LiteratūraProza
Meškiukas
…Dar sykį pauostau. Ir atsigulu.
– Ei, ji čia! Kaskit čia!
Jie pradeda kasti. Tavo kvapas stiprėja.
Kažkas patapšnoja man galvą.
– Šaunuolis, Kudliau, tu ją radai.
Peterio Falko mirtis
Prieš važiuodamas prie jūros visada neužmiegu ir vartausi lovoje, todėl šiąnakt nutariau net nesigulti ir pažiūrėti porą tris filmus. Egzaminai praėjo, mokykla pagaliau baigta. Lieka tik sulaukti likusių rezultatų, nors per daug nesijaudinu – nenoriu (noriu) girtis, bet anglų egzaminą išlaikiau puikiai. Atostogauti važiuosime su mamos drauge, jos dukra ir mano sese; mama atvažiuos vėliau.
Šokėjas Amsterdamo lange
Atvykėlis visados pasiklysta Amsterdamo senamiestyje, kur žengi virš naujo kanalo kas kelis šimtus metrų, kur raudonų plytų apsuptos gatvės eina vingiais, tai susiaurėja, tai išplatėja, ir kur, priėjus sankryžą ir pažvelgus į visas keturias puses, vaizdas lyg atsidūrus kambaryje su veidrodžių sienomis.
Rutinos dievas
Ada labiau negu vyro laukė įsūnio. Reguliariai susirašinėjo laiškais, kuriuos jis siųsdavo su dalimi savo uždarbio. Nuo pat pradžių jis pasirašinėdavo Rutinos dievu. Pasakodavo, už ką yra atsakingas „Akropolyje“ – nuo milžiniškoje prekybos salėje keičiamų elektros lempučių iki darbuotojų grafikų sudarinėjimo. Vėliau jo laiškai įgijo keisto detalumo.
Istorija apie Minotaurą
Prisimenu, kai buvau mažas, vakarais bijodavau užmigti. Namuose ilgai negesdavo šviesa, pro langą iš savo kertės matydavau porą gretimų trobų – jose taip pat ilgai spingsodavo žiburys. Tėvai kalbėdavosi pašnibždomis, o mano baimė vis augo; įtempęs ausis stengdavausi gaudyti bent žodžių nuotrupas vildamasis: jeigu išgirsiu, apie ką jie kuždasi, bent sužinosiu, ko bijau. Galbūt dėl to šitaip ir išjautrėjo mano klausa: kai oras ramus ir drėgnas, girdžiu kiekvieną kaimo krebždesį.
Prologas iš jūros
Man keista, man neapsakomai nesuvokiamai keista, kai imu galvoti, kad turiu kažką bendro su šiuo senu kūnu, kad esu jo dalis, kadaise iš tiesų buvau, kad seniai seniai jis buvo vienintelė mano buveinė ir glūdėdama jame klausiausi tokios pat bangų mūšos – mano klausa buvo užburta to gausmo, mano kūnas augo iš jo, kol išnėriau į paviršių ir viso pasaulio garsai skausmingai išplėšė mano klausą. Ką aš prieš tai girdėjau, ką mačiau? Ar tai iš tiesų buvo prologas į save, prologas į šiandien? Prisirenku saują geldelių – kiekviena jų kaip mano piršto nagas.
Staškaus dvasia
Šviežiai perdažyti perėjos dryžiai švytėjo vos už keliolikos metrų, bet Staškus nebuvo iš tų, kurie paiso taisyklių, – vaikų namų darbuotojos jau kūdikystėje stebėjosi auklėtiniui būdingu atžagarumu. Tiesą sakant, šia savybe Staškus pasižymėjo netgi anksčiau: tūnodamas gimdytojos pilve nesyk buvo skaudžiai suspardęs jos kepenis…
Trys dienos iki…
Liepsna plito, kol plisti nebeliko kur. Nuo stačių bažnyčios laiptų vienoje pusėje, iki vejos, gatvės, susigrūdusios minios kitoje – aikštė skendėjo ugnyje. Užgimusi lauželiu dainoms ir saulėlydžio palydai, ji staiga, be paliepimo ar instrukcijų, ėmė masiškai traukti miestiečius.
Planas
– Jei muš, tu nesiginsi, atlaikysi smūgius, paskui atsikelsi ir nosine – štai ji, paimk, įsidėk į kišenę – nusivalysi kraują. Pasakysi: „Atleiskite, kad įsibroviau į jūsų namus“, tikėkimės, kad jie pagailės tavęs ir leis pasilikti. Nakčiai. Naktį tu pasislėpsi spintoje, skrynioje, sandėliuke ar kokioje kitoje saugioje vietoje, – kas žino, ką rasi tuose namuose, – ir lauksi.
Vėlinių vakarą
Gerai, kad Vėlinių vakarą tu, Mildut, atėjai aplankyt manęs. Grabnyčių žvakę uždegei. Dabar aš vėl girdžiu, kaip Skiemonių bažnyčios šventoriuje vėjas ūžauja, kaip lapai šiurena, krinta ir glaudžiasi prie mano kapelio. Ir vėl galiu kalbėtis su tavim. Niekas dabar manęs nepašnekina. Ačiū, kad baltą ramunę padėjai. Vadinasi, nepamiršai mano eilėraščių.
