sodininkas

 

sodininkas

 

žemė užmigus prie kojų

paaukota kantri išsiilgusi aiktelt

 

vanduo per švelnus kad kariautų

miškodūsis sklidinas moters bežadės

bevėjės maniškės.

 

Neprimink kas graudu svarbiausia

mums sodas! Čiupk glėbin ir bėgte į pilį

nunešk tėvui. Pirmiausia lai apžiūri

paskęsta obelų žieduos

iš grožio numiršta

 

 

sausmedis

 

niekados neatleisim

kad užkopei vienas ant kalno

pradėjai šaukti mums papėdėj

nakvot susiruošusiems atseit

matąs tolimuos horizontuose

ateinančius mūsų išskersti. Bet

mūsų nedomino kas bus po metų

kitų net po šimto pasek ramaus ką

prieš miegą. Taigi atsisakėm tikėt

netgi įsiutom ropštėmės aukštyn

nagais dantimis tempėm tave už kojų

ridenom nuo kalno murkdėm papėdėj

į balą maurodami iš laimės ir daužėme

daužėme daužėme kad niekados daugiau

nesakytum ką matąs ten ant kalno puikybėj.

Po to prikalėm prie sausmedžio užmiršom

tačiau po metų kitų kai tie atėjo mus skersti

prisiminėm nulėkėm vėlek prie sausmedžio

radom apėjusį žieve o rankos kreivos

kaip šakos ėmėm maldaut – prisikelk

nejau nematai kaip mus skerdžia

nusišypsojęs nužengei suteikei mums

malonę išskerst juos anksčiau negu jie

padarys mums tą patį. Atšventę pergalę

vėl prikalėm atgal prie sausmedžio kad

būtum nuo šiol po ranka jei vėl kas nors

neduoksausmedi mums čia nutiktų

 

 

penktadienio vynas

 

užkasiau vyną

netoli žalčio galvos

pusmetris gal daugiau

ir metras į žemę. Kai baigsis šis

karas išsikasim giedriau susėsim

ant pelkkraščio gurkšnosim lėtai

ilgai burnoj pateliūskuodami kad

skonis ilgiau mus atmintų: kur

buvę nebuvę netoli žalčio galvos

įsidėmėk: metras į žemę jei netyčia

užmirščiau bent tu prisimink

ne dabar po to kai bus

gerai net nemirusiems

 

 

išsitremtiniai

 

kai ėjom iš namų gediminaiti

ir kas mums įteigė iš rūmų besi-

grūdantiems jog mus išvaro nors

niekas to nedarė mes patys pasirinkom

nuo tol ir braižomės apie duris nuo tolei

daužome pilies vartus kraujuotais krump-

liais. Piliavietė tuščia mes rėkiame įleiskite

ten mūsų didvyrių kapai ir mūsų išdavikų

betgi nebeįleidžia nei didvyriai nei išdavikai.

Baisi benamio širdgėla gediminaiti gal tu žinai

kur mūsų raktas turėtum prisimint iš tų laikų kai

sriaubdavom kartu iš vieno katilo medžioklėj

šernienos tauro sultinį miegodavom po mūšio

palapinėj prigludę viens prie kito kad tik

šilčiau. Gal pats ir nukišai kur paslėpei

iš keršto kai tamstą dar tik tarėmės 

galabyt

 

 

metas

 

stebuklų metas kankinių

prisikėlimų pavasario margučių

gervingo klyksmo nuovargio

ir nuokalnių ir nuopuolių 

tylos patamsių o kur dar

nevilties koronės pykčio

ir karantinų metas be pabaigos

blogų valdžių ribojimų reikia

susiimti metas o kur dar karo

pokario metas dar truputį

ir bus gerai metas nepasiduoti

nesidrabstyti apsikabinti neturėti

jėgų gailėtis žodžiuotis juodžiausia

tamsa būna prieš metą nusisukusį

žinantį jog tai irgi pasibaigs netgi

metas būti savim būti niekuo sumažėt

metas metui be metų stebuklų matyt seniai

nesimatėm metas subėgti kavos