LiteratūraPoezija
Iš „Paskutiniųjų“
…tai bus
bene paskutiniai
(astankiniai)
suvargusios širdelės
paplazdėjimai
nukaršusio poeto
jau begarsiai
(ir beveik bekvapiai)
pabezdėjimai
Eilės
Švytruoji žibintuvėliu per niūrią lapkričio gūdumą,
gležnom rankom lupi velėną – takeliui prie Skroblaus,
kibirėliu neši kurmiarausių žemę savo darželiui –
snieguolėm, purienom, sumindžiotam katilėliui,
smiltyno šepetukam, katpėdėlei…
Niekam nerodai savo gėlyno, kol prigludus
prie alksnio samanotų šaknų peri liepsnelė.
Eilės
Aš senas purvinas kaukas
Oloj neberandantis vietos
Vaikams pažiūrėti ištrauktas
Kai šitokie lietūs
Kai šitokie lietūs
Suneštinė
Mano apyrankę parvežė motina.
O mano bliuskutė – draugės.
O mano švarkui vienuolika metų.
O mano kelnės jau gerokai dėvėtos.
O mano bliuskutė – draugės.
O mano švarkui vienuolika metų.
O mano kelnės jau gerokai dėvėtos.
Eilės
Dviračių takas Laisvės alėjoj lyg dviragių simpoziumas.
Šiuolaikiniai titanoteriai
jau tokie įprasti šioj pėsčiųjų gatvėje,
kad susidomėjimą kelia tik tada,
kai juos apžergia kokie ryškesni kauniečiai.
Eilės
maniau
numirus belieka tik siela
arba
tuščia vieta
Neries (Vilniaus) sonetų pavainikis
Nerie, tu man brangi nuo ketverių,
Kuomet pravėriau tavo slaptą skląstį,
Tik šiandien aš drąsos tiek neturiu,
Kad pasimokyčiau kaip reikiant skęsti.
Kuomet pravėriau tavo slaptą skląstį,
Tik šiandien aš drąsos tiek neturiu,
Kad pasimokyčiau kaip reikiant skęsti.
Eilėraštis
Visi jie spės į valgyklą pirmi nusipirkti bandelių ir gauti kompoto,
visi spės išeiti pirmi iš aktų salės,
visi dar spės tapti didžiais rašytojais menininkais,
visus dar išgirsit.
Tibeto vėjai
Mano akys – tai maldų vėliavos, plazdančios mano sieloje, siūbuojančios prie maldų malūnų, kuriuos tu pasuki ranka ir nueini
Mano akys – tai maldų malūnai, kurie sukasi tavo rankose, sukasi tavo vėjuje, sukasi apie tavo pasaulio ašį matydami visų keturių pasaulio pusių horizontus
Eilės
Dantų pasta su radiacija
Dantų pasta su cholera
Dantų pasta su citrina
Dantų pasta su kaliu
Magniu ir cinku
