LiteratūraKnygos
Apie riboženklius, paradoksus ir platumas
Ketvirtoji Aušros Kaziliūnaitės poezijos knyga „Esu aptrupėjusios sienos“ ypatinga tuo, kad greta eilėraščių regime bendrą knygos nuotaiką atspindinčias Laimos Stasiulionytės nuotraukas. Šis rinkinys pakviečia į žodžio ir vaizdo meditaciją, o jos ambivalentiškumas tik sustiprina įsiklausymo ir įsižiūrėjimo poveikį.
Mūsų istorija Kazio Bradūno rinkinyje „Pokalbiai su karalium“
Įsivietinimo poezija
„Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai. Turėtų ir guosti, turi guosti, priglausti, o guosti gali, mano supratimu, tik atimdama paskutinę viltį, kitaip tariant, iliuzijas, fantomus, kurie daugina kančią.“
Vasaros skaitymai: keletas pastabų istorinių romanų paraštėse
Pastarieji metai turėtų bent kurį laiką nebeleisti skųstis istorinių romanų stygiumi ir vis vaduotis Pietario „Algimantu“ kaip vienu iš negausių pavyzdžių. Man teko laimė perskaityti iš eilės tris 2016–2017 metais išleistus istorinius romanus: Undinės Radzevičiūtės „Kraują mėlyną“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum IV“ ir Sauliaus Šaltenio „Basą ir laimingą“. Šių knygų skaitymas iš eilės buvo įdomi patirtis, leidusi pajusti, kaip skirtingai…
Ką skaitote, kolegos?..
Ketvirtoji „Giminių“ dalis: perskaičius norėjosi su kuo nors padiskutuoti, bet… nebuvo su kuo, nes mano rate beveik niekas neskaitė (!). Ką jūs tada skaitote, kolegos (be savęs)?
Vis labiau atvaizdu tampantis šių laikų žmogus
Adolfo Bioy Casareso „Morelio išradimas“, išleistas 1940 m., priskiriamas fantastinei literatūrai. Tai jau 17 leidyklos „Charibdė“ moderniosios klasikos serijos knyga.
Elenos Ferrantės fenomenas ir moterų literatūra
Dalį Neapolio romanų ciklo originalumo lemia tai, kad jie yra monumentalūs šiuolaikiniai romanai, socialinę ir politinę XX amžiaus antrosios pusės istoriją atskleidžiantys per dviejų moterų – Elenos Greko ir Linos Čerulo – gyvenimo bei draugystės istoriją.
Į kelionę, kuri lengva tik pradžioje
2004 m. pagal „Motociklininko dienoraštį“ režisierius Walteris Sallesas pastatė to paties pavadinimo filmą – jis buvo apdovanotas „Oskaru“ ir dar daugeliu kitų apdovanojimų. Tiesa, verta atkreipti dėmesį, kad filme režisierius Che Guevarą gerokai idealizuoja, lyginant su paties revoliucionieriaus užrašais.
Paslaptys ir demonai
Kad ir ką sakė Levas Tolstojus, visos laimingos šeimos nėra vienodos arba netgi nėra iš tikrųjų laimingos. Su tuo vargu ar kas ginčytųsi, ir nemažai romanų yra atskleidę kaip tik tokius keblius santuokos aspektus, kai išoriškai viskas atrodo gražu, bet giliau slypi įtampa, sukelta povandeninių uolų ir (arba) praeities šmėklų.
Algio Mickūno „Kosminę sąmonę“ pasitinkant
Ši Algio Mickūno knyga, man rodos, apima ir apvainikuoja jo filosofiją. Žinoma, mąstymas negali čia sustoti, baigtis. Tiek autoriui, tiek skaitytojui lieka begalinių variacijų galimybė, galimybė artikuliuoti naujas rūpimas temines problemines sritis.
