LiteratūraPoezija
6. Einsteino sapnai (II)
pragaras –
tai ne kiti
tik pats sau
sustingdytas laiko taške
negalintis pajudėti
išjudinti
tvarkingai sužymėtos
tiesės
noreply
nežinai, kur baigiesi pats ir prasideda kitas
tapk tuo, ką sapnuoji
saugumo patikroje oro uoste išmuša šaltas prakaitas
o ką, jei mano parazitas bus praleistas kaip tikrasis šeimininkas?
Inshallah, 108 eilėraščiai
Žvirblis lesioja
iš akiduobės pasaulį,
kuris nuvylė.
Pats žydėjimas
ir aš neturiu kuo skųstis
Baltoji giesmė
Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!“ Ir kas girdi, teatsiliepia: „Ateik!“ …
Išbūti
Neduokdie
pagalvot apie prasmę,
kad nėra jos –
o vis tiek reikia būti
auga medis
vaikai
savivertė
skausmas.
Kodėl negalėjai su ja gyventi?
Ji visur nešiojosi su savim jūrą.
Kur tik eina, prasipila, išsipila.
Jūra virtuvėj, vonioj, gatvėse, miške, lovoj, spintoj, drabužiuose.
Iš rašomos poetinės prozos ir eilėraščių knygos „(ne)žmogiškumas“
piko valandomis jūsų dažna aistra, gal netgi dažnesnė, nei patiems jums galėtų atrodyti, – prisimint pamėgint kažką tikro, ko galbūt iki šiol neprisiminėt, prieš praryjant kūnus viešajam transportui, jeigu tik nevairuojat, į kurį sulipę sulimpat į vienį – tuos kūnus…
Dūmas
Nesmagu pripažinti
Kad už visą pasaulio sveikatą
Gražesni industrinio kamino dūmai
Kovent Gardeno akmenys
Eisiu per Londono dykumą
Girdydamas praeivius
švelnumo likučiais
Kai viskas susiveja
pirmapradis žmogus yra
toks kaip tu:
goslus, vėjo pašiauštais plaukais,
nepraradęs instinktų, primenantis
laukinį šventąjį