Religija
Šviesos efektai
Kapinių nuotraukoje nei tų istorijų, nei dvasinių patirčių, žinoma, neperskaitysi. Gražiai, galingai liepsnoja Vėlinių nakties laužas, ir tiek. Rodos, lyg apskritai nebūna tų kraujo ir sielvarto upelių. Nežinau, kokį savo „bet“ čia įterpti. Kad jo nereikėtų, išeidamas paliksiu kambaryje degančią šviesą.
Laisvė ir džiaugsmas bažnyčios fone?
Tai, kad šokančių ir žaidžiančių vaikų fone iš tolo stūkso du aukšti šventovės bokštai, suprask dabar kaip nori. Kaip ir Pasolini filmo kadrus. Dievas Senajame Testamente tai pats vienas žaidžia, tai ką nors iš žmonių įtraukia į savo žaidynes.
Šventumas, kurio neturėjo būti
Bažnyčią uždarė 1948 metų pabaigoje, kaip ir daugumą kitų senamiesčio bažnyčių. Atėjo vykdomojo komiteto atstovai, paėmė iš klebono Kretovičiaus bažnyčios raktus, ir baigta. Senieji Vilniaus kunigai pasakojo, kad valdžia leido vyskupijos vadovybei rinktis, kurią iš dviejų susiglaudusių bažnyčių uždaryti – Šv. Onos ar Bernardinų. Vyskupija pagalvojo, pasimeldė ir pasirinko Bernardinus.
Zaelum animarum
Skaitydamas galvojau ir apie mūsų laikų kunigiją. Kodėl ji nebeįdomi, nebeaktuali paprastam žmogui. Ir kodėl patiems kunigams nebeįdomu Bažnyčioje. Aišku, visi mes sekuliaraus amžiaus vaisius. Čiauškėk nečiauškėjęs apie dievišką artumą.
Ar pasmerkti Pranciškų?
Tęsiant kalbą apie sekuliarizmą, popiežius Pranciškus galėjo nustebinti praktikuojančius katalikus paskelbęs lyg ir savaime suprantamą tezę – kad ir ateistai gali būti lygiai dorovingi ir daryti gerus darbus. Ir vienam jo klausiančiam ateistui atsakė: „Daryk gerus darbus, susitiksime ten [rojuje].“
Grožis
Sutvėrė į savo paveikslą ir panašumą, – praneša Biblija žmogaus sukūrimo istorijoje. Ir pakartos dar sykį. Užantspauduos. Žinoma, girdėta ir paties cituota daugybę kartų. Bet nemaniau, kad kada nors gausiu patirti tą pranešimą taip tiesiogiai ir be jokio pasirengimo.
Sinéad O’Connor, katalikiška vaizduotė ir transcendencijos ilgesys
Religijos požiūriu reikšmingiausias yra 2007 m. išleistas albumas „Theology“, kurį O’Connor sakė norėjusi „sukurti nuo septynerių metų“. „Kai mane išneš karste, tai bus vienintelis albumas, kurį pasiimsiu su savimi“, – rašo ji savo knygoje.
Gyvenimas atvirukuose
Bet laiškų rašymas ir siuntimas – tai malonės būsena. Panaši į tą, kurios reikia meldžiantis ar einant sakramentų. Ir kaina atitinkama. Kada kalėjime ar lageryje valdžia norėdavo ką nors nubausti, atimdavo papildomą maisto davinį ir laiškus. Arba dar žiauriau – nuteistas be teisės susirašinėti. Laiškai iš laisvės ateina, o žmogaus, kuriam rašoma, jau seniai nėra.
Apie tą keistą buvimą siela
Gyvendami, viena vertus, hedonistiškoje, kita vertus, perdegusioje, taip pat dar ir smarkiai diskriminuojančioje visuomenėje, esame įpratę klusnumą sieti su prisitaikėliškumu, abejingumu, bailumu. Tik pradėjusi skaityti Thomo Mertono veikalus, ypač jo vienuolystės metų dienoraštį, ėmiau pamažu pripažinti ir vertinti savos valios atsižadėjimą bei nuolankų tam tikros tvarkos priėmimą.
Ne vien duona, bet ir ji
Tas klierikėlis su keliais bendramoksliais greitai gavo džiovą. Bet vis tiek po daugelio metų pakraipo galvą ir cituoja savo filosofijos dėstytoją: „Taurės auksinės, kunigai – mediniai. Taurės medinės – kunigai auksiniai. Vau vau!“
