Menai
„Esu negailestinga“, arba Mumu šnekina Apsišaukėlį
Pavasarį menininkė Jurga Šarapova surengė parodą „Mu mu“ Vilniaus Antakalnio galerijoje. Visą vasarą ji kūrybiškai siautėja alternatyvioje Vilniaus dailės akademijos erdvėje „Krematoriumas / meno krosnys“, kurią pati pervadino „kreatoriumu“. Ši paroda, iš pradžių vadinta „Nesivaldymu“, ekspozicijai ir kolekcijai įgavus konkrečius kontūrus, pavadinta „Apsišaukėliu“.
Menas ir brolystė
Ezoterinių naratyvų gausą šiuolaikiniame mene, kur menininkai panaudoja užkoduotus mistinius vaizdus ir simbolius, nurodo į paranormalias ar okultines praktikas, taip pat sukuria objektus, panašius į talismanus, taip tarsi demonstruodami iracionalius polinkius, labiau tiktų apibūdinti per harmonijos, o ne ekscentriškumo siekimą. Idealistiškumo, o ne narciziškumo.
Nebaigtos recenzijos apie Mažojo teatro spektaklius
Dar senais laikais kartu su Sauliumi Macaičiu svajojom sukurti tokį mini žurnalą, replikų žurnalą, kuriame būtų galima spausdinti replikas, neišplėtotus komentarus apie ką tik pamatytą spektaklį. Tai būtų tarsi blic recenzijos.
Kapitalizmas, postmodernus identitetas ir dvi lego kaladėlės
Dvidešimto amžiaus septintasis dešimtmetis buvo lemtingas Vakarų mąstymo tradicijoje. 1967 m. filosofas Guy Debordʼas išleido savo kultinį veikalą „Spektaklio visuomenė“. 1968 m. prancūzų jaunimas su Mao Dzedongo portretais išėjo į Paryžiaus gatves statyti barikadų, o Prahoje sovietiniai tankai traiškė trumpam pražydusius pavasario žiedus. O 1969 m. Amerikoje nugriaudėjo Vudstoko festivalis – jis tapo laisvės, seksualinės revoliucijos ir psichodeliniais narkotikais…
Kad nesibaigtų
Molėtų rajone visą vasarą veikia dvi reikšmingos parodos: Videniškių vienuolyno muziejuje Sigutės Maslauskaitės „Šventieji, kankiniai ir herojai“, skirta palaimintajam Mykolui Giedraičiui, ir Alantos dvaro Vaidoto Žuko meno galerijoje paroda „Elvyra Kairiūkštytė – gaivališka meno mistikė“. Melstis nemoku. Todėl manau, kad esu ieškanti katalikė, ir stengiuosi nepraleisti sekmadienio Mišių. Tai darau gana seniai (nepriskaičiuoju gėlių barstymo po baldakimu vaikystės…
Dansu Dansu Dansu
Neseniai su Jūrate Visockaite apkalbėjome „dokumentinius spektaklius“ – dabar tai esąs mados klyksmas, klasikinis teatras, regis, mirė, sugebančių jį statyti, deja, nedaug ir svetur. Vis dėlto kiekvienais metais laukiu „Naujojo Baltijos šokio“ – mėgstu tą žanrą, visada atvežama ko nors įdomaus, ką vertinu kaip šviežio oro gūsį. Šiemet Katedros aikštėje parodytas žaismingas „Origamis“ (Satchie Noro ir Silvain Ohl, Prancūzija)…
Kelionė į mamos kambarį ir iš jo
Dar gyvename „Kino pavasario“ įspūdžiais. Vienas iš įdomiausių matytų filmų – du prizus 66-ajame San Sebastiano kino festivalyje ir 2019 m. ASECAN premiją už geriausią filmą pelnęs jaunos ispanų režisierės Celios Rico Clavellino filmas „Kelionė į mamos kambarį“ (2018). Tai pirmas ilgametražis šios režisierės filmas, kuriame, kaip ir anksčiau sukurtame trumpametražiame „Luisos namuose nėra“ (2012), nagrinėjamos tapatybės paieškų, meilės…
Šokiai, smurtas ir Gasparo Noé ekstazė
Prieš filmo „Ekstazė“ („Climax“, 2018) peržiūrą jaudinausi. Mane kamavo klausimas, ką šį kartą parodys kinematografinis beprotis ir skandalistas Gasparas Noé. Pirmą kartą aiškiai supratau, kad mėgstu kino smurtą. Turbūt apie tokį žiaurių vaizdinių badą rašė Susan Sontag ir kiti ultrasmurtinius filmus nagrinėjantys mąstytojai. Iš anksto prisipažinsiu, kad filmas man patiko. Po peržiūros pasižadėjau sau, kad niekada nežiūrėsiu jo antrą…
Pievagrybis Sporto rūmų viduje
Lankymasis miesto erdvėse, į kurias paprastai negalima patekti, atrodo lyg užsukimas į miesto organizmo vidurius. Buitiškesnis palyginimas – lyg prieš skalbdamas išverstum pilką drabužį, o ten – pamušalas įvairiaspalviais raštais. Į jas patekti galima įvairiai – legaliai ir nelegaliai, asmeniškai susitarus, įvairiomis progomis; kiekvienas patekimo būdas suponuoja skirtingą objekto patyrimą ir suvokimą. Vienas iš renginių, suteikiančių galimybę išversti miestui…
Už Pario teismo ribų
„Kūnas o šešėlis“ yra pirmoji D. Kairevičiūtės fotografijos aktų paroda ir, reik pripažinti, labiausiai pavykusi iš visų jos eksponuotų fotografijos ciklų (2016 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje surengta paroda „Jie nesirūpina, kaip atrodys“, ten pat 2018 m. eksponuota paroda „Žolinė“, o 2017 m. Šv. Jono gatvės galerijoje rodytas kelionės ciklas „Rumunijos dulkės“).
