MenaiDailė

ROSANA LUKAUSKAITĖ

Kolektyvinė paslaptis

„Intriga buvo užmegzta beveik tobulai“, – taip būtų galima pasakyti apie Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) vasario 18 d. atidarytą koliažų parodą „Satyrikonas“, kurios autorius pasirinko išlikti neatskleistas. Parodos anotacijoje menininko pasirinkimas neatskleisti savo tapatybės grindžiamas koliažams sukurti panaudota XX a. 3–4 deš. medžiaga – kūriniai tarsi surinkti iš kolektyvinės sąmonės nuotrupų, tuo…

-gk-

Buvau, mačiau, girdėjau

Įvyko  ilgametražio Agnės  Marcinkevičiūtės  filmo  (scenarijus  kartu  su Renata  Šerelyte)  „Lobis“  premjera. Nusitempiau  dukrą.  Vaikų  dialogai pasirodė  dirbtiniai,  bet  idealioje  suaugusiųjų  fantazijoje  taip  gali  būti. Tikrovėje  kaimo  vaikai,  tuščioje sodyboje  radę  kitus  vaikus,  man  regis,  juos  užbulintų.  Bet  gal  kiekvienas  sprendžia  pagal  savo  sugedimo laipsnį.  Techniniai  efektai  nebado akių,  atlikti  profesionaliai:  žmogvarlės  varliškos,  lobio  skrynelė pasendinta.  Nufilmuota  graži  gamta, rudens …

EGLĖ FRANK

Dieviškieji pa

Įėjus  į  Pamėnkalnio  galeriją,  pasitinka  pirmasis  biblinis  siužetas:  Juditos  ir  Holoferno  mitas  vaizduojamas  jau  post  factum,  šalia  Juditos  –  auklė,  padėjėja  ir  bendražygė,  apdairiai  nuo  sargybos  paslėpusi  maišą,  kuriame  –  nukirsta  Holoferno  galva. Scena,  bent  jau  man  visada  simbolizavusi  ne  tik  moterų  galią,  bet  ir  vienybę.  Tapytojos  interpretacijoje  plastiškos  dviejų  moterų  figūros,  iškėlusios  rankas  virš  galvos, atsisukusios viena į kitą;…

[Eglė Velaniškytė:] Noriu kalbėti apie esamąjį laiką ir žmogų

[Vidas Poškus] Praeitų metų lapkričio mėnesį Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ Eglė Velaniškytė surengė per mažiau nei metus sukurtų paveikslų parodą pavadinimu „Puota maro metu“. Apie ją ir naują kūrybos etapą ir norisi paklausti menininkės. 

VIDAS POŠKUS

Pamestos skulptūros

Paradoksalu, tačiau plastikos ir kontekstualumo požiūriu tiek Žaliojo tilto, tiek P. Cvirkos skulptūros buvo sukurtos meistriškai. Ko gi norėti, juk kūrė jas ne kokie dvejetukininkai, o savo srities profesionalai, kai kurie laikytini netgi šiokiais tokiais lietuvių skulptūros klasikais.
ELENA ANTANAVIČIŪTĖ

Nutapyk, gerai atrodo

Kad modelis būtų visada šalia, tapau save. Iš dalies dėl karantino, bet yra ir gilesnių priežasčių – ir savityros bandymai, ir savotiška istorinė tradicija, kai moterys vaizduoja tai, kas joms prieinama. Kad nutapyčiau save, turiu tarsi susidvejinti ir žiūrėti į save iš šalies, nebent tapyčiau kūno dalis, kurias pati matau be veidrodžio ar nuotraukos.

JELENA ŠALAJ

Haptinis vizualumas ir privati erdvė

Gimus vaikams ėmiau juos fotografuoti – kad neišprotėčiau. Tai buvo tarsi būdas sukurti distanciją nuo labai intensyvaus, beveik nepertraukiamo santykio. Kažkuriuo laikotarpiu pardaviau visus skaitmeninius fotoaparatus ir sąmoningai likau vien su juostiniu. Dariau tai intuityviai, bet man buvo absoliučiai aišku, kad čia man reikalinga būtent juosta.

EGLĖ FRANK

Nuogas kalnas per visą Gedimino Pranckūno žvilgsnį

Ką galima pasakyti apie objektą, apie kurį pasakyta viskas? Ištapytą ir išfotografuotą visais įmanomais rakursais, apipintą ne tik banaliomis legendomis, bet ir naujais skandalais, jau beveik dešimt metų aitrinančiais visuomenę. Ir rašant apie jį sunku išvengti klišių, nes tai – Gedimino kalnas.

ROSANA LUKAUSKAITĖ

Dalykai, kurių vos nepraleidome

Sudėtingą šiuolaikinio žmogaus santykį su gamta, gyvūno vaizdinių kaitą ir dabar ypač jautrias bei aktualias ekologines temas bandė atskleisti Sigitos Dackevičiūtės instaliacijų paroda „(Ekologinės) alteracijos“, o vizualias gyvybės ir mirties interpretacijas gamtoje tyrinėjo fotografo Ginto Kavoliūno paroda „Nature morte“.

TADAS ZARONSKIS

Abejingas px nuoširdumas

Buvusioje Naujosios Vilnios „Žalgirio“ gamykloje reziduojančių menininkų tapybos paroda „Px tas peizažas“ (kuratoriai Darius Jaruševičius ir Kristina Alsytė; paroda veikė spalio 9–23 d.) galėtų priklausyti pastarajai skilčiai: kuriama ir eksponuojama miesto periferijoje, ekonomiškai pažeidžiamoje ir kultūriškai „skurdžioje“ aplinkoje, industrinės paskirties pastate.