Paveldas
„Rožės ir lelijos“ – nuoširdumo paieškos forma, arba Kaip tradicijos įkvepia inovacijas
[Inesa Vaitkūnaitė:] Apie kūrybą ir inovacinį projektą „Rožės ir lelijos“ su menininke IRMA GINEIKIENE kalbėjomės vėlyvą vasaros vakarą jos sodybos terasoje…
Apie sutartines, moteris ir religiją
Muzika yra svarbi daugelio religinių praktikų dalis ir priemonė, naudojama lyčiai konstruoti ir įkūnyti. Su lytimi muzikos praktikos siejamos įvairiais būdais: lyčių sampratas ir simbolizmą gali atspindėti dainų žodžiai, atlikimo stilius, diskursas apie žanrą ar atlikėjams ir atlikimui taikomos taisyklės.
Radviliškis–Peterburgas (II)
Čia verta paminėti, kaip Spalio perversmas atrodė amžininkų akimis. Elenos brolis Antanas, būdamas tik septyniolikos metų, taip pat tapo „garbingo“ revoliucinio judėjimo dalyviu. Dalyvavo Žiemos rūmų „šturme“ ir grįžo namo pas dėdę, nusikabinęs kažkurioje salėje nuo sienos brauningą. Dėdės Jurgio reakcija buvo tokia: „Tai ką gi – jau įsirašei į plėšikų ir valkatų ratą?“
Radviliškis–Peterburgas
…mano proseneliai, kurie kūrė savo gyvenimą Peterburge XIX a. pab.–XX a. pr., buvo kilę iš Radviliškio ir Šiaulėnų parapijų. Manau, kad panašias istorijas išgyveno ne viena lietuvių giminė, tik jas pasakojančiųjų nebeliko. Mano galvoje išlikę fragmentai iš močiutės pasakojimų yra giliai įrėžti, tačiau jų elementai gal per laiką pakito.
1912-aisiais dar Saunus, būsimasis Zaunius
Kionigsbergo universiteto studentai, susibūrę į „Koenigsberger Freie Studentenschaft“, liberalinę draugiją, kuždėjosi: pirmininku reikia rinkti tąjį būsimą juristą Saunų, gi ir stotu, rimtumu, ir savo gabumais, blaivia galva šis dvidešimtmetis tiks draugiją reprezentuoti Albertinoje ir už jos sienų.
Pono Kamertono atsiminimai
Praleidęs porą linksmų dienų Trakuose, jau norėjau keliauti Trakų pavieto gilumon, aplankyti Lieponis ir Valkininkus; Lieponyse 1700 metų lapkričio 18 dieną užvirė brolžudiška kova tarp Višnioveckių ir Oginskių vienoje pusėje, Sapiegų – kitoje.
Laimės neturėjau
Vaikelia, tadu klausei, kų atsimenu iš vaikystės apė šventes. Atsigulus mislinau mislinau, vartiaus vartiaus ir nieko liudsko nesumislinau. Adventas, gali sakyc, mumi visus metus buvo. Kad ir tos pacos Kūcos, tai cik kad plotkelė ir grikinės galkelės. Ne, ir nebaščikam nepalikdėm. Kų tu paliksi, kad mes duonelės gurinukus, ir tuos nog stalo nurenkam ir kap medų praryjam.
Kaltės
Paskutiniai gyvenimo mėnesiai „ant lovos“ mano tėvų namuose atnešė Martai klejones, nors prieš tai tarsi nebuvo jokių ryškių senatvinės demencijos požymių. Kūnas pasidavė ir siela ėmė ruoštis kelionei, retkarčiais atitrūkdama nuo dar gyvo kūno ir tyrinėdama kitas dimensijas. Grįždavau savaitgaliais, nors jaučiausi nelaiminga slogioje aplinkoje, tačiau jutau pareigą padėti mamai slaugyti.
Meistrų kelionė į Vengriją
Mūsų globėjo dėka per Maskvą gavome gerus „diplomatinius“ pasus. Susikomplektavome į du „Žigulius“, kurių bagažinių didžiąją dalį užėmė skardiniai dvidešimtlitriniai kanistrai. Pasikrovėm įrankių. Įsigijome kai ko, ką galėtume parduoti. Tikėjomės uždirbti – prastokai tada vertėmės.
