LiteratūraMemuarai

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Be pastogės

Sodri vasara su Piotru Nidoje ir šiltas spalvingas klasikinis ruduo Maskvoje dar labiau mus suartino, subrandino jausmus. Santykiai nusistovėjo ir atslūgo įtampa. Mes tarsi supomės ant laimės bangų. Tik Zinka į mane piktai skersakiavo po istorijos su iraniečiais.

VIDAS POŠKUS

Apie laisvę (mene ir gyvenime)

  Vieną saulėtą kovo rytą (tai buvo dvyliktoji diena) ėjau į savosios 11-osios vidurinės šeštą klasę ir jaučiausi, tartum atsitiko kažkas itin nepakartojamo. Į akis švietė saulė, žemę buvo sukaustęs gruodas, po kojomis traškėjo ledukai. Atrodė, kad visas pasaulis pasikeitęs, pasikeitęs ir aš pats. Ir nepamenu tų oro sąlygų – galbūt buvo visiškai priešingai. Gal buvo apsiniaukę ir drėgna, tačiau…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Delfinariumas

  Krymo oras turi gydomųjų galių, nors vaikščiojau basa, žaizdotos pėdos užgijo greitai, lyg šuns išlaižytos, po keturių dienų, praleistų Gurzufe, vėl galėjau apsiauti bateliais. Iš pietinės pusiasalio pakrantės kurortų išsirinkau labiausiai patikusį ir išsinuomojau kambarį. Miestas bangavo stogais virš gynybinės sienos, saugančios nuo vandens (ar priešo), plūstančio krantine. „Kalnų slėnis“, taip vardą Gurzuf vertė gyventojai, nors nėra žinoma, ar…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Žizel ir naujas įvaizdis

  Keltis įpratau vos prašvitus, Gurzufe taip pat atsibusdavau anksti. Rytais skaitydavau arba eidavau pasivaikščioti, Maestro pasakydavo, kur kitą dieną ketina tapyti, jei nebūdavau užsiėmusi darbo paieškomis, nueidavau pažiūrėti. Kartą pasiteiravo, ar galėtume susitikti, buvau užsiminusi, kad prabundu saulei tekant; senis nusižiūrėjo uolą, ant kurios užlipus matėsi puikus vaizdas į prieplauką, bet kas nors turėjo padėti jam užsikelti inventorių. Pažadėjau…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Sakiau jums, kad susitiksime!

  Lipdama laiptais prie jūros, sutikau grupę ekskursantų su vadove. Sustojau paklausyti pasakojimo apie pastatą, vietinių vadinamą Korovino vila. Pastatas ir sklypas kažkada priklausė žinomam tapytojui, apie tai skelbė užrašas lentoje, pritvirtintoje ant plačios, žmogaus ūgio betoninės tvoros, juosiančios visą vilos teritoriją. Dalis šios galingos sienos rėmino laiptus iš vienos pusės, kitoje stūksojo paslaptingas aukštas akmeninis namas be langų. Stovėdama…

JONAS MINKEVIČIUS

Dailininkas

Man lentelės nereikėjo – buvau vienoje sviedinio susprogdintoje palėpėje radęs užmestą gerokai nudrengtą, nemažą vokišką bloknotą juodais, kietais, kone perpus nuplėštais viršeliais. To pakako, kad galėčiau stovėdamas, į krūtinę įsirėmęs, darbuotis pusiau nulūžusiu pieštuku.

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Kiaulytė, avitaminozė ir kitos aistros

Böllio kūryboje traukė švelnus ir dėmesingas autoriaus žvilgsnis, taikli ironija, kartais perauganti į satyrą, ypač pasakojant apie „reikšminguosius“, kurie kvailumą slepia po rimties kaukėmis, – rašytojas bjaurėjosi veidmainyste. 

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Vakarų vėjai (2)

Bet „atšilimo“ džiaugsmai gan greitai baigėsi. 1962 metais Visasąjunginėje dailės parodoje „Naujoji meno realybė“ Manieže Nikita Chruščiovas, neparengtas, nepamokytas patarėjų, įsisiautėjo: iškoneveikė, išsityčiojo iš modernesnių dailininkų, nepagailėjo jiems ir necenzūrinių epitetų.

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Takelis į nebūtį

Pirmą kartą mirties grėsmę patyriau skęsdama upėje. Nardant ties užtvanka, mane pagavo srovė. Mokėjau plaukti, pasitikėjau savo jėgomis ir niekuomet nejaučiau baimės vandenyje, bet tą kartą srovė suko lyg skiedrą galingo srauto sūkuryje.

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Susitikimai

Iš Minsko nusprendžiau nuvykti į Kijevą, kelionė plackartiniame vagone beveik nieko nekainavo, keliauti traukiniais buvo galima labai pigiai. Traukiniui sustojus, žmonės prieidavo prie atvirų vagono langų, siūlydavo pirkti įvairių uogų ir vaisių, kibiras alyvinių obuolių kainavo 50 kapeikų. Ukrainą prisimenu kaip saulėtą ir svetingą kraštą.