Religija

-js-

Dievo Kūnas gatvių valdžioje

  Gražiausią, įspūdingiausią Devintinių šventimą esu matęs Baltarusijos užkampyje, turbūt prieš kokį dešimtmetį. Neprisimenu to kaimo pavadinimo, keliavome su parapijiečių kompanija iš vienos vietos į kitą, tai žinodami, ką norime pamatyti, tai aklai, be tikslo, kas bus pakeliui, tas bus. Bažnytėlė net nebuvo pažymėta kelionių vadovuose. Kyštelėjo pro medžius kryžiai, ir pasukome link jų. Buvo penktadienio pavakarė, tai nelabai ir tikėjomės…

-js-

Okupuotame mieste

  Ima ir išnyra tau prieš akis koks seniai į stalčių nukištas paveiksliukas. Nežinia kodėl. Kaip ir visi vaizdai iš atminties labirintų. Bet paskui matai, kad priežastis ar priežastys buvo, veikė. Ši nuotrauka pasiųsta iš Vilniaus 1916 metų vasarą. Vokišku karo lauko paštu, yra atitinkami antspaudai, karinio dalinio numeris. Vienas kareivis, Augustas, rašo kitam, jefreitoriui Williui Kohleriui, į Cvikau miestą…

-js-

Viešpataujantis dangus

Nojui vertėjo vargti arkoje ir rūpintis visos gyvūnijos atstovais, nes sulaukė ne tik laimingos atomazgos. Dievas dar pasižadėjo daugiau netvindysiąs žemės vandeniu ir nebausiąs žmonijos. Kitaip sakant, buvo nuspręsta, kad ši pedagoginė taktika nepasiteisina: „Niekad daugiau nebepasmerksiu žemės už žmonių kaltes.“

-js-

Velykų lopšinė

Jėzaus malda mirties išvakarėse veikė mokinius kaip lopšinė. Jis liko budėti ir ruoštis kryžiui. Paskui jis kartais pavargsta ir eina gultis į valties galą. „Mielas Jėzau, Atpirkėjau, tau labanakt iš širdies!“ – traukdavome prie vakarinio laužo ateitininkų „Dainavos“ stovykloje šalia Detroito. Tebetraukiama turbūt ir toliau.

-js-

Kaip stovi laisvė

  Neatsimenu, kaip atrodė Kovo 11-oji prieš tris dešimtmečius – lijo, krito šlapdriba ar tvieskė pavasario saulutė. Buvo ar nebuvo nuostabių ženklų iš dangaus. Neišliko nė asmeninių sentimentų. Gal tik tai, kad tą vakarą pavyko sulaužyti nepajudinamą kunigų seminarijos dienotvarkę ir pasilikti prie televizoriaus iki pat pergalingos pabaigos. Šampano nedavė. Teisingos vėliavos, mūsų pačių pasigamintos, suplevėsavo jau pirmiau, beveik per…

-js-

Draugės ir draugai

  Knygos – ir tas, ir kitkas. Prekės, verslo rūšis, investicija, kaip ir visa, kas mugėse. Net spaudos draudimo laikais taip buvo. Net pačios švenčiausios knygos, kurias kunigai bučiuoja per mišias. Tačiau kiekvienas girdėjo: geriausi draugai. Draugės – anąsyk pataisė „Šiaurės Atėnų“ redaktorė. Na, žinoma, ji teisi. Daiktavardis moteriškosios giminės. Ir dėl to dar knygos yra draugės, kad pilnos glamonių,…

-js-

Apie vieną išgelbėtą gyvybę

Gal kalti batai? Biblijos tradicijoje, o paskui krikščioniškoje askezėje jie visada kėlė įtarimų. Atstovavo svetimam, priešiškam galios ir prabangos pasauliui. Kaip ir raiteliai ar arkliais kinkyti vežimai. Viduramžių vienuolijos, siekdamos radikalių dvasinių permainų, pradėdavo nuo batų.

PAVEL FLORENSKIJ

Tiesos šulas ir atrama. Stačiatikių teodicėjos bandymas dvylikoje laiškų

Graikų kalboje yra keturi meilės veiksmažodžiai, žymintys žodyje skirtingas meilės jausmo raiškas, – ἐρᾶν, φιλεῖν, στέργειν ir ἀγαπᾶν.

-js-

Nudilusi garbė ir tai, kas nedyla

  Atsiprašau, jau kiek pavėluotas šis paveiksliukas. Reikėjo pernai, švenčiant Vaižganto metus. Nuotraukoje matyti, kaip atrodė iš vidaus „vytautinė“ bažnyčia Kaune, Vaižganto numylėtoji. Ir jis pats stovi dešinėje prie altoriaus, asistuoja mišias laikančiam kunigui. Nesunku atpažinti, kad tai jis, nors nusigręžęs. Švyti baltapūkė vaižgantiška galva. Daugiau niekas iš altoriaus tarnų neturėjo tokios ševeliūros. Niekam ji ir nebūtų tikusi, išskyrus jį…

-js-

Naujųjų metų srovės ir tiltai

Barokinė gražbylystė. Galėtų priminti kalbas apie gerovės Lietuvą, bet rašyta ne rūmuose. Aptriušusi kišeninio dydžio knygelė – vienuolio darbas. Šešiasdešimt lapų primarginta kruopščiausiu mikroskopiniu dailyraščiu.