Čiuožti banglente kasdienybės paviršiumi

Ernestas Noreika. Akvanautai. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 104 p.

Pasirodžius trečiajai Ernesto Noreikos knygai „Apollo“ (2019) buvo galima įsitikinti, kad poetas drąsiai renkasi nežemiškas teritorijas, po kurias vaikštinėja jo subjektas, nors poetinis skrydis į kosmosą atspindi ir kasdienybę bei sufleruoja, kad pats žmogus yra neišsemiama, besiplečianti visata. Naujajame rinkinyje plėtojamos sudėtingos vien tik išoriniais potyriais neapsiribojančios subjekto klajonės: neriama į savastį, kurios neįmanoma nei perprasti, nei aiškiai įvardyti. Tokiam komplikuotumui išreikšti E. Noreika pasirenka gelmės įvaizdį, kuris rinkinyje parodomas ne tik kaip baugus, pavojingas, pražūtingas, bet ir nepažįstamas, todėl viliojantis pasaulis. Neatsitiktinai rinkinio pradžioje cituojama Jaano Kaplinskio ištarmė: „po vandeniu galva tokia tuščia kad kyla nuostabios mintys.“ Tiesa, vos atsivertusi „Akvanautus“ prisiminiau Giedrės Kazlauskaitės recenziją apie „Apollo“, kurioje ji reziumuoja, kad autorius, pasitelkdamas, ko gero, net jam pačiam nenumatytus vidinius resursus, staiga pradeda rašyti visiškai kitaip, tačiau užduoda klausimą, kas belieka, palikus žemyną ir netgi kirtus Žemės orbitą. Galbūt vandenynų gelmės („Unto Books What Is Theirs“, vilniusreview.com). Ir štai – naujausiame rinkinyje E. Noreika pasirenka gelmes.

Skoningas Deimantės Rybakovienės sukurtas viršelis ir apipavidalinimas sustiprina įspūdį, kad gelmė gali būti ne tik baimės priežastis, bet ir įvairiausių reiškinių bei kūrybos sąlyga, o šviesa – ne tik apšviesti tikrovę, kurią, it iš platoniškosios olos išėjęs kalinys, gali išvysti subjektas, bet ir apakinti savo intensyvumu, išryškinti gąsdinančius objektus, apnuoginti banalią kasdienybę. Kitaip tariant, įkalinanti kasdienybė ir „neoninės kalinių liemenės“ oponuoja autentiškumui, su kuriuo gelmė gali būti siejama. Tai reiškia, kad paviršiuje, t. y. pagal sociumo taisykles, gyvenantys asmenys nėra tokie, kokie norėtų būti iš tikrųjų: „[...] tabaluoja kojom ir rankom / išmokyti išgyvenimo komandų // plaukia šuniuku į nuovargio būdą // o jei pasinertų ir pamatytų / kiek visko slypi po vandeniu // gal ištrauktų senovinę amforą / parduotų juodojoje rinkoje / užsikaltų gražaus pinigėlio // [...] egzistencinis pensionatas / kuriame sukiša paklaikę etapai / alzheimeriu sergančias kryžkeles // jos klausia ir klausia: kur aš?“ (p. 49–50). Kartais gelmė siejama ir su bėgimu nuo tikrovės, pasinėrimu į virtualybę („[...] …įsitaisiusios porelės ant sulankstomų kėdžių / siurbia spindulių sultis išbalusiais veidų šiaudeliais / panirusios į telefonų gelmę“, p. 84), kurios priešybe tampa paslapties kupinas vidinis žmogaus pasaulis. Taigi gelmė yra ne tik mirtis, nepažinumas ar išėjimo anapus galimybė, bet ir asmenybės gylis, kurį kasdienybės gaudesys užslopina, bet joje išgyventi įmanoma, čiuožiant paviršiumi it banglente: „[...] …žalias plastikinis kareivėlis / su kulkosvaidžiu rankose // [...] atsisukęs veidu į milžiniškas bangas // tarsi ruoštųsi jas pažabojęs čiuožti / savo audringo gyvenimo ketera // suvokęs kad padas kuris laiko jo kojas / ir neleidžia žengti nė žingsnio // privalo virsti banglente“ (p. 96–97).

„Akvanautai“ šiek tiek primena minėtą knygą „Apollo“ dėl subjekto nuojautų, esą kita tikrovės pusė egzistuoja (tai iliustruoja „durys į barokamerą“, p. 99), ir daugialypiškumo išryškinimo: „iš pradžių leido svambalą / metalinį daiktą pririštą prie virvės // norėdami pasiekti dugną / išmatuoti žmogaus gylį // išsiaiškinti povandeninių / kalnagūbrių kilmę / kurių viršūnės iškilusios virš kūnų // sudaro mūsų tikrovių salas“ (p. 13). Ši ir kitos analogijos pasirodo lyg orientyrai, neleidžiantys paklysti poetinių vandenynų gelmėse, tačiau kartu tampa rinkinio ribotumu, kada eilėraščio mįslė ne taip jau sunkiai įmenama. Vis dėlto E. Noreika sklandžiai sujungia skirtingus prasminius lygmenis, tad skaitytojams atsiveria ryškūs vaizdai. Knygoje nėra itin daug eilėraščių, kurių pabaigos galėjo būti rafinuotesnės ar lakoniškiau išreikštos mintys. Be to, skaitant tekstus dėmesį patraukia neįprastas subjekto požiūris, ženklinantis tai, kad, užuot vien tik pasikliovęs gan paprastomis konkrečių daiktų ir abstraktumo jungtimis, poetas susitelkia į netikėtus kasdienių reiškinių atsivėrimus, pamatydamas juos tarytum iš naujo: „ugnis buvo madinga // ją vilkėjo visi daiktai / kurie tapdavo nereikalingi“ (p. 17); „liūtis neturi pirštų atspaudų / bet dienos įsispaudžia giliai po oda“ (p. 24); „medžiai keisti padarai // [...] tarsi milžiniški aštuonkojai // net virtę baltais lapais / vis dar sugeba gintis / ir išleidžia juodą rašalo debesį // kurį pavadinam eilėraščiu“ (p. 85).

Manau, E. Noreikos poezija yra gan sociali, bet kartu ir atitrūkusi nuo sociumo problemų, tartum ieškanti alternatyvų. Poetas kelia egzistencinius klausimus, išryškindamas vandens ir ugnies stichijas, kurios jo pasaulėvaizdyje atpažįstamos kaip jungiančios buitines detales su nekasdieniais išgyvenimais. Subjekto troškimas išplaukti į platesnius vandenis atspindi laisvės siekį, kaip ir ugnis, sugrąžinanti daiktus į savo vietą, galima sakyti, nurodo kasdienybę viršijančias patirtis, o gal net priartėjimą prie egzistencijos šerdies, kuri tegali būti apčiuopiama individui, bet ne grupei, kad ir praktikuojančiai religinius ritualus. Gal dėl to (o tai laikau privalumu) kai kurie simboliai, kuriuos lyg ir nesunku identifikuoti kaip aliuzijas į krikščioniškąją religiją, atrodo visiškai nutolę nuo religinio turinio. Pavyzdžiui, žuvys E. Noreikos poetiniame pasaulyje įgauna kitokį krūvį: „[...] norėčiau sroventi melsva srovele / ištrykšti iš po žemių // būti elektros šaltiniu / iš kurio atsigertų tie kurių ilgimės / ir krūtinėse imtų vėl plaktis // švytinčios žuvys“ (p. 80). Subjektui nėra būdingas naivus tikėjimas. Veikiau jis bando su(si)vokti, nevengdamas pasišaipyti iš perdėto pasitikėjimo likimu: „[...] kiek virvių riša mane prie manęs / kiek virvių yra teisinga // jei mane paleistų iš rankų / pavargęs visatos lėlininkas // toks iki kaulų smegenų pabodęs / tačiau labiausiai tinkantis palyginimas“ (p. 28). Sutrikimas, nežinojimas, kas esi, nutolimas nuo savęs ir (ne)pasiekiamų pirmapradiškų vandenų ilgesys – būsenos, su kuriomis susiduria eilėraščių kalbantysis: „kur dingo berniukas / saulės nubalintais plaukais // norėjęs save perskaityti // po žalsva medžiagine striuke / įsiūtu nesuprantamų žodžių pamušalu“ (p. 15). Kartais subjekto nežinojimą prablaško įžvalgos, nurodančios ne tiek originalų minties šuolį, kiek būtinybę išgyventi tam tikras patirtis: „esame dėl mažų dalykų“ (p. 59). Subjektas geba pričiupti save, nevengiantį banalybių, tačiau jos yra neatsiejama kasdienio pasaulio, kuriame gyvename, dalis, gal net būtina tam, kad susikalbėtume.

Dar vienas rinkinio bruožas – laikinumo ir laikiškumo išryškinimas. Eilėraščių kalbantysis, pasitelkdamas pojūčius, regėdamas įvairiausias daiktų formas, sutinka save pradingusiame erdvėlaikyje, kurį atgaivina atmintis. Kitaip tariant, laikiškumas neatsiejamas nuo subjekto savasties paieškų: „[...] radau trikampį storo stiklo buteliuką / tikriausiai bus paskutinis prisiminimas / paskutinis trofėjus iš dingusio laiko // [...] žiūriu pro trikampį buteliuką / pro žalsvą storą stiklą // į aguonas rugiagėles stirnas / lazdyno riešutus šulinį // [...] žiūriu pro žalsvą buteliuko stiklą / žiūriu pro tą stiklą iš visų pusių // ir kiaurai permatau // save“ (p. 44–45). Noras permatyti save neatsiejamas ir nuo solipsizmo įveikimo, kada subjektas stengiasi suvokti kitų asmenų pasaulius, kurių egzistavimas kalbančiajam rūpi, kaip ir glaudus santykis su jais. Tai paminėti yra svarbu, nes rinkinyje „Apollo“ poetas ypač akcentavo skirtį tarp „mes“ (išnaudojamųjų) ir „jie“ (išnaudotojų). Nors šioje knygoje autentiškumas ir yra supriešinamas su banalia būtinybe išgyventi sociume, vis dėlto skirtis nėra tokia radikali: dėmesio centre atsiduria savęs pažinimo ir suvokimo problema, kompleksiška subjekto esybė, kurią perprasti turėtų būti „kažkas itin galingo“ (p. 50).

Neslėpdamas nusivylimo, tačiau atskleisdamas pažeidžiamą ir jautrią subjekto asmenybę, E. Noreika neretai kalba apie tas desperatiškas situacijas, kai esi priverstas būti ne ten, kur norėtum būti, ir būti ne tuo, kas esi iš tiesų. Visa tai praturtina besimainančios subjekto nuotaikos ir, žinoma, lakios vaizduotės ir kasdienės kalbos derinys. Veikiausiai eilėraščių subjektas neatsakytų į klausimą, kaip išspręsti įvairias prieštaras ir ką daryti, jei visatos lėlininkas nesiliauja žaisti, į visas puses tampydamas virveles, tačiau turbūt verta prisiminti, kad kol esi paviršiuje ir čiuoži banglente, būtina išlaikyti pusiausvyrą, sugebėti sulaukti palankaus vėjo ir įkvėpti.