Religija
Bažnyčioje rimtu veidu
Kas dar ramina ir duoda vilties, yra ne projektai pagerinti instituciją, ne tyrimai ar skaidrumo šūkis. Antai Bernardinuose šį rudenį vėl kone trys šimtai vaikų pradėjo Pirmosios Komunijos pamokas. Jų keliomis dešimtimis mažiau negu pernai – gal dėl susvyravusio pasitikėjimo, gal dėl išraustų aplink bažnyčią ir neišvažiuojamų gatvių. Tėvai dabar reiklūs.
Groti ir giedoti griuvėsiuose
Dar vienas netipiškas karo metų kadras. Kažin kur vokiečių okupuotoje Rusijos periferijoje. Tiesą pasakius, iš pirmo žvilgsnio ir nesuprastum, kas čia konkrečiai pavaizduota. Kad prie fortepijono sėdintis žmogus yra karys, matosi tik iš aulinių batų.
Mūsų žmogystė, išėjusi į karą
Gailestis, artimo meilė priešui, net sužeistam ir beginkliam, karo požiūriu nėra geras jausmas. Ir gana pavojingas, kadangi pakerta kovos dvasią, išduoda saviškių viršenybę. Visi supranta, kad pergalės karuose pasiekiamos ne tokiu būdu.
Klausimas vasarai
Nors Pradžios knygoje sakoma, jog sukūręs pasaulį Dievas septintąją dieną ilsėjosi, sunku įsivaizduoti, kad jam ir toliau kas savaitę reikėtų tradicinio šabo, o sykį per metus – ir rimtesnių atostogų. Na ir kurgi jis keliautų, kaip ilsėtųsi, dieną naktį pririštas prie mūsų reikalų! Apvaizdos akis trikampyje su spinduliais neužsimerkia, budi ir budi. Vasarą darbo dangui tik pagausėja.
Kas už Onos ir Bernardinų?
Tasai „kitapus“ čia užima daug, kone trečdalį paveikslo. Neprisimenu, kad dar kas nors būtų šitaip vaizdavęs tą garsią Vilniaus vietą. Ir net atrodo, jog kalvos, medžiai, debesys už Onos ir Bernardinų pavirtę į galingas jūros bangas, o pats bažnyčių duetas, tarsi Nojaus arka, yra išneštas, išplukdytas ant vilnietiško grindinio.
Sukčiai ir mylėtojai
Netyčia šita nuotrauka, be jokio plano. Kuičiausi savo popierių jūroje, ir iškrito iš kažkokio aplanko ar voko. Keista, kad anksčiau jos nepastebėjau. Gal ženklas dabar? Aplinkui chaosas ir pjautynės, pasaulio pabaigos laukimas, o tau prieš akis tarnystės ir artimo meilės scena. Ir dar lyg tiesiai iš Paskutinės vakarienės kambario.
Dievo karalystės šposai
Greičiausiai ir jo kunigystė, ir vienuoliškas abitas buvo tie patys šposai. Ir kodėl negalėtų būti? Argi nėra evangelijose, net Kalno pamoksle žaismės? Ar neliepė Viešpats neperkreipti veido, nevaidinti, nesusireikšminti? Pagaliau – ar nėra liepta būti kaip vaikai, kad patektume į Dievo karalystę.
Popierėliai, popierėliai…
Kada prasideda laisvė? Kaip ji atrodo? Ką reiškia?
Atsakymai yra, jie žinomi. Ypač kai esi ragavęs nelaisvės. Bet ir neragavusieji jaučia, įspėja, kaip neįmanoma būtų be jos, laisvės. Tegul iš pradžių per miglą, tik lapelyje ar laiškelyje.
Dar kartą sulaukę
Atšildavo, pagyvėdavo tas kunigas tik prieš Kalėdų šventes. Mat buvo įsipareigojęs kasmet šalia bažnyčios durų įrengti prakartėlę. Iš faneros išpjaustytos ir ryškiai nudažytos Betliejaus veikėjų figūros, avys ir asilai, milžiniška žvaigždė viršum visko. Darbo buvo per akis, ypač pagyvenusiam žmogui. Įdomu, kad kūdikėlis Jėzus savo kalėdinėje kompanijoje atsirasdavo tik paskutinę akimirką.
Brangusis gyvenimas
Dardėjo „pirožkų“ vežimėliai iš miesto jau kartu su tarybų valdžia ir visu jos palikimu. Kartu su gazuoto vandens automatais, įamžintais Antano Sutkaus nuotraukoje, ir geltonais milžiniškais alaus bei giros bosais, kurių vienas kitas dar užsiliko laukuose vežioti gyvuliams vandenį.