Janka ir Marija

 

Įsivaizduoju, kad čia. Spėju. Baltarusių knygynas ir „Naša Niva“ redakcija galėjo darbuotis čia, kur dabar populiari kepyklėlė. Tame gražiame name su art deco atšvaitais sostinės Pylimo gatvėje. (Kiek čia išgerta latės, suvalgyta greitmaisčio ir kepinių.) Tikėtina, kad knygyno langai ir buvo į šią gatvę. Lastauskų / Lastouskių butas – kažkur šalia.

Keistai nuvingiavo „Naša Niva“ istorija: po daugiau nei šimtmečio ji grįžo prie ištakų, vėl įsikūrė Vilniuje ir nepaliauja skelbti apie vis naujas kruvino Minsko režimo represijas.

Ant pastato kabo baltarusių kultūrininkų rūpesčiu atsiradusi paminklinė lenta Vaclavui Lastouskiui lietuvių ir baltarusių kalbomis. Vitebskietės slapyvardžiu pasirašanti autorė („Š. A.“, 2022, Nr. 9), pasigendanti Marijai Lastauskienei skirto atminimo ženklo, priminė rašytojos 150-mečio sukaktį. 2022-ieji Lietuvoje – dar ir Baltarusių literatūros metai. M. Lastauskienės nėra baltarusių literatūroje, bet ji labai šalia.

 

●

 

Sovietmečio fotografijose įamžinta karštanti senučiukė. Akys išvargusios nuo rankraščių ir rankdarbių. „Gyvenimo iškankinta moteris“, – taip M. Lastauskienę prisiminimuose apibūdino gerokai anksčiau ją pažinusi baltarusių kultūros veikėja Paulina Miadziolka. O apie akis sakė taip: „Šiltos, geros akys, nuo kurių darydavosi šilčiau širdyje.“ 

Kaip ir sesuo Sofija, Marija buvo rankdarbių meistrė. Kaip ir sesuo, nugyveno nelengvą, bet labai aktyvų gyvenimą. Jųdviejų vargų atmosferai iliustruoti rinkčiausi 1919 metų Sofijos raštą Vilniaus lietuvių komitetui, pavadintą „Pelėdos meldimu į Lietuvių komitetą“, – neviltį rašytoja atmiešė juoduoju humoru: „Stimpu badu. Iš atžvilgio, kad dabar labai brangiai atsieina ir duobė kasti, ir laidoti, nedaleiskit nustipti; duokit biskutį ar kokių miltų, ar bulvių – nes jau led kojas bevelku.“ Komiteto sprendimas: „Išduoti pusę pūdo bulvių.“ (Kepyklėlėje į galvą lenda gastronominiai motyvai: bulvės – apsakymo „Motulė paviliojo“ našlaičių meniu pagrindas; vietoj išsvajoto karališko mirkalo su batvinių rasalu jie graužia pusiaužales bulves su žaliu svogūnu.) 

 

●

 

„Ne vienerius Lazdynų Pelėdos gyvenimo metus dar dengia nežinios ūkas, asmenybė tebelieka neįspėta mįslė“, – rašė Petronėlė Česnulevičiūtė pristatydama „Aukštupių“ serijoje „Vagos“ leidžiamą Lazdynų Pelėdos (Sofijos Pšibiliauskienės) romaną „Klaida“.

„Gyvenimas toks painus ir sudėtingas, kad sugalvoti ką nors, kas būtų už jį daugiau, neįmanoma“, – rašė Viktorija Daujotytė pristatydama Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos leidžiamus Lazdynų Pelėdos (M. Lastauskienės) romanus „Šviesuliai ir šešėliai“ ir „Praeities šmėklos“.

Dvi citatos, kurias papildyčiau. Štai kuo. 

Komentuodamas tą painumą ir sudėtingumą, baltarusistas Adamas Maldzisas (Adam Maldzis), rimtų rimčiausias tyrinėtojas eruditas, kurio niekas nebūtų galėjęs apkaltinti bulvarinių sensacijų paieškomis, iškėlė prielaidą apie romantinius M. Lastauskienės ir Jankos Kupalos santykius, tikriau tariant, romaną. Su melodramos ir dramos elementais. Nutrūkusį, bet palikusį ne vien prisiminimus. Argumentais mokslininkas apsiginklavo tyrinėdamas lietuvių ir baltarusių literatūrinius ryšius. 2007 metais, kai ėmiau iš jo interviu Minske, tai nebuvo pagrindinė mūsų pokalbio tema. O dabar panoręs prie jos grįžti internete pamačiau laidotuvių nuotraukas – atvirą karstą prie cerkvės ir pan. A. Maldzisas mirė šiemet, netrukus po Naujųjų metų, neslūgstant diktatūros žiaurybėms, karo išvakarėse.

 

●

 

Vilniaus kepyklėlėje prisimenu, kaip Minske su juo ėjom į kavinę „Beriozka“. Gatvėje prasilenkėme su juodaodžiu, ir A. Maldzisas pakomentavo: čia vaikšto saugūs, niekas jų nemuša, skirtingai nei Maskvoje, o tokia tolerancija – ne kas kita, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) palikimas. Tik didžiulis paradoksas, kad pats A. Maldzisas nesyk buvo primuštas. Ne paslaptis, už ką. Už tai, kad savo šalyje, savo mieste ne tik nesivaržė kalbėti baltarusiškai, bet ir kitus skatino tai daryti.

Jis buvo iš tų utopistų, kurie šnekėjo apie LDK atkūrimą. Nors suprato, kad tai visiškai neatitinka Lietuvos Respublikos interesų. Maždaug tuo metu mūsų nacionalinis istorijos profesorius pasakodavo, kad jo kolegos iš Baltarusijos grįžta apsiverkę – baltarusiai pavogę mūsų istoriją. (Tiesa, paplaukiojęs plaustais, praplėtęs akiratį, dėsto kitaip: o istorija taigi bendra.) Tuometis Lietuvos istorijos instituto vadovas, žurnalistų priremtas pasiaiškinti, kodėl Lietuvos istorikai nepateikia jokių poleminių pastabų kolegoms baltarusiams, atrėžė: o kodėl Švietimo ir mokslo ministerija pinigų neduoda? 

 

●

 

Keliaudamas po įvairias šalis A. Maldzisas lasiojo baltarusistikai aktualius faktus. Gudriai ir diplomatiškai reiškė pretenzijas Rusijai, Lenkijai, Ukrainai dėl tose šalyse atsidūrusių baltarusių paveldo lobių, suko galvą, kaip juos susigrąžinti, darė žygius. Kalbėjo ir rašė apie dar vieną į utopiją panašų sumanymą – galimybę atkurti Vilniuje iki sovietmečio veikusį Baltarusių muziejų, išbarstytus jo eksponatus vėl sutelkti į krūvą. Slucko, Nesvyžiaus, Gardino manufaktūrų dirbinius, numizmatikos, ginklų, ikonų, tapybos darbų rinkinius, itin retus raštijos paminklus.

Muziejus išaugo iš kelių entuziastų privačių rinkinių. Vienas jų – istorikas, leidėjas, politinis veikėjas Vaclavas Lastouskis, eksponatams kaupti naudojęs savo lėšas, darydamas didelę skriaudą šeimai. Stingant pinigų, M. Lastauskienė buvo priversta ant savo pečių tempti itin sunkią buities naštą.

„Mūsų butas Vilniuje buvo labai užkimštas, nes tėvas, mėgdamas senovę ir meną, nors stokodamas pinigų, dažnai eidavo į „tolkučkę“, kur [...] surasdavo tikrų meno vertybių. Visos kambario sienos buvo nukabinėtos senais paveikslais“, – prisiminimuose rašė Ona Lastauskaitė-Glovackienė, kurią vaikystėje gąsdino rūstūs nesuprantamų paveikslų personažai.

 

●

 

Sovietams sudorojus Vilniaus baltarusių muziejaus vadovą Antoną Luckevičių, įstaigai ėmė vadovauti Janas Šutovičius. Čia jau kita skaudulių pilna istorija – „Janka ir Ona“. Vyniojant ją būtų proga darsyk prisiminti Oną Miciūtę, kurią baltarusiai laiko ir savo poete.

 

●

 

Paskui Minske lankiausi dar ne sykį. Baltarusiškai kalbant girdėjau vos du žmones. Dvi moteris. Abu atvejai susiję su J. Kupalos vardu. Kad kalbėti baltarusiškai – jos priedermė, buvo įsitikinusi Jankos Kupalos muziejaus kasininkė. „Kodėl gi turėtumėt nesuprasti, ką sakau?“ – nusistebėjo ji. O salės prižiūrėtoja, pastebėjusi, kad nieko nesuprasdamas spoksau į eksponuojamas medines duris su kažkokiu numeriu, prabilusi rusiškai, paaiškino, kad tai Maskvos viešbučio, kuriame 1942-ųjų birželį buvo apsistojęs ir mįslingomis aplinkybėmis žuvo J. Kupala, durys. Baltarusiams buvo svarbu turėti ir jas. Jų tautos dainiaus mirtį taip pat dengia nežinios ūkas.

Kita nepamirštama moteris – Nacionalinio akademinio Jankos Kupalos teatro kasininkė. Su bokšto aukštumo šukuosena pati atrodė lyg pjesės personažas. Neabejoju, kad ji – legendinė to teatro asmenybė. Nė už ką nepasiduodavo bilietų pirkėjams, varantiems rusiškai.

Taip, teatro, kuriame vaidinta tik baltarusių kalba, publika kalbėjo rusiškai ir iš pirmo žvilgsnio panėšėjo į amorfišką masę. Bet! Kaip nepaprastą teatrinį potyrį prisimenu spektaklį pagal Jakubo Kolaso poemą „Simonas muzikantas“: susikaustę žiūrovai pamažu elektrinosi ir po tautinę savigarbą sujudinančių scenų pratrūkdavo plojimais. Manau, ta pati kažkur podirvyje ilgą laiką sruvenusi jėga, padidėjusi tūkstanteriopai, po Baltarusiją pasklido 2020 metų vasarą ir tapo visą pasaulį apstulbinusia orumo revoliucija.

Dar pamaniau, kad panašūs potyriai Lietuvos teatro publiką turėjo smelkti kadaise žiūrint „Barborą Radvilaitę“ Kaune ar „Mažvydą“ Vilniuje.

Už aktyvų įsitraukimą į 2020-ųjų protestus J. Kupalos teatro trupė sumokėjo brangiai. Daugumos aktorių ten nebeliko.

 

●

 

Kol kas tiek apie Janką ir Mariją. Apie Janką išėjo daugiau. Marija ir vėl liko vyrų šešėlyje.