LiteratūraMemuarai

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Susitikimai

Iš Minsko nusprendžiau nuvykti į Kijevą, kelionė plackartiniame vagone beveik nieko nekainavo, keliauti traukiniais buvo galima labai pigiai. Traukiniui sustojus, žmonės prieidavo prie atvirų vagono langų, siūlydavo pirkti įvairių uogų ir vaisių, kibiras alyvinių obuolių kainavo 50 kapeikų. Ukrainą prisimenu kaip saulėtą ir svetingą kraštą.

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Intymus gyvenimas

  Pirmą televizijos serialą per nedidelį lempinį nespalvoto vaizdo televizorių žiūrėjome drauge su gatvelės vaikais. Ekrano įstrižainė nesiekė dvidešimt penkių centimetrų, bet vaizdą aparatas atkurdavo kokybiškai ir girdėjosi gerai, nes televizoriaus savininkas iškėlė aukštą anteną. Namo, kuriame nuomojome butą, šeimininkas dirbo gamykloje cecho meistru, jis pirmas gatvėje įsigijo brangų ir retą tais laikais pirkinį. Žiūrėti televizijos serialo „Forsaitų saga“ Alfonsas…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Malonė

Pirmo sąmoningai suvokto nedoro poelgio ir gėdos jausmo išgyvenimo prisiminimas lydi mane nuo ketverių metų. Vaikystėje nesunkiai atpažindavau vidinį balsą, perspėdavusį:
– …tai – bjaurastis!
RŪTA KAPOČIŪTĖ

Nesveikas smalsumas

Prieš vykdama į pokalbį išmečiau šešis kartus kiniškas monetas ir „Permainų knygoje“ perskaičiau heksagramą:
– Kalbėk savo miesto vardu…
Komentaras antrino:
– Neslėpk savo tikrojo veido, būk savimi…
RENATA ALAUSKAITĖ-MIKALAINIENĖ

Kodėl kalbi su manim be pagarbos

Labai nelengva matyti, kaip vysta tėtis. Atrodo, kad pamažu lieka tik džiūstančio medžio šakos. To medžio, kuris dar visai neseniai vedė kad ir nedidelius, bet rausvus obuoliukus. Dar vos prieš mėnesį jis kalbėjo, kaip išgis, dar turi neatliktų darbų, ir nieko nesakiau, nes nenorėjau žudyti vilties. Bet prieš keletą dienų kažkokioje savo minčių raizgalynėje išvedė vieną labai tikrą tiesą: „Iš…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Vakarų vėjai

Jaunimo festivalis, įsisiūbavęs Maskvoje 1957-ųjų vasarą, tarsi koks taifūnas griovė visas pertvaras, įprastinį gyvenimo būdą, tvirtus įsitikinimus ir įprastus galvojimus. Maskva, dar jam neprasidėjus, keitėsi kas valandą.

MYKOLAS KARČIAUSKAS

Iš Biržų gatvės barelio istorijos

Jau po rytmetinių mišių. Skubėsim į didelį spalio paradą. Kanauninkas dėl mūsų atėjo kiek ankstėliau… Po mišių dar atseikėjo klapčiukams smulkių. Neskaičiavus matėsi, kad užteks penkioms barankoms tai tikrai… Zakristijonas prisakė, tiktai nevėluokit, žiūrėkit, o tai mums bus blogai… Mes jam pasigyrėm, kad šventes pasitinkam gerais pažymiais išlaikę Raudonojo Kryžiaus egzaminus. Daktarė parodė mums termometrą ir klausė, kur dar, be…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Ore tvyrojo nerimas

Anuomet visur buvo rūkoma, o mes jau rūkėm. Aš įnikau į tą malonumą dėstytojo pavaišinta prieškambaryje prie auditorijos, mūsų vadintame priešpirčiu. Mūsų rūkantys dėstytojai, daugiausia senu papročiu rūkę papirosus „Kazbek“, „Belomor kanal“ ir tik retkarčiais – prabangesnius, pavyzdžiui, „Hercegovina Flor“…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Keli melodramos puslapiai

Iš atsiminimų romano

Išgirdusi mane kosint, pasakė: „Aš jus pavaišinsiu arbata su kahoru. Tai malšina nuovargį, nedidelius negalavimus, sušildo… ir skanu.“ Receptas, kuriuo naudojuos ir šiandien, paprastas: į stiprios karštos ir saldžios arbatos stiklinę įpilama trečdalis stiklinės kahoro.

AGNĖ CESIULIENĖ

Ar Broniui Radzevičiui patiko žaltys?

Iš savo vaikystės prisiminimų apie Vyžuonas pirmiausia paminėčiau du mane tuomet sužavėjusius dalykus. Pirmasis – tai šiek tiek už ženklo įvažiavus į miestelį išsiraitęs didžiulis medinis žaltys, išskaptuotas Vyžuonų pagoniško dievaičio Vyžo garbei. Ant to medinio žalčio galvos dažnai tupėdavo gandras, savo dydžiu prieš tą galvą prilygdavęs geram balandžiui. Sako, pats dievaitis irgi buvęs milžiniškas – žmogaus kojos storumo ir…