Literatūra
Lapkritys
Sonetas
Ištekėti už koriko
Korikas nėra jau toks blogas. Po visko jis eina prie šaldytuvo ir šluoja likučius, nors nešluosto ką netyčia prilaistęs. Jis nori tik paprasčiausių dalykų: kėdės, kad kas nutrauktų batus, kad žiūrėtų į jį, kalbantį, su susižavėjimu ir baime, su dėkingumu, jei įmanoma, ko nors, į ką galėtų panirti, idant pailsėtų ir atsigautų. Geriausia šito gauti vedus moterį, kurią kiti vyrai nuteisė myriop už norą būti gražiai. Pasirinkimas platus.
●
Žvilgsniai lyg špagos
Taigi ten, priekyje, prie mikrofono pluša, prakaituoja vakaro vinis, gal ne vinis, o plaktukas, nors, nevyniojant į minkštą audinį, poetas, pateikiantis tautai naują savo kūrinį – kuklią poezijos knygelę. Neperdedant prakaituoja, nes, neaiškiai kažką murmėdamas panosėje, ilgai šnarina knygutės puslapius, ieškodamas eilėraščio.
Juodosios gėlės
Mažai tokių gražių mirusiojo veidų pamatysi, kaip buvo Słowackio, kurio baltą profilį ryškino išblukęs tamsus kilimas, skiriantis lovą nuo sienos ir vaizduojantis kažin ką iš Lenkijos istorijos. Paukštukai suskrido ant neprižiūrimų vazonų su gėlėmis – per laidotuves buvo šurmulys, o kokios jos buvo, aprašoma įvairiai.
Eilėraštis šuniui
Kirčiavimo pamokėlė
Pasaulyje kaltų nėra?
Iš tikrųjų tai yra visos rusų literatūros, kuri vis dar laikoma europietiška ir humanistine, modelis: rusų literatūra jau 200 metų piešia pasaulio paveikslą, kuriame nusikaltėlio reikia gailėtis, o ne smerkti. Mums dera jį užjausti, nes „pasaulyje kaltų nėra“ (tas pats Tolstojus). Kiekvienas gatavas kaimynui perrėžti gerklę, viskas priklauso nuo kainos.
