Menai

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Iš bloknoto (25)

Mano meilė Mindaugo Navako kūrybai prasidėjo 1977 metais, iš pirmo žvilgsnio, kai po Smiltynės simpoziumo Klaipėdoje, buvusiose miesto kapinėse (o pokaryje jos buvo įnirtingai griaunamos, kaip ir viskas, kas galėjo priminti vokiečius ir jų kultūrą), buvo nutarta įkurti Skulptūrų parką.

JELENA ŠALAJ

Haptinis vizualumas ir privati erdvė

Gimus vaikams ėmiau juos fotografuoti – kad neišprotėčiau. Tai buvo tarsi būdas sukurti distanciją nuo labai intensyvaus, beveik nepertraukiamo santykio. Kažkuriuo laikotarpiu pardaviau visus skaitmeninius fotoaparatus ir sąmoningai likau vien su juostiniu. Dariau tai intuityviai, bet man buvo absoliučiai aišku, kad čia man reikalinga būtent juosta.

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Iš bloknoto (23)

Mažajame teatre pagaliau pasirodo su pertrūkiais repetuota Antono Čechovo „Dėdės Vanios“ premjera, kurią labai nepalankiomis sąlygomis rengė režisierius iš Slovėnijos Tomi Janežičius. Kažkokiame atokiame festivalyje jį surado teatrologė, Mažojo teatro literatūrinės dalies vedėja Ramunė Balevičiūtė, pamačiusi jo 7 valandas trunkančią „Žuvėdrą“ ir ne juokais sudominta.

SKAIDRĖ BARANSKAJA

Etualiai*

Festivalio „LNOBT Open“ metu pirmomis liepos dienomis parodyti „Paquita“ ir „Bolero“ nuteikia viltingai kaip vasaros sezono reginys ir intriguoja nebent Juozo Statkevičiaus vardu, figūruojančiu tarp „Paquitos“ statytojų.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Atogrąžų klimatas ir kultūros purslai

Liepos 7 d. Gintarui Beresnevičiui būtų suėję 60 metų (rugpjūčio 6 d. – 15 metų nuo jo mirties). Sakoma, kad nepakeičiamų nėra, bet šis žmogus kaip tik toks ir buvo – nepakeičiamas. Per penkiolika pastarųjų metų nepastebėjau viešojoje erdvėje intelektualo, kuris prilygtų Beresnevičiui akademinės ir kūrybinės raiškos derme bei intensyvumu.

EDGARAS BOLŠAKOVAS

Kinas, kurį pažįstame, bet ne visi

Pirmoji pandeminių metų lietuvių vaidybinio ilgametražio filmo premjera – Tomo Smulkio debiutas „Žmonės, kuriuos pažįstam“ (2020). Tai filmas, kuris prisideda prie seniai puoselėjamos vaisingos socialinę tikrovę besistengiančio suvokti Lietuvos kino tradicijos. Kartu tai aiškus skirtingų režisierių kartų atspindys.

EGLĖ FRANK

Nuogas kalnas per visą Gedimino Pranckūno žvilgsnį

Ką galima pasakyti apie objektą, apie kurį pasakyta viskas? Ištapytą ir išfotografuotą visais įmanomais rakursais, apipintą ne tik banaliomis legendomis, bet ir naujais skandalais, jau beveik dešimt metų aitrinančiais visuomenę. Ir rašant apie jį sunku išvengti klišių, nes tai – Gedimino kalnas.

ROSANA LUKAUSKAITĖ

Žinduolių tragedija

Birželio 5 d. Klaipėdoje įvykusi Apeirono teatro premjera „Circulum“ (režisierė Eglė Kazickaitė) – tai spektaklis, kurio pagrindinis inspiracinis taškas, kaip teigia patys kūrėjai, yra „Hamletas“, ypač jo pagrindinio veikėjo ištarta eilutė: „Žodžiai, žodžiai, žodžiai.“ Tačiau žodžiai šiame spektaklyje nieko nereiškia.

VITALIJ BINEVIČ

Akis kine

Žvilgsnis Refnui yra pamatinis reikšmės kūrimo mechanizmas, nulemiantis viso kūrinio prasmę. Kad geriau tai matytume, privalome pasinaudoti iš literatūros teorijos perimta fokusacijos (angl. focalisation) kategorija. Ji leidžia bet kuriame kūrinyje skirti tris galimus žvilgsnius: subjektyvų, objektyvų ir nulinį.

-gk-

Gerieji kultūros vadybos pavyzdžiai

  Gegužę atidaryti Istorijų namai – paroda „Ką slepia sarkofagas? Senovės Egipto mumijų tyrimai“. Dar vaikystėje žinojau, kad muziejuje esama mumijų – tuometinėje ekspozicijoje Naujajame arsenale, į kurį eidavom su klase, stovėjo sarkofagai, bet pačios mumijos, matyt, laikytos pernelyg intymiu, gal net makabrišku reginiu (panašiai kaip ir embrionų kolekcija Medicinos fakultete). Nors žmones domina ir psichologiškai traukia mirtis, tiksliau, tai,…