Pokalbiai
Anna Verschik: „Negaliu gyventi ten, kur nekalbama estiškai“
[Danutė Sirijos Giraitė:] Šių metų vasarį Estijos kultūros kapitalo fondo pagrindinė literatūros premija buvo skirta Annai Verschik už šiuolaikinės ukrainiečių poezijos rinktinės „Ar išsigausiu iš to įniršio?“ vertimą į estų kalbą. O 2025-ųjų rudenį A. Verschik pelnė Augusto Sango premiją už geriausią metų poezijos vertimą – Julios Musakovskos eilėraščio „Žydi magnolija svetimam sode“ vertimą iš ukrainiečių kalbos.
Nerijus Cibulskas: „Kūryboje mane ėmė erzinti patogumas“
[Lina Simutytė:] Poetą Nerijų Cibulską kalbinau prieš penkerius metus, pasirodžius jo trečiajai eilėraščių knygai „Veneros“. Per tą laiko tarpą jis išleido dar du eilėraščių rinkinius – „Epoché“ (2022) ir „Mėlynų valandų viešbutį“ (2025). Tąkart poetas sakė, kad negali žinoti, kada iš rinkinio į rinkinį keliaujantis kovarnis įkris į dažų skardinę.
Tarp užsakymo ir laisvės: pokalbis su Rolandu Rimkūnu
Darydamas valstybinę simboliką, knygų iliustracijas ir daugelį kitų parodoje nerodomų vizualios komunikacijos darbų, dažnai jausdavausi reikalingesnis žmonėms, visuomenei, valstybei nei užsiimdamas „laisva“ kūryba. Kita vertus, „laisva“ kūryba reikalinga žmogui būti savimi, turėti kur pasislėpti, pabėgti nuo minios, būti silpnam ir pažeidžiamam.
Erdvės patirtis Solveigos Gutautės tapyboje
[Malvina Jelinskaitė:] Rothko muziejuje Daugpilyje, Latvijoje, iki vasario 8 dienos veikia SOLVEIGOS GUTAUTĖS tapybos paroda „Genius Loci“, išleistas katalogas tokiu pačiu pavadinimu. Kalbamės su Solveiga apie jos kūrybą, giliojo laiko, materialiojo prisiminimo, daugiasluoksnės atminties ir kitas fenomenologinės prigimties patirtis, aktualias antropoceno persvarstymo laikotarpiu.
Literatūros ir protestų metai
Praėjo dar vieni metai – turiningi, deja, ne tik gerąja prasme. Lapkritį vyko kultūros protestai, gruodį – mitingai prie Seimo dėl laisvo žodžio.
Apie literatūrą šiame kontekste kalbasi „Šiaurės Atėnų“ vyr. redaktorė EGLĖ FRANK, rašytoja AKVILINA CICĖNAITĖ ir poetė, kritikė GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ.
Algimantas Rokas Černiauskas: „Tas pats žodis mieste ir kaime turi skirtingas reikšmes“
[Lina Simutytė:] Su Algimantu kalbamės apie regioninės kultūros reikšmę, kintančius šiuolaikinio meno tikslus ir iššūkius, kylančius aistringai renkantis nelengvą, bet adrenalinu pulsuojantį kūrybinį gyvenimą.
Atmintis slepiasi ir gyvena sluoksniuose
[Agnė Taliūtė:] Naujausia Julijos Pociūtės instaliacija „Augalai, skeveldros ir šnibždėjimai“ gegužės–liepos mėnesiais buvo eksponuojama Kauno paveikslų galerijos lauko paviljone „Galerija be sienų“ kaip parodos „Pasaka. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ dalis…
Dabar man aišku, kad muzika yra kalba
[Eglė Frank]: Seniai norėjau pakalbinti savo tetą, talentingą muzikologę ŽIVILĘ RAMOŠKAITĘ. Pokalbių ir laidų apie jos veiklą – nuolat rašomas koncertų ir operų recenzijas ir mokslinį darbą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute – yra nemažai, o aš kamantinėjau, kaip viskas prasidėjo – apie vaikystę, studijų pradžią, bendravimą su literatais, poeziją, namų biblioteką ir paukščius, kuriuos mėgsta stebėti.
Tikslas yra bet kokio bastymosi peilis
[Eglė Frank:] Kai išeinu bastytis, žinau, kad šiuo metu paraleliniuose tyruose greičiausiai irgi bastosi poetas, eseistas GYTIS NORVILAS. [...] Kalbėjomės prieš pat Velykas, pavasariui dar tik keliant žolę ir plėšiant medžių pumpurus.
Tėčio biblioteka
Kovo 18-ąją Kęstučiui Nastopkai būtų suėję 85-eri. Pirmą kartą pavasarį sutiksime be mūsų mokytojo, profesoriaus, kolegos ir bičiulio, literatūros tyrinėtojo, semiotiko. Prieš atiduodant Vilniaus universiteto bibliotekai Kęstučio rankraščius ir knygas su jo dukromis Agne ir Kristina pasikalbėjome apie tėčio biblioteką ir ne tik. Su Kristina susitikome namuose Šeimyniškių gatvėje, jo darbo kambaryje, o su Agne – A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centre (Vilniaus universitete), dar vienoje Kęstučiui svarbioje vietoje.
