Religija

-js-

Ką pirkti už tris rublius?

Krikščionių ortodoksų tradicijoje yra kategorija šventųjų, pavadintų agioi anargyroi. Tai reiškia – šventieji bepinigiai. Šventieji nemylėtojai pinigų. Bet ne ta prasme, kad buvo skurdžiai, elgetos kaip Pranciškus Asyžietis, mistiniai signora poverta sužadėtiniai, niekinę turtą. 

-js-

Ne tik duona

Paprasta sriubos lėkštė, paduota išalkusiam, muša ir toliau muš visus artimo meilės rekordus. Kulinarinės laidos ir knygos, visokie „pasaulio puodai“ subanalino maisto kultūrą ir baigia sužlugdyti virtuvės jaukumą ir šventumą, bet vis tiek kažkas Lietuvoje, pats būdamas sotus, išmoksta virti vargšų sriubą, kepti bandeles ir belstis su jomis po tolimiausius kaimus.

MILDA JANEIKAITĖ

Apie islamo interpretavimo tradicijas ir moterų padėtį

  Islamo religija yra bene labiausiai apipinta stereotipais, ypač kai kalbama apie musulmonių padėtį. Juk atkreipus dėmesį tiek į internetinių portalų antraštes, tiek į sklandančias istorijas, susiformuoja portretas paklusnios, nuolankios moters, kuri visiškai priklausoma nuo vyro ir kurią sutuoktinis bet kada gali išvaryti iš namų. Tačiau islamo šventraštyje Korane randama ištarų, bylojančių, kad Dievas tiek vyrą, tiek moterį sukūrė iš…

-js-

Gyvenimas su svetimu vardu

Šv. Edmundas amžinos skaistybės įžadą davė dvylikos metų, priešais Mergelės Marijos statulą vienoje iš Oksfordo bažnyčių. Užmovė žiedą jai, paskui sau. Vyskupas Valančius savo „Šventųjų gyvenimuose“ rašo, kad nuo to laiko Edmundas patyrė ypatingą Marijos globą ir kad Šventoji Mergelė atskubėdavusi jam į pagalbą per visus gundymus.

-js-

Liepos ekskursijose

Vyrukas, siuntęs savo atvaizdą brangiai Onytei, buvo švelnios, net mergaitiškos sielos. Mėgo deminutyvus. „Lai būna tau visos dienelės ir valandėlės linksmos“, – palinkėjo kitoje nuotraukos pusėje. Čia jau antrą kartą apie linksmumą. Bet pats labai rimtas. Gal kad Onytė matytų, kaip sunku jam ir liūdna be jos.

-js-

Dievo Kūnas gatvių valdžioje

  Gražiausią, įspūdingiausią Devintinių šventimą esu matęs Baltarusijos užkampyje, turbūt prieš kokį dešimtmetį. Neprisimenu to kaimo pavadinimo, keliavome su parapijiečių kompanija iš vienos vietos į kitą, tai žinodami, ką norime pamatyti, tai aklai, be tikslo, kas bus pakeliui, tas bus. Bažnytėlė net nebuvo pažymėta kelionių vadovuose. Kyštelėjo pro medžius kryžiai, ir pasukome link jų. Buvo penktadienio pavakarė, tai nelabai ir tikėjomės…

-js-

Okupuotame mieste

  Ima ir išnyra tau prieš akis koks seniai į stalčių nukištas paveiksliukas. Nežinia kodėl. Kaip ir visi vaizdai iš atminties labirintų. Bet paskui matai, kad priežastis ar priežastys buvo, veikė. Ši nuotrauka pasiųsta iš Vilniaus 1916 metų vasarą. Vokišku karo lauko paštu, yra atitinkami antspaudai, karinio dalinio numeris. Vienas kareivis, Augustas, rašo kitam, jefreitoriui Williui Kohleriui, į Cvikau miestą…

-js-

Viešpataujantis dangus

Nojui vertėjo vargti arkoje ir rūpintis visos gyvūnijos atstovais, nes sulaukė ne tik laimingos atomazgos. Dievas dar pasižadėjo daugiau netvindysiąs žemės vandeniu ir nebausiąs žmonijos. Kitaip sakant, buvo nuspręsta, kad ši pedagoginė taktika nepasiteisina: „Niekad daugiau nebepasmerksiu žemės už žmonių kaltes.“

-js-

Velykų lopšinė

Jėzaus malda mirties išvakarėse veikė mokinius kaip lopšinė. Jis liko budėti ir ruoštis kryžiui. Paskui jis kartais pavargsta ir eina gultis į valties galą. „Mielas Jėzau, Atpirkėjau, tau labanakt iš širdies!“ – traukdavome prie vakarinio laužo ateitininkų „Dainavos“ stovykloje šalia Detroito. Tebetraukiama turbūt ir toliau.

-js-

Kaip stovi laisvė

  Neatsimenu, kaip atrodė Kovo 11-oji prieš tris dešimtmečius – lijo, krito šlapdriba ar tvieskė pavasario saulutė. Buvo ar nebuvo nuostabių ženklų iš dangaus. Neišliko nė asmeninių sentimentų. Gal tik tai, kad tą vakarą pavyko sulaužyti nepajudinamą kunigų seminarijos dienotvarkę ir pasilikti prie televizoriaus iki pat pergalingos pabaigos. Šampano nedavė. Teisingos vėliavos, mūsų pačių pasigamintos, suplevėsavo jau pirmiau, beveik per…