LiteratūraPoezija
Eilės
mane apima baimė
ji įkalina kaip kokią supistą princesę babelio bokšte
užkariautos valdos nesibaigia čia
jos plečiasi
Eilės
Duok pauostysiu tavo knygą
pasakysiu kas esi
Eilės
Aš nei gulbė, nei mergelė.
Mano širdis iš kaštoninių plytų,
pabyrėjusi nelyg griuvėsiai laiptuotojo bokšto.
Tu nei vėjas, nei žodis.
Tavo kūnas – tuščiavidurė žemė,
pripildyta kaitringų akmenų.
Eilės
tėve mūsų neaprėpia motinų mūsų
joms tik sveika marija ir rožinis
tėvui ir sūnui visos kitos spalvos
ar vaivorykštė yra sandora
vyrų prieš vyrų meilę?
Eilės
hell rides.
mane persekioja vienas vyras.
gali būti, kad jį persekioja kitas vyras.
dar gali būti, kad tą vyrą persekioja kitas vyras.
jie visi stovi už mano durų ir bando mane nužudyti.
Eilės
kančiai perkeitus širdį ką tu neši
žydintį kryžių kuris kaip ašis
šio bepradžio pasaulio sklidino tos
dvasios gelmei nušvitusios Dievo gamtos
Eilės
Po sprogimų Londone,
kam nors stotyje surikus,
viskas nutyla,
girdisi tik balandžių plazdėjimas.
Eilės
Nei moters, nei vyro, tik eilėraštis – didžioji gyvenimo meilė,
Ne iš kūnų pasaulio, iš kalbos ir aš pats, netikras,
Ištartas, aidintis užkulisiuos, jau slopstantis.
šiaurės vasaros giesmės
kai buvau jaunas
skyriau plaukus per vidurį
dabinausi žygiais bei rubinais
ir panikos partitūras
dėliojau iš žvynų
Eilės
visai paprasti žodžiai. štai vėl praėjo diena.
ar tu nepavargai. atnešiu tau valgyt. čia
buvo voratinklių. sutvarkiau. nebėra. ar
tu nepavargai. buvo atėjęs kaimynas jis
atnešė savo virtų pupų. visai paprasti
žodžiai. juk tu nepavargai. buvo diena.
