Menai
Varda
Agnès Varda ir kinas – sinonimai. Vienas negali egzistuoti be kito. O kovo 29 d. trenkė žaibas: eidama 90-uosius, ji išėjo. Slapčia tikėjausi, kad su mumis ji bus amžinai, kaip įkvėpimas ir kelrodis.
Apie Agnès Varda „Bastūnę“
Paauglystėje apie pasaulį žinojau nedaug. Vienintelė iš negausaus nepritapėlių draugų rato palikau namus ir išvykau studijuoti koledže. Tuomet ir pamačiau Agnès Varda filmą „Bastūnė“. Nebeprisimenu, ar žiūrėjau jį vietiniame autorinį kiną rodančiame kino teatre (jis bankrutavo tais pačiais metais), ar pasiėmiau iš kaimynystėje esančios vaizdajuosčių nuomos, ar pamačiau per „Cinemax“ kanalą, kuris devintojo dešimtmečio pabaigoje rodė HBO „atliekas“ –…
Eilinis laikas su van Eyckais
Automobilių virtinė vos stumiasi gatve – kaip kas vakarą ilga trumpa kelionė namo. Išskydęs nuo šlapdribos vaizdas verčia brauktis nuo akių nesamus voratinklius. Į kūprinančius gatve praeivius geriau nespoksoti – kad žvilgsnis nereikalingai jų nestumtelėtų, jie ir taip sunkiai irias per niaurią darganą. Bet rytais šykščioj saulėj jau išnyra atmirkstantys rūdžių spalvos žemės lopeliai ir įjuodus pernykštė žaluma, pažliugusiam…
Parūkymai su Bal Machšovesu
Šį piešinį aptikau Frankfurto prie Maino bibliotekoje, vartydama vieną žinomiausių Varšuvoje leistų tarpukario jidiš savaitraščių „Literarishe bleter“ („Literatūros puslapiai“, 1925, Nr. 38). Pamenu, jau tada panorau įsitaisyti tarp Bal Machšoveso ir jį eskizuojančio Marko Šagalo, išsitraukti seniau savo taip mėgstamas „American Spirit“, paprašyti ugnies ir prisijungti prie čia vykstančios dviejų garsių žydų kultūros žmonių cigaretės smilkymo-pieštuko skrebenimo meditacijos. Apskritai…
Nespalvota „Šaltojo karo“ iliuzija
Atsiliepimo apie „Šaltąjį karą“ rašyti neketinau: žiūrėdama šį filmą gana maloniai praleidau laiką kine, bet poreikio prie jo grįžti nebuvo. Tačiau pagyrimai „Šaltajam karui“ nustebino ir paskatino tarti kelis žodžius, kuriuos priešingu atveju būčiau tiesiog nutylėjusi. Manau, kad būtent aukšti įvertinimai įpareigoja labiau apsvarstyti šį filmą ir pagalvoti, ar jis išties vertas būti elitinio kino pavyzdžiu kitiems režisieriams. …
„Scanorama“
Rudenį supranti, koks magiškas yra kinas ir kaip jis įsiurbia, – eini, pamiršus viską, nors tarsi ir nereikia, galėtum apsieiti be to. Apima sezoninė vaizdų informacijos narkomanija, niekuo nepateisinamas kino troškulys. „Scanorama“ man asocijuojasi pirmiausia su jaukiu Gražinos Arlickaitės balsu, kai ji kalbina kokį režisierių vokiškai. Su tamsiais vakariniais ir naktiniais seansais, jūriniu Baltoskandijos dvelksmu. Kinas yra idėjos. Šiemet…
Prisiminimai apie Adomo Galdiko kūrybą ir asmenybę
125-ųjų Adomo Galdiko gimimo metinių proga šiais metais buvo surengta ne viena dailininko darbų retrospektyvinė paroda. [...] Šia proga JAV lietuvių visuomenės veikėja, „Katalikų kronikos“ organizatorė, filosofijos ir farmacijos mokslų daktarė ROZALIJA ŠOMKAITĖ dalinasi prisiminimais…
Su teptuku ant Bernardinų slenksčio
Kai sykį FB pasidalinau Kristaus laiptų koplyčios nuotrauka su lyg ašaros spindinčiais laiptų pakopose įtaisytų relikvijų stikliukais, nušviestais Boscho „Šviesos tunelį“ primenančios šviesos, sukruto klausinėti net užupiečiai – kas gi tai ir kur? Ši tarsi visiems po kojų, tačiau sykiu nepastebima paslaptinga Scala Sancta koplyčia, vienas senųjų Bernardinų konvento statinių, tik XIX a. varpinės užgultu fasadu, tarsi koks pranciškonų…
Šizofonija prieš l’objet sonore: garso peizažai ir kūrybinė laisvė
Garso peizažo sąvoka plėtojosi pastaruosius 20 metų. Tiksliau, tai daugiau terminas nei sąvoka, nes „garso peizažas“ apima ne tik skirtingų tipų darbus bei akustines sistemas, bet ir antagonistines sąryšio tarp meno ir gyvenimo koncepcijas.
TAČIAU NORĖČIAU…
Norėčiau, kad nustebtum, jog nieko daugiau nesimato, jog nieko daugiau nerodau, tik to paties debesies skirtingas variacijas.
