Menai
„Scanorama“
Rudenį supranti, koks magiškas yra kinas ir kaip jis įsiurbia, – eini, pamiršus viską, nors tarsi ir nereikia, galėtum apsieiti be to. Apima sezoninė vaizdų informacijos narkomanija, niekuo nepateisinamas kino troškulys. „Scanorama“ man asocijuojasi pirmiausia su jaukiu Gražinos Arlickaitės balsu, kai ji kalbina kokį režisierių vokiškai. Su tamsiais vakariniais ir naktiniais seansais, jūriniu Baltoskandijos dvelksmu. Kinas yra idėjos. Šiemet…
Prisiminimai apie Adomo Galdiko kūrybą ir asmenybę
125-ųjų Adomo Galdiko gimimo metinių proga šiais metais buvo surengta ne viena dailininko darbų retrospektyvinė paroda. [...] Šia proga JAV lietuvių visuomenės veikėja, „Katalikų kronikos“ organizatorė, filosofijos ir farmacijos mokslų daktarė ROZALIJA ŠOMKAITĖ dalinasi prisiminimais…
Su teptuku ant Bernardinų slenksčio
Kai sykį FB pasidalinau Kristaus laiptų koplyčios nuotrauka su lyg ašaros spindinčiais laiptų pakopose įtaisytų relikvijų stikliukais, nušviestais Boscho „Šviesos tunelį“ primenančios šviesos, sukruto klausinėti net užupiečiai – kas gi tai ir kur? Ši tarsi visiems po kojų, tačiau sykiu nepastebima paslaptinga Scala Sancta koplyčia, vienas senųjų Bernardinų konvento statinių, tik XIX a. varpinės užgultu fasadu, tarsi koks pranciškonų…
Šizofonija prieš l’objet sonore: garso peizažai ir kūrybinė laisvė
Garso peizažo sąvoka plėtojosi pastaruosius 20 metų. Tiksliau, tai daugiau terminas nei sąvoka, nes „garso peizažas“ apima ne tik skirtingų tipų darbus bei akustines sistemas, bet ir antagonistines sąryšio tarp meno ir gyvenimo koncepcijas.
TAČIAU NORĖČIAU…
Norėčiau, kad nustebtum, jog nieko daugiau nesimato, jog nieko daugiau nerodau, tik to paties debesies skirtingas variacijas.
Fragmentas iš parodos „B(l)oom“
Kaip aš sugalvojau daryti freską Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime? Žinojau, kad kiti studentai darė Lukiškėse projektą ir kad yra kažkokie skliautai, kuriuos buvo siūlyta ištapyti, bet jie taip ir liko tušti. Skliautai. Skliautai kalėjime. Buvusi cerkvė. Carinė architektūra. Menininko ego turn-on stadijoje.
Algimantas Černiauskas: „Siūlykime vieni kitiems daugiau idėjų“
A. Černiauskui drobė (neretai įspūdingo formato) yra laukas, kuriame jis (kaip teigia pats) daro karatė judesius – gestikuliuoja, išreiškia savąją energiją, pozityvius jausmus ir pyktį, nuoskaudas ir džiaugsmą.
Trumpi susitikimai ir subjektyvus laikas: Kiros Muratovos radikalumas
Vasara prasidėjo melancholiškai: birželio 6 d. Odesoje, eidama 84-uosius metus, mirė ukrainiečių kino režisierė Kira Muratova. Atsigręžus į K. Muratovą, visur esančią, tokią pažįstamą, tačiau kartu, deja, neatrastą, žiniasklaidoje ir diskusijose ėmė mirgėti plačios jos karjeros refleksijos. Išties, K. Muratovos karjera kine truko daugiau negu 40 metų, ir ryškiausiai joje figūravo 1990 m. Berlyno kino festivalyje „Sidabrinį lokį“ dėl…
Eglė Vertelkaitė: „Neturiu išankstinių nusistatymų“
Esu perfekcionistė. Visą gyvenimą turėjau žiaurių su tuo susijusių problemų. Kentėjau studijuodama, grauždavausi ir save naikindavau. Perfekcionizmas man trukdė – daug ko nerodydavau, sunaikindavau, išmesdavau.
Džiaugsmą kelianti agresija
Šiųmečio „Naujojo Baltijos šokio“ metu lietuvių publikai parodytas belgų choreografo Alaino Platelio darbas „Nicht Schlafen“ sukelia daug klausimų. Kodėl mėgaujamės stebėdami smurtą? Ar tikrai esame labai nutolę nuo pirmykščių žmonių? Kiek mumyse dar yra užgniaužto vidinio žvėries, pirmykštės agresijos ir žmogiškojo siautulio? Kodėl ritualizuojame mirtį? Ar jos ritualas – išties pagarbos aktas, o galbūt juo mėgaujamės mes, likę gyvieji?…
