LiteratūraPoezija

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

6. Einsteino sapnai (II)

pragaras –
tai ne kiti

tik pats sau
sustingdytas laiko taške

negalintis pajudėti
išjudinti
tvarkingai sužymėtos
tiesės

ROSANA LUKAUSKAITĖ

noreply

nežinai, kur baigiesi pats ir prasideda kitas
tapk tuo, ką sapnuoji
saugumo patikroje oro uoste išmuša šaltas prakaitas
o ką, jei mano parazitas bus praleistas kaip tikrasis šeimininkas?

ALEKSANDRAS BUROKAS

Inshallah, 108 eilėraščiai

Žvirblis lesioja
iš akiduobės pasaulį,
kuris nuvylė.
Pats žydėjimas
ir aš neturiu kuo skųstis

INDRĖ VALANTINAITĖ

Baltoji giesmė

Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!“ Ir kas girdi, teatsiliepia: „Ateik!“                                                                                                  …

JURGITA JASPONYTĖ

Išbūti

Neduokdie
pagalvot apie prasmę,
kad nėra jos –
o vis tiek reikia būti
auga medis
vaikai
savivertė
skausmas.

JOANA MIKALAUSKAITĖ

Kodėl negalėjai su ja gyventi?

Ji visur nešiojosi su savim jūrą.
Kur tik eina, prasipila, išsipila.
Jūra virtuvėj, vonioj, gatvėse, miške, lovoj, spintoj, drabužiuose.

TOMAS PETRULIS

Iš rašomos poetinės prozos ir eilėraščių knygos „(ne)žmogiškumas“

piko valandomis jūsų dažna aistra, gal netgi dažnesnė, nei patiems jums galėtų atrodyti, – prisimint pamėgint kažką tikro, ko galbūt iki šiol neprisiminėt, prieš praryjant kūnus viešajam transportui, jeigu tik nevairuojat, į kurį sulipę sulimpat į vienį – tuos kūnus…

MARTYNAS BENYS

Dūmas

Nesmagu pripažinti
Kad už visą pasaulio sveikatą
Gražesni industrinio kamino dūmai

LIUDAS GIRAITIS

Kovent Gardeno akmenys

Eisiu per Londono dykumą
Girdydamas praeivius
švelnumo likučiais

ALMA RIEBŽDAITĖ

Kai viskas susiveja

pirmapradis žmogus yra
toks kaip tu:
goslus, vėjo pašiauštais plaukais,
nepraradęs instinktų, primenantis
laukinį šventąjį