Menai
Iš bloknoto (69)
Birželio mėnesį, per patį gamtos kūrinijos vešėjimą, Vilniaus Jeruzalėje, Vildžiūnų galerijoje, buvo atvertos durys į senokai ir gerokai per anksti mus palikusio skulptoriaus Teodoro Kazimiero Valaičio skulptūrų ir tapybos parodą. Susirinko daugybė žmonių, daugelis jų Kazį pažinoję, su juo draugavę. Jau keli dešimtmečiai Kazimiero nebėra, o parodoje susidaro įspūdis, kad nematytų darbų padaugėjo…
Apie institucijų formuojamus įvaizdžius, arba Žvilgsnis į brolių Gataveckų kūrybą
„Kodas: aš esu“ – toks menininkų šiuo metu galerijoje „Meno niša“ eksponuojamos parodos pavadinimas.
Fotografijos pomirtinis gyvenimas: geismas, laikiškumas ir Kitas
Psichoanalizė į fotografiją žvelgia kiek kitu kampu. Jai rūpi ne tiek kas yra fotografija, kiek kokį geismą išreiškia žmogus, jaučiantis poreikį fotografuoti. Gerokai anksčiau, nei fotografija tapo kasdienybės dalimi, fotografai nuolat buvo vaizduojami kaip psichologiškai įtartinos figūros…
Posthumanistiniai bestiarijai draugystei ir militarizacijos gausmai
Šiame tekste trumpai žvilgterėsiu į kelias pastarąsias Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) parodas, kurios žymi tam tikras šios institucijos kuratorinio mąstymo ir interesų slinktis.
Grifados? Trifidai, trogloditai ir trilobitai!
Jeigu paklaustumėte: „O kas tai per veiksmas ir kodėl tokie keisti personažų vardai?“, atsakyčiau, kad tokį įmantrų scenos personalijų apibrėžimą nulėmė aprašomo dalyko – šiuolaikinio piešinio parodos „Grifados“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje – pavadinimas ir pats pobūdis.
Apie lietuviško ir ukrainietiško sekso lauko tyrimus
Taip „tremolo“ ir „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ tampa terapiniai. Esam girdėję, o gal ir patyrę tiek smurto, tiek meilės istorijų, jau turim posovietinių valstybių diagnozę, tačiau šių kūrinių neblėstantis populiarumas parodo, kad, matyt, reikia dar kartą išsikalbėti. Kažkas vis dirgina.
„Žmogus dirbo be atvangos“: Algimanto Žižiūno portretai
Fotomenininko žmona P. R. Liubertaitė-Žižiūnienė pernai parašė A. Žižiūno biografiją „Lemtis būti fotografu. Algimantas Žižiūnas: gyvenimas ir kūryba“.
Iš bloknoto (68)
Kaip asmenybė ji [Rūta Staliliūnaitė] buvo vientisa – laikėsi savo moralės principų, kurie daugmaž sutapo su Dešimt Dievo įsakymų; labai pareiginga, mandagi, dėmesinga, jautri. Jos kultas (Kaune ir visoj Lietuvoj) – suprantamas: primadona klestinčiame teatre! Publikos adoracija, spauda ir besaikės kritikų pagyros ją truputį pagadino.
Istorija, išsukta betono maišyklėje
Į klausimą, kaip mąstyti ir kurti antropologiškai grįstą meną, atsakyčiau paprastai: tereikia aplankyti Dano Aleksos parodą „Pėda, kakta, gomurys ir raktas“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Ir čia teks pasikliauti istorinėmis žiniomis, asmenine atmintimi, vaizduote ir neskubėti su atsakymu, kad tai tik „pasakojimas“ apie Arsenalo restauravimo eigą ir statybas.
