Į statines plačiai abiem rankom atsirėmusi silkių pardavėja atrodo gana grėsmingai. Tarsi nuo šluotos nušokusi ragana. Tuoj aprėks ir varys šalin anuos prašalaičius, atbaidančius jai pirkėjus. Bet reikia pasididinti vaizdą, ir nuotraukoje pamatai netikėtai šviesų veidą, drovią ir geraširdišką šypseną, meilų žvilgsnį, nukreiptą į vaiką ant motinos kelių.

Nežinau, ko išmoko ir dar išmoks kariaujanti ir priešų negailestingai žudoma Ukraina. Kai per žinias kartais parodo po apsikeitimo belaisviais sugrįžtančius namo ukrainiečių karius, ten matosi ta pati graudi jungtis. Mylimosios glėbys ir nebylus troškimas niekada daugiau nesiskirti.

Abiem nuotraukos personažams visi tie įvykiai dar toli. Jaunajam vienuoliui gera glaustis prie savo mokytojo, gaudyti kiekvieną jo žodį, jausti jo palankumą. Vyresniajam, kad ir koks jis tobulas, irgi malonus mokinio prisirišimas. Norėtųsi linkėti, kad jiedu niekada neišsiskirtų. Gal net taptų draugais.

Ką pagerbė ir įamžino (gal jau tikrai!) šis paminklas, žino daugelis. Per didįjį Vilniaus potvynį 1931 metų balandžio 23 dieną šalia Užupio tilto patvinusioje Vilnelėje, gelbėdamas skęstantį ketverių metų žydų tautybės berniuką Chackielį Charmacą, paskendo jaunuolis, amatų mokyklos moksleivis Mieczysławas Dordzikas.

Graudus vieno gyvenimo pralaimėjimas? Žiauri neišvengiamybė, kai griūva miestai ir kraujas plūsta upeliais? Yra tas įspūdis, kaip ir matant dabar karo vaizdus Ukrainoje ar Gazos Ruože. Bet vis dėlto kažin kas didinga ir karališka tame žiemos portrete, trapiose, beginklėse figūrėlėse. Tarsi žiūrėtum į ikoną su vienu iš daugybės šventų, išganingų vardų.

Tą pačią dieną, kai iškeliavo popiežius Pranciškus, popiet per krikšto apeigas pyliau vandenį ant dešimtmetės Barboros galvytės kartu su nuojauta, kad niekas nesibaigė ir nepasikeitė. Ir kad išaušus naujam rytui toliau skleidžiama palaima tuo vandeniu perlietam mūsų gyvenimui.

Šita nuotrauka ypatinga dėl to, kad aplinkui vyksta karas. Kai kiti tuo pat metu matė ir fotografavo miestų griuvėsius, degančius priešo tankus ir nesibaigiančias belaisvių voras, šis fotografas turėjo drąsos ir nuovokos pamatyti meiliai suglaustas dvi baltas galvas. Lyg per ramybės palinkėjimą bažnyčioje.

Lietuviškos kaimo mokyklos atsirado Pirmojo pasaulinio karo metais. Vokiečių valdžia leido. Gal tam, kad būtų mažiau rusiškos įtakos. Mokytojais savanoriais ėjo dirbti dvarų panelės, kunigai, vargonininkai ir visi kiek nors prakutę moksluose. Apie tai galima pasiskaityti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės prisiminimuose.

Vienas geras bičiulis jau seniai, nuo pat karo pradžios, visaip globoja ir šelpia ukrainiečių vaikus, dalyvauja jų renginiuose, fotografuoja. Tarp jų daug našlaičių. Bičiulis paskambina aną dieną ir netikėtai klausia, ar galima melstis už rusų vaikus, kurių tėvai žuvo puldami Ukrainą. Atsakiau jam, kad popiežius Pranciškus tai tikrai meldžiasi. Ir kitus kviečia melstis. Už visus vaikus, visas karo aukas.