LiteratūraSkaitykla Nr. 5
Skaitykla Nr. 5 – rubrika, skirta Lietuvos ir užsienio literatūros naujienoms, jų analizei. Čia taip pat rašoma apie literatūros tendencijas, literatūros istoriją, apie grožinę ir negrožinę kūrybą, ryškesnius autorius ir įvykius.
Rubrikos redaktorius – Marius Burokas. Nuo 2016 m. rubrikos redaktorius – Andrius Patiomkinas.
Socializuotis su tekstu (2)
Redaguodama kitų autorių tekstus bandau pati sau užduoti klausimą: ar sudėliojus kablelius ir ištaisius akivaizdžias kalbos klaidas leisti autoriui skelbti savo tekstą tokį, koks jis yra, bet dar tolokai iki idealaus, kokį aš, kaip redaktorė, galėčiau įsivaizduoti, ar dar pabandyti paspausti autorių, parodyti jam kryptį ir padėti peržengti jo paties susikurtą ribą?
Socializuotis su tekstu
Išmesti iš teksto ankstesnius juodraščius, sutvarkyti knygų lentyną, padėti daiktus į jiems skirtas vietas, nušluostyti dulkes, palaistyti gėles – tai didžiausi mano profesionalių įgūdžių greitikliai ir kūrybiškiausi rašymo momentai.
Mirjana Bračko: „Mažųjų literatūrų“ šalys turėtų labiau bendradarbiauti“
Daugeliu atvejų leidėjai domisi apdovanojimus pelniusiomis knygomis. Leidyklos į mane kreipdavosi tik tada, kai pasirodydavo romanai, laimėję Europos Sąjungos literatūros premiją. Šiandien situacija niekuo nesiskiria. Kroatijoje daugiausia išleidžiama vertimų iš anglų kalbos.
Daugialypiai susitikimai. Czesławas Miłoszas ir Tomas Venclova
Jiedu iš tiesų galėjo niekada nesusitikti. Nors gimė toje pačioje žemėje, palyginti netoli vienas nuo kito. Juos iš pažiūros skyrė viskas: priklausymas skirtingoms kartoms, kultūrinė aplinka, istorinė patirtis. Bet viena juos siejo tikrai: jie, kaip Adomas Mickevičius, daug metų praleido nelaisvėje.
Kalba apie demokratiją. 2025-ieji
Kaip man neprarasti vilties, kai vakarietis pasiturinčių išsilavinusių biurgerių sluoksnio atstovas su šampano taure rankoje vakarėlyje giria pranašumus tos diktatoriškos sistemos, kurioje prabėgo mano vaikystė, ir man aiškina, kad kapitalizmas tiesiog nepakeliamai blogas, o juk dėvi kašmyro megztinį, atostogauja Maldyvuose ir vairuoja „Teslą“? Kai jis man aiškina, kad mūsų kančios, kaip kokio niūriojo Dostojevskio romano puslapiuose, yra mūsų pačių kaltė, nes esą neturėjome taip patetiškai ir perdėtai siekti nepriklausomybės, o prieš stipresnį priešininką kovoti beviltiška…
Michel Houellebecq: „Žmonės, turintys humanitarinių idėjų, yra katastrofa“
O kas, jei jis nustos remti Ukrainą? „Tai gerai“, – atsako Houellebecqas. Bet ukrainiečiai nori išlaisvinti savo žemes, sakau. „O man tai kas? Karo pradžioje buvau nustebęs, nes maniau, kad Ukraina – Rusijos dalis. Geriausia, kai gamta tvarkosi pati [...].“
Dorothy Allison: „Aš tikiu Ursula le Guin“
[Miglė Domašiūtė:] Paveiki Allison literatūrinė kalba ir nepagražintas Amerikos pietų paveikslas – skurdo vaizdai, priklausomybės, socialinė atskirtis, smurtas ir disfunkciniai santykiai – kai kuriuos skaitytojus vertė jaustis nepatogiai. Tą „nepatogumą“ kaip tik ir kėlė išgirsta autentiška, atvirai išpažinta skaudi tiesa – patėvis prievartauja mažametę podukrą, o jos motina nepajėgia užkirsti tam kelio.
Rugpjūčiai
Sesers veidas apsiniaukė, suknelę ji susiglostė ir pažvelgė vaikiškų riksmų kryptimi. Kai vėl atsisuko, jos veidą temdė sunkus, papilkėjęs šydas.
– Nieks manęs nemuša.
– O tos mėlynės?
Arianos Reines rožės
[Miglė Domašiūtė:] Ak, tos poetės ir gėlės! Kažkur skaičiau, esą vilkdalgis priklauso Louise Glück, o aguonos, – taip, tos „mažosios, liepsnelės nelabosios“ iš „Aguonų liepą“, – Sylviai Plath. Dar pridėčiau, kad rugiagėlės tikriausiai atitektų Maggie Nelson, o rožės… Rožės (nepyk, Gertrude Stein) priklauso Arianai. Panūdau šiek tiek pasikapstyti po Arianos rožyną. Po skaitymų sutarėme susirašyti. Toliau – mūsų rašytinių pokalbių išklotinė.
Permąstyti imperinį Rusijos pasakojimą
[Myroslav Shkandrij:] Imperinis nacionalizmas aukštino ne tik ekspansiją. Daug rašytojų reiškė idėjas apie kultūrinį Rusijos pranašumą ir civilizacinę imperijos misiją. 1855 m. Nikolajus Grečas teigė, kad rusų kalba yra pranašesnė už visas kitas, o 1830 m. Fadejus Bulgarinas tvirtino, jog dėl šio pranašumo rusų kalba esanti „poezijos ir literatūros kalba visose pasaulio šalyse“.
