ten miegančioji iš Charlesʼio Perrault pasakos, miega malūnsparnio poza, nors veikiausiai tai tik fantomas: miega ji, o sapnuoju aš. O gal tai mano paties dalis, mano vidinė moteris, jas juk visi turim, sugebėjusi iš pasąmonės persikelti ant paklodžių? Iš mano svajonių ir fobijų, iš švento Petro raktų skylučių ir pačios grafomaniškiausios poezijos, nes visos moterys iš ten, net vidinės. Tik suplok delnais ir ji išsisklaidys, iš jos liks tik tarpai tarp protonų ir neutronų.