Paveldas

„Rožės ir lelijos“ – nuoširdumo paieškos forma, arba Kaip tradicijos įkvepia inovacijas

[Inesa Vaitkūnaitė:] Apie kūrybą ir inovacinį projektą „Rožės ir lelijos“ su menininke IRMA GINEIKIENE kalbėjomės vėlyvą vasaros vakarą jos sodybos terasoje…

EGLĖ ALEKNAITĖ

Apie sutartines, moteris ir religiją

Muzika yra svarbi daugelio religinių praktikų dalis ir priemonė, naudojama lyčiai konstruoti ir įkūnyti. Su lytimi muzikos praktikos siejamos įvairiais būdais: lyčių sampratas ir simbolizmą gali atspindėti dainų žodžiai, atlikimo stilius, diskursas apie žanrą ar atlikėjams ir atlikimui taikomos taisyklės.

ELENA STANKAITYTĖ

Radviliškis–Peterburgas (II)

Čia verta paminėti, kaip Spalio perversmas atrodė amžininkų akimis. Elenos brolis Antanas, būdamas tik septyniolikos metų, taip pat tapo „garbingo“ revoliucinio judėjimo dalyviu. Dalyvavo Žiemos rūmų „šturme“ ir grįžo namo pas dėdę, nusikabinęs kažkurioje salėje nuo sienos brauningą. Dėdės Jurgio reakcija buvo tokia: „Tai ką gi – jau įsirašei į plėšikų ir valkatų ratą?“

ELENA STANKAITYTĖ

Radviliškis–Peterburgas

…mano proseneliai, kurie kūrė savo gyvenimą Peterburge XIX a. pab.–XX a. pr., buvo kilę iš Radviliškio ir Šiaulėnų parapijų. Manau, kad panašias istorijas išgyveno ne viena lietuvių giminė, tik jas pasakojančiųjų nebeliko. Mano galvoje išlikę fragmentai iš močiutės pasakojimų yra giliai įrėžti, tačiau jų elementai gal per laiką pakito.

ASTRIDA PETRAITYTĖ

1912-aisiais dar Saunus, būsimasis Zaunius

Kionigsbergo universiteto studentai, susibūrę į „Koenigsberger Freie Studentenschaft“, liberalinę draugiją, kuždėjosi: pirmininku reikia rinkti tąjį būsimą juristą Saunų, gi ir stotu, rimtumu, ir savo gabumais, blaivia galva šis dvidešimtmetis tiks draugiją reprezentuoti Albertinoje ir už jos sienų.

LEON POTOCKI

Pono Kamertono atsiminimai

Praleidęs porą linksmų dienų Trakuose, jau norėjau keliauti Trakų pavieto gilumon, aplankyti Lieponis ir Valkininkus; Lieponyse 1700 metų lapkričio 18 dieną užvirė brolžudiška kova tarp Višnioveckių ir Oginskių vienoje pusėje, Sapiegų – kitoje.

Laimės neturėjau

Vaikelia, tadu klausei, kų atsimenu iš vaikystės apė šventes. Atsigulus mislinau mislinau, vartiaus vartiaus ir nieko liudsko nesumislinau. Adventas, gali sakyc, mumi visus metus buvo. Kad ir tos pacos Kūcos, tai cik kad plotkelė ir grikinės galkelės. Ne, ir nebaščikam nepalikdėm. Kų tu paliksi, kad mes duonelės gurinukus, ir tuos nog stalo nurenkam ir kap medų praryjam.

ELENA STANKAITYTĖ

Kaltės

Paskutiniai gyvenimo mėnesiai „ant lovos“ mano tėvų namuose atnešė Martai klejones, nors prieš tai tarsi nebuvo jokių ryškių senatvinės demencijos požymių. Kūnas pasidavė ir siela ėmė ruoštis kelionei, retkarčiais atitrūkdama nuo dar gyvo kūno ir tyrinėdama kitas dimensijas. Grįždavau savaitgaliais, nors jaučiausi nelaiminga slogioje aplinkoje, tačiau jutau pareigą padėti mamai slaugyti.

JONAS VAICEKAUSKAS

Meistrų kelionė į Vengriją

Mūsų globėjo dėka per Maskvą gavome gerus „diplomatinius“ pasus. Susikomplektavome į du „Žigulius“, kurių bagažinių didžiąją dalį užėmė skardiniai dvidešimtlitriniai kanistrai. Pasikrovėm įrankių. Įsigijome kai ko, ką galėtume parduoti. Tikėjomės uždirbti – prastokai tada vertėmės.

VALENTINA GENIENĖ-BARAUSKIENĖ

Kaimo kultūrininkės pasakojimai

Zarasų krašte buvo labai aktyvus partizaninis judėjimas, labai daug kalėjimuose buvo, žuvo daug partizanų. Per laidotuves vyrai verkė ir sakė: „Dabar žūsim visi, jeigu pats nekalčiausias ir doriausias žmogus mums praskynė kelią.“ Varpais nebuvo galima skambint. Taip gražiai jis laidodavo kitus žmones, giedodavo. Niekas negiedojo, atlydėjo tiktai, į duobę įdėjo.