LiteratūraKnygos

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Menas veikia iracionaliai

Paėmiau iš bibliotekos dukrai – galvojau, komiksą tikrai įvertins. Bet puoliau skaityti pati. Kaip skaitytoją, neturinčią gamtamokslinio išsilavinimo, mane nesunku būtų apmulkinti bet kokiomis teorijomis, tik užkliūva ateisto žvilgsnis. Vis dėlto grąžinau dukrai – manau, čia vaikams (iki keturiasdešimties).

NERINGA BUTNORIŪTĖ

Moterys šešėlyje

Svarbiausi dalykai E. Frank prozoje nematomi, juos galima tik sužadinti. Kaip dažnai nutinka lietuvių prozoje, būsena konkuruoja su išoriniais įvykiais. Knygoje „Mirę irgi šoka“ aprašomas veikėjų pasaulis veriasi per buitines detales, jusles ir skleidžiasi tol, kol tarsi psichoanalizės seanse prisikasama iki nuslopintų troškimų, instinktų – Carlo Gustavo Jungo nusakyto šešėlio srities.

IEVA RUDŽIANSKAITĖ

Poezija ir skliaustai: „receptas vis dar galioja“

Perskaičiusi naujojo Nerijaus Cibulsko eilėraščių rinkinio pavadinimą, kuris pasirodo kaip nuoroda į Edmundo Husserlio fenomenologiją, pirmiausia pagalvojau, ar jis nėra pernelyg pretenzingas.

VIDAS DUSEVIČIUS

Sunki kepurė

Sigitas Benetis turi ką ir moka pasakoti. Ir apie patį rašymo procesą. Aptiksime ne tik svarstymus apie vienos ar kitos istorijos išklausymo ar užrašymo istoriją, bet ir – pavadinimus, dailinimus, ištrynimus ir kitus teksto pokyčius. Tiesa, veikėjai irgi aktyviai dalyvauja šiame procese, lanko rašytoją ir netgi prašo ištaisyti detales ar charakterio bruožus.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Socialinių tinklų kaliniai

Dekonstruotas genijaus mitas (bet ne grubiai paneigtas), aukos pozicija, priklausomybės mechanizmas, įsikalbėtos bajorystės idėja, užsiminta apie mizoginiją; apskritai atlikta taktiška psichologinė analizė. Neįtikėtina, kad psichozes bendraamžiai kūrėjai vadino tiesiog „perėjimu į kitą sąmonės aukštą“. To prieš imdama į rankas šią knygą nesitikėjau.

DAINA OPOLSKAITĖ

Herojus siužeto pinklėse

Indrės Motiejūnaitės apsakymų rinkinys „Vieną gražią dieną“, manyčiau, yra įdomus „Pirmosios knygos“ serijos tęsinys. Žavi pirmosios prozos knygos atsiradimo aplinkybė yra ta, kad, kaip autorė teigia, apsakymai „rašyti vakarais, paslapčia, be aiškios priežasties ir tikslo“.

IEVA RUDŽIANSKAITĖ

Apie poezijos magiją ir veriamą kaukolėlių rožinį

Laukiau antrosios Gretos Ambrazaitės knygos. Sėkmingas jos debiutas „Trapūs daiktai“ (2018) įsiminė kaip estetiškas, ryškių detalių prisodrintas reginys, žadantis, kad autorė dar turės ką pasiūlyti skaitytojams ir ateityje. „Adela“ išpildo lūkesčius…

LAURA LAURUŠAITĖ

Odė kitoniškumui

„Mane vadina Kalendorium“ – tai istorija apie žmogų-kalendorių, kuris laiką matuoja vardadieniais ir iškrinta iš bet kokių primestų elgesio ir tvarkos schemų. Kaip liudija kalendoriaus metafora, vienas iš pagrindinių veikėjų (o gal ir pats pagrindinis) šitoje knygoje yra laikas, artėjimas prie ko nors arba nutolimas.

IEVA RUDŽIANSKAITĖ

Čiuožti banglente kasdienybės paviršiumi

Pasirodžius trečiajai Ernesto Noreikos knygai „Apollo“ (2019) buvo galima įsitikinti, kad poetas drąsiai renkasi nežemiškas teritorijas, po kurias vaikštinėja jo subjektas, nors poetinis skrydis į kosmosą atspindi ir kasdienybę bei sufleruoja, kad pats žmogus yra neišsemiama, besiplečianti visata.

AUSTĖJA EGLYNAITĖ

Tarsi draugystė su chuliganu – paprasta, bet pamokanti

Liutauras man yra sakęs, kad patirtys yra savos ir svetimos, pastarąsias prisijaukini ir ilgainiui jos tampa savos. Esė rinkinyje irgi, jeigu nutiktų taip, kad ne viską iki galo randi sau, – prisijaukinsi ir tai taps tavo.