LiteratūraKnygos

VILIUS LITVINAVIČIUS

Apie Dantę, kuris neieškojo sėkmės recepto

…tad atšaukiu aš tautą
kam tas kamienas šipuliai geriau
kaip skauda laisvę oi kaip laisvę skauda
kad neskaudėtų mirtį išradau
JUSTINAS DIŽAVIČIUS

Priklausomybės nuo laiko pripažinimas amžinybės akivaizdoje

Baigęs skaityti supratau: į knygą galima žiūrėti kaip į pasakotojo kelionę link diakono tarnystės Baptistų Bažnyčioje.

NOMEDA GAIŽIŪTĖ

Myśliwskis, Márquezas, Gutauskas: kuri šeimos istorija geriausia?

Į knygyną einu dviem atvejais: jei reikia dovanos arba jei esu gavusi dovanų kuponą.

EUGENIJUS ŽMUIDA

Toksai sportinis gyvenimas pagal Kmitą, arba Kopeikoliubovo Išpažintis pagal Žaką

Summa summarum, mūsų kukliai autoritetinga nuomone, Kmitos romanas vertas bent kelių prizų.

OTILIJA KERBELYTĖ

Vartojimo instrukcija Nr. 1: Zelda

Veiklioji medžiaga: Therese Anne Fowler.
Pakuotė: „Z: romanas apie Zeldą Ficdžerald“.
Gamintojas: „Sofoklis“.
Registracijos numeris: 2014.
LINA BUIVIDAVIČIŪTĖ

Apie riboženklius, paradoksus ir platumas

Ketvirtoji Aušros Kaziliūnaitės poezijos knyga „Esu aptrupėjusios sienos“ ypatinga tuo, kad greta eilėraščių regime bendrą knygos nuotaiką atspindinčias Laimos Stasiulionytės nuotraukas. Šis rinkinys pakviečia į žodžio ir vaizdo meditaciją, o jos ambivalentiškumas tik sustiprina įsiklausymo ir įsižiūrėjimo poveikį.

AISTĖ VILIMĖ

Mūsų istorija Kazio Bradūno rinkinyje „Pokalbiai su karalium“

Vaikaičiai žaidžia šimtmečių šukelėm…
Ar skaudų jų skambėjimą girdi?
Gal tik laike paklydome, karaliau?
Galbūt laike… Bet ne širdy.
LINA BUIVIDAVIČIŪTĖ

Įsivietinimo poezija

„Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai. Turėtų ir guosti, turi guosti, priglausti, o guosti gali, mano supratimu, tik atimdama paskutinę viltį, kitaip tariant, iliuzijas, fantomus, kurie daugina kančią.“

JURGITA ŽANA RAŠKEVIČIŪTĖ

Vasaros skaitymai: keletas pastabų istorinių romanų paraštėse

Pastarieji metai turėtų bent kurį laiką nebeleisti skųstis istorinių romanų stygiumi ir vis vaduotis Pietario „Algimantu“ kaip vienu iš negausių pavyzdžių. Man teko laimė perskaityti iš eilės tris 2016–2017 metais išleistus istorinius romanus: Undinės Radzevičiūtės „Kraują mėlyną“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum IV“ ir Sauliaus Šaltenio „Basą ir laimingą“. Šių knygų skaitymas iš eilės buvo įdomi patirtis, leidusi pajusti, kaip skirtingai…

-gk-

Ką skaitote, kolegos?..

Ketvirtoji „Giminių“ dalis: perskaičius norėjosi su kuo nors padiskutuoti, bet… nebuvo su kuo, nes mano rate beveik niekas neskaitė (!). Ką jūs tada skaitote, kolegos (be savęs)?