Šiaurės kampas
Skiltį „Šiaurės kampas“ kadaise sugalvojo šatėnų mylėtojas ir populiarintojas Marius Plečkaitis. Anot jo, tai turįs būti jaukus laikraščio kampelis, kviečiantis jaunus autorius diskutuoti ir nesislėpti „už kampo“. Nors labiausiai ši skiltis skirta knygų recenzijoms bei literatūros percepcijai, kai kurie sunkiai reglamentuojami pradedantieji mėgsta kalbėti ir plačiau – ją papildys kultūros bei popkultūros kritikos komentarai.
Rubrikos redaktorė – Giedrė Kazlauskaitė.
Be positive
Čia tikriausiai kažkada buvo prausykla. Visos sienos apklijuotos baltomis apsilaupiusiomis plytelėmis. Koktu. Net čia gali suprasti, kad esi ligoninės teritorijoje. Kaip laukinis žvėriukas Almantė prieina prie grotuoto lango. Malonybiniai žodeliai šiame kontekste sunkiai dera, tačiau jauną, sutrikusią merginą įvardinti žvėrimi sunku. Ji bando kuo arčiau prisislinkti prie siauro ruožo, kurį saugo nuo sovietmečio likusios grotos. Tik čia ji gali…
Piterio negandos
Ivanas Vasiljevičius buvo vienišius. Tarsi tuoj nusibaigsiantis dostojevskiškas šuo, kiūtino Piterio gatvėmis. Jis buvo šio miesto herbas, vizitinė kortelė: provokuojamai atrodantis benamis, gyvenantis iš to, ką kiti žmonės jam suaukos. Jam sekėsi ganėtinai neblogai, iš suaukotų pinigų nueidavo pavalgyti ar išgerti į vietines kavines, nuolat sėdėdavo lauke, nes nuo jo, kaip nuo benamio, sklido aštrus prakaito ir vargo tvaikas,…
Svetainės mugė
Pabudau nuo triukšmo. Atrodė, kad mano bute vyksta balius: iš svetainės sklido minios šaršalas. Negalėjau išskirti, apie ką buvo šnekama. Įėjęs į svetainę pamačiau, kad joje pilna žmonių. Vieni palei sienas buvo susistatę prekystalius ir ant jų susidėlioję įvairiausių dalykų, o kiti laisvai vaikštinėjo po mano svetainę abejingai apžiūrinėdami, kas sudėta ant prekystalių. Svetainės gale sienoje buvo iškirsta anga,…
Agotos duonelė
Agota buvo įspūdingo stoto moteriškė: jos klubai, sulig daržinės durimis, jai einant ritmingai siūbavo tai į kairę, tai į dešinę, o rankų pirštai, it dideli mėsos gabalai, kruopščiai skaičiavo centus duonos kepaliukui nusipirkti. Balta skarelė slėpė išretėjusius seniai plautus plaukus. Agota gyveno viena, atokiau nuo kaimo esančiame vienkiemyje. Gavusi seniai mirusių tėvų palikimą, ji dabar jautėsi kiek laisviau, nebereikėjo…
vilnius–alytus–vilnius
apie kunčino bibliotekoje vykstančius „imbiero vakarus“ išgirdau prieš porą metų, kai prozininkas, su kuriuo tuomet susirašinėjome dėl jo knygos pristatymo, užsiminė, kad dirba prie naujo specialiai šiam renginiui rašomo teksto. labai stengiasi, nes komisijos ir publikos geriausiai įvertintų kūrinių autorius organizatoriai apdovanoja solidžiais piniginiais prizais.
Įskilęs kavinukas
Viena mano giminaitė su savo motina, visų familiariai vadinama baba, atvažiavusios prie jūros, pirmiausia eidavo į centrinį gastronomą ir stovėdavo milžiniškas eiles prie šviežios mėsos ir žuvies, nes viską gamindavo pačios, būdamos išskirtinai jautrios valdiškų valgyklų maistui ir tiesiog įsitikinusios, kad tik naminiu maistu reikia maitinti dėdę, mano pusbrolius ir maitintis pačioms. Tada nepiktai šaipydavomės – taip, kaip giminės…
Dar kas nors, dar bet kas
Neveikia radijas, karšta, net ir stovint pavėsyje. Jis tuoj ateis, nors dar nesimato. Ji stebi duris – prasivers ar ne. Rankos virpa, krūtinės plotas vatinis, kvėpavimas sunkus.
Gali būti širdies smūgis, insultas, dar kas nors, dar bet kas.
Malda
Išėjau pakvėpuoti knygos į balkoną. Pirmą kartą didelė vyšnia dūzgė nuo kamanių. Maži, apvalūs, stori jų kūneliai nevikriai sukiojosi aplink saulėlydyje gelstančius žiedus. Tik truputį paskaitysiu, truputį pakvėpuosiu… Akys šokčioja per eilutes, šokčioja nieko nepagaudamos. Nesibaigiantis vieno puslapio skaitymas. Pro šalį burzgia mėlynas traktoriukas. Kaimyno, kuris seniau juo suardavo mažus moterėlių daržus, jau nebėra. Dabar jo sūnus ant tos…
Match
Parudavusiu nuo sukamo tabako smiliumi Emilija paspaudė mygtuką „Siųsti“. Jautėsi ištroškusi lyg po ilgos bėgimo distancijos. Jau antra savaitė ji nenueidavo daugiau kaip dviejų šimtų žingsnių per dieną – keletą kartų iki tualeto ir atgal. Dėl to jautėsi lyg įkalinta prirūkytame maiše, savo pačios kūne. Sukdama jau septintą suktinę iš vyšniomis kvepiančio tabako, ji išgirdo praskrendantį lėktuvą. Oi, kaip…
Basquiat pilkose gatvėse
Jeanas-Michelis Basquiat – dailininkas, skatinantis ne žiūrėti, o matyti. Ne matyti išblukusį pasaulį, bet vaizduotėje formuoti naujas spalvas.
