Lapkričio prieigose – rūdys ir auksas. Kai gamta miršta tiesiog akyse, liūdesiu apsiskleidžia sunkiai pakeliantys tamsą. Esu pastebėjusi, kad į judesį reaguojantis šviesos daviklis suveikia ne iš karto – kažkurią sekundės dalį gali skendėti tamsoje ir būtent tas dešimtadalis, kai tikiesi šviesos, bet tebesi aklinoje juodumoje, turbūt pats baugiausias.

Visais laikais menininkai turėjo užaštrintą intuiciją ir visuomenėje atlikdavo savotišką ateities pranašų misiją. Rašytojai vos ne chronologiniu tikslumu aprašydavo ateities įvykius. Grėsmės nuojauta įsisukdavo į dailininkų teptukus. Fantastai savo filmų groteskiškiausiuose absurduose netyčia pavaizduodavo ateities realybę; deja, čia ir dabar nebejuokingą.

Devyniasdešimtinių mada, šiuo metu grįžusi į jaunesnės kartos spintas (ei, jūs nešiojate mūsų drabužius!), mums nesukelia jokios nostalgijos. Mada paradoksaliai gali liudyti priešingą jos dabartiniams dėvėtojams būdingą jauseną. Taip rengėmės iš nepritekliaus, dar nebūdami laisvi.

Bala nematė tų knygų kapinių, iš tiesų daug labiau gaila dalykų, kurie, vykę visas dvidešimt vasarų, šiemet nebevyks. „Šiaurės vasaros“ laidoti dar nesinori – renginio, kuriame nori nenori pasimatydavo ir apsikabindavo iš savo introvertinių vasaros rezidencijų išvilkta literatūrinio burbulo dalis.

Autoriaus talentas rašyti pats iš savęs, deja, niekada nereiškia, kad literatūra tau bus paveiki ir artima. Subjektyviai kūryboje vertinu brandą, kuri (su retomis išimtimis) tiesiogiai susijusi su amžiumi, ir nesaugumą – mano galva, tik tikri ir nesaugūs tekstai verti literatūros.