LiteratūraKnygos
„Kvantinė“ Daujotytės lituanistika
Įžanga: esu prašomas paaiškinti, kas per „žvėris“ ta lituanistika, ar ji kaip nors susieta su humanistika / humanitarika etc., arba – kaip skirti „smulkiąją“ lituanistiką nuo klasikinės, „akademinės“ lituanistikos ir pan. (Apsimetu, kad prašymo neišgirdau; jeigu rimtai pradėčiau aiškinti, ką veiktų pasitinkamos naujosios knygos skaitytojai?)
Senienos ir naujienos (17)
Kokie gražūs meilės laiškai! Meilės, kuri neišsipildė, veikiausiai nebuvo įsisąmoninta ir reiškėsi kaip apsėdimas. Ir visuose kalbama apie kainą, bausmes, kurios turėtų ištikti už tai, kad sekasi, kad gautas kąsnelis laimės. Dar jaunystėje – daug kartų pakartotas imperatyvas negyventi, tarsi jau būtų aišku, kad taip ir padarys.
Didysis Ramusis
Skaičiau Giedrės Kazlauskaitės knygą lėktuve ir, atrodė, girdėjau didingus Marilės garsus. Šventosios žemiškas kūnas kilo į knygos pabaigą ir išsiliejo į eilėraštį be gyvenimą liečiančių prasmių. Tų, kurios lieka laukų bažnyčioje, vienatvės šviesoje, artimiausioj nežinomam Dievui.
Dviratininkė, arba Vieta, kuri galėtų būti teisinga
Giedrės Kazlauskaitės rašymas yra emanacinis – sklidus, sklindantis, pats iš savęs išsiliejantis, tad laisvi ir eilėraščiai, daugiausia laisvo eiliavimo. Sugriežtinti, rimuoti – ne iš knygos centro. Gal ir savotiška prieštara – poetinė pasaulėvoka asketiška, rašymas – plėtrus, teksto ribos sąlyginės. Eilėraščiai išsiplečia ir už eilėraščių. Eilėraščiai rašomi ir ne eilėraščiais.
Proza, skirta mėgautis lėtai
Moterų balsus ir gyvenimus matuojasi net vyrai prozininkai [...]. Man ši mada patinka, tikiu, pamažu artėjame prie suvokimo, kad moters patirtis yra tiek pat universali, kiek ir vyro, ir nebūtina gimti ar save identifikuoti kaip moterį, kad galėtum skaitydamas tapatintis su moterimis veikėjomis.
Motinos, dukros ir monstrės
„Pirmosios knygos“ konkursą laimėjusios Gražinos Kelmelytės romane „Motinos“ modeliuojamas intriguojantis scenarijus, ar pasaulis taptų geresnis, jei valdžią perimtų moterys. Kaip gyventume, jei vairą sukiotų ne karingieji tėvai, o gimdančios ir gyvybę puoselėjančios motinos?
Verlibro puodžius
Marius Burokas tarsi varijuoja Rolando Rastausko frazę „sakinio eilinis“, tik su dar mažiau iškilmingumo: „esu eilutės stalius ir verlibro puodžius, / popierinių baldų dailidė, išversto išvirkščio teksto siuvėjas. / vėjo amatininkas, dygsniuojantis baltą, begalinį ritinį“ („Šaltupė. Zarasai“, p. 43).
Kaip užkerėti skaitytoją
Kristinos Petrauskės „Slanimo raganos: Sapiegos byla“ – viena iš tokių literatūrinių debiutančių, išsyk tapusi favorite. Nuo pat pasirodymo pavasarį šis romanas ilgai buvo įsitvirtinęs perkamiausių knygų dešimtukų knygynų lentynose ir internetinėse svetainėse, o leidyklos internetiniame puslapyje vis dar užtikrintai laikosi kaip viena iš trijų perkamiausių knygų.
Senienos ir naujienos (16)
Postmodernizmas jau baigėsi. Giedros Radvilavičiūtės citata, kad rašoma tada, kai nebelieka nieko kito, dukart pakartota pasakotojo lūpomis. Ją įtvirtina pabaigos pasakojimas apie skendimus – kūryba yra išgyvenimo įrankis.
Senienos ir naujienos (15)
Šioje lakoniškoje knygoje tiksliai perteiktas menininkams būdingas atidėliojimas, ilgesys, neįvykusi meilė. Man, katalikei, tokios atrodo pačios tikriausios.
