Tą pačią dieną, kai iškeliavo popiežius Pranciškus, popiet per krikšto apeigas pyliau vandenį ant dešimtmetės Barboros galvytės kartu su nuojauta, kad niekas nesibaigė ir nepasikeitė. Ir kad išaušus naujam rytui toliau skleidžiama palaima tuo vandeniu perlietam mūsų gyvenimui.

Šita nuotrauka ypatinga dėl to, kad aplinkui vyksta karas. Kai kiti tuo pat metu matė ir fotografavo miestų griuvėsius, degančius priešo tankus ir nesibaigiančias belaisvių voras, šis fotografas turėjo drąsos ir nuovokos pamatyti meiliai suglaustas dvi baltas galvas. Lyg per ramybės palinkėjimą bažnyčioje.

Lietuviškos kaimo mokyklos atsirado Pirmojo pasaulinio karo metais. Vokiečių valdžia leido. Gal tam, kad būtų mažiau rusiškos įtakos. Mokytojais savanoriais ėjo dirbti dvarų panelės, kunigai, vargonininkai ir visi kiek nors prakutę moksluose. Apie tai galima pasiskaityti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės prisiminimuose.

Vienas geras bičiulis jau seniai, nuo pat karo pradžios, visaip globoja ir šelpia ukrainiečių vaikus, dalyvauja jų renginiuose, fotografuoja. Tarp jų daug našlaičių. Bičiulis paskambina aną dieną ir netikėtai klausia, ar galima melstis už rusų vaikus, kurių tėvai žuvo puldami Ukrainą. Atsakiau jam, kad popiežius Pranciškus tai tikrai meldžiasi. Ir kitus kviečia melstis. Už visus vaikus, visas karo aukas.

Po metų, taip pat pavasarį, per Kryžiaus kelio pamaldas Romos koliziejuje, berniukas iš Mariupolio, panašus į tą, kuris čia nuotraukoje, pasakoja, kaip naktį su tėvais traukėsi iš gimtojo miesto griuvėsių. Greta jo po tuo pačiu kryžiumi stovi ir bendraamžis iš Rusijos. Jo vyresnysis brolis, tėvas ir senelis žuvo agresorių pusėje.

Koks likimas ištiko šį karį? Nežinia, ar jis žuvo mūšio lauke, nors priežasčių žūti buvo daug. Lietuvos kariuomenė Vilniuje ir Vilniaus krašte atsiranda vėlų 1939-ųjų rudenį ir būna ten iki kitų metų vasaros. Gerą pusmetį. Paskui Vyčio ženklas ant karių kepurių pakeičiamas raudona žvaigžde. Dar po metų – sovietų karas su Vokietija. Buvę Lietuvos kareivėliai siunčiami kautis Raudonojoje armijoje.

1977-ųjų gegužę su „Dainų klubo“ atstovais keliavome į Rytprūsius. Iš Kauno į Karaliaučių dundėjo vietinis traukinukas. Grupelė mūsų nedidelė, gal kiek per dešimt. Vadovas patarė nepirkti bilietų ir be reikalo nešvaistyti trijų rublių. Kai vagone pasirodė kontrolierius, visi mūsiškiai pakilo, apstojo jį ir ėmė garsiai dainuoti.

Liūdnai atrodo ta lietaus nudrengta bronzinė figūrėlė; liūdnas rudens peizažas aplinkui, plikos medžių šakos ir šiukšlinas fontanas. Berniuko galva užversta aukštyn, akys įsmigusios į dangų, jis nepaleidžia žuvies. Įžvelgtum čia viltį, kad viskas bus gerai. Bet gerai nebuvo. Arūnas Baltėnas fotografavo 1984 metais. Skulptūrai dar buvo likę gyventi penkeri šešeri metai ar panašiai. Dabar jau seniai ten tuščia.