LiteratūraKnygos
Būta ir pramanyta
Labiausiai sukrečia ne karo scenos, gatvėje mirštantys kareiviai, bombardavimas, o didelė mamos nemeilė, po kurios bet kokie globėjos švelnumo ir dėmesio ženklai atrodo kaip pasityčiojimas.
Nusišypsoti sau
Pažvelgusi į Aisčio Žekevičiaus antrosios eilėraščių knygos viršelį (dizainerė Birutė Bikelytė), prisiminiau Češyro katino šypseną: juodame fone dar juodesnė šypsena tarsi sufleruoja, kad nereikėtų itin rimtai reaguoti į užklumpančias bėdas, nes visa tai, ką laikome svarbiais dalykais, galbūt neturi jokios lemiamos reikšmės mūsų egzistencijai.
Yaffa Eliach apie Eišiškes, žydų bendruomenę ir savo vaikystę
Ši Yaffos knyga ir jos instaliacija „Gyvybės bokštas“ su 1 600 eišiškiečių nuotraukų Vašingtono Holokausto memorialiniame muziejuje, kaip ir jos pačios biografija, yra tiek neįprasta, kad be jokio pagražinimo tai vadinčiau unikaliu reiškiniu.
Unės Kaunaitės metavisata
Iš romano pasakojimo paaiškėja, kad pasaulį XX a. pirmoje pusėje ir viduryje viena po kitos purtė pandemijos bangos, o paskutinė, kurios metu masiškai ėmė mirti vaikai, buvo lemiamas veiksnys užsidaryti namuose ir plėsti skaitmeninę erdvę kaip naują žmogaus gyvenamąją terpę.
Kentauros, arba Apie pasikeitusią nuomonę
Marijaus Šidlausko literatūrosofijoje, net tada, kai ji neperžengia kritikos ar eseistikos ribų, juntamas poetinės, bendresne prasme – egzistencinės būsenos pulsas, giluminiai ataidėjimai. Mąstymui, o galiausiai ir kentaurinės dvasios knygai, jie teikia vidinį junglumą, vientisumą.
Nenužudomas elitas
Gėrio idėja bene pirmiausia visiems rūpi. Todėl nenustebau, kad Algirdas Gaižutis studijoje „Elito šviesa ir šešėliai“ pasakoja apie „amžiną“, niekieno nenužudomą elitą – nuo pradžių pradžios visų istorijos audrų persekiojamą, bet ir mūsų laikais, kol žmonija dar jokio perkūno nenutrenkta, vis atgimstantį, vis dar gyvą.
Ruduo atėjo
Patinka kaip tik tokie leidimai: beveik trisdešimtmetis ligi Nobelio. Kompiuteriai Lietuvoje ką tik atsirado, maketavimas juokingas (trumpi brūkšniai). Parašyta gerai, įmanoma skaityti „apgaunant“ vertimą, t. y. perverčiant galvoje.
Tiek, kiek šermukšniai
Diana Paklonskaitė eilėraščiuose ieško būdų būti taip, kad išryškėtų tikriausia kalbančiosios būsena, bando iš naujo išgyventi prisiminimus, prikelti atmintį, apkabinti visa, kas ją supa ir laiko, išsaugoti ryšį tarp žmonių [...].
Peterio Singerio moralės dvilypumas
[...] Singeris išklibina nusistovėjusias mąstymo apie gyvūnus schemas, pelnytai kritikuodamas žmonijos susireikšminimą. Tačiau „Gyvūnų išlaisvinimas“ pasirodė keistai balansuojantis tarp nuoseklaus argumentavimo ir kone fanatiško vegetarizmo modelio brukimo.
Nuotykinė Algio Mickūno autobiografija
Nors Algis Mickūnas atvirai nekuria nostalginio pasakojimo, nepriešina erdvių, neryškina praradimo, pasakodamas savo gyvenimą, būtent pasakojimo stiliumi jis atveria tuomečio išėjusio žmogaus būklės šerdį.
