Menai

VIDAS POŠKUS

Pamestos skulptūros

Paradoksalu, tačiau plastikos ir kontekstualumo požiūriu tiek Žaliojo tilto, tiek P. Cvirkos skulptūros buvo sukurtos meistriškai. Ko gi norėti, juk kūrė jas ne kokie dvejetukininkai, o savo srities profesionalai, kai kurie laikytini netgi šiokiais tokiais lietuvių skulptūros klasikais.
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Kauno bienalė

Vaikų literatūros muziejuje įspūdį paliko autentiška ekspozicija – muziejininkės viską daro savo rankomis, panašiai kaip lėlių teatre. Iš tikrųjų jos pačios gamina ir lėles, pavyzdžiui, Juliaus Kaupo pasakų veikėjus. O ko vertas kosminis laivas iš Vytautės Žilinskaitės „Kelionės į Tandadriką“! Arba Mariaus Jonučio mirioramos, rankinis sukamas „kinas“.

JŪLIANS TROFIMOVS

Nebaigtas monologas

Latvijos dailės teatro įkūrėjas, meno vadovas, aktorius, režisierius – taip galėčiau pristatyti Eduardą Smilgį (1886–1966). Galbūt dabar nematote, bet pajusite jo dvasią Rygoje. Teatre jį vadino visaip – Didžiuoju, Senuoju, Meistru. Žmonės sakė, kad jis ypatingas savo begalinėmis žiniomis ir fantazija.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

„Gaida“, „Vaikų knygų sala“, „Scanorama“, „Vilniaus lapai“

  Jau beveik pamiršau, ką reiškia vaikščioti į koncertų sales, bet po pandemijos jos itin traukia – lyg derėtų prieš mirtį būtinai apsilankyti visur, kas nėra naudinga; kur dėl rutinos ir kitų prioritetų atpratai eiti. Pamenu, kone prieš 20 metų „Gaidoje“ mačiau dar mažus kompozitoriaus Šarūno Nako vaikus. Įdomu, kad koncerto metu jie sėdėjo priekinėse eilėse ir skaičiavo tėčio kūrinio…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Ir Jis išėjo

  Su įžymiu teatro ir kino režisieriumi, kino scenaristu, marionečių teatro įkūrėju, dailininku, skulptoriumi Rezo Gabriadze Sakartvelas atsisveikino jau prieš gerą pusmetį – birželį. Tą mėnesį, per patį gamtos klestėjimą, Jis gimė, taip pat ir mirė, beje, Puškino gimimo dieną, apėjęs Jam skirtą gyvenimo ratą. Kupinas gyvybinių jėgų, kūrybingas, dosnus, Rezo buvo sutvertas gyventi, džiaugtis gyvenimu ir dalintis jo džiaugsmais.…

KOTRYNA PAŠKEVIČIŪTĖ

Istorinis „Šuolis“ lietuvių kino kontekste

Tikriausiai sunku būtų rasti žmogų, kuris nėra nieko girdėjęs apie neseniai pasirodžiusį filmą „Šuolis“. Pirmiausia jis sulaukė tarptautinio pripažinimo įvairiuose kino festivaliuose: Varšuvoje pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu, puikiai sutiktas ir „Festa del Cinema di Roma“, o Kanuose į „Šuolį“ taip pat atkreipė dėmesį daugelis kino platintojų iš viso pasaulio.

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Iš bloknoto (26)

Vykdama į Šarūno Šimulyno parodą „Titanike“ jaudinausi, lyg eidama į pasimatymą su vienu iš jaunystės personažų. Šarūną pažinau Petrauskų namuose, gan dažnai lankydamasi pas ponią Eleną Žalinkevičaitę-Petrauskienę ir jos dukrą Aušrą, anuomet Šarūno žmoną ir dviejų jo vaikų, nenuoramų berniukų, motiną.

ELENA ANTANAVIČIŪTĖ

Nutapyk, gerai atrodo

Kad modelis būtų visada šalia, tapau save. Iš dalies dėl karantino, bet yra ir gilesnių priežasčių – ir savityros bandymai, ir savotiška istorinė tradicija, kai moterys vaizduoja tai, kas joms prieinama. Kad nutapyčiau save, turiu tarsi susidvejinti ir žiūrėti į save iš šalies, nebent tapyčiau kūno dalis, kurias pati matau be veidrodžio ar nuotraukos.

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Iš bloknoto (25)

Mano meilė Mindaugo Navako kūrybai prasidėjo 1977 metais, iš pirmo žvilgsnio, kai po Smiltynės simpoziumo Klaipėdoje, buvusiose miesto kapinėse (o pokaryje jos buvo įnirtingai griaunamos, kaip ir viskas, kas galėjo priminti vokiečius ir jų kultūrą), buvo nutarta įkurti Skulptūrų parką.

JELENA ŠALAJ

Haptinis vizualumas ir privati erdvė

Gimus vaikams ėmiau juos fotografuoti – kad neišprotėčiau. Tai buvo tarsi būdas sukurti distanciją nuo labai intensyvaus, beveik nepertraukiamo santykio. Kažkuriuo laikotarpiu pardaviau visus skaitmeninius fotoaparatus ir sąmoningai likau vien su juostiniu. Dariau tai intuityviai, bet man buvo absoliučiai aišku, kad čia man reikalinga būtent juosta.