LiteratūraVertimai
●
Štai kodėl neskaitykite vaikams pasakų prieš miegą.
Neišjunkite oro pavojų skelbiančio signalo.
Negailėkite apkabų.
Genocidiniame kare viskas taip surėdyta,
kad gyvieji turi pavydėti mirusiems.
O dabar – gyvenkite su tuo.
Loterija
Nors senojo ritualo žmonės nebeprisiminė ir senoji juoda dėžė buvo prarasta, jie vis dar žinojo, ką reikia daryti su akmenimis. Akmenų krūva kūpsojo berniukų paruošta, akmenys mėtėsi ir aikštėje pramaišiui su vėjo plaikstomais popierėliais iš dėžės. Ponia Delakroi stvėrė tokį didelį, kad turėjo jį nešti suėmusi abiem rankomis.
Po griuvėsiais
Ji miegojo savo lovoje,
niekada daugiau nepabudo.
Jos lova tapo jos kapu,
kapaviete po jos kambario lubomis,
lubos – kenotafas.
Jokio vardo, gimimo metų,
mirties metų, epitafijos.
Iš latvių poezijos [Vācietis, Neibarts, Viks, Vērdiņš, Šlāpins, Auziņš, Briedis, Kronbergs]
aš kas naktį
kaip ir anksčiau
rožes skinu
Tau,
Marija,
Edeno sode,
iš kurio seniai esu išvytas
Kaip kalbinami Katinai
Taisyklė elgesio saugaus:
Tylėk, kol Katinas paklaus.
Bet aš su tuo nesutinku.
Juos verta kalbint, nors sunku.
Atmink bendraudamas su jais:Familiarumo neatleis.
Lenkiesi, skrybėlę keli,
Kreipies „O Katine!“ į jį.
Varžytynės
Žemaūgis žmogelis, įsisiautęs į sulopytą vatinukę iki kelių, galvą apsigobęs bašliku, neįžūliai, užmiegotu balsu paprašė, kad dvarininkas priimtų jį į roges. Tomaševičius pasislinko, atlaisvindamas vietos.
– Ropškis, Mendka! Irgi į medienos varžytynes?
Ramybė
Pasijutau ramiau kai nusipirkau sklypą
kapinėse būdamas trisdešimt kelerių metų
taip pat galvoju apie papildomų lentynėlių gamybą
vandeniui skudurėliams ir plovikliams
Mirties raktai (3)
– Žanai, – tarė ji, – tai tu? Tu vis dar su tuo peiliu rankoje. Mesk jį.
Negaliu apsakyti, kas man pasidarė, kai išgirdau ją taip su manimi kalbant. Tas balsas staiga privertė mane atsikvošėti, ir mano ranka paleido peilį; šis nukrito man prie kojų. Mane užplūdo begalinė neviltis; norėjau prabilti ir neįstengiau nieko pasakyti.
Kometa nesutrukdys!
Jie gulėjo nuogi paplūdimyje Mikelio švyturio papėdėje, o gulsčios nakties bangos, tyliai teliūskuodamos ir kvepėdamos vandenų žolėmis, sustodavo per metrą nuo miegmaišių, paklotų ant smėlio, paskui tingiai nuslysdavo atgal.
Milžiniškas švyturys, akimirksniui užstodamas ryškias rugpjūčio žvaigždes ir chaotiškai krintančius savižudžius perseidus, siuntė jiems jūroje akinančius baltus spindulius, dingstančius už horizonto.
Iš anglakalbės poezijos [Etherege, Burns, Hodgson, Browning, Smith, Levertov]
Pro dvasios įkvėptus kadais lapus
Vingiuotą rauskit, rauskit, kirmiai, kelią,
Bet jo šviesybės skonį gerbdami
Nelieskit aukso raidžių ant viršelio.
