LiteratūraVertimai

JULIUSZ SŁOWACKI

Sonetas

Vidunaktis – blausus šešėlis žemę dengia,
Širdy nėra jausmų, taip pat ramybės.
Pradingus meilė visad ieško tobulybės.
Atodūsiai krūtinėj sąmyšį surengia.
MARGARET ATWOOD

Ištekėti už koriko

Korikas nėra jau toks blogas. Po visko jis eina prie šaldytuvo ir šluoja likučius, nors nešluosto ką netyčia prilaistęs. Jis nori tik paprasčiausių dalykų: kėdės, kad kas nutrauktų batus, kad žiūrėtų į jį, kalbantį, su susižavėjimu ir baime, su dėkingumu, jei įmanoma, ko nors, į ką galėtų panirti, idant pailsėtų ir atsigautų. Geriausia šito gauti vedus moterį, kurią kiti vyrai nuteisė myriop už norą būti gražiai. Pasirinkimas platus.

RICK BAROT

Kaulų perkėlimas

Pernelyg daug protėvių, todėl renkame jų kaulus.
Varguolių – tų, kurių antkapius suskaldė medžių šaknys. Kurių kapo akmenys nugairinti iki sniego baltumo.
Pirkome didelį žemės plotą. Pastatėme mauzoliejų. O dabar pildome jį kaulais.
VICTORIA CHANG

Apsivelku marškinėlius,
apsimaunu darbines kelnes,
nes mirsiu.
Taip kaip sniegas krenta į savo mirtį,         
taip kaip sniegas tėra pasipuošęs lietus.
CYPRIAN KAMIL NORWID

Juodosios gėlės

Mažai tokių gražių mirusiojo veidų pamatysi, kaip buvo Słowackio, kurio baltą profilį ryškino išblukęs tamsus kilimas, skiriantis lovą nuo sienos ir vaizduojantis kažin ką iš Lenkijos istorijos. Paukštukai suskrido ant neprižiūrimų vazonų su gėlėmis – per laidotuves buvo šurmulys, o kokios jos buvo, aprašoma įvairiai.

OKSANA ZABUŽKO

Užmirštų „sekretų“ muziejus

Karl Zvirynskij. Natiurmortas (pastatymas). 1985

Chruščiovinės reabilitacijos laikais sušaudytųjų NKVD kalėjimuose giminaičiams išduodamų pažymų grafoje „Mirties priežastis“ buvo klijuojamos išradingiausios medicininės diagnozės  – kaip tik todėl, kad neliktų sušaudymų skaičiaus. Po dvidešimties metų išmonė virto tikrove (sėkmingoms išmonėms visada taip ir atsitinka!): žmonės iš tikrųjų ėmė mirti nuo to, nuo ko jų tėvai ir seneliai buvo pažymėti mirę popieriuje. Apskaičiuoti „skaičių“ pasidarė galutinai neįmanoma, ir visa karta neteko nuosavos, visiems bendros istorijos  – paskui prapuolė ir optika, per kurią būtų galima įžiūrėti kiekvieną atskirai: žmonės kaip žmonės  – gyveno sau, mirė, maža kam kaip susiklostė…

OJĀRS VĀCIETIS

Nesakykite motinoms

Neužmirštieji.
Negrįžusieji.
Didvyriai.
Šventieji…
Tik nesakykite šių žodžių motinoms.
Žeme patapę.
Kritę ne laiku.
Nežinomieji.
TED KOOSER

Seni žmonės

Charles Menge. Nakties dvasia. 1961
Pasiraitoję klešnes, su senais batais
jie klupinėja per uolas ir brenda į
šaltą šešėlių upę
toli nuo laužo, taip toli, kad šio šiluma
jų nebepasiekia. Ir jo šviesa
(išskyrus kibirkštėles akyse,
kai išdrįsta pažvelgti atgal)
vargiai bepaliečia jų veidus. Jų ausys
kupinos nakties: juodų lapų šnarėjimo
bežvaigždžiame danguje. Kartais
FRIEDRICH SCHILLER

Spinoza

Čia guli ąžuolas pargriautas,
Viršūne siekt galėjęs skliautą.
Kodėl ant žemės jis dabar?
Valstiečiams – žmonės bent taip šneka –
Statybai rąstų neužteko,
Tad jie nukirto jį iškart.

Iš latvių poezijos [Akuraters, Akuratere, Ziedonis, Zālīte, Cielēna]

Bulvės žydi.
O gumbai apačioj
niekad savo žiedų nepamato.
Juk ir mes nelyginant kurmiai
šitaip gyvenam.