Menai
Iš bloknoto (28)
Liūdnas pavasaris tęsiasi. Žinios iš karo lauko, tikriau, laukų, tebegriūva gąsdindamos ir stebindamos. O čia – koncertai, premjeros, šokio ir lėlių teatrų festivaliai, kurių didžiuma uždirbtas lėšas ar dalį jų aukoja kovojančiai Ukrainai. Vilniaus gatvėse vis daugiau užsieniečių, vis dažniau girdi rusų kalbą. Taip, nes nemaža dalis Ukrainos pabėgėlių yra rusakalbiai arba tiesiog rusai, kurie Ukrainą laiko savo tėvyne.…
Iš bloknoto (27)
Nuo tos baisios vasario 24-osios, kai prasidėjo nuožmus karas Rusijai užpuolus Ukrainą, ranka nekyla rašyti: lyg nebėra minčių, lyg visa kita būtų nesvarbu, nereikšminga. Galvoji tik, ką gali padaryti, kur ir kuo padėti, kaip atsiliepti. Nepamatuojamo absurdo mechanizmas riaumoja, o gyvenimas, kad ir koks būtų, rieda toliau.
Kas ateis į x renginį?
Jei kultūrininkai – tai daug mažų hermetiškai užsidariusių burbulų, kurie dažnai nelabai besidomi vieni kitų veikla, juos vienija viena – troškimas pritraukti statistinį kultūrinių renginių lankytoją ir vartotoją. Bet kas jis?
Šokio pavasaris
„Naujojo Baltijos šokio“ festivalis tapo pavasario pranašu – gaivališku, įsiveržusiu į teatrų sales po dvejus metus trukusio pandeminio sąstingio. Vadovaujamas Gintarės Masteikaitės, trinktelėjo kokybišku turiniu, kovo paskutinę savaitę nunešęs visiems mentalinius stogus atidarymo spektakliu – Dimitrio Papaioannou „Transverse Orientation“. Ar gali būti per daug grožio, per daug tobulumo? Turbūt gali, nes, ieškodamas priekabių ir jų neradęs, kaip didžiausią minusą įvardini…
Requiem džiazuomenei
Vis dėlto šis festivalis – kaip niekad liūdnas. Dvejų metų pertrauka atskleidė, kaip viskas pasikeitė. Nebeliko reikšmingų ritualų, o svarbiausia – legendinių žmonių. Džiazuomenės. Koncertų visada bus kas ateis pasiklausyti, bet vargu ar beatsiras toji aura, toji bohema, kuri lydėjo šį festivalį.
Parodos ir šokis
Vilniaus fotografijos galerijoje veikia Evaldo Ivanausko fotomontažų paroda „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“. Iš tarpukario fotografo Firinausko nuotraukų montuojami autonomiški siužetai – pvz., vaikštyklės, virstančios kalba, imituotame bokšte įkalintas vaikas. Drovius vaikus į mūšį vedanti Jeanne d’Arc, vyro netekusi našlė, vietoj jo į parankę įsikibusi kariškam paltui. Daro įspūdį ir šiandienos karo kontekste, kartojasi šimtmečio ciklas. ● Istorijų namuose…
Ginklai ir mūzos
Žinia, kad Ukrainoje nužudytas režisierius Mantas Kvedaravičius, trinktelėjo visiems. „LRT Plius“ jo atminimui rodė „Mariupolį“ (2016) – neskubriai ir nelygiai judanti kamera, neįprastos kasdienybės poetika liko šio drąsaus ir labai išsilavinusio režisieriaus braižu.
Koliažas iš Šekspyro
Vilniaus mažajame teatre parodytas Uršulės Bartoševičiūtės spektaklis pagal Šekspyro pjesę „Kaip jums patinka“ (vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė). Nors eidama žiūrėti tikėjausi, kad bus daug destrukcijos ir chaoso (pranešime spaudai vis minimas lyties takumas ir kiti verbaliniai griozdai; taip pat prižadėta, kad bus camp stilistikos), teatre teko pripažinti, kad tai vis dėlto Šekspyras…
Išsipildžiusios siaubo pasakos
Juodame juodame mieste, juodoje juodoje gatvėje, juodame juodame name, juodoje juodoje laiptinėje, juodame juodame bute, juodame juodame kambaryje gyvena žmogus, kuris sako: „Atiduok širdį!“ Šiurpė „Atiduok širdį!“ Šią šiurpę dažnas sekdavome vaikystėje. Pabaigoje surikus „Atiduok širdį!“, reikėdavo čiupti arčiausiai sėdinčiam vaikui už kaklo. Visi klykdavo. Būdavo juokinga, bet ir labai baisu. Vaikų vaizduotė – laki, jie geba įsijausti į…
