LiteratūraVertimai

JAROSŁAW MIKOŁAJEWSKI

Poezijos vertimai

kiekviena greitoji važiuoja pas mano dukras
kiekvienam telkiny vanduo siekia joms gerklę
kiekvienas žandaras daužo jų duris
kiekvienas šernas atknisa begalę kūnų
kiekvienas piktadarys tyko mano brolio
kiekviena osteoporozė kiurdo mamos kaulus
BRUNO SCHULZ

Ruduo

Ruduo – tai žmogiškosios sielos troškimas materialumo, esmingumo, ribotumo. Kai dėl neištirtų priežasčių žmonių metaforos, projektai, svajos ima geisti įgyvendinimo, ateina metas rudeniui.

MANUEL VILAS

Ordesa

Mirusieji visada kalbėdavo su manimi.
Mačiau tiek daug visko, kad ateitis galiausiai pradėjo kalbėti su manim lyg su kaimynu ar netgi draugu. Turiu omenyje tuos asmenis, tuos vaiduoklius, mirusiuosius, savo mirusius tėvus ir meilę, kurią jiems jaučiau, ir kad ta meilė niekada neapleidžia.
RUSSELL EDSON

Tunelis

Iš pradžių iš žemės, lyg koks odinis kiaušinis, prasikalė jo nuplikęs viršugalvis. Palaipsniui, diena po dienos, išlindo antakiai ir nemirksinčios akys… Žili plaukai, žemių pilnos ausys, nosis, žeme aplipę nosies plaukai; paskui pečiai, pečius apsiautęs šalikas, krėslo atkaltė, inkrustuota žeme ir vabalais.

LÉON-PAUL FARGUE

Pėsčiomis po Paryžių

Chaïm Soutine. Gladiolės. 1919

Supratau, neseniai sakė man vienas anglas, kodėl paryžiečiai nekeliauja: jie turi Monmartrą. Juk keliaujama aplankyti Monmartro. Keliauninkai kanadiečiai, pietų amerikiečiai, vokiečiai arba slavai perka lagaminus ir išsirūpina pasus, kad atvyktų į Monmartrą, naktinių Tėvynių Tėvynę. Vienas didis romanistas yra sakęs, kad Vakarų pasaulis turi keturias tvirtoves: Vatikaną, anglų Parlamentą, vokiečių Generalinį štabą ir Prancūzų akademiją. Jis pamiršo Monmartrą, penktąją tvirtovę, gal net labiau neįveikiamą už kitas ir atlaikysiančią visas pervartas. Negana to, kai pasaulis, kaip šiandien sakoma, pasikeis, Monmartras, žinoma, išpeš naudos iš poezijos atgimimo. 

GEORG TRAKL

Poezijos vertimai

Numirėlis pabalusia ranka
Ant sienos piešia giliame rūsy
Tylos grimasą žvakės mirgesy.
Ir miegantysis šnabžda vis kažką.
GABRIELĖ GIUNTERYTĖ-PUZINIENĖ

Viena iš senųjų Vilniaus figūrų (Ištraukos)

Vis labiau iš mūsų tarpo nyksta (gal apskritai dėl įsivyravusios rimties) tie šmaikštūs, linksmi žmonės, kurie, patys dažnai nenutuokdami apie savo įtaką, tampa draugijos, o gal net savo gyvenamo laikmečio siela. Tokios asmenybės tik sykiais blyksteli mums, o kai pradingsta, savo dvasią nusineša kartu su savimi, jos nejusti atgimusios net jų pačių palikuonyse.

BERNARDINE EVARISTO

Mergaitė, moteris, kita

John Minihan. Karaliaus kelias, Čelsis, Londonas. 1973
anuomet Ama ištisus dešimtmečius praleido paribyje – atskalūnė, svaidanti rankines granatas į privilegijuotąjį sluoksnį, kuriam nepriklausė
kol daugumos visuomenė susidomėjo kadaise radikaliomis temomis ir ji ėmė viltis, jog bus priimta
bet tai nutiko tik prieš trejus metus Nacionaliniame teatre atsiradus pirmajai meno vadovei moteriai
taip ilgai iš jos pirmtakų Ama girdėjo mandagius „ne“, ir štai vieną pirmadienio rytą iškart po pusryčių sulaukė skambučio – kai gyvenimas driekėsi tuščias, kai laukti teturėjo tik internetinės televizijos serialų
man patinka scenarijus, būtinai pastatysim, gal jūs ir režisuosit? suprantu, nesitariau iš anksto, bet gal šią savaitę turėtumėt laiko susitikti kavos?
GALINA RYMBU

Mano vagina

Tada dar nežinojau, kad mano vagina visiems rūpi:
valstybei, tėvams, ginekologams, nepažįstamiems vyrams, stačiatikių dvasininkams, iš po kurių sutanų kyšo antpečiai,
o sutanos išteptos moterų krauju,
darbdaviams, saugumiečiams, kariškiams, naciams, migracijos tarnyboms…
LEONID ANDREJEV

Bedugnė

Joan van der Keuken. Veidrodis. 1960

Ir vėl jie ėjo ir kalbėjosi, bet mintis jų užvaldė pojūtis, apėmęs juos, kai minutei buvo susikibusios rankos. Ji dar jautė sausą jo delno ir tvirtų pirštų karštį, jai buvo malonu ir drovoka, o jis dar jautė nuolankų jos smulkutės rankos minkštumą, tebematė juodą kojos siluetą bei naiviai ir švelniai ją gaubiantį batelį. Ir būta kažko aštraus ir neramaus tame neblėstančiame siauro balto sijono kraštelio ir gražios kojos vaizdinyje, ir jis išvaikė jį nesąmoningomis valios pastangomis. Ir tada jam pasidarė linksma, širdis krūtinėje pasijuto tokia plati ir laisva, kad kilo noras dainuoti, tiesti rankas į dangų ir surikti: „Bėkite, aš jus vysiuosi!“ – tą senovinę pirmykštės meilės, užgimusios miškų ir griaudinčių krioklių apsupty, formulę.