LiteratūraPoezija
savaitė be manęs savaitėje (arba odė jazminams)
kalėdos jos šventė nešvenčiama ir
nuopuolis gyvename poliuose kur
balandžiai glamžo nekenčia jazminų
sniego trupinių tai tik paviršius grožio
sėmenų išrankystė be rankų mąsto
sutepta kanapa ir toršero bedugnė dar
Eilės
lapas plaukuos
ak, rudenie,
mergini
Eilės
norėčiau griebtis žodžių
bet nesigriebsiu nieko
ir stovėsiu nustėręs
juodoj šokių aikštelėj
tarp paauglystės ir trisdešimt
ir šiandienos nebelieka
ir nachui
Dimensijos, Fridai
„mano žemė kraujuoja –
aš įaugu į ją –
mėtosi tirpstančios –
cukrinės kaukolės.“
Eilės
Buvo laikas, kai reikėdavo
duonos ir žaidimų.
Dabar užtenka
duonos ir įžeidimų.
Eilės
Mažas toks
esu žvirblelis
akmenų kely
klūpantis ant kelių
man parodyk šviesą
nors akimirką iš tolo
nusilenksiu žemei
ir – namolio
Eilės
tai tiek ir liko
Viešpatie atleisk
į viršų kopiančiam
šiais akmeniniais laiptais
pramintas takas
elgetų minia
žiaurus ir kietas
supresuotas laikas
Eilės
Išeina ji tyliai, pastovi tarpdury,
paberia kačiukams maisto, prie šulinio pasuka,
su juoduma pasikalba.
Paskandina kibirą, jame mėnulį, puošnią Venerą
ir šlapias debesų drapanas.
Eilės
Išsirinkęs vieną
lašą iš daugelio
kabančių ant grotelių, prašau:
laikykis, brolau,
na, susiimk.
Tačiau neištveria – krinta.
O, kaip gerai aš jį suprantu…
Eilės
sutikau šunį
jis buvo balto kailio, ypatingai švarus šuo
iš jo manierų jautėsi, kad šeimininkai nepagailėjo pinigų dresūrai
aš ėjau ir jis man atidarė duris ir kažkaip keistai sujudino ausis
jis atidarė tas duris ir man galvoj nesusijungė, kaip tai gali būti tiesa
