LiteratūraMemuarai

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Naujas miestas

Padirbėti komjaunuoliškose statybose man pasiūlė Leonidas:
– Gal tau į BAM’ą nuvažiavus?.. Gyventum be rūpesčių tarp pažangiausio sovietinio jaunimo.
RŪTA KAPOČIŪTĖ

Aklas pyktis

  Į Sudaką atėjau pavakare, iki viešbučio mane palydėjo berniukas. – Kuo tu vardu? – paklausiau. – Kostikas, – nusišypsojo plačiai, – Konstantinas aš, bet visi vadina Kostiku. Mačiau kalvą, iškilusią virš miesto, griuvėsius ant kalvos. Kostikas nežinojo istorinės architektūros paminklo praeities, tik stebėjo, kaip vyko filmavimas griuvėsių fone. Vietiniai gyventojai nesidomėjo pusiasalio istorija, jie neturėjo šaknų šioje žemėje. Keliaudama…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Ponas

  Pasakodamas apie jaunystę, kai mergino savo būsimąją žmoną, vyras sakė: „Tuomet tykojau“, suprask – laukiau, tikėjausi ir svajojau. Svajones galima puoselėti, brandinti, auginti – išsvajotosios tykoti, – aš savo vizijas ir sumanymus apžiūrinėju, nes mano mąstymas regimasis, leidžiu bėgti vaizdams prieš akis lyg kino juostai. Žaisdama su gatvės vaikais mokyklą, tariamą klasę rengiau taip rūpestingai, kad mergaitės temstant išsiskirstė…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Dovana

  Gegužės mėnesį, nors pajūryje pats žydėjimas, vasarotojų nedaug, ieškančių pastogės ilgesniam laikui vos vienas kitas, atvykę su sanatoriniais kelialapiais ilsėjosi gydyklose. Žmonės pusiasalyje bendravo noriai, gatvėje, pašte ar parduotuvėje galėjau klausti apie viską, kas rūpi, ir gauti naudingų patarimų. Apsistojau kambaryje, kurį kiekvienais metais nuomodavo Jevgenija Filipovna, ji vėlavo paskambinti, todėl šeimininkė pasiūlė kambarį man: ieškojau prieglobsčio mėnesiui. Saulėje…

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Be pastogės

Sodri vasara su Piotru Nidoje ir šiltas spalvingas klasikinis ruduo Maskvoje dar labiau mus suartino, subrandino jausmus. Santykiai nusistovėjo ir atslūgo įtampa. Mes tarsi supomės ant laimės bangų. Tik Zinka į mane piktai skersakiavo po istorijos su iraniečiais.

VIDAS POŠKUS

Apie laisvę (mene ir gyvenime)

  Vieną saulėtą kovo rytą (tai buvo dvyliktoji diena) ėjau į savosios 11-osios vidurinės šeštą klasę ir jaučiausi, tartum atsitiko kažkas itin nepakartojamo. Į akis švietė saulė, žemę buvo sukaustęs gruodas, po kojomis traškėjo ledukai. Atrodė, kad visas pasaulis pasikeitęs, pasikeitęs ir aš pats. Ir nepamenu tų oro sąlygų – galbūt buvo visiškai priešingai. Gal buvo apsiniaukę ir drėgna, tačiau…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Delfinariumas

  Krymo oras turi gydomųjų galių, nors vaikščiojau basa, žaizdotos pėdos užgijo greitai, lyg šuns išlaižytos, po keturių dienų, praleistų Gurzufe, vėl galėjau apsiauti bateliais. Iš pietinės pusiasalio pakrantės kurortų išsirinkau labiausiai patikusį ir išsinuomojau kambarį. Miestas bangavo stogais virš gynybinės sienos, saugančios nuo vandens (ar priešo), plūstančio krantine. „Kalnų slėnis“, taip vardą Gurzuf vertė gyventojai, nors nėra žinoma, ar…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Žizel ir naujas įvaizdis

  Keltis įpratau vos prašvitus, Gurzufe taip pat atsibusdavau anksti. Rytais skaitydavau arba eidavau pasivaikščioti, Maestro pasakydavo, kur kitą dieną ketina tapyti, jei nebūdavau užsiėmusi darbo paieškomis, nueidavau pažiūrėti. Kartą pasiteiravo, ar galėtume susitikti, buvau užsiminusi, kad prabundu saulei tekant; senis nusižiūrėjo uolą, ant kurios užlipus matėsi puikus vaizdas į prieplauką, bet kas nors turėjo padėti jam užsikelti inventorių. Pažadėjau…

RŪTA KAPOČIŪTĖ

Sakiau jums, kad susitiksime!

  Lipdama laiptais prie jūros, sutikau grupę ekskursantų su vadove. Sustojau paklausyti pasakojimo apie pastatą, vietinių vadinamą Korovino vila. Pastatas ir sklypas kažkada priklausė žinomam tapytojui, apie tai skelbė užrašas lentoje, pritvirtintoje ant plačios, žmogaus ūgio betoninės tvoros, juosiančios visą vilos teritoriją. Dalis šios galingos sienos rėmino laiptus iš vienos pusės, kitoje stūksojo paslaptingas aukštas akmeninis namas be langų. Stovėdama…

JONAS MINKEVIČIUS

Dailininkas

Man lentelės nereikėjo – buvau vienoje sviedinio susprogdintoje palėpėje radęs užmestą gerokai nudrengtą, nemažą vokišką bloknotą juodais, kietais, kone perpus nuplėštais viršeliais. To pakako, kad galėčiau stovėdamas, į krūtinę įsirėmęs, darbuotis pusiau nulūžusiu pieštuku.