Rudens spalvos
Šiandien paskutinė rugsėjo, taigi, trisdešimtoji, diena. Kitados, veikiamas panašios nuotaikos, nutapiau impresionistinį paveikslą su rūkų gaubiamais miškais, pro miglas prasišviečiančia saule, pirmame plane voratinklyje kabančiu voru. Savo įpročiu ant paveikslo užrašiau pavadinimą – „Rugsėjo trisdešimt pirmoji“. Tik vėliau, peizažui jau kabant kažkurioje parodoje, susigriebiau, kad šis mėnuo trunka trisdešimt dienų, bet dėl akivaizdžios melagystės į mane nesikreipė nei tuometiniai žiūrovai, nei vėliau įsigyto paveikslo nežinomas savininkas. Viskas patvirtino mano šlykščius įtarimus, kad aplinkiniams visiškai neįdomu, ką tu rašai ar paišai.
Su šia žmonių savybe esu pažįstamas daugybę metų – kai darbavausi įmonėje konvejeriniu būdu rašydamas socialistinius įsipareigojimus – cechams, brigadoms, draugovininkų ir komjaunuolių sambūriams. Pralinksmėdavau tada, kai žinomo chirurgo žmona prašydavo parašyti vyro kabinetui privalomus socialistinius įsipareigojimus. Ką darysi – su daktarais nesipyksi. Bet smegenėlėse nuolat kirbėdavo negražios mintys įterpti savo trigrašį. Pavyzdžiui, įsipareigoju neimti kyšių, negerti medicininio spirito, negraibyti sesutėms užpakalių ir – neduok Dieve – nepalikti operuojamųjų pilvuose skalpelių, pincetų ar prestižinių cigarečių „Kosmos“ nuorūkų. Deja, nėra taisyklių be išimčių: kartais atbėgdavo koks keistuolis, nepatenkintas tuo, kad įterpiau mintį, jog jų brigada ateinančiais metais žada užtvenkti Nemuną ir sujungti mūsų kraštą su Juodąja jūra: „Ką tu rašai? Nespėsime kitais metais. Nebent kito penkmečio pradžioje!“
Ir visiškai šlykščiai nuteikdavo, kai su Alvydu gulėdami ant pilvų braižydavome „superslaptas“ schemas apie galimas NATO agresorių branduolinio užpuolimo link Simno ar Mergalaukio kryptis. Už nugaros išgirdęs melancholišką komisaro pavaduotojo niūniavimą: „Kochana, milaja kochana“, – suprasdavau, kad padariau eilinę nesąmonę, pulkininką pavadinęs kapitonu ar atvirkščiai. Šis papulkininkis, išėjęs į atsargą, įsidarbino vyno gamykloje, o aš to nežinojau ir instinktyviai vengdavau sutikti gatvėje. Sužinojau radęs prie dirbtuvės durų paketėlį su litriniu buteliu spirito ir dedikacija man, koks aš padorus žmogus. Vėliau su Alvydu bebaigdami paketėlio turinį prisiminėme gerąsias „podpolkovniko“ savybes ir apgailestavome, kodėl jis neatnešė dviejų litrų. Bet praeitis lieka praeitimi ir jos nesugrąžinsi.
Todėl grįžtu prie atsiminimų apie rudenį. Dirbdamas valdiškose tarnybose mėgdavau atostogas rudens pirmoje pusėje. Nereikėdavo galvoti apie gintarinio pajūrio malonumus, nuo kurių po kelių dienų mane apimdavo begalinis nuobodulys. Rudeninės atostogos turėjo daug privalumų: nereikėdavo sėdėti saulės prišildytame kabinete, vaikant nuo tušu ir guašu dekoruotų raštų tingias rudenines muses, galiausiai klausytis Ilfo ir Petrovo plunksnos vertų Naujųjų Vasiukų projektų. O ir namie būdavo ramu ir gera: žmona mokykloje spręsdavo sudėtingas pedagogines problemas. Galėdavau nevaržomas, turėdamas slaptą viltį, užeiti kokį žioplą baravyką, slampinėti braškančiais nuo sausros pamerkio šilais. Kai nusibosdavo tauri vienatvė, vaikų nevesdavau į darželį, pasilikdavau prie savęs. Klaidžiodavome apylinkių parkais ir paupiais, o užėjus ūpui sėsdavome į pirmą pasitaikiusį Vilniaus ar Kauno autobusą ir maudavome į ten.
Mano pilypukams ar cypams (negražu prisipažinti, taip vadinau savo ikimokyklinio amžiaus vaikus), o ir man ypač patikdavo lankytis zoologijos sode. Vėlyvą rytmetį mes būdavome bene vieninteliai lankytojai. Įsitaisęs ant suolelio piešdavau mane sudominusį objektą, vaikai rūpindavosi savo globaliais reikalais. Iki dabar jaučiu nukritusių lapų kvapą, girdžiu krentančių šiurenimą. Sąlyginę tylą sudrumsdavo asilo bliovimas ar hieninių šunų pašėlusios sprinto varžybos dėl šėrikės jiems mėtomų mėsgalių. Visados nueidavome prie narvo, kuriame gyveno sūnaus bendravardis – didelis pilkas vilkas. Jau vakarop sliūkindavome link autobusų stoties ir sukdavau galvą – ką darysime, jeigu autobuso nebus? Tokių artimų žmonių, kurių galėčiau prašytis nakvynės, šiame mieste neturėjau, bet viskas pasibaigdavo gerai. Žinoma, jeigu nekreipsi dėmesio į tai, kad mylima dukrytė užsimiršusi atsisėsdavo ant cukraus vatos – ar kaip ji ten vadinasi, – joje įspausdama atitinkamą trafaretą, sūnelis jau miesto autobuse nugrimzdavo į gilų transą. Paskutiniame kelio etape savo keliautojus tekdavo tempti laiptais jau po pažastimis. Ten jau mus sutikdavo sunerimusi motina. Ką darysi – tuo metu mobiliųjų telefonų nebuvo. Ir čia reikėtų sudejuoti vieno prancūzų poeto žodžiais: „O kaip toli palaiminti laikai tie…“
Autoriaus piešinys
Vėliau, daug vėliau viskas labai pasikeitė ir nepasakysi, kad į gera, bet tai juk normalu. Daug kas pasikeitė, išliko tik metų laikų cikliškumas su auksu nuspalvintais medžių lapais, prieš saulę švytinčiais vorų numegztais tinklais. Vaikai, kitados vadinti cypais, patys gano beprasmiškai rėkiančius, chaotiškai bėgiojančius, besivoliojančius savo vaikus. Geriant kavą tą knibždėlyną labai patogu stebėti pro daugiabučio trečio aukšto langą. Garsų negirdėti, bet iš gestų, mimikos gali nuspėti, kaip juos tildo mamytės, kaip jų nederamu elgesiu baisisi žilagalvės, kartais dažytomis ševeliūromis močiutės („Į ką bus panaši striukė? Dar kojytę susižeisi!“). Kieme lakstančių paspirtukininkų ir dviratukininkų saugosi kur kas santūresni automobilius statantys vairuotojai.
Pro tą patį langą matau kitados buvusio vandentiekio ar šiluminio mazgo stogą. Tas raudonų plytų statinys su žiojinčiomis prie pamatų skylėmis, su ne visai padoriais tuometinių paauglių užrašais ant sienų buvo kiemo kačių rinkimosi centras. Gracingai, net elegantiškai jos bidzendavo prie tų skylių, kur spręsdavo mums nesuprantamus katiškus reikalus. Po vienos naktinės vėtros kiemo gyventojai pamatė išgriuvusią raudonplytę sieną. Tuomet sužinojome apie naują pastato šeimininką, jo pastangomis sienos buvo naujai sumūrytos, padengtos kažkokia šiuolaikine danga, stogas bitumuotas. Pastate planuota įrengti kažkokios paskirties dirbtuves. Dabar, ant stogo matydamas išaugusius mano ūgio berželius, galvoju, kad iš jų po kelerių metų pavasariais bus galima leisti sulą. Rytais tarp jų skraido kuosos, kačių kieme nėra, ir iš visko sprendžiant naujojo šeimininko taip pat nėra. Tai dar kartą patvirtina mano išvadą, kad pasaulis galbūt nedaug, bet vis dėlto keičiasi.
