Menai
Ar pastišas yra toxic?
Žiūrėdama režisierės Saulės Bliuvaitės „Akiplėšą“, klausiau savęs – kam skirtas šis filmas? Man, dabar auginančiai panašaus amžiaus dukrą, ar mano dukrai? Nors filmo dar nematė, mano keturiolikmetė turbūt nebesuprastų tiek seksualizuotos to meto merginų būties ir tikslų – jau vien todėl, kad dabartinėms trylikametėms modelių pasaulis ne toks aktualus ir tėra tik viena veikla iš daugelio.
Ar tai žaidimo pabaiga?
Turbūt laikmetis, laikinumo pojūtis, dirbtinio intelekto skverbimasis į scenos meną turėjo įtakos ir šio sezono Lietuvos teatro madoms – nukelti dramos veiksmą į viešbutį. Wolfgango Amadėjaus Mozarto operos „Don Žuanas“ pastatymas LNOBT, kovo mėnesį pakvietęs žiūrovus į premjerą, – ne išimtis.
Gyvūnijos pamoka
Kitoks ir latvių animacinis pasakojimas „Potvynis“, kurį vis dėlto gal reikėjo versti „Srautas“ ar „Srovė“. Filmo visavaldis autorius Gintis Zilbalodis, ką tik iššokęs ant „Oskarų“ scenos atsiimti apdovanojimo, savo personažų bendrabūvio stoką užpildo sunkiai išgaunamu ir lengvai prarandamu dvasingumu.
Trys moterys ir lavonas
Prancūzų aktorės ir kino režisierės Noémie Merlant filme „Balkonetės“ draugės Marselio gatve eina pusnuogės – tai jų atsakas į prievartą ir mačizmą. Ar įmanoma apie seksualinės prievartos aukų traumą papasakoti su humoru? Ar prisimenate atvejį, kai režisierė prieš kameras parodė savo vaginą mums, žiūrovams? Ar prisimenate save, moterį, einančią gatve nuogomis krūtimis?
Apie laisve pakrikštytus, įvairovę ir nemechaninį tikrumą
Šių metų kovo 15 dieną Nacionalinio dramos teatro Naująją sceną apgulė „Paukščiai“. Ši premjera – dviprasmiškas taikomojo teatro pavyzdys: viena vertus, norima atkreipti mūsų dėmesį į nepateisinamą valdančiųjų manipuliavimą pavaldiniais, bet nepasiūloma ryškių alternatyvų…
Aštuonios atvirutės iš „Kino pavasario“
Peržiūrėti keliolika „Kino pavasario“ filmų pradeda jungtis į vieną. Daug magiškojo realizmo („Žokėjus“, „Queer“), gražių gamtos vaizdų („Pabėgimas“, „Paukščių giesmės“) ar neramaus lakstymo mieste („Suleimano istorija“, „Pabėgimas“). Šiame vaizdų sūkury pradeda ryškėti stabilios ir nesikeičiančios reklamos, rodomos prieš seansus.
Iš bloknoto (54)
Nejučiom kreipiu akis atgal, į gan detaliai aprašytą ir išfotografuotą Mindaugo Karbauskio „Kantą“, kur pasirinktas „teatro teatre“ variantas, kostiumų stiliaus švara ir taiklumas, kai personažai tampa panašūs į kalbančias istorines lėles, o tada, savaime suprantama, scenovaizdžio nebereikia.
Neguodžiančios premjeros
Įkritusį „Akies istorijos“ krislą norisi greičiau iškrapštyti iš savo akies. Nuogo kūno išnaudojimas, viešas išgręžimas meninio eksperimento tikslais sukelia mintis nebent apie dar vieną metoo pakraipą, pradedančiųjų aktorių išnaudojimą, nors jie patys, regis, to nė nesuvokia.
Kasdienybė virtualioje vaizdinijoje, arba Laisvos mintys apie fotonaratyvo nelaisvę
Parodoje man svarbu fotografijų sekos ir eilės, kurios primena srauto vaizdinius ir pačios yra sraute.
Iš bloknoto (53)
…kai pagalvoji, kiek ir kaip Jūratės [Paulėkaitės] šiame pasaulyje nuveikta, koks didelis buvo jos noras kovoti su kūrybine stagnacija, dvasiniu rambumu skatinant ir pakeleivius ieškoti „naujų formų“, kaip sakė Čechovas, tai netekties skausmas įgauna kitą atspalvį, sumišusį su nuostaba ir dėkingumu.
