MenaiDailė
Kolektyvinė paslaptis
„Intriga buvo užmegzta beveik tobulai“, – taip būtų galima pasakyti apie Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) vasario 18 d. atidarytą koliažų parodą „Satyrikonas“, kurios autorius pasirinko išlikti neatskleistas. Parodos anotacijoje menininko pasirinkimas neatskleisti savo tapatybės grindžiamas koliažams sukurti panaudota XX a. 3–4 deš. medžiaga – kūriniai tarsi surinkti iš kolektyvinės sąmonės nuotrupų, tuo…
Buvau, mačiau, girdėjau
Įvyko ilgametražio Agnės Marcinkevičiūtės filmo (scenarijus kartu su Renata Šerelyte) „Lobis“ premjera. Nusitempiau dukrą. Vaikų dialogai pasirodė dirbtiniai, bet idealioje suaugusiųjų fantazijoje taip gali būti. Tikrovėje kaimo vaikai, tuščioje sodyboje radę kitus vaikus, man regis, juos užbulintų. Bet gal kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį. Techniniai efektai nebado akių, atlikti profesionaliai: žmogvarlės varliškos, lobio skrynelė pasendinta. Nufilmuota graži gamta, rudens …
Dieviškieji pa
Įėjus į Pamėnkalnio galeriją, pasitinka pirmasis biblinis siužetas: Juditos ir Holoferno mitas vaizduojamas jau post factum, šalia Juditos – auklė, padėjėja ir bendražygė, apdairiai nuo sargybos paslėpusi maišą, kuriame – nukirsta Holoferno galva. Scena, bent jau man visada simbolizavusi ne tik moterų galią, bet ir vienybę. Tapytojos interpretacijoje plastiškos dviejų moterų figūros, iškėlusios rankas virš galvos, atsisukusios viena į kitą;…
[Eglė Velaniškytė:] Noriu kalbėti apie esamąjį laiką ir žmogų
[Vidas Poškus] Praeitų metų lapkričio mėnesį Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ Eglė Velaniškytė surengė per mažiau nei metus sukurtų paveikslų parodą pavadinimu „Puota maro metu“. Apie ją ir naują kūrybos etapą ir norisi paklausti menininkės.
Pamestos skulptūros
Nutapyk, gerai atrodo
Kad modelis būtų visada šalia, tapau save. Iš dalies dėl karantino, bet yra ir gilesnių priežasčių – ir savityros bandymai, ir savotiška istorinė tradicija, kai moterys vaizduoja tai, kas joms prieinama. Kad nutapyčiau save, turiu tarsi susidvejinti ir žiūrėti į save iš šalies, nebent tapyčiau kūno dalis, kurias pati matau be veidrodžio ar nuotraukos.
Haptinis vizualumas ir privati erdvė
Gimus vaikams ėmiau juos fotografuoti – kad neišprotėčiau. Tai buvo tarsi būdas sukurti distanciją nuo labai intensyvaus, beveik nepertraukiamo santykio. Kažkuriuo laikotarpiu pardaviau visus skaitmeninius fotoaparatus ir sąmoningai likau vien su juostiniu. Dariau tai intuityviai, bet man buvo absoliučiai aišku, kad čia man reikalinga būtent juosta.
Nuogas kalnas per visą Gedimino Pranckūno žvilgsnį
Ką galima pasakyti apie objektą, apie kurį pasakyta viskas? Ištapytą ir išfotografuotą visais įmanomais rakursais, apipintą ne tik banaliomis legendomis, bet ir naujais skandalais, jau beveik dešimt metų aitrinančiais visuomenę. Ir rašant apie jį sunku išvengti klišių, nes tai – Gedimino kalnas.
Dalykai, kurių vos nepraleidome
Sudėtingą šiuolaikinio žmogaus santykį su gamta, gyvūno vaizdinių kaitą ir dabar ypač jautrias bei aktualias ekologines temas bandė atskleisti Sigitos Dackevičiūtės instaliacijų paroda „(Ekologinės) alteracijos“, o vizualias gyvybės ir mirties interpretacijas gamtoje tyrinėjo fotografo Ginto Kavoliūno paroda „Nature morte“.
Abejingas px nuoširdumas
Buvusioje Naujosios Vilnios „Žalgirio“ gamykloje reziduojančių menininkų tapybos paroda „Px tas peizažas“ (kuratoriai Darius Jaruševičius ir Kristina Alsytė; paroda veikė spalio 9–23 d.) galėtų priklausyti pastarajai skilčiai: kuriama ir eksponuojama miesto periferijoje, ekonomiškai pažeidžiamoje ir kultūriškai „skurdžioje“ aplinkoje, industrinės paskirties pastate.
