LiteratūraPoezija
Maironiui
Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?
Ar galėjau – tais pačiais keliais?
Gena, gena pikto dievo rykštė, –
Atgalion ir atsigręžt neleis.
●
vėl užsikirto
ką tik pradėtas
eilėraštis
lyg pistoletas
kažkam
dovanojęs gyvenimą
●
kvailybių vienybės dėsnis veikiantis niekio valia
pasaulis iš dulkių sudėstytas spurda tamsos kevale
●
Taip tiršta kai nemoku kalbėti prabilus
Kai nemoku savim nutylėt
Px mūrinis Vilnius
Gali sudegti pernakt
Gelbėčiau tik skruzdėles
Ir jų amžiną alkį
●
Liminalumas neišėjo į jokią būklę
patvino upe iš kurios gėriau karavanui sustojus
sausai prėskomis suskilusiomis lūpomis
tarpinė būtis buvo sukurta parklupus prie kojų
maldomis geresniam pasauliui
●
išsipurčiau iš paklodės
dabar aš visiškai
laisvas ir
nepriklausomas
trupinys
Iš „Trieilių“
Žiūriu į save
Kaip į šulinį gilų
Praėjusio laiko…
Pasaulio byrėjimas
Kai iš krosnies ištraukiu meduolį,
O už lango ryto čiulbėjimas,
Man atrodo, kad visa čia amžina,
Tarsi vėjo bežodis kalbėjimas…
Šventadienis
išpažintis už uždarų durų
nedalomos sekmadienio sienos
krūtinės gelmėje žiedai pilnaviduriai
medynai ošiantys daugiakamieniai
ir daugiaprasmės debesynų slinktys
uola tylėjimo įskyla
mažiausią lieka blogį rinktis
įsisenėjusią įkvėpus tylą
Ir bjaurastis atėjo
Aiškiau sakant
kareivis ką tik nušovė
jauną blyškiaveidį priešą tobulu profiliu
dabar jis sutikęs kelyje meiliai sveikina
nepažįstamą seną moterį
ji nekenčia karo, tačiau švelniai
atsuka savo apskritą įdubusį veidą
iš bedantės burnos šviečia jos šypsena
