Menai
Knyga ir du spektakliai
Mūsų vienintelė profesinius kino aktoriaus mokslus baigusi persona Gražina Baikštytė „Alma litteroje“ išleido ketvirtą knygą „Jaunystė. Gražiausi gyvenimo metai“… Taigi jos tikriausi vaidmenys lietuvių kine – šios pokalbių knygos, nes mūsų režisieriai nekvietė aktorės net į kostiuminius, nuotykių ar, sakykim, filmus vaikams.
Iš bloknoto (56)
Nenoriu tepti savo rašinio, todėl kiek žemiau rašau apie gėdingą Nacionalinio dramos teatro poelgį neįsileidžiant žydų teatro į savo patalpas. Jiems nepatinka Netanjahu. Jie nori būti pasaulio teisuoliais, pamiršę, kad „Gesher“ teatras iš Tel Avivo atvyko su paskutiniu Rimo Tumino, kuris ne tik dirbo Nacionaliniame teatre, bet ir jam vadovavo, jo įsčiose pradėjo Mažąjį, spektakliu.
Kaip skamba sužeistos širdys
„Kino pavasaryje“ pristatytas ir Europos festivaliuose pastebėtas režisieriaus Vytauto Puidoko stebimosios dokumentikos filmas „Murmančios širdys“ atveria žiūrovui langą į uždarą Skiručių kaimo bendruomenę – atokų ūkį, kuriame su priklausomybėmis kovojantys vyrai mėgina susigrąžinti gyvenimo kontrolę.
Galiausiai visi monstrai yra mūsų tolimi giminaičiai
Fikcinė novelės situacija keistu būdu primena tai, ką išgyvenau lankydamasi Felicios Honkasalo ir Samo Williamso parodoje „Nemylimi“, veikusioje galerijoje „Atletika“ iki gegužės 17 d. Čia pagrindinį vaidmenį atliko piktžolės figūra – kultūrinės nemeilės, atmetimo, nepakviesto augimo simbolis. Paroda kalbėjo apie tuos, kuriems nėra vietos tvarkingose sistemose…
Iš bloknoto (55)
„Užrašų“ leidinyje daug Eimunto piešinių su tekstukais. Piešiniai mėgėjiški, bet įdomūs, kai supranti, ko režisierius siekia. Savotiška kalba. Vartau knygą, skaitinėju lyg vaikščiodama po Nekrošiaus minčių labirintą ir galvoju, kad kiekvienas rašytinis darbas ar darbelis apie mūsų didžiuosius menininkus jiems jau išėjus rodo, jog mes jų nepamirštam, su jais tebegyvenam.
Kai sacrum priartėja prie profanum
Kai rašau šį tekstą, režisierės Giedrės Beinoriūtės filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ tebekeliauja po Lietuvą, o aš, pažiūrėjusi jį dar kovo pradžioje „Kino pavasaryje“, kur buvo surengta filmo premjera, tebesinešioju savyje.
Biografija amžinai
Dabartiniai jaunieji lietuvių režisieriai ir ypač režisierės smulkmeniškai studijuoja asmeninius šiuolaikinio žmogaus gyvenimėlius, o rašytojo, dailininko, muzikanto likimai lieka nepasiekiami, nors jų atvėrimai palengvintų sunkią kelionę į praėjusį laiką. Ką gi, juk pirmiausia nėra rimtų biografinių knygų!
„Spiečius“: kaip atskirybė tampa bendrybe
Parodos spiečius – tai ne a. a. Andriaus Grigalaičio širšių lizdas ar istorijos apie bites ir žvaigždynus. „Spiečius“ – tai septynių menininkų idėjų išcentravimas konkrečioje erdvėje, konkrečiu laiku. Meno artefaktų santalka Šlapelių namuose-muziejuje.
Ar pastišas yra toxic?
Žiūrėdama režisierės Saulės Bliuvaitės „Akiplėšą“, klausiau savęs – kam skirtas šis filmas? Man, dabar auginančiai panašaus amžiaus dukrą, ar mano dukrai? Nors filmo dar nematė, mano keturiolikmetė turbūt nebesuprastų tiek seksualizuotos to meto merginų būties ir tikslų – jau vien todėl, kad dabartinėms trylikametėms modelių pasaulis ne toks aktualus ir tėra tik viena veikla iš daugelio.
Ar tai žaidimo pabaiga?
Turbūt laikmetis, laikinumo pojūtis, dirbtinio intelekto skverbimasis į scenos meną turėjo įtakos ir šio sezono Lietuvos teatro madoms – nukelti dramos veiksmą į viešbutį. Wolfgango Amadėjaus Mozarto operos „Don Žuanas“ pastatymas LNOBT, kovo mėnesį pakvietęs žiūrovus į premjerą, – ne išimtis.
