LiteratūraVertimai
Tylus vėjas
vėjas per gyvenimą dvelkiantis
alsuoja tylų judesį
jis kalba – yra tyla
atvira tau ir man
jis sako – yra baimė
mūsų nebauginanti
Tamsioji medžiaga
Virš kūdros
nematoma
voratinklio gija
laiko lėtai
besisukantį lapą.
Pilkosios bitės
– Jis juk tiesiog jiems po kojomis tįso! – neslėpė pykčio ir sutrikimo Paša. – Galėtų jau ir paimti!
Iš subombarduotos cerkvės pusės pūtė šaltas, dygus vėjas. Paška gaužė galvą į pečius, stengdamasis nuo jo pasislėpti už pakeltos avikailio apykaklės.
Pranešimas genčiai
Jo oda suraižyta lopais, snukis
nudyžtas, pėdos be pirštų!
Jis nesikarsto po medžius! Prieš dėdamas
ką į burną, apsvilina!
Bėkite, broliai, bėkit
nuo šito svečio iš praeities!
Šitaip raportavo beždžionė,
pirmoji išvydusi Darviną.
Rytas ir vakaras
Visą žiemą V… mieste šnekėta tik apie šambeliono F. [namų] prabangą. Moka gyventi – gyrė – parsigabeno dailiausią sidabrą iš Paryžiaus. Virėjui moka dešimt dukatų per mėnesį. O kokie trumai! Baldai – iš Hamso Peterburge, kilimai angliški ir t. t.
Alice B. Toklas autobiografija
Žiemai dar nepasibaigus Gertruda Stein su broliu jau tiek įsibėgėjo, kad nutarė žengti dar toliau ir nusipirkti didelį sezaną, o tada jau sustoti. Tada jie jau sueis į protą.
REC
Visi žavėjosi, kol pamažu visi nuo giminių iki bendradarbių suvokė, kad paveikslėlis galėjo sueižėti bet kurią akimirką. Bet kurią akimirką Nikas galėjo tėkšti lėkštę į žemę. Sudaužyti stiklinę į stalą. Įkąsti padavėjai. Imti užgaulioti priešais sėdintį giminaitį arba pažįstamą žodžiais, kokių tokio amžiaus vaikui nederėtų nė girdėti. Atsikėlęs nuo stalo nutempti su savimi staltiesę – ne atsitiktinai, kad visi linksmai prisimintų per kitą šventę, o tyčia. Nelauktai, bet kurią akimirką. Toks mielas berniukas su varlyte, skyrimu ant šono ir iškrakmolytais marškiniais.
Nepageidaujamas
Sargyba užstoja man kelią.
Viršijau amžiaus cenzą.
Esu kilęs iš šalies, kurios nebėra.
Dokumentai netvarkingi.
Trūksta antspaudo.
Reikia dar vieno parašo.
Nemoku kalbos.
Neturiu banko sąskaitos.
Neišlaikiau stojamojo egzamino.
Rašymas
pleistras
knyga
dievas
štai
taip
Užgavėnės
Vaikystėje mudu su tėvu buvome kaip broliai. Niekada nevadinau jo tėčiu, visad tik vardu – Sašas. Mama bandė atpratinti nuo šio įpročio. Nesupratau kodėl. „Tėvas“ – tai žmogus, kuris nurodinėja ir baudžia, šitaip elgėsi daugelio draugų tėvai. Sašas niekada manęs nebaudė, net kai iškrėsdavau pačią didžiausią kvailystę.
