Menai
Žmonės išsigandusiais veidais
Gaila laiko vaikščioti į bet kokius filmus, todėl kasmet laukiu Živilės Pipinytės rekomendacijų, ką žiūrėti „Scanoramoje“. Kitų autoritetų neturiu, niekuo daugiau nepasitikiu. Šiais metais sąrašas kiek nuvylė (tiesa, jis buvo anoniminis, bet juk Ž. P., o ne kas kitas „7 meno dienose“ prižiūri kino rubriką). Pradėjau nuo „Mafijos išdaviko“ (rež. Marco Bellocio, Italija, Prancūzija, Vokietija, Brazilija, 2019) – gan…
Brolybė
Retrospektyvinė Petro Repšio piešinių paroda „Titanike“ (spalio 1–31 d.), kaip ir tikėtasi, nemažai pasakojo apie dailininkų ir literatų brolybę (seserų paprasčiausiai nebuvo, jos tapdavo nebent žmonomis). Nors dauguma piešinių, ypač su Sigitu Geda, gerai žinomi iš „Žalio gintaro vėrinių“, vis vien ėjau dar kartą pamatyti ir gyvo piešinio (įdomu, kad Gedai nepatikęs eskizas ant vaikiškų sūpynių), ir paminklo maketo.…
Negęstanti glesum šviesa
Gintaro kambarys kartais net pavadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu. Šiuolaikinė jo versija atverta nuo spalio 25 iki lapkričio 23 dienos Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus trečio aukšto parodų salėje, autentiškame fachverkinės architektūros pastato interjere (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)…
Vija Latvija
Vija Artmanė (1929–2008) išgarsėjo visoje Sovietų Sąjungoje. Okupuotų Baltijos šalių gyventojai didelei daliai rusų buvo fašistai, o latviai dėl istorinių ryšių su vokiškąja kultūra turėjo dar ir specifinę pravardę – fricai. Juo labiau ironiška, kad Artmanės vardas ir tėvavardis – Vija Fricevna – buvo tariamas su didžiausia pagarba, kaip aukštas titulas. Išskirtinumo – traukiančio, kiek gluminančio, keliančio pagarbą –…
Kai norisi noir, bet tam trūksta laiko
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) iki lapkričio 10 d. eksponuojama menininko iš Italijos Pietro Finelli paroda „Noir Time“, tyrinėjanti klasikinių filmų rūšį, vadinamąjį film noir (pranc. juodasis filmas). Šiuo terminu įvardijamos XX a. viduryje sukurtos Holivudo kriminalinės dramos – detektyvai ir gangsterių filmai. Tai niūrus pasaulis, kuriame rimti žmonės juokauja tik prieš ką…
Nuoširdi psichogeografinė patirtis
Pirmas įspūdis įėjus į Lauros Garbštienės parodos „Ašmenys pamažu sinchronizuojasi“ erdvę – žiūrovą pasitinka ant pilka kilimine danga dengtų grindų sumestos medžių šakos ir daugiau jokių eksponatų. Iš parodos aprašymo tikėjausi mažų daiktelių, nes ten rašoma: „Parodoje esantys objektai ir instaliacija yra nedideli ir iš pirmo žvilgsnio nežymūs“, galbūt iš medžio, popieriaus, nes kalbama ir apie antrinį panaudojimą, ekologiją,…
Gariūnmetis
Paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ (pavadinimas, ypač toji darvinistinė dalis, man atrodo dirbtinis) pritraukė daug žmonių. Net budėtojams, kurių kalbas netyčia teko nugirsti, įdomus jų darbas – vieną pastebėjau ar tik ne gnoseologiniais tikslais atidžiai tyrinėjant objekto aprašą. Kuratoriai – Vaidas Jauniškis, Rimantas Kmita, Mantas Pelakauskas, Miglė Survilaitė…
Lietuviška Švedija
Torgny Lindgreno romano „Kamanių medus“, deja, neskaičiau (ėjau į premjerą visiškai nepasiruošusi, net nepasidomėjusi, koks filmas), bet esu apie jį girdėjusi – atpažinau ekranizacijos šaltinį iš veikėjo frazės. Algimanto Puipos „Kita tylos pusė“ filmuota Ventės rage. Filme – jokios Švedijos, tik scenarijaus autorius – Jonas Cornellis. Filmo pradžioje iš vandens iššokantis banginis, pasirodo, yra techninis montažas. Veikėjų vardai –…
Rugsėjo laimės Palangoje
Veikėjai čia įstabūs – perėja su perspėjančiu neperėjimo ženklu, pasiklydę sniege laiptų turėklai, nužmoginti ir niekada žmogiški netapę tušti rūmų interjerai… o priešais juos – neįtikėtino vaiskumo eiliniai paprasčiausių kioskelių, tvorų, garažų vaizdeliai – stulbinančiai taiklios, švaros išsiilgusios akies šūvis. Aristokratinis minimalizmas.
Vieną kartą kino teatre
„Vieną kartą Holivude“ yra filmas apie filmus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog pasakojama apie tris veikėjus, kurių likimas žiūrovui visiškai nerūpi, – pabaigoje jie išlieka tie patys neįdomūs personažai.
