Literatūra
Meilė
Buvom keturiese, visi išsiskyrę. Sėdėjom virtuvėj prie tamsiai raudono stalo ir gėrėm. Matydavomės retai, bet susitikę daug valgydavom, daug gerdavom ir daug kalbėdavom, ir kitą rytą pabusdavau arba linksma, arba prislėgta, nelygu apie ką kalbėjom vakare. Tai žinodama, vakaro metu visad stengdavausi pakreipti diskusiją taip, kad pabusčiau linksma. Pavykdavo retai.
Povaizdžio švytėjimas
Nekaltinkite Dostojevskio
Kelias į Bučos žudynes veda ne per rusų literatūrą, o per jos slopinimą: Fiodoro Dostojevskio ir Michailo Bulgakovo, Vladimiro Nabokovo ir Josifo Brodskio, Anos Achmatovos ir Andrejaus Platonovo smerkimus ar knygų draudimą, Nikolajaus Gumiliovo, Isaako Babelio ir Pereco Markišo egzekucijas, Marinos Cvetajevos privedimą prie savižudybės, Osipo Mandelštamo ir Daniilo Charmso persekiojimą…
Jei mokėčiau siuvinėti
Su meniniais siuviniais aš susidūriau bažnyčioje, kur patarnaudavau kunigui mišių metu. Kaip bebūtų keista, bet šios nedidukės medinės (tiesa, labai senos) bažnytėlės zakristijos stalčiuose glūdėjo nemenka prabangių liturginių rūbų kolekcija. Ir, savaime suprantama, visi jie buvo išsiuvinėti. Ne skysta mėlyna kontūrine medvilnine linija, o gan riebiais reljefiniais vaizdais, o šilko, aukso ir sidabro siūlais. Iš atskirų pavaizduotų objektų (simbolių) man itin didelį įspūdį darė vynuogės: ir lapai, ir (ypač) kekės. Tikrų vynuogių tuomet dar nebuvau matęs.
Herojus siužeto pinklėse
Indrės Motiejūnaitės apsakymų rinkinys „Vieną gražią dieną“, manyčiau, yra įdomus „Pirmosios knygos“ serijos tęsinys. Žavi pirmosios prozos knygos atsiradimo aplinkybė yra ta, kad, kaip autorė teigia, apsakymai „rašyti vakarais, paslapčia, be aiškios priežasties ir tikslo“.
Apie poezijos magiją ir veriamą kaukolėlių rožinį
Laukiau antrosios Gretos Ambrazaitės knygos. Sėkmingas jos debiutas „Trapūs daiktai“ (2018) įsiminė kaip estetiškas, ryškių detalių prisodrintas reginys, žadantis, kad autorė dar turės ką pasiūlyti skaitytojams ir ateityje. „Adela“ išpildo lūkesčius…
Odė kitoniškumui
„Mane vadina Kalendorium“ – tai istorija apie žmogų-kalendorių, kuris laiką matuoja vardadieniais ir iškrinta iš bet kokių primestų elgesio ir tvarkos schemų. Kaip liudija kalendoriaus metafora, vienas iš pagrindinių veikėjų (o gal ir pats pagrindinis) šitoje knygoje yra laikas, artėjimas prie ko nors arba nutolimas.
„Sušaudytasis atgimimas“: knyga, išgelbėjusi ukrainiečių literatūrą nuo sovietinės užmaršties
Teigiama, kad antologijos pavadinimą „Sušaudytasis atgimimas“ pasiūlė Giedroycas, nors Lavrinenka ir anksčiau vartojo šį žodžių junginį.
Vakaronė pas Nadeždą Mandelštam
Susitikime, kuriame dalyvavau, buvo kalbama apie O. Mandelštamo kūrybinį palikimą ir deklamuojamos jo eilės. Kai kurias ištraukas N. Mandelštam perskaitydavo pati iš užrašų. Vakaro šeimininkės kalbėjimas apie lageryje žuvusio vyro kūrybą buvo nelinksmas ir lydimas vos vos pagaunamo ironiško, kartais skausmingo šypsnio.
