LiteratūraŠiaurės katinai
Blakstienos
Vieną rytą mane ištiko bėda. Pirmiausia turėčiau pranešti, kad esu paprastas, doras valstybės pilietis. Kasdien nuo aštuntos iki šeštos dirbu vienoje iš institucijų: spausdinu dokumentus ir ant jų nuolatos, kiaurą dieną, dėlioju įvairiausius antspaudus, o tada nešu aukštesniesiems. Niekada nepadariau jokio nusikaltimo. Niekada nebuvau teisme ir niekada neturėjau bėdų su policija. Tikiu valstybe ir jos institucijomis. Bet vieną rytą…
Feljetonas lietui iššaukti
Parketas iš medinių lentučių. Kasdien mindžikuoju jų lakuotu paviršiumi. Nuotolis nuo krėslo, fotelio ar kėdės iki durų yra šiokia tokia perspektyva. Žinoma, jei turėsime omenyje šlepečių trepsėjimą. Atokiau, prie sienos, visada tūno veidrodis. Net jeigu jame nėra tą akimirką bent kiek išraiškingiau bylojančio atvaizdo. Šita nesatis neretai ganėtinai paranki, jei rankose ‒ knyga arba laikraštis. Arba jei kambaryje klausomasi…
Engelen*
Sieninis laikrodis nustojo tiksėti, bet neseniai rodė pusę vienuolikos. Minutė po, minutė po, minutė po. Ji vis dar vemia tualete. Du apsauginiai stovi prie durų. Vienas iš kairės pusės, kitas iš dešinės. Jie broliai, vienos mamos, bet kiaušinėlius apvaisino skirtingi vyrai. Dėl šios priežasties kairiojo sargo pirštai trumpi ir stori, o dešiniojo netelpa į kišenę. Tik tuo jie ir…
Dievas internete
Barzdotas vidutinio amžiaus švedas su dryžuotom pėdkelnėm nuvažiuoja į „Burning Man“ ir dalyvauja savo draugo neuromokslininko eksperimente – 6 valandas per dieną jis vyro kūne patirs moterišką orgazmą. Dosnus draugas šalia pasodina nuogą kanadietę aktorę. Žvilgčiodama, tikrindama, ar dar gyvas, ji staiga pasako: „Žinai, „Burning Man“ yra Meka. „Burning Man“ yra Meka! Ir čia vyksta mūsų chadžas.“ Tai pirmasis…
Aš netikiu raganomis, bet jos egzistuoja
Taip pasakė kažkoks man nežinomas ar pamirštas argentiniečių mokslininkas ir aš su juo visiškai sutinku: šia antrašte buvau bebaigiąs rašyti tekstą ir… Žinoma, galima kalbėti apie jas kaip apie neegzistuojančias, bet kartais atsitinka tokių bent man nesuvokiamų reiškinių, kad, parašęs tekstą, nuo klaviatūros pakeli akis ir staiga nei iš šio, nei iš to – dzingt! – tekstas išgaruoja virtualioje…
Laiškai niekam
Aš bijau, bijau ir žinau, ko bijau: bijau, kad ant manęs nukris elektros laidas, bijau, kad Žemė nustos suktis ir mes visi išlėksim į kosmosą, bijau, kad man, einančiai gatve, ant galvos nukris vėžlys. Bijau mirties, bet kartu jos taip trokštu, geriau pagalvojus, bijau ne mirties, o nežinomybės, kas bus po mirties.
Mikrofikcijos
Primenu, kad keletas mūsų komandos narių buvo moteriškosios lyties ir kad vyriausioji redaktorė atvyko į filmavimo vietą, idant galėtų tiesiogiai įsitikinti mūsų darbo profesionalumu. Ji konstatavo, kad net jei moterims nebuvo taikomi patys baisiausi kankinimai, jos šaukdavo šaižiu, veriančiu balsu ir pravirkdavo po pirmojo elektros šoko.
Kibernetinis šunytis
Eilės
Žymiai daugiau klausimų negu atsakymų
Aš miegojau ant kušetės ir išgirdau nesmarkų beldimą į duris. Galėjo ir vėjas baladotis, bet aš nuėjau patikrinti. Atvėriau duris, o už jų stovėjo ne kas kita, o mano mama, mirusi pastaruosius aštuonerius metus. „Mama, kaip smagu tave matyti, – ištariau. – Koks netikėtumas.“
