LiteratūraVertimai
Šiugždesiai
Liucė stovėjo visiškai rami. Veikiausiai visu rimtumu pakluso kažkokiems nurodymams, kuriuos indėnas jai vis šnibždėjo, gal kokį užkeikimą, pamanė Ferberis; jis pastebėjo: burbulas kyla iš nedidukės perregimos žarnos po taburetės plokšte. Mergaitė galvą buvo kiek iškėlusi, tai, regis, liudijo pasididžiavimą, drauge lyg ir gynybą ar atsitraukimą. Arba Tereza jai pasakė (dar namie, kur viskas sava, – tai buvo susitarimas)…
Liūtą sau šeriasi
Iš ašutinių maišų, iš alyvos skardinių,
Iš pupų juodųjų ir tižios skalūninės duonos,
Iš rūstybės rūgšties, smalos tiesmukumo,
Iš kreozoto, benzino, pavarų velenų, ratuotų padėklų
Liūtas stiebias.
Daug dar gyvenimo
Įsileidžiu berniuką vidun, numaunu nuo pečių kuprinę, nuvelku nešvarią striukę ir palydžiu į vonios kambarį. Tada virtuvėje imu ieškoti ko nors užkąsti, ir pirmas dalykas, kurį prisimenu apie vaikus, – jie dažnai būna alkani.
Slėpiausi kone ketverius metus, Čikū, gerai uždariau duris, bet galiausiai karas vis tiek įsiveržė į namus.
Švyst, pliaukšt: chloruotų vandenų būtybės
Vandens aerobika nėra toks jau nekaltas moteriškas pasipliuškenimas chloruotuose pursluose. Tai reguliuojanti bendruomeninė praktika, kurioje moterys pačios viena kitą stebi ir prireikus koreguoja. Ši reguliacija pateikiama kaip rūpinimasis viena kitos komfortu ir saugumu, tačiau sykiu tai yra spaudimas susimažinti – iki trijų kubinių metrų.
Trys slovėnų poetės
Jie netiki, kad kitas pasiliks,
netiki suaugusiaisiais,
kad šie ką nors žino, nors žmones
gali tai erzinti.
Nežinodami, kad yra mirę,
sunkiai priima sprendimus ir mokosi,
tačiau žino galintys skristi.
●
Paimki viltį, kiekvienas čionai įžengiantis.
Naudokis tvarkingai ir kaip priklauso.
Neplėšyk, nepurvink, nelaužyk detalių.
Išeidamas palik ją kitam.
Neapykanta
Senasis Zonrėjus pasižymėjo šėtonišku žvilgsniu – šaltu, įtemptu, mestu vien akies krašteliu, skirtu tarsi sau pačiam. Gyvenime jis niekuo nepasitikėjo, žinoma, ir juo nepasitikėjo niekas. Atžari žmogysta.
Poetas romantikas
Tu nebūtumei jo mylėjusi,
suniekino draugas
mokslininkas. Dantis jis valėsi,
jei išvis valės, druska. Jis apgaudinėjo
ir retai kada trinkosi
galvą. Užpakalį šluostėsi
lapais arba delnu.
Poetas ir kiaulė
Baras, gavęs pirmą algą, sumanė nugirdyti visus kvartalo mėlynanosius ir dingti Rygos kryptimi. Sugrįžo po savaitės. Jo pagiringame veide žaidė šypsena – tarsi nieko nebūtų nutikę. Žinodamas sąlygas, jis nesirengė kibti į darbą; sekiodamas paskui mane pasakojo, kad pradžiuginęs savo senus draugus ir atradęs daug nestandartinių rimų.
●
šviesa negali pasenti
šviesa visuomet nauja
šviesa yra ta kur spindi
tunelio atokiam gale
