LiteratūraPoezija

ROMAS SADAUSKAS

Iš „Paskutiniųjų“

…tai bus
bene paskutiniai
(astankiniai)
suvargusios širdelės
paplazdėjimai
nukaršusio poeto
jau begarsiai
(ir beveik bekvapiai)
pabezdėjimai
ZITA MAŽEIKAITĖ

Eilės

Švytruoji žibintuvėliu per niūrią lapkričio gūdumą,
gležnom rankom lupi velėną – takeliui prie Skroblaus,
kibirėliu neši kurmiarausių žemę savo darželiui –
snieguolėm, purienom, sumindžiotam katilėliui,
smiltyno šepetukam, katpėdėlei…
Niekam nerodai savo gėlyno, kol prigludus
prie alksnio samanotų šaknų peri liepsnelė.
MONIKA STAUGAITYTĖ

Eilės

Aš senas purvinas kaukas
Oloj neberandantis vietos
Vaikams pažiūrėti ištrauktas
Kai šitokie lietūs
Kai šitokie lietūs
GODA CHARACIEJIENĖ

Suneštinė

Mano apyrankę parvežė motina.
O mano bliuskutė – draugės.
O mano švarkui vienuolika metų.
O mano kelnės jau gerokai dėvėtos.
TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ

Eilės

Dviračių takas Laisvės alėjoj lyg dviragių simpoziumas.
Šiuolaikiniai titanoteriai
jau tokie įprasti šioj pėsčiųjų gatvėje,
kad susidomėjimą kelia tik tada,
kai juos apžergia kokie ryškesni kauniečiai.
SIMONA K. AKULASHVILI

Eilės

maniau
numirus belieka tik siela
arba
tuščia vieta
TADAS ŽVIRINSKIS

Neries (Vilniaus) sonetų pavainikis

Nerie, tu man brangi nuo ketverių,
Kuomet pravėriau tavo slaptą skląstį,
Tik šiandien aš drąsos tiek neturiu,
Kad pasimokyčiau kaip reikiant skęsti.
AKVILĖ SEDLEVIČIŪTĖ

Eilėraštis

Visi jie spės į valgyklą pirmi nusipirkti bandelių ir gauti kompoto,
visi spės išeiti pirmi iš aktų salės,
visi dar spės tapti didžiais rašytojais menininkais,
visus dar išgirsit.
MARIUS ABRAMAVIČIUS

Tibeto vėjai

Mano akys – tai maldų vėliavos, plazdančios mano sieloje, siūbuojančios prie maldų malūnų, kuriuos tu pasuki ranka ir nueini
Mano akys – tai maldų malūnai, kurie sukasi tavo rankose, sukasi tavo vėjuje, sukasi apie tavo pasaulio ašį matydami visų keturių pasaulio pusių horizontus
INDRĖ BRUČKUTĖ

Eilės

Dantų pasta su radiacija
Dantų pasta su cholera
Dantų pasta su citrina
Dantų pasta su kaliu
Magniu ir cinku