LiteratūraKnygos
Senienos ir naujienos (27)
Vaižgantas buvo kunigas, kuris per savo smalsumą tikrai pažinojo gyvenimą: nuo įsimylėjimo požymių ligi fakto, kaip atrodo pakaruoklės veidas. Deimančiukų meistras, nors „Pragiedruliai“ daug nuobodesni už pesimistiškąjį Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“.
Metalo atmintis
Knyga baigiasi eilėraščiu „susitaikymas“, kuriame pasakotojas prisipažįsta, kad tik nustojęs rašyti pradėjo iš tikrųjų gyventi savo gyvenimą, – paradoksali, savirefleksinė pabaiga poezijos knygai, kurioje rašymas kartu ir gydo, ir atitolina nuo tikrovės.
Nečiupinėtoji lituanistika (8)
Formuluojama brandžiai, kolektyviniu balsu: „Mums, kurioms laiku nebuvo tinkamai paaiškintas moterystės santykių klausimas, tik dabar, beauklėjant savo vaikus ir susidūrus su reikalu jiems tą klausimą išaiškinti, atsiveria akys ir net keista darosi, kad Dievo norėtą gyvybės dauginimosi planą mes laikėme kažkuo gėdingu“…
Eilutės stalius
…šis eilėraščių rinkinys pasižymi reta mūsų laikams tekstų kokybe. Tikiu, kad ateities lietuvių literatūros vadovėliai cituos „Seismografą“ kaip simptomišką laikmečio ženklą, knygą, atskleidžiančią karo pašonėje gyvenančiųjų jausenas ir baimes.
Senienos ir naujienos (26)
Šlamšto skaitymas pailsina ir atveria „paprastesnę“ perspektyvą – žmonės taip mąsto, to nori, taip supranta egzistenciją. Nustebino, kad Ispanijoje įprasta vartoti narkotikus. Suaugusieji, kurie taip susikoncentruoja į romantinius ir seksualinius santykius, man atrodo kaip vaikai, bet gal aš pati šiuo klausimu infantilė, nes to nedarau?
Štai taip Hamleto dvasia kalbėjo
Atsivertęs pernai išleistą Jankaus prozos knygą „Hamletas miręs“, matau, kad autorius nuoseklus – renkasi menkai arba visai nepramintus žanro ir stiliaus kelius. Gal net provokuoja mane, skaitytoją, vilioja kažkur, gal į teatro sceną, kur vos viena „dekoracija“ – greitai besisukanti estetinių (ir kitų knygos teksto) ženklų karuselė. Joje sunku likti tik skaitytoju.
Žmogiškumo gelmės, įtampos ir grožis
Vardenas populiarumu Mertonui gal ir neprilygsta, tačiau intriguoja knyga apie skaistumą, teigiant, kad tai – „dorybė, skirta visiems“ (p. 10), o ir pats jo asmuo.
Tylos ir laukimo poetika
Ne taip jau daug yra poezijos knygų, kurios formuotų ne siužetą ar pasaulėvaizdį, o tam tikrą vidinę būseną. Indrės Larssen debiutinis rinkinys „Indo degimas“ priklauso būtent tokioms knygoms.
Nečiupinėtoji lituanistika (7)
Kuo labiau gilinuosi į išeivių literatūrą, tuo labiau įsitikinu, kad egzodas irgi buvo trauma – gal ne to paties laipsnio kaip tremtis ar rezistencija, bet trauma. Grožinė literatūra aiškiai tą parodo. Poezijoje itin dažnai teigiama teisinga istorijos versija: smerkiama Lietuvos okupacija, apverkiami partizanai.
Pasaulio pabaiga kaip kasdienybė
Yra knygų, kurių tarsi neskaitai, – tai jos skaito tave. László Krasznahorkai „Priešinimosi melancholija“ priklauso būtent tokiai kategorijai. Vengrų rašytojo 1989-aisiais parašytas romanas, – tuo metu, kai Rytų Europos komunistinė sistema jau griuvo iš vidaus, bet dar laikėsi, – yra vienas didžiųjų XX amžiaus pabaigos apokaliptinės literatūros kūrinių…
