Menai

PAULINA DRĖGVAITĖ

Kinas kaip kūjis: Barbaros Hammer kreivumo malonumai

B. Hammer išėjo šių metų kovo 16 d., likus dienai iki savojo 80-mečio: paskutinius dvylika gyvenimo metų ji gyveno su vėžio diagnoze – ir apie tai kalbėjo, kūrė bei užsiėmė orios mirties aktyvizmu.

ROSANA LUKAUSKAITĖ

Nespauskite klavišų „Alt“+F4

  Nuo rugpjūčio 9 iki rugsėjo 7 dienos Klaipėdos pilies muziejaus Šiaurinėje kurtinoje ir Karlo poternoje (Priešpilio g. 2, Klaipėda) Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius lankytojams pristato parodą „Faktas-forma“, kuri yra to paties pavadinimo tarptautinio formos meno festivalio dalis. Nors šiemet rengiamas pirmą kartą, projektas tęsia daugiametę respublikinių mažosios plastikos parodų Klaipėdoje tradiciją. Klaipėdos pilies muziejaus Šiaurinės kurtinos pirmo aukšto…

„Esu negailestinga“, arba Mumu šnekina Apsišaukėlį

Pavasarį menininkė Jurga Šarapova surengė parodą „Mu mu“ Vilniaus Antakalnio galerijoje. Visą vasarą ji kūrybiškai siautėja alternatyvioje Vilniaus dailės akademijos erdvėje „Krematoriumas / meno krosnys“, kurią pati pervadino „kreatoriumu“. Ši paroda, iš pradžių vadinta „Nesivaldymu“, ekspozicijai ir kolekcijai įgavus konkrečius kontūrus, pavadinta „Apsišaukėliu“.

INGA ŠTEIMANE

Menas ir brolystė

Ezoterinių naratyvų gausą šiuolaikiniame mene, kur menininkai panaudoja užkoduotus mistinius vaizdus ir simbolius, nurodo į paranormalias ar okultines praktikas, taip pat sukuria objektus, panašius į talismanus, taip tarsi demonstruodami iracionalius polinkius, labiau tiktų apibūdinti per harmonijos, o ne ekscentriškumo siekimą. Idealistiškumo, o ne narciziškumo.

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Nebaigtos recenzijos apie Mažojo teatro spektaklius

Dar senais laikais kartu su Sauliumi Macaičiu svajojom sukurti tokį mini žurnalą, replikų žurnalą, kuriame būtų galima spausdinti replikas, neišplėtotus komentarus apie ką tik pamatytą spektaklį. Tai būtų tarsi blic recenzijos.

VITALIJ BINEVIČ

Kapitalizmas, postmodernus identitetas ir dvi lego kaladėlės

  Dvidešimto amžiaus septintasis dešimtmetis buvo lemtingas Vakarų mąstymo tradicijoje. 1967 m. filosofas Guy Debordʼas išleido savo kultinį veikalą „Spektaklio visuomenė“. 1968 m. prancūzų jaunimas su Mao Dzedongo portretais išėjo į Paryžiaus gatves statyti barikadų, o Prahoje sovietiniai tankai traiškė trumpam pražydusius pavasario žiedus. O 1969 m. Amerikoje nugriaudėjo Vudstoko festivalis – jis tapo laisvės, seksualinės revoliucijos ir psichodeliniais narkotikais…

JŪRATĖ STAUSKAITĖ

Kad nesibaigtų

  Molėtų rajone visą vasarą veikia dvi reikšmingos parodos: Videniškių vienuolyno muziejuje Sigutės Maslauskaitės „Šventieji, kankiniai ir herojai“, skirta palaimintajam Mykolui Giedraičiui, ir Alantos dvaro Vaidoto Žuko meno galerijoje paroda „Elvyra Kairiūkštytė – gaivališka meno mistikė“.   Melstis nemoku. Todėl manau, kad esu ieškanti katalikė, ir stengiuosi nepraleisti sekmadienio Mišių. Tai darau gana seniai (nepriskaičiuoju gėlių barstymo po baldakimu vaikystės…

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Dansu Dansu Dansu

  Neseniai su Jūrate Visockaite apkalbėjome „dokumentinius spektaklius“ – dabar tai esąs mados klyksmas, klasikinis teatras, regis, mirė, sugebančių jį statyti, deja, nedaug ir svetur. Vis dėlto kiekvienais metais laukiu „Naujojo Baltijos šokio“ – mėgstu tą žanrą, visada atvežama ko nors įdomaus, ką vertinu kaip šviežio oro gūsį. Šiemet Katedros aikštėje parodytas žaismingas „Origamis“ (Satchie Noro ir Silvain Ohl, Prancūzija)…

MARIJA AURELIJA POTAŠENKO

Kelionė į mamos kambarį ir iš jo

  Dar gyvename „Kino pavasario“ įspūdžiais. Vienas iš įdomiausių matytų filmų – du prizus 66-ajame San Sebastiano kino festivalyje ir 2019 m. ASECAN premiją už geriausią filmą pelnęs jaunos ispanų režisierės Celios Rico Clavellino filmas „Kelionė į mamos kambarį“ (2018). Tai pirmas ilgametražis šios režisierės filmas, kuriame, kaip ir anksčiau sukurtame trumpametražiame „Luisos namuose nėra“ (2012), nagrinėjamos tapatybės paieškų, meilės…

VITALIJ BINEVIČ

Šokiai, smurtas ir Gasparo Noé ekstazė

  Prieš filmo „Ekstazė“ („Climax“, 2018) peržiūrą jaudinausi. Mane kamavo klausimas, ką šį kartą parodys kinematografinis beprotis ir skandalistas Gasparas Noé. Pirmą kartą aiškiai supratau, kad mėgstu kino smurtą. Turbūt apie tokį žiaurių vaizdinių badą rašė Susan Sontag ir kiti ultrasmurtinius filmus nagrinėjantys mąstytojai. Iš anksto prisipažinsiu, kad filmas man patiko. Po peržiūros pasižadėjau sau, kad niekada nežiūrėsiu jo antrą…