LiteratūraProza
Kleptomanė
Ir vėl rašau istorijos sąsiuvinio gale. Vis tiek iki metų galo neprirašysim. Nors tėvai mane spaudžia mokytis, o ne šiaip ką rašinėti, užsidariusi savo kambaryje mielai paskiriu likusį vakaro laiką rašymui.
Apšvietimas
Niekaip neprisiminė, kur galėjo jį nukišti. Raktas nuo rūsio paprastai gulėdavo stalčiuje po veidrodžiu, greta kitų retai naudojamų, senų ir nebereikalingų, bet vis neišmetamų smulkių daiktų. Va raktas nuo sodo namelio, kuriame šį sezoną dar nebuvo apsilankęs, va atsarginiai buto raktai, va raktelis nuo pašto dėžutės, į kurią įkrinta tik spalvotos reklamos…
Nesisuksi – negyvensi
Baltu sportbačio padu sutrynė nuorūką, susikišo į striukės kišenes šąlančias rankas. Truputį pašokinėjo. Ji turėtų daugmaž dabar išlįsti. Atrodė nejauku užklupti ją laiptinėje, todėl šaldamas tykojo lauke. Štai!
Jonai
Jonai, negi jau pamiršai? Kur tavo batai abu, šlapi. Nebepameni, kad iš raištelių kilpas pinti reikia. Sunkūs – permirkę mažom kruopelėm. Krenta. Slysta per Kandžių išvalgytas rankoves. Nepagausi.
Seno veidrodžio atspindys
Jei ne senelė, gal ir jos nebūtų likę, kaip ir jų visų tą klaikų žiemos vakarą, kai atėjo girtas žmogus su šautuvu ir pagrasino nušausiąs jos tėvą. Senelė puolė siaubūnui į kojas, raudodama prašė palikti gyvus. Liepė išsiblaivyti ir tik tada ateiti. Paklaũsė. Tąkart išėjo. Kas jį tada atsiuntė?
Svečias
Viskas prasidėjo gal ir gana įprastai.
Tai buvo nedidelis baltas kačiukas, kniaukiantis jos gyvenamo daugiabučio laiptinėje. Didelių mėlynų akių, visas drebėdamas, reikalavo iš jos atjautos, prieglobsčio ir meilės.
Kaimas kalvos papėdėje
Netikėta žinia smogė lyg gigantiškas cunamis seklaus aukštikalnių ežerėlio pakrantėje. Sensacijų topuose ji prasilaikė keletą mėnesių. Kiekvienas save gerbiantis laikraštis ir kitų negerbiantis laikraštpalaikis nepaliko jos nenulaižęs, nepasismaginęs, neišsunkęs iki skeleto ir kaulų čiulpų, visos tikros ir išgalvotos šio ir ano gyvenimo detalės buvo išnarstytos iki molekulės dydžio.
Karas
Tas kraštas kaip lakūs smėlynai. Įnoringiausia judesio banga, kuriai patinka žaisti žmonėmis. Akis jiems smėliu užpila arba paklaidina. Dažnai taip smarkiai suplaka smėlį su dangumi, kad pasidaro tamsu ir keliautojas nebežino, kurioj pusėj saulė. Kartais jam ima vaidentis, kad saulė blykčioja po kojų, kad vilioja jį į kažin kokius šviesius požemius su neregėtais turtais.
Paskutinis spektaklis
Paskutinis. Šiandien Didžiajame teatre, pagrindinėje salėje įvyks paskutinis spektaklis, kuriame ji suvaidins Norą. Jubiliejinis – „Nora“ Didžiajame teatre rodoma jau trisdešimt metų. Jos žvaigždė prieš trisdešimtmetį suspindo būtent šiame spektaklyje ir ji, kaip ir kiti šįvakar vaidinsiantys aktoriai, atsiims gėles, išklausys padėkos žodžius, aplaistys jaunystės pasiekimus šampano purslais ir…
Vyrai juodais drabužiais
Jie ateina sutemus. Trise. Jie vilki ilgus juodus apsiaustus, dėvi juodus marškinius, ryši juodus kaklaraiščius, nešioja juodas skrybėles, mūvi juodas odines pirštines. Jų veidus dengia juodi šalikai, akis slepia tamsūs akiniai (svarstau, ar jie išvis turi akis, burnas ir širdis). Jų apranga nepriekaištinga: nepastebiu jokių ištrūkusių sagų, iširusių siūlių, dėmelių, plaukelių, pleiskanėlių…
