LiteratūraKnygos

IEVA RUDŽIANSKAITĖ

Nepakeičiama oda

  Moralė ir estetika – temos, kurias galima nagrinėti įvairiais rakursais. Naujoje Undinės Radzevičiūtės knygoje, kurios viršelį puošia Karlo Blossfeldto gėlių fotografijos (knygos dailininkas Zigmantas Butautis), estetiniai klausimai ir už jų slypintys pavojai parodomi, viena vertus, per ekscentriško veikėjo Walterio Schultzo (sutinkamo ir knygoje „Baden Badeno nebus“, 2011) aistrą kolekcionuoti žmogaus oda aptrauktas knygas, kita vertus, per utopinę tobulai sutvarkyto…

SIGITA DRUKTENYTĖ

Atsakymai į svarbiausius gyvenimo klausimus

      „Natanas ir jo vaikai“ – intriguojantis vokiečių rašytojos Mirjam Pressler jaunimui skirtas romanas, kuriame susipina kryžiaus žygių epochos įvykiai Jeruzalėje, meilės istorija, žmogaus tapatybės paieškos ir skirtingų tikėjimų išpažinėjų likimai. Tai romanas, priverčiantis susimąstyti, kokia yra tikroji religijos esmė, ir parodantis, jog „meilė stiprus saitas, kartais stipresnis už kraują“. Romanas išties patraukia skaitytojo dėmesį ne tik įdomiu,…

GINTARĖ ŠKĖMAITĖ

Egzistencinės nerimasties poetika Fernando Pessoa prozoje

Vis dėlto kūrinio dialektiškumas – ne yda, o vertė. Negebėjimas įveikti prieštaravimų šiuo atveju ne asmens menkumo įrodymas, galime kalbėti apie nesitenkinimą jokia iliuzine struktūra. Ir Bernardas Soarešas atitaria, kad blaiviai mąstyti reiškia nesutarti su savimi.

VIDAS DUSEVIČIUS

Kvėpuoti abiem plaučiais

Kaip primena Krzysztofas Leśniewskis, Bažnyčios tradicija skelbia apie sveikatą ne tik kaip ligos ar kentėjimo nebuvimą, bet ir kaip gebėjimą pakelti negalavimus. Ligą, kuri gali būti suprantama ir kaip religinis testas. Negana to, skausmą ir kančią pripažįstant vienais iš esminių žmogaus būties bruožų.

NOMEDA GAIŽIŪTĖ

Estams – bitės, lietuviams – melancholija

Kai užverčiu paskutinį „Melancholijos“ puslapį, laikrodis rodo 00:01. Sekmadienio naktis, kaip ir paskutiniame romano skyriuje. Romanas šiek tiek mistinis, tad toks sutapimas labai nestebina. Visas romano veiksmas sutelpa į vieną lietingą, nykią rudens savaitę: nuo pirmadienio iki sekmadienio. Tai septyniolikto amžiaus pabaigos Estija, Tartu. Pagrindinis romano veikėjas švedas Laurentijus Hilas laivu atplaukia į Taliną, paskui karieta keliauja į Tartu tęsti…

IEVA RUDŽIANSKAITĖ

Dieviškosios prieštaros

Jei reikėtų rasti raktinį žodį, apibūdinantį Juliaus Sasnausko „Kraujomaišą“, tai būtų „atmintis“. Ne tik dėl to, kad autorius atskleidžia jos svarbą ir nenugalimumą, bet ir dėl būtinybės nuolat interpretuoti tikėjimo turinį, laikantis atidumo ir atsakomybės.

SAULIUS KANIŠAUSKAS

Kasandra, Trojos arklys ir Yuvalio Noah Harari papasakota žmonijos istorija

    Mūsų šeimoje visi jau suaugę, todėl dovanėles atneša ne Kalėdų Senelis, kurį suvaidinti sunku, o naktį atbėgęs zuikutis. Jis toks vikrus ir apsukrus, kad niekas nė nepastebi, kaip tos dovanėlės po eglute atsiranda. Aš antrus metus iš eilės radau storas Yuvalio Noah Harari knygas. Pirmoji vadinasi „Sapiens: glausta žmonijos istorija“, antroji – „Homo deus: glausta rytojaus istorija“. (Pirmąją…

NOMEDA GAIŽIŪTĖ

Jei negalite sulaukti „Scanoramos“

  „Scanoramos“ programoje pirmiausia susirandu islandų filmus. Paskui žiūriu ir stebiuosi: kaip jiems taip pavyksta – sukurti gerą filmą lyg iš nieko? Paprastas, kasdienybės padiktuotas scenarijus, liūdnas Islandijos kraštovaizdis su kuklia miestukų architektūra, keletas veikėjų, nė vienos pasaulio kino žvaigždės ekrane, nė vieno vizualinio triuko. Kaip jiems taip pavyksta pusės Vilniaus dydžio šalyje? Labai panašūs klausimai kilo skaitant neseniai Lietuvoje…

IRENA JOMANTIENĖ

Toks menininko laikas

Liūdnokai ir susimąstęs, sakytum, kiek nedraugiškai Audrius žvelgia į mus iš savo Niujorko studijos. Viduje viską gaubia asfalto pilkuma, praskaidrinta tik blizgių paviršių, o už erdvių langų – skaudi šalta šviesa. Tai jam skirtos knygos „Audriaus Naujokaičio laikas“ viršelis.

MARIUS PLEČKAITIS

Suvokti transformaciją ar transformuoti suvokimą?

Ir vis dėlto: sunku kalbėti apie Peleviną. Kaip kalbėti apie tą, kuris, nors ir būdamas rašytojas, su visa kur prasismelkiančiu Rytų misticizmu kiek įmanoma kovoja prieš tą netobulą įrankį – kalbą. Sakytum, iš šio žiūros taško Pelevinas – tai rusų Beckettas ar, jei norite, dar transcendentiškesnis Beckettas.