LiteratūraVertimai
V. S.
Pirmųjų savo knygų nelabai prisiminė, tačiau viename kūrinyje, „Paniekintajame“, į vieną personažą sudėjo visą juodą tulžį. Rašė apie jį nepaprastai kerštingai, lyg demaskuodamas kokį realų žmogų. Jautė keistą pasitenkinimą, suteikdamas jam visokiausių blogų bruožų. Ir nė sykio nesuabejojo savo teisumu. Nejuto nė lašo gailesčio net ir tuomet, kai anas už nedorus darbus buvo nuteistas pakarti.
Nepaliaujamas pašnekesys su tyleniu
Pavyzdinis miestas 16
Tai lyg išeiti iš parodos apie melancholiją beveik verkiant iš juoko, įsivaizduojant tuos memento mori, miniatiūrinius skeletukus kilmingos damos pirštinėtoje rankoje, kuriuos ji sau viena pati apmąsto, slapčiomis išsišiepusi.
Būrimai
Pamažu atradau, kad jis beveik visad plėšdavo lapus iš romanų, dažniausiai XIX amžiaus. Būta čia kažkokios logikos. Jis, rodos, labiausiai domėjosi Dostojevskiu; atradau, kad buvo išplėšęs lapų iš visų mano turimų jo knygų. Man buvo daugmaž tas pats dėl daugumos jų, jos šiaip ar taip per ilgos.
Mano liūdnas veidas
…sutikome pagyvenusį žmogų, ant kurio krūtinės iš karto pamačiau mokytojo ženkliuką; senis niekaip negalėjo išvengti susitikimo su mumis ir privalėjo norom nenorom atlikti savo pareigą: pirmiausia jis pagal visas taisykles pasisveikino su policininku – išreikšdamas visišką nuolankumą tris kartus pliaukštelėjo delnu sau per galvą…
Rašytojas kalėjime
Kuo daugiau knygų mūsų lentynose, tuo mažiau žmonių grūsime į kalėjimus. Žinoma, išvaduodama iš kalėjimo rašytoją, o ypač poetą, visuomenė nustoja kokio nors metafizinio laimėjimo, tačiau didžiuma jos narių mielai iškeis jį į sąlygiško saugumo banalybę, kad ir kokiu būdu tų metafizinių tiesų buvo įgyta. Trumpai tariant, skaitymui skirtas laikas – tai iš veiksmo nugvelbtas laikas; o pasaulyje, apgyventame taip tankiai kaip mūsiškis, kuo mažiau veikiame, tuo geriau.
Iš bylos Nr. 537
Mane čia mušė – pasiligojusį 65 metų senį: guldė ant grindų veidu į žemę, guminiu rimbu mušė per kulnus ir per strėnas; kai sėdėdavau ant kėdės, su tuo įnagiu mušė per kojas (iš viršaus, iš visų jėgų), per vietas nuo kelių iki viršutinės šlaunų dalies…
Trys eilėraščiai
X ir Y
Bet tada X sustojo. Jis pasižiūrėjo į vieną nepažįstamą labai jauną moterį. Tada nusigręžė ir pajuto, kad ta jauna moteris taip pat į jį žiūri. X atsirėmė pečiu į aprasojusį langą, kad būtų patogiau stovėti, ir apžvelgė perpildytą tvankų trečios klasės vagoną.
Sapnas audykloje. Idilė*
Buvau užmigęs, broliai, čia pat prie audimo staklių, – pašoku: kaukši muštuvai mėnesienos šviesoj! Maros dukros vėlei bildina staklėmis – vargas man su jumis, įkyriosios laumės, tulžy mirkot apmatus ir traukiat į vylių, negi Tėvas bus liepęs vėl išbandyti mane? Ką audžiat, nuogalės, atpakaliop subėkit, kiaunės jūs, į įdubą kiaurą, lemties audėjos, atpakaliop vovere įšokit! Kalbėjo putlioji: tu, pusiaumoksli…
