LiteratūraKnygos
Išlikimo dienoraštis
Įvadinis Manfredo Žvirgždo straipsnis taip išsamiai pristato Vinco Mykolaičio-Putino egodokumentą, kad skaitydama patį šaltinį jau turėjau informacijos apie tekste greit įvyksiančias kolizijas ir net išankstinį netyčinį jų vertinimą.
Iškvėpuota istorija apie save
Patiko, kad Vilimaitė neduoda jokių lengvinančių įrankių, vengia apibendrinimų ir moralizavimų, kurie padėtų išpainioti sudėtingą Elenos psichologinį portretą. Skaitytojas paliekamas akistatoje su protagoniste labai paprastai užduočiai – ją suprasti arba ne. Ir vėl – ar nesupratimas arba klaidingas supratimas reikštų knygos nesėkmę? Nemanau.
Salos ir salelės
Truputį keista rankose laikyti tokią masyvią poezijos knygą. Šiais metais pasirodęs naujasis Gvido Latako rinkinys „Salos“ turi ką pasiūlyti skaitytojams. Jame ne tik poeto eilėraščiai, bet ir piešiniai, medalių eskizai, kurie, galima sakyti, kartais pavirsta eilėraščiais…
Rugpjūčio knygos
Sovietmečiu Preusslerio vertimais vaikams dar nelabai kvepėjo, bet vasaros stovykloje rodė čekų sukurtą šios knygos ekranizaciją. Liko toks slegiantis nuaro įspūdis, kad, maniau, pačios knygos niekad neimsiu į rankas. Bet, matyt, išmušė valanda: domina siaubo vaikams žanras.
Rašymas yra skaitymas
Ką gi, Balio Sruogos „Dievų miškas“ ir Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ gali šiek tiek pailsėti: tokių šokiruojančių detalių kaip šuns išrausiamos kūnų dalys ar ištiškusios smegenys jau senokai skaičiau. Aišku, ir nuo krūties nutrauktas ir nužudytas kūdikis, deginamos žmogienos tvaikas, sėkmė apsimesti negyvam lavonų duobėje ir pabėgti, o paskui patekti į Panerius dar kartą.
Mamutai, besiganantys metaforoje
A. Veiknio „Mamuto medžioklė“ – išgyventa ir išbaigta knyga apie laikotarpių ir erdvių tarpusavio ryšius. Pastebint praeities ir dabarties fragmentų panašumus, Kūrėjo ir žmogaus veiklos rezultatų sąlyčio taškus, laiko cikliškumą, erdvės reliatyvumą kuriamas alegorinės medžioklės laukas, kuriame išlikimas, egzistencija ir ateities prognozė yra smarkiai paveikti praeities procesų.
Apie vandenį, verčiamą poezijos vynu
[Gintaro Bleizgio] „Procesija“ – tokia knyga, atskleidžianti kraštutinumus, prie kurių poetai gali priartėti, ieškodami metafizinio kalbėjimo centro, bet neišlaikydami principo „mažiau yra daugiau“. Gal profesionaliems poetams irgi nepakenktų atidus redaktorius? Galbūt tada vanduo dažniau virstų poezijos vynu?
Trumpai apie knygas
Buvau girdėjusi tik apie naratyvinę poeziją, bet, pasirodo, būna ir naratyvioji istorija. Skaitydama vis dirsčiojau į telefoną – ar nenutiko fronte kas baisaus? Toks klaikus déjà vu buvo apėmęs. Išmoningai įtraukti Astridos Lindgren, Halinos Kairiūkštytės, Vinco Mykolaičio-Putino ir kitų balsai sukuria to meto minčių ir nuotaikų polifoniją.
Sulaukus Mesijo
Viena vertus, Kulbako kūryboje veriasi tradiciniai žydų gyvenimo ypatumai. Kita vertus, organiškai susipina ir jungiasi „nauji“ to meto reiškiniai. Rašytojas kurį laiką gyveno Berlyne ir literatūrinį modernizmą sėkmingai derino su folkloru. Talentas – sukurti kažką naujo, išsaugant tradiciją ir kartu ją transformuojant. „Mesijas, Efraimo sūnus“ – apokaliptinė literatūra.
Paliesti sausą mėnulio veidą
Solveigos Daugirdaitės sudaryta šiuolaikinių Sakartvelo moterų apsakymų antologija „Sausas mėnulio veidas“ skaitytojams suteikia galimybę pažvelgti į itin poetiškus, išminties, švelnios ironijos ir humoro nestokojančius šios šalies kūrėjų pasaulius. Galima sakyti, antologija sudaryta taip, kad skirtingi moterų balsai lyg išauga vienas iš kito.
