Publicistika

MARIJA SAJEKAITĖ

Brėžiant baltosios tapatybės kontūrus XXI amžiuje

  Rudyardas Kiplingas, vaikų pamėgtos „Džiunglių knygos“ autorius, 1899 m. parašė poemą „Baltojo žmogaus našta“. Kūrinys apie karą tarp Filipinų ir JAV greitai tapo civilizacijos nešimo ne baltiesiems žmonėms simboliu, naudojamu pateisinti europocentrizmą, kolonialistinę politiką ir JAV ekspansionizmą. Naujesniais laikais, žmonijai jau pripažinus, kad tai nebuvo patys gražiausi jos istorijos puslapiai, baltumas (angl. whiteness) kaip rasinė kategorija tapo nebylus. Bent…

DAVID GRAEBER

Apie šūdmalimo darbų fenomeną

  Keliaujančioje parodoje „comiXconnection“ yra iliustratorių Zorano Hercego (Bosnija ir Hercegovina) ir Branko Rakićiaus (Serbija) komiksas „Sisyphus Looses Job“ [sic] („Sizifas netenka darbo“). Istorija tokia: krizės metu mažinant etatus, Sizifas atleidžiamas iš darbo. „Bet… Bet juk aš buvau vienintelis žmogus pasaulyje, turintis amžiną darbo sutartį!“ – kostiumuoto direktoriaus maldauja Sizifas, bet sulaukia standartinio atsakymo: „Man labai gaila. Linkime tau visa…

Penki su puse klausimo kino režisieriui Tomui Vengriui

  Šį rudenį Lietuvos kino teatrų ekranus pasiekė Amerikoje gimusio ir užaugusio kino režisieriaus Tomo Vengrio filmas „Gimtinė“. Filme pasakojama istorija apie tai, kaip griuvus geležinei uždangai sovietmečiu iš Lietuvos pasitraukusi Viktorija (akt. Severija Janušauskaitė) su Amerikoje gimusiu sūnumi Kovu (akt. Matas Metlevski) grįžta į gimtinę susigrąžinti tėvo žemės ir pradėti čia naują gyvenimą. Tačiau jau pirmosios dienos gimtinėje nežada…

MARIJA SAJEKAITĖ

Nuėmus tauraus keliautojo aureolę

Žmogiškas noras puikuotis yra viena, bet štai dromomanija yra vienas iš tų keistų sutrikimų, apie kuriuos nesužinai nepradėjęs gūglinti ko nors specifiško. „Merriam-Webster“ žodynas dromomaniją įvardija kaip „perdėtą norą klajoti“.

Ką pasakyti varlėms

Kalbame apie karo pramonės vykdomą milžinišką gamtos niokojimą, kuris, nors įnirtingai vyksta kasdien, nesulaukia tokio visuomenės dėmesio kaip nuodėmingieji plastikiniai šiaudeliai ar nesukonkretinti reikalavimai valdančiajai politinei klasei „imtis veiksmų“ ir „ką nors daryti“ klimato krizės atžvilgiu. Deja, karas mums tapo nekvestionuojama norma, esą taip ir turi būti – tiesa, tik tol, kol jis vykdomas kažkur kitur.

MARIJA SAJEKAITĖ

Nerimastingas ruduo Pietų Amerikos politinėje scenoje

  Nors dauguma Lotynų Amerikos šalių šiandien skaičiuoja ne pirmus stabilios, t. y. karinių perversmų nepertrauktos, demokratijos dešimtmečius, politinės institucijos regione išlieka trapios, o nusikalstamumo, stambaus masto korupcijos ir žmogaus teisių nepaisymo atvejai tebėra veikiau norma negu išimtis. Šis ruduo sekantiems regiono politiką yra kaip niekad jaudinantis: Peru niekas nebesusigaudo, kas atsakingas už valdžią, Bolivijoje prezidentu mėgina tapti jau tris…

LUKAS VAIGAUSKAS

Ar demokratai pasirinks žingsnį į ateitį?

Pradžią tos kovos, kuri šiandien vyksta Demokratų partijoje, matėme ir prieš 2016 metų rinkimus. Staiga iškilęs Vermonto senatorius Bernie Sandersas subūrė milijoninę rėmėjų minią. Kitoje barikadų pusėje – korporacijų remiamų demokratų atstovė Hillary Clinton.

KAZYS DOBROVOLSKIS

Taip buvo sunaikinti žydų kilmės žmonės iš Salantų

Buvo 1941 metai. Gražus sekmadienio rytas. Tėveliai ėmėsi įprasto darbo su gyvuliais: ruošti pašarus, šerti kiaules. Vasaros metu mama kartais važiuodavo į laukus melžti žydams karves. Veždavo žydas savininkas su arkliu 2–3 melžėjas.

MARIJA SAJEKAITĖ

Ar genai užprogramuoja mūsų politines pažiūras?

Kalbant apie kitas politikos ir biologijos sąsajas, esama įrodymų, kad žmogaus ideologinės pažiūros gali būti glaudžiai susijusios su jo miego įpročiais (!) arba chronotipu. Trumpai tariant, pelėdos yra linkusios į liberalizmą, o vyturiai dažniausiai bus konservatoriai, nes jiems labiau priimtina gyventi tvarkingu, tradiciniu socialinio laikrodžio ritmu.

PAULIUS JEVSEJEVAS

Apie fotografiją ir atmintį

…Sutkus pradėjo fotografuoti buvusius getų kalinius 1988 m., praėjus keturiasdešimt ketveriems metams po Kauno geto ir keturiasdešimt penkeriems – po Vilniaus geto likvidavimo (atitinkamai 1944 ir 1943 m.). Tai reiškia, kad prieš nufotografuojami tokie, kokius dabar juos matome, šie žmonės ne tik išgyveno getus, bet ir nugyveno ilgus gyvenimus.