LiteratūraMemuarai

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Žizel ir naujas įvaizdis

  Keltis įpratau vos prašvitus, Gurzufe taip pat atsibusdavau anksti. Rytais skaitydavau arba eidavau pasivaikščioti, Maestro pasakydavo, kur kitą dieną ketina tapyti, jei nebūdavau užsiėmusi darbo paieškomis, nueidavau pažiūrėti. Kartą pasiteiravo, ar galėtume susitikti, buvau užsiminusi, kad prabundu saulei tekant; senis nusižiūrėjo uolą, ant kurios užlipus matėsi puikus vaizdas į prieplauką, bet kas nors turėjo padėti jam užsikelti inventorių. Pažadėjau…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Sakiau jums, kad susitiksime!

  Lipdama laiptais prie jūros, sutikau grupę ekskursantų su vadove. Sustojau paklausyti pasakojimo apie pastatą, vietinių vadinamą Korovino vila. Pastatas ir sklypas kažkada priklausė žinomam tapytojui, apie tai skelbė užrašas lentoje, pritvirtintoje ant plačios, žmogaus ūgio betoninės tvoros, juosiančios visą vilos teritoriją. Dalis šios galingos sienos rėmino laiptus iš vienos pusės, kitoje stūksojo paslaptingas aukštas akmeninis namas be langų. Stovėdama…

JONAS MINKEVIČIUS

Dailininkas

Man lentelės nereikėjo – buvau vienoje sviedinio susprogdintoje palėpėje radęs užmestą gerokai nudrengtą, nemažą vokišką bloknotą juodais, kietais, kone perpus nuplėštais viršeliais. To pakako, kad galėčiau stovėdamas, į krūtinę įsirėmęs, darbuotis pusiau nulūžusiu pieštuku.

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Kiaulytė, avitaminozė ir kitos aistros

Böllio kūryboje traukė švelnus ir dėmesingas autoriaus žvilgsnis, taikli ironija, kartais perauganti į satyrą, ypač pasakojant apie „reikšminguosius“, kurie kvailumą slepia po rimties kaukėmis, – rašytojas bjaurėjosi veidmainyste. 

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Vakarų vėjai (2)

Bet „atšilimo“ džiaugsmai gan greitai baigėsi. 1962 metais Visasąjunginėje dailės parodoje „Naujoji meno realybė“ Manieže Nikita Chruščiovas, neparengtas, nepamokytas patarėjų, įsisiautėjo: iškoneveikė, išsityčiojo iš modernesnių dailininkų, nepagailėjo jiems ir necenzūrinių epitetų.

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Takelis į nebūtį

Pirmą kartą mirties grėsmę patyriau skęsdama upėje. Nardant ties užtvanka, mane pagavo srovė. Mokėjau plaukti, pasitikėjau savo jėgomis ir niekuomet nejaučiau baimės vandenyje, bet tą kartą srovė suko lyg skiedrą galingo srauto sūkuryje.

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Susitikimai

Iš Minsko nusprendžiau nuvykti į Kijevą, kelionė plackartiniame vagone beveik nieko nekainavo, keliauti traukiniais buvo galima labai pigiai. Traukiniui sustojus, žmonės prieidavo prie atvirų vagono langų, siūlydavo pirkti įvairių uogų ir vaisių, kibiras alyvinių obuolių kainavo 50 kapeikų. Ukrainą prisimenu kaip saulėtą ir svetingą kraštą.

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Intymus gyvenimas

  Pirmą televizijos serialą per nedidelį lempinį nespalvoto vaizdo televizorių žiūrėjome drauge su gatvelės vaikais. Ekrano įstrižainė nesiekė dvidešimt penkių centimetrų, bet vaizdą aparatas atkurdavo kokybiškai ir girdėjosi gerai, nes televizoriaus savininkas iškėlė aukštą anteną. Namo, kuriame nuomojome butą, šeimininkas dirbo gamykloje cecho meistru, jis pirmas gatvėje įsigijo brangų ir retą tais laikais pirkinį. Žiūrėti televizijos serialo „Forsaitų saga“ Alfonsas…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Malonė

Pirmo sąmoningai suvokto nedoro poelgio ir gėdos jausmo išgyvenimo prisiminimas lydi mane nuo ketverių metų. Vaikystėje nesunkiai atpažindavau vidinį balsą, perspėdavusį:
– …tai – bjaurastis!
RŪTA KAPOČIŪTĖ

Nesveikas smalsumas

Prieš vykdama į pokalbį išmečiau šešis kartus kiniškas monetas ir „Permainų knygoje“ perskaičiau heksagramą:
– Kalbėk savo miesto vardu…
Komentaras antrino:
– Neslėpk savo tikrojo veido, būk savimi…