LiteratūraPoezija
●
pieši smulkiažiedes gėles
man ant nugaros
net neįtardamas
kad jos auga
vidun
Jausmų buhalterija
kaskart kai sutinki žmogų iš praeities kadais mylėtą
pasigirsta viduje ūžesys bildesys
į darbą sulekia visas
jausmų buhalterijos kabinetas
pasikelia dokumentus suvedinėja į excelį
kiek apgailestavimo kiek kaltės kiek pykčio
kokia širdies skola ar perjauta
Pavasari, tai tu…
Pavasari, tai tu su saule
Užpylei žemę pažadais,
Tai tu, žaliai laukus išaudęs,
Žiedais ir širdimis žaidei,
Tai per tave mes patikėjom,
Kad amžinai gegužis bus!
Neliko… Tik lietus ir vėjas,
Ir ilgas kelias į kapus.
UŽTIKUS KRŪMELĮ RŪTŲ
nupinti vainikėlį
užsidėti ant galvelės
kad nurimčiau
atjaunėčiau
pakilčiau lig žvaigždžių
laukiant autobuso (Kaunas–Nida)
vėjas yra tiktai tavo plaukuos, atsipeikėsim mariose,
liksim kartu, net kai negandos ims ir paguos –
mylima mano, išauštanti mano, bulvaruose eisim
sykiu susikibę už rankų, miškuos – tavo mielas takelis
ves į bedugnę, kur samanos, kur vien lietaus išbraidyta…
Prekyvietė
Tai – neparduodama, todėl palik rytojui,
Girdėjau gandą: sielos kursas krenta!
Rytoj keliauki pasitart su nelabuoju –
Jis paklusniems mokėt ketina rentą.
darbo stalas
prigulsiu ant neobliuoto Dievo stalo.
prašysiu vėl pasakot istoriją mano ryto,
kaip Jį dulkių kvapas svaigino,
stebėsiu, kaip švelniai molį nuvalo;
slapta noriu girdėt tik Jo balsą – nurytą
gurkšnį tekančio vyno.
Tas dalykas
Tas dalykas mums parūpo
ėmus klibėt paskutiniams pieniniams dantims.
Tikėdamiesi plojimų ar iniciacijos į suaugusiuosius,
su kraujais išsilupome juos savo rankomis.
Šitaip repetavome gimdymą, įtaigią poeziją,
repavome apie civilizuotas kūno bjaurastis.
Gegutė
Gegutė kukuoja anaiptol
ne iš medžio, o iš krūtinės,
atsilapojančios sieniniu laikrodžiu –
durimis, užrakintomis iš vidaus.
Ji sako: tu mirsi.
sniego klausykla
esu baltas, esu baltas, esu labai baltas
brendu iki kelių
pusnies altoriumi
sukalbu dešimt aš tave myliu
aprengiu knygnešį
elementoriumi
