LiteratūraKnygos
Atvirai apie tiesos ir melo giminystę
Simpatijas atvirumui Barnesas bene aiškiausiai deklaravo romane „Gyvenimo lygmenys“, kuriame, laviruodamas tarp fikcijos ir išpažinties, ryžosi kalbėti apie žmonos netektį. [...] Romanas „Kalbant atvirai“ ‒ jokia išimtis.
Kūniškumas ir nuosprendis (poezijai) Dovilės Kuzminskaitės „Obsesijose“
Viena iš išryškėjusių rinkinio temų – santykis tarp poezijos ir poetų, atveriantis išties nenaują klausimą (kuris ne itin originaliai gvildenamas) apie poezijos kūrimo meną: ar poezija yra kalbos kalinė, ar ji (gal) pranoksta kalbą?
Ištrūkę demonai ir kiti malonumai
Taigi, ne tik vaikams, įdomu skaityti ir kai triskart ar gerokai daugiau nei 12 metų. Tiesa, iš pradžių tekstą ir rašymo manierą reikia prisipratinti.
Literatūriškai pasekti save – nesuramdytą
Austės Giedros debiutinė prozos knyga „Siera“ – tai klajonių knyga. Jei ir klejojama – tai į tašką. Iš taškų susideda centrai. Ir paraštės. Iniciacijų knyga. Emigracijos dienoraštis be konkrečių datų, praaugantis emigracijos dienoraščio žanrą. Jaunos protagonistės klajonės po išorės šalis ir vidaus miestus.
Paskanda
Kūrybinis Lovecrafto palikimas milžiniškas – keli šimtai kūrinių. Skaitytojui telieka spėlioti, kodėl būtent šie Lovecrafto kūriniai į lietuvišką rinktinę pakliuvo, o kiti nebuvo įtraukti. Apsakymų („Dagonas“, „Skalikas“, „Pikmeno modelis“, „Spalva iš kosmoso“) temos įvairesnės, pasakojama apie išnirusį iš vandenyno gelmių sausumos masyvą, kapų plėšimus, rūsyje įrengtą dailininko studiją ir kurmius primenantį repečkojimo garsą ar į ūkininko kiemą nukritusį meteoritą.…
„Google“, Irano poezija ir ledo ritulininko romanas
Negalėsime atnaujinti Homo sapiens arba pakeisti jo naujesne Homo deus versija. Kai kurias knygas verta skaityti vien dėl to, kad mes patys labiau suprastume ir išsiaiškintume, ką manome vienu ar kitu klausimu.
Emigrantų kryžiaus keliai ir kiti nutikimai
Nemėgstu vadinamosios emigrantų literatūros. Kaip didžiausius savo nuopelnus jie aprašinėja visa, ką jiems teko patirti: vargą, alkį, skurdą, išnaudojimą. Tai normali iniciacija į suaugusiųjų pasaulį, kuri turėtų būti įdomi tik jiems patiems: panašius vargus yra vargę visi, ir nieko čia ypatingo.
Ne kolektyvinei vaizduotei
Knygos pavadinimo paantraštėje – „Esė apie rašytojus ir žmones“ – glūdi esminis ironiškas gnybtelėjimas: rašytojai lyg ir ne visai žmonės – jie truputį kitokie, bet nebūtinai geresni. Nors čia apie tai nekalbama, akivaizdu, kad Giedrai tegali juokingai atrodyti mūsų tautoje iki šiol gajus [...] rašytojo asmenybę visais atžvilgiais, taip pat ir asmeninio gyvenimo.
Nesaugus pasaulis ir švaraus buvimo nuojauta
Autorius iškelia problemą ir yra linkęs pateikti, bet ne piršti savus atsakymus – saugumo galime tikėtis šeimoje, mene, kūryboje. Taigi skaitant knygą juntamas ir balansas, harmonija, nors akcentuojamas ne švarus buvimas, o jo stoka.
Žaidimas kaip laimės oazė
Eugeno Finko knyga „Laimės oazė“ yra skirta žaidimo problemai filosofiškai aptarti. Galima teigti, kad Finko filosofijoje žaidimas tapo viena svarbiausių temų. Finkas žaidimą nagrinėjo ir kaip pamatinį žmogaus būties fenomeną, ir kaip kosminį pasaulio simbolį. Jis pratęsė klasikinėje filosofijoje nuo seno gvildentą temą. Herakleito žaidžiančio vaiko įvaizdis buvo svarbus kosminės žaismės simbolis, taip pat Friedricho Schillerio svarstymai apie meno…
