Literatūra
Nervas klajoklis
Kad ir jos abi su Rosa: vargetos, humanitarės, valdininkų supratimu, tik žaidžiančios su savo knygutėmis ir popierėliais. Rimtų problemų, normaliųjų akimis, jos neturėjo. Rosa dar ir menininkė. Tikriausiai kaip tik tai ir traukė. Pirmiausia, joms buvo įdomu kalbėtis. Rosa prabildavo „ne šio pasaulio“ temomis, ypač kai pasakodavo, ką nutarusi tapyti ir kuo atlikimas skiriasi nuo sumanymo. Heda nelabai su kuo būdavo apie tai kalbėjusis, ir atrodė, kad pagaliau dalyvauja gyvenime, kuris nėra bergždžias, tuščiai barškantis ir apie nieką plepus.
Apie draugystę ir užaugusį mišką
Po rugpjūtį Kaune vykusio „Šiaurės Atėnų“ naujų rubrikų pristatymo su palaikyti į renginį atėjusiais bičiuliais nuėjome pasėdėti vienoje iš kavinių. Trumpam palikau juos prie stalo ir grįžusi iš toli pamačiau grupelę žmonių, sukišusių galvas ir diskutuojančių, siejamų bendrų temų ir idėjų. Bendruomenės bičiulystę išskirčiau kaip draugystės rūšį, kurioje slypi…
Gavendos, arba Kaip pasakoti tai, kuo niekas netiki, bet visi klauso
Formaliai [Gvido Latako] „Gavendos“ – eilėraščių rinkinys, tačiau daugelis jo tekstų vos laikosi eilėraščio rėmuose: tai pasakojimai, artimesni miniatiūrai ar novelei, sudėti į nesustabdomo, be skyrybos ženklų riedančio sakinio tėkmę.
●
Yra tos knygutės
Kuriose daug taškų
Jei teisingai sujungsi gausi paveikslėlį
Kaip aklasis brailiu išskaitysi pasaulį
Bet nebūtinai teisingai
Prisiuvau suknelei sagas
Nusprendžiau – liūdesio nevalia vaikyti.
Geriau išsaugoti, kad atsiminčiau liūdėjusi,
neverkčiau dažnai dėl to paties. Todėl
mezgu ilgą Vaivos Liūdesio Suknelę.
Nedaug liko, tik trūksta sagučių.
Velykų sveikinimas
kažkurios Velykos. sėdžiu ant lovos, mama koridoriuje plauna grindis.
atsiveria durys –
paskambino iš ligoninės, mirė senelis –
durys užsiveria.
norėtųsi pridurti, jog po ilgos kovos su liga, bet mačiau tik paliaubas.
Iš latvių poezijos [Vācietis, Neibarts, Kronbergs, L. Briedis, Žebers, Šlāpins, R. Briedis]
Dedu krūvon
Lengvus lapus
Sunki knyga
Išėjo
Arčiau Grūšlaukės ąžuolo
Su skulptoriumi Antanu Mončiu susipažinau 1989 metais, kai teko režisuoti lietuvių poezijos vakarą Šv. Sulpicijaus aikštėje, vykusį tarptautinio festivalio „Marché de la Poésie“ metu. Kol repetavome su aktoriais Caroline Paliulis ir Jeanu-Christophe’u Mončiu, Antanas laikėsi nuošalyje, tyliai stebėjo visą procesą. Jis būdavo drauge ir Ugnės Karvelis bute.
Sugrįžus į Visbį
Rezidencija stūkso ant uolos suformuoto skardžio, kiek atokiau nuo pagrindinių pasilinksminimų vietų. Bet vėjas kas vakarą atneša muziką iš barų, nežinia kur vykstančių koncertų, atrodo, kad kasdien čia vyksta miesto šventė. Christine pasakoja apie greit prasidėsiančią Stokholmo savaitę, kurios metu į Visbį šokti paplūdimio klubuose ir laistyti šampano suvažiuoja sostinės auksinis jaunimas.
Dantys
Dauguma rašytojų lengvai galėtų nerašyti. Dangus nesugriūtų. Skaitydamas vietinę literatūrą neatsikratau jausmo, kad skaitau kai ką, kas neišbraukta. Aš, pavyzdžiui, galiu nerašyti ir nerašau. Toks nuo šiol galėtų būti mano moto. „Aš galiu nerašyti ir nerašau.“ Geri rašytojai parašo labai mažai, blogi – labai daug. Aš galėčiau būti iškilus rašytojas ir nieko nerašyti.
