Nesakykite motinoms
Ojaras Vacietis (1933–1983) gimė lapkritį ir lapkritį išėjo. Nacionalinį latvių poezijos kontekstą papildė dešimtimis skaičiuojamais poezijos rinkiniais, rinktinėmis, vaikų poezijos ir kitų žanrų knygomis. Jo kūryba pasižymi maksimaliu poetinio išgyvenimo intensyvumu, eilėraščiuose „kvepia žodis kaip žiedas medumi“. Kartu su Imantu Zieduoniu, Mariu Čaklaju ir kitais bendraamžiais poetais sovietmečiu kūrė asociatyviąją poeziją, tvirtino modernizmo paradigmas latvių poezijoje, gaivino istorinę poezijos atmintį, „stenografavo“ tautos laiką. 1976 m. „Vagos“ leidykla „Žvaigždyno“ serijoje išleido jo poezijos rinkinį „Alsavimas“ (vertė A. Baltakis). Lietuviškai dar yra išleista rinktinė „Anų dienų akimis: beveik dienoraštis“ (1962, vertė I. Dovydėnienė).
Vertėjas
Pašaukimas
Kurkis
lietuje įžambiame,
mano ugnie,
kurkis.
Burkis
prie protėvių kaulų,
mano sąžine,
burkis.
Buski,
manoji tauta,
mano siela,
buski.
Būsi
danguje ir žemėje,
mano lemtie,
būsi.
Žalios žolelės gramatika
Vardininkas: Kas?
Aš
trypiu žalią žolelę.
Kilmininkas: Kieno žalią žolelę?
Savo miesto.
Savo.
Naudininkas: Kam auga ta žolelė?
Man.
Galininkas: Ką aš trypiu?
Savo miesto
žalią žolelę.
Įnagininkas: Kuo aš trypiu
tą žolelę?
Savo kojomis.
Vietininkas: Kur aš trypiu ją?
Visur,
kur tik žengiu,
nes aš noriu
eiti tiesiai.
Šauksmininkas: Tu!
Taip man pasakys:
kur tu, taip eidamas,
nori nueiti
ir kur tu
nueisi?
Naktis pas Herderį
G u tʼn A b e n d, H e r d e r, d e r G r o ß e!
Leiskite man,
vargšui eiliakaliui, pernakvoti
šioje Mažųjų svarsčių aikštėje,
ji dabar Jūsų
ir Jūsų vardu pavadinta.
Padainuosim prieš miegą,
kaip saulelė teka
tekėdama.
Jums juk patinka
mūsiškės mužikų dainelės.
Matote, kiek kartų
mažieji svarsčiai yra svaresni.
Prieš miegą paplepėsime
dar apie ką nors.
Taip, apie garbės troškimą.
Man prikiša, kad jos neturiu,
bet truputį reikėtų,
bent šiek tiek.
Jums prikiša
jos perteklių,
tad greitai pasensite.
Būkim atviri,
kieno tai reikalas.
Ne, G r o ß e H e r d e r,
katedra miego dainelės
mums nepadainuos –
dabar ji remontuoja balsą.
Nenugriaudės vargonai.
Aš ateisiu.
Tik jau pasenęs.
Jūs, amžinasis, išliksite nepasikeitęs –
amžinybės slinkties
nepastebėjęs.
G u t e N a c h t, G r o ß e H e r d e r!
Regėsime:
jūs – vokiškus,
aš – latviškus,
o abu drauge –
žmogiškuosius sapnus.
Tų keistų padarų
mirguliuojantys žingsniai,
šnabždesys nenutylantis,
banguoti lūpų prisilietimai
šalia mūsų
nedrums ramybės.
G u t e N a c h t, G r o ß e H e r d e r!
●
Stebėkimės, kol
dar galima.
Artėjanti valanda
gali atimti tą galią,
pasaulis tokiam kliedesy,
jog stebėtis
gali nebelikti laiko.
Stebėkimės
medžio lapu,
kurio gyslos
į mūsų pačių panašios.
Peiliais,
kuriais kasdien naudojamės
kasdieniškai,
bet galima ir kitaip
juos naudoti.
Kieta
pelų duona,
kurią našlaičiai kremta,
ir dar daug kuo
stebėkimės,
patys savimi,
kas baltos ir minkštos
vertinti
nemoka.
Gerbiamieji,
stebėkimės vieni kitais,
kad vaikštome
pėsčiomis,
tada bent pasisveikiname,
mašinos
viena po kitos šauna
prošal,
nepastebime,
kas pravažiuoja.
Stebėkimės
pasaulio dangumi,
kuris nuo daugybės
karo virpesių
nesuskilo.
Stebėkime
ir baigsime stebėtis –
šįkart, be juokų,
nes gali
šukės pažirti.
●
Tu man esi
kaip ašarai
siela.
Tu man esi
kaip šūviui
miegas.
Tu man esi
kaip negrui
sniegas.
●
Kulkomis
suvarpysime žemės perfokortą
ir įdėsime
į likimo skaičiavimo mašiną?
Ir sužinosime,
kas buvo ta žemelė,
ant kurios gyvename?
Ir sužinosime,
kas mes tokie esame buvę,
kurie dar gyvenam?
Ir suprasime,
kiek trilijonų amžių
gyva ląstelė
keliavo?
Kol atėjo
iki žmogaus?
Kol žmogus
atėjo
į XX amžių?
Ir šis mažylis
lengva ranka
braukia brūkšnį per
milžinybę?
Begalybei.
●
Kas nutiko su manim?
Eilinį kartą –
kad prisipažinčiau!
Vedė sušaudyti.
Statė prie sienos.
Į kaktą taikė.
Šovė prošal.
Tik kalkės pažiro.
Plaukai dar baltesni.
Širdis
dar raudonesnė.
Nesakykite motinoms
Neužmirštieji.
Negrįžusieji.
Didvyriai.
Šventieji…
Tik nesakykite šių žodžių motinoms.
Žeme patapę.
Kritę ne laiku.
Nežinomieji.
Nežinia kaip…
Nesakykite šių žodžių motinoms.
Išdykėliai.
Neklusnieji.
Vėjavaikiai.
Vieninteliai.
Vien…
Čia mes susitikome –
gyvi,
mirę,
visad
vieninteliai
motinoms.
Vacietis apie kūrybą ir save
●
Laisvosioms eilėms, nors jos nėra tradicinės latvių poezijoje ir neturi ištisos evoliucijos, man advokatūra nereikalinga. Mes turime Čaką. Su naujos kokybės laisvosiomis eilėmis ateina Monta Kroma. Daugelis mūsų poetų turi laisvųjų eilių eilėraščių, kuriais gali didžiuotis ne tik jie patys, bet ir mūsų poezija apskritai. Tačiau reikalinga rimta kalba – dėl mūsų poezijos ateities. Ir vertinti ne „gerai“ ar „prastai“, o kalbėti iš esmės.
[1971]
●
Mąstantis poetas apie kitą poetą dažnai pasako daugiau nei profesionalus kritikas. Tik priešais jį nuolat būna bent dvi vilkduobės, į kurias įkristi baisiai lengva, bet nevalia. Pirma: vertinant savo kolegos kūrybą neliesti tai, kas šiuo metu yra jo paties rašymo centre, savo kūrybos procesu nesikišti į kito sukurtąjį. Tai velniškai sunku, nes – kur tu nuo savęs pabėgsi. Tavo paties svarbiausias tau yra absoliučiai svarbiausias. Bet lįsti su Koranu į katalikų bažnyčią – tai jau šiurkščiausias kritikos tabu pažeidimas. Antra: kiekvienas poetas turi didesnį ar mažesnį savo poezijos praktikos arkliuką. Tai jo paties rašymo praktikos Dievas, bet kritikoje nevalia jo ganyti kolegos aptvare. Tai jau šiokia tokia garantija, kad kalbėdami apie kolegas ar literatūrą privengtume asmeninių simpatijų ir pernelyg didelių antipatijų. Būkime atviri – nuo to visiškai atsiriboti beveik neįmanoma. Nėra ko apsimetinėti.
[1982]
●
Mano poezijos ir gyvenimo idealas išaugo iš karo suniokotos buities: nebuvo duonos, nebuvo drabužių, batų, nebuvo namų. Nieko nebuvo. Ištrypti laukai, sunaikintos buvusios moralės normos, pilietines teises tarsi įgavo nuožmumas, išdavystė, veidmainystė, tačiau liko nesunaikintas žmonių gebėjimas rasti bendrą kalbą. Gal tai apsaugojo ta aplinkybė, kad visi buvo lygūs vargšai, iškankinti, išgąsdinti. Nauji visuomeniniai santykiai dar tik laipsniškai kūrėsi, bet buvo nestabilu, reikėjo daug dirbti ir iš visų jėgų. Tai padėjo suvokti žmogaus vertybių matą visuomenėje: kiek tikrai (ir ar) kiekvienas geba pajausti kito nelaimę, su kitais pasidalinti paskutine bulve.
Mano kartos gerosios dalies visuomenės asketiškasis idealas, kuriuo pasitikiu ir pasitikėsiu, buvo: būk negailestingas pats sau ir priimki kitų nelaimes.
Dabar yra jau kitaip: duonos, druskos pakanka visiems, toli gražu ne visiems – pastogės, ikrų, automobilių. Bet, manding, blogiausia yra tai, kad žmonės nebesugeba giliai ir tikrai suprasti vienas kitą. Pajusti kito žmogaus gyvenimo sunkumą. Todėl mano poezijos asketiškojo idealo svarbiausias turinys – abipusis žmonių supratimas ir nepakantumas viskam, kas trukdo. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar bus aktualus.
[1978]
Vertė Arvydas Valionis
