LiteratūraProza

VIRGINIJA KULVINSKAITĖ

kai buvau malalietka

svetimas atvirumas drąsina – perskaičiusi kęstučio šapokos „kaip grūdinosi plienas“ supratau, kad atėjo laikas tiesiog pasakoti apie save, apie dalykus. pasakoti kaip visi, žinoma, nes visi dabar tuo užsiima – memuarais, išpažintimis, eseistika ir kitais žemaisiais žanrais. čia ir šapoka, ir rimantas kmita, ir giedrė kazlauskaitė – pavyzdžiai, kaip viskas pamažu, bet keičiasi, eina iš mados didelės temos kaip lenarai…

GAILĖ GARNELYTĖ

Japoniški peiliai

Svajonės Juozą nunešė taip toli, kad jis pradėjo matyti save ir žaviąją konsultantę bėgančius nuostabiame sakurų sode. Jie, greiti ir žvalūs, apsivilkę japoniškais kimono, bėga tolyn, o iš dangaus, lyg palaiminimas, jiems krenta sakurų žiedai. Galiausiai, dangiškų jausmų apimti, jie pribėga nuostabų japonišką krioklį ir prisėda ant akmens pailsėti… 

LAURENT GAUDÉ

Vergų pirklio kraujas

José Ortíz Echagüe. Pamaldžiosios iš Kandelarijaus. Salamanka

Lyg koks prakeiksmas ant durų buvo prikaltas pirštas, juodas pirštas, vis dar kraujuojantis. Kaip tai galėjo būti įmanoma? Stovėjome apstulbę. Nors vienas kitam netarėme nė žodžio, uždavinėjome sau tuos pačius klausimus. Kodėl jis nusipjovė pirštą? Ar buvo ginkluotas? Kur rado vinį? Ko siekia? Ilgokai stengėmės įminti šią mįslę…

VLADZ HARBACKI

Tėčiai

Milanai, nesijaudink, aš tavęs niekada nepaliksiu – niekada! – sako pleputė. – Visada būsim kartu. Na, tegul tu ir turi du tėčius – tuo geriau! Aš nė vieno neturiu, tik mamą.

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ

Nuotolinis būdas

Robert Häusser. Negyva kiaulė. 1960

Salė net suošė, o teisėjas tyliai įtūžo: sukčius, atmata, pederastas! Jis dar mėtys pėdas? Dums akis? Juk jį išduodą net pirštai. Pirštai apie žmogų pasako viską. Štai jo paties prižiūrimi, besivadovaujantys įstatymu, kas, kad kiek pavartojantys, guli ant stalo ramūs, jiems nėra ko nerimauti, jie žino – kas ir kaip. Už ką. Dėl ko. O vagies…

DEIVIDAS PREIŠEGALAVIČIUS

Noveletės

Sveiki vykę tarptautinę, chmmmsis, i tarpplanšetinę kultūros olimmpiadą, mmeili telepataujantys žiūrinėtojai, spaudinėjantys i klykaujantys i braukantys, sykiu internaujantys o kur volkataujantys. Reiškiu Didįjį Džiugėsį, dalinuosi Džiugena priežasties kitosios planetos delegacijos dalyyvavimmo, delegacijos iš Mmarso kanjono, vedammų už rankenų prezidento Bradbury.

-vu-

Pabaigos pradžia

Šiąnakt sapnavau, kad įsikėliau gyventi ar kelionėje apsistojau su keturiais žmonėmis atokiame name prie ežero. Netrukus ėmė aiškėti, kad vienas jų pavojingas. Aptikau jį kartą su juodaodžiu svečiu: juodaodis žmogus buvo visas išdarinėtas – kaklo oda kruopščiai supjaustyta į gabalėlius ir preciziškai atkelta plonyčiais virbeliais, kad matytųsi raumenys…

MARCEL AYMÉ

Nykštukas

Boris Lipnitzki. Dovilis. 1937

Trisdešimt penktaisiais savo gyvenimo metais Barnabumo cirko nykštukas ėmė augti. Mokslininkai buvo labai nepatenkinti – juk visiems laikams buvę nustatyta, kad dvidešimt penkeri metai – tai žmogaus augimo riba. Štai kodėl jie pasistengė tą reikalą savaip užgniaužti.

LINA SIMUTYTĖ

Vanduo yra veidmainis

Frank Horvat. Roma. 1962

Tai buvo metai, kai man suėjo dvidešimt. Tiesa, nelaukiau šio laiko. Būdamas aštuoniolikmetis, devyniolikmetis, sulaukdavau vyresnių moterų dėmesio. Sulaukdavau ir vėliau, tampydamas pas mus apsistojančių moterų iš Čikagos, Niujorko ar kitų miestų lagaminus ir krepšius su maisto ir buities prekėmis nuo gazuoto mineralinio buteliukų iki laistytuvų ir kibirų. Nieko baisaus sulaukti dvidešimties. Tačiau devyniolikmečiui vis tiek viskas bent jau truputį labiau priešaky.

GINTARĖ BERESNEVIČIŪTĖ

Geras sūnus

Jūs, be abejo, pažįstate tuos tamsius tylius žiemos vakarus, kuriuos jau būtų galima laikyti vėlia naktimi, jei ne judėjimas gatvėse, primenantis darnią skruzdėlyno netvarką. Buvo vienas tokių vakarų, bet po dvidešimties minučių, kai laikrodžiai rodys maždaug 19:23 – sakome „maždaug“, nes vieni laikrodžiai linkę skubėti, o kiti atsilieka, – gatvėje ūmai nugriaudės garsus pokštelėjimas ir kažką išpils prakaitas. Bet šiuo…