LiteratūraProza
Jaučio širdys
O dabar čia, jos mergaitės kambary, nakvos jo vaikas, ir viskas bus pradvisę jo kvapu – šlykščiu jai nemielo vaiko kvapu, niekada nesistebėjo, kad žvėrys aptikę dažnai papjauna svetimus jauniklius, todėl, jam išvažiavus, išsitrauks vonelę su valikliais, skrupulingai užsitemps gumines pirštines – ir šveis šveis, ištisą pusdienį, kiekvieną kambario centimetrą, trins, tarsi norėdama nutrinti bet kokį to vaiko buvimo pėdsaką, mintyse įsivaizduodama, kad ištrina jį visam laikui.
Seni, davai, išsigelbėjam
Pro jau minėtą darželį sykį ėjau vakare. Tėvai važiavo pasiimti vaikų. Iš vienos mašinos išlipo be galo orus ponulis. Veide išraiška „esu labai svarbus“. Ėjo darželio kiemu įėjimo link. Pro šalį bėgo du vaikiukai. Vienas bėgdamas klausia: „Kas čia toks?“ Kitas nesustodamas atsako: „Kažkoks šikalas.“ Tai buvo stebuklas matyti, kaip subliūško visas orumas ir vertė.
Taip gimsta demonai
– Apie ką dabar norėtum pakalbėti? – susirūpinęs paklausė sugėrovas. Buvo dar tik vidurdienis, bet mes jau buvome spėję ganėtinai nusigerti pigiu alumi. Mačiau ant sugėrovo kaktos prakaito lašus, palengva sruvenančius smilkinių link. Visa ši aludė dvokė prakaitu ir troškiu oru. Langai buvo stipriai priveržti varžtais, tad jų negalėjai atidaryti. Atrodė, kad mes plaukiojame tamsioje tiršto oro masėje lyg…
Pabėgusio briedžio metas
Vienu metu atrodė, kad sustabdyti mašinos nespės, staigiai suks vairą ir vietoj stabdžių per klaidą spausdama greičio pedalą iš visų jėgų rėšis į seną šimtametę pušį. Kai jos siūruodavo miške, atrodydavo, lyg kažkas dejuoja – iš tiesiog nežemiško visa apimančio ilgesio; žvėris ar žmogus, nesupaisysi.
Tikroji stiklo žmogaus istorija
Jis dažnai jausdavosi lyg personažas, įkalintas sukurtuose autoriaus rėmuose, užprogramuotas atlikinėti vis tą patį veiksmą. Manė, kad jo paties tobulėjimas vyksta tik dėl to, kad kažkokiu mistiniu būdu jam tarsi pavyksta prisijungti prie žmonių protų, skaitančių ir skirtingai interpretuojančių jį tose pačiose situacijoje, o jis tas interpretacijas sugeba atsiminti. Tik taip plečiasi jo patirtis – per kitų žmonių skirtingą…
STAR WARS
Nemiegok, sumokėt reikia, Jurga mane pažadino. Aš pradėjau krapštytis piniginėje, rankos virpėjo, kojomis bėgiojo elektra, Vita stovėjo ir žiūrėjo, ilgu iki žemės paltu. Ji šypsojosi ir žiūrėjo, vyras stūmė vežimėlį su prekėmis link išėjimo. Raudonas X mėlyname fone.
Veidrodis
Jos pirmasis veidrodis kabojo senoje ąžuolo spintoje, it dar viename slaptame vaikystės kambaryje. Atidarius duris, ant medinės kabyklos dešinėje sagtimis sutilindžiuodavo diržai – stori odiniai tėvo ir dailūs plonyčiai mamos, dirbtinės lakuotos odos, suaižėjusios susegimo vietoje. Priglaudusi veidą, uosdavo rūgštų raugintos odos kvapą, o palaižius metalinę sagtį pakvipdavo krauju. Jau buvo patyrusi, kad stori skaudžia mažiau nei siauri gyvatiški…
Pasakojimas apie trečiąją akį
Įsivaizduok: vienas galingas dievas, – gal iš smalsumo, o gal kamuojamas net dievus numarinti galinčio nuobodulio, – pastatė didelius kaip pasaulis rūmus. Ir tuose rūmuose kambarių ir menių tiek, kiek lašų šuliny, ir visi jie turi duris, bet tos durys skirtingos. Vienos iš geležies, antros medinės, trečios oda aptrauktos.
Iš Žvirgždės žvyrduobių istorijos
Žvirgždės žvyrduobės pavasariais gražiai patvindavo, pasimerkdavo savo gluosnius, baltus, pilkus karklus, krūmus krūmynus, juos vasarą apipindavo karklavijai: puošnūs liauni stiebeliai puikuodavosi violetiniais žiedais. Virš visų vienur kitur iškilę blindės, liekni berželiai, kurių šakas prieš Šventą Joną aplaužydavo šluotoms ir vantoms. Ant kalnelių pirmosios sužydėdavo močekos, net prietemoj žybsėdavo geltonos jų žiedų akutės, įsaulyje po jas tingiai roplinėdavo bitės ieškonės,…
Darbai ir atostogos
Aš nesu koks žvėris.
Sako potencialus būsimas darbdavys.
