LiteratūraPoezija
Eilės
kur geriau būtų durys išeiti
yra tiktai langas pro angą
prasikala spindulio stiebas
nelieka nei kojų nei rankų
nei veido nei pilvo nelieka
tik melsvas paliegęs šešėlis
po lova sena susirango
Eilės
Aš esu mokytoja
ir mano tėtis – mokytojas
ir mano tėčio tėtis mokytojas
o tėčio tėčio tėtis – elektrikas
kuris išmokė sūnų šviesti.
Eilės
muselė bando pakilti nuo mano
eilėraščio lapo, nesiseka –
turbūt vieno laiptelio, vienos
pakopos, vieno spyrio į nugarą,
o gal tiesiog įkvėpimo trūksta
Eilės
Dar parašyk
Septynis žodžius,
Išdėliok juos į septynias eilutes
Taip,
Kad visi lyg nereikalingi
Paraštėje liktų.
Eilės
norėčiau įsidarbinti valytoja ir kambarine
ūminių psichozių skyriuje
šluoti nuo palangių
viešai besimasturbuojančias būtybes
Už Pasvalio, už Pasvalio…
Laimingi žmonės ėjo
Pro tylinčius namus,
Ir pūtė šiltas vėjas
Į mus, į mus, į mus.
Eilės
Kalba turėjo gauti
Nobelio taikos premiją
Kiek karingų
Nesusipratimų
Buvo išvengta
Primityviai stebuklingu būdu –
Susikalbėjus
Eilės
aš esu žuvis kuri plauko
šaltuose vandenyse
nusileidus
saulei
Eilės
važiavo į vokietiją mokytis dizaino,
o dabar turi pornoindustrinį vardą.
ji į mokyklą atsinešdavo kakavos.
juokdamasi atlošdavo galvą.
augino žiurkėną.
Eilės
daugiau nepriimsiu smulkmės,
nes išmesti jų neįmanoma –
visų tų ranka prirašytų lapelių,
pasėtų lentynose, augančių stalčiuose,
užversti sąsiuviniai kaip slaptieji
archyvai, niekieno neprižiūrimi,
tavo neapdairumas įkvepia mane
