Tarsi draugystė su chuliganu – paprasta, bet pamokanti

Liutauras Degėsys. Viskas buvo ne taip. Esė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 152 p.

Knygos į Rašytojų sąjungos knygynėlį atvykau atsiimti popiet, įkyriai lijo. Liutauras paliko žinutę telefone: „Sutariau Rašytojų knygyne, kad tau padovanos knygą. Tau reikia šiandien vietoj kavos nueiti į knygyną ir pasakyti, kad esi Austėja.“ Nuėjau, pasakiau, kad esu Austėja, – jau nešuosi rankinėje.

Kaskart skaitydama Liutauro knygas prisimenu mudviejų pažintį, o gal tiesiog knygos primena patį žmogų, kuris visgi yra tavo draugas, ir vienaip ar kitaip darosi vis sunkiau atskirti knygą nuo to, ką pažįsti. Turiu pasakyti, kad pažintis darosi brandi; prasidėjo „Poezijos pavasaryje“, regis, du tūkstančiai septynioliktais metais. Nuo tada skaičiau visas ir viską. Ir sugalvojau – reikėtų cituoti draugams, o gal visiems, kurie daro ką nors negerai; sakyti: „Viskas buvo ne taip.“

Knygoje – tuntas filosofinių įžvalgų, kurios sąlygiškai gali atrodyti pašiepiančios įvairias realybės sritis: politiką, religiją, mokslą, meną, švietimą. Liutauro Degėsio tekstai nuolat primena, kaip svarbu yra kalbėti, rašyti, skaityti artėjant prie išorinės ir vidinės tikrovės supratimo. Neturime pojūčių kitų žmonių pojūčiams pajusti, niekada nepajausime kitų žmonių jausmų. Ir todėl, nesigilindami į save, nebandydami suprasti savęs, niekaip nesugebėsime priartėti prie kitų žmonių. Nesuvoksime jų argumentų, jų logikos. Nepajėgsime jų užjausti, suprasti, su jais bendrauti ir bendradarbiauti. Viskas yra ne taip, nes viską – pasistengęs – galėtum suprasti kitaip. Ne veltui tiek daug žmonių kartoja frazę: „Nesuprantu, kaip tu gali nesuprasti.“ Apeinant žmogų, bandoma sukurti įspūdį, kad politika gali vykti be piliečių ir tarsi už realaus gyvenimo ribų – kažkokioje specialioje srityje, vadinamoje „politika“, – tik dėl išrinktų politikų veiklos. Kuriama iliuzija, kad svarbiausia yra švęsti šventes, minėti jubiliejus ir džiaugtis laimėjimais. Kad kasdienis gyvenimas nevertas dėmesio. Kad svarbiausi yra visai ne žmonių likimai, o valstybės, tautos, partijos gerovės rodikliai ir kad realų žmogaus gyvenimą galima atidėti iki geresnių laikų. Kad tik valstybei, Dievui ar karaliui būtų geriau.

Autoriaus eseistikoje gali pasirodyti svarbūs ne tik socialinės aplinkos motyvai, ekonominės ir politinės dogmos, bet ir paprastas gyvenimas, kuris yra nuobodus, jei jį tokį įkuriame ir įgyvename. Didžioji kaita nutinka supratus, kad viskas tikrai buvo ne taip: „Ak, tas saldus kritimas į tą pačią duobę. Nes jeigu nieko neatsitinka tenai, išorėje, „pasaulyje“, „realybėje“, „tikrovėje“ – jeigu neįvyksta vestuvės, laidotuvės, ligos, šventės, katastrofos, išprievartavimai – tai argi čia gyvenimas. Jei negali pareguliuoti, sustiprinti – pojūčių, ekstazių, aistrų – žole, alkoholiu, laimėjimais, tabletėmis, portalais, netektimis, tai argi čia jausmai. Jeigu santykių negali praturtinti naujomis meilėmis, draugystėmis, kelionėmis, nusivylimais, nuotykiais, neištikimybėmis, išdavystėmis – argi čia santykiai. Jeigu nieko ypatingo nevyksta, tai argi čia šventė. Reikia atvejo, įvykio, stimulo, simbolio, dirgiklio, signalo, atsitikimo, relišerio, dopingo, katalizatoriaus – kad gyvenimas vėl taptų įdomus. Net ir ne konteksto reikia gyvenimui, o preteksto – gyvenimo tekstui“ (p. 10–11).

Knygos struktūra tarsi sukapota gabalais: kad ir kurią esė skaitytum, nereikia bendro knygos konteksto, nereikia ir chronologinės tvarkos, būtų galima versti, durti pirštu ir skaityti garsiai – didelė tikimybė, kad tiks prie esamos dienos nuotaikos, skaičiaus, mėnulio padėties, vardadienių ar horoskopų. Iš pradžių nugula irzlumas, nes nieko pakeisti ar padaryti negali, veikiau sėdėtum fotelyje ir gyventum visa išoriškai rami, bet viduje tvarkytumeisi su pikantiškais jausmais, nesvarbu, savais ar svetimais. O toliau jau paradoksalu, kad skaitydama esė gabalėlius esi priversta pasijusti kiek nepatogiai, truputį pagauta ne laiku ir ne vietoje, daranti kažką nelegalaus, uždrausto, norisi, kad dar kas ir subartų, bet užvis labiau įslenka ir galvoje pradeda plaukioti mintis: „Man taip yra buvę. Aha, esu pati ten nuklydusi. Gal nieko baisaus?“ Apima didelis siutas, kad reikia pastangų susivaldyti, tada įsisąmoninti, jog pats laikas pradėti galvoti: „Tai visgi kaip atrodo mano siela?“ Gerokai išvelėja protą įvairios potekstės ir kompromituojantys gyvenimo elementai, kurie dažnai būna neaptariami, nutylimi, užkamšyti ir įvardijami kaip paslaptys. Bet čia nepabėgsi, viena iš gražiausių rašytojo savybių – tekstais kalti prie sienos, žinoma, švelniai ir neskausmingai. Jautiesi prispausta, iš pradžių gali sakyti, kad nesupranti, kad nežinai, už ką ir kas vyksta, nors tiesa ir tekstų tikrumas rodo, kad esi jautusi ir žinai, už ką ir kaip viskas.

Liutauras man yra sakęs, kad patirtys yra savos ir svetimos, pastarąsias prisijaukini ir ilgainiui jos tampa savos. Esė rinkinyje irgi, jeigu nutiktų taip, kad ne viską iki galo randi sau, – prisijaukinsi ir tai taps tavo. Ironiška, kad švietimas, socializacijos procesai, tikslieji mokslai bando įteigti mums, jog išorinė tikrovė, vadinamasis „po saule“ esantis pasaulis yra svarbesnis nei paties savęs pažinimas ir supratimas.

Pasičiupusi knygą nutūpiau pirmoje pasitaikiusioje kavinėje, kur iš gatvės atrodė, kad niekas nedrums mano skaitymo. Į tekstus įnikau greit, dar greičiau ir suskaičiau. O kai atėjau prie galo, verčiau po lapą atgal, bijodama įsitikinti, kad jau pabaiga. Jaučiausi kaip po pokalbio su draugu – galbūt truputį chuliganu, bet protingu draugu. Lieka švaros ir tyrumo jausmas, kad tai, ką suskaitei, rado vietą tavyje ir dabar esi truputį išmintingesnė.