MenaiDailė
Juozas Budraitis: prisijaukinti pasaulį
Kai kurios gėlių ir žolynų nuotraukos atrodo tarsi dailės kūriniai – senųjų meistrų natiurmortai. Augalai egzistuoja lyg trimatėje erdvėje: su kekėmis ir žiedais, svyrančiais iš fotografijų rėmų. Sunku suprasti, kaip tai pagauta, padaryta…
Tapytojas peizaže
Šlapia žolė, pažliugusi žemė. Stovi ant kažkokio šlaito. Fiziškai įsispyręs nestabiliai, tačiau kūrybingumo požiūriu jaučiasi visiškai patogiai. Tapyba atsiranda tik po to – po žiūrėjimo ir mąstymo. Toks man yra Martinas Jankus ir jo tapyba.
Fotografija, kurios nėra. Sutikti Nidą
Pavadinimą ir temą inspiravo savaitė, praleista Nidoje, kur vyko tarptautinis fotografijos simpoziumas „Nida. Sutikti fotografiją“. Mačiau daug fotografijų, išklausiau daug pranešimų. [...] Panorau reflektuoti šią savaitę fotografijomis, kurių nėra.
Apie institucijų formuojamus įvaizdžius, arba Žvilgsnis į brolių Gataveckų kūrybą
„Kodas: aš esu“ – toks menininkų šiuo metu galerijoje „Meno niša“ eksponuojamos parodos pavadinimas.
Fotografijos pomirtinis gyvenimas: geismas, laikiškumas ir Kitas
Psichoanalizė į fotografiją žvelgia kiek kitu kampu. Jai rūpi ne tiek kas yra fotografija, kiek kokį geismą išreiškia žmogus, jaučiantis poreikį fotografuoti. Gerokai anksčiau, nei fotografija tapo kasdienybės dalimi, fotografai nuolat buvo vaizduojami kaip psichologiškai įtartinos figūros…
Posthumanistiniai bestiarijai draugystei ir militarizacijos gausmai
Šiame tekste trumpai žvilgterėsiu į kelias pastarąsias Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) parodas, kurios žymi tam tikras šios institucijos kuratorinio mąstymo ir interesų slinktis.
Grifados? Trifidai, trogloditai ir trilobitai!
Jeigu paklaustumėte: „O kas tai per veiksmas ir kodėl tokie keisti personažų vardai?“, atsakyčiau, kad tokį įmantrų scenos personalijų apibrėžimą nulėmė aprašomo dalyko – šiuolaikinio piešinio parodos „Grifados“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje – pavadinimas ir pats pobūdis.
„Žmogus dirbo be atvangos“: Algimanto Žižiūno portretai
Fotomenininko žmona P. R. Liubertaitė-Žižiūnienė pernai parašė A. Žižiūno biografiją „Lemtis būti fotografu. Algimantas Žižiūnas: gyvenimas ir kūryba“.
Istorija, išsukta betono maišyklėje
Į klausimą, kaip mąstyti ir kurti antropologiškai grįstą meną, atsakyčiau paprastai: tereikia aplankyti Dano Aleksos parodą „Pėda, kakta, gomurys ir raktas“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Ir čia teks pasikliauti istorinėmis žiniomis, asmenine atmintimi, vaizduote ir neskubėti su atsakymu, kad tai tik „pasakojimas“ apie Arsenalo restauravimo eigą ir statybas.
