LiteratūraVertimai

Iš Amerikos azijiečių poezijos

Aš užmerkiu akis ir matau tašką.
Jis tampa šviesos dėmele.
Ši išauga iki dydžio žmogaus,
kuris tolsta tol,
kol pavirsta į šviesos dėmelę,
į tašką.
SANMAO

Kilmė

Aš turiu paprastų daiktelių kolekcijų, kurių materialiai nelabai įvertinsi, o ir kiekiu jos neprilygsta jokiai antikvarinių daiktų parduotuvei. Bet jie beprotiškai man artimi. Galbūt tokie jausmai kilo nuo žavėjimosi jais, o gal dėl to, kad jie visi atkeliavo iš skirtingų pasaulio vietų.

STANISŁAW JERZY LEC

Iš epigramų

– Tai jūs miręs ar jūs gyvas?
– Nežinau, aš laukiu direktyvos.
ORHAN VELI

Poezijos vertimai

Aš, Orhanas Veli,
Tas, kuris parašė garsiąją eilutę
Kaip gaila tavęs, Pone Siuleimanai.
Girdėjau, jus domina
Mano privatus gyvenimas,
Tad leiskite paaiškinti:
Esu žmogus,
Ne cirko gyvūnas.
RUSSELL EDSON

Pasvarstykime

Peter Thomson. Tatuiruotė. 1996
Pasvarstykime apie ūkininką, kuris šiaudinę skrybėlę laiko savo mylimąja; arba senutę, kuri toršerą laiko sūnumi; arba jauną moterį, išsikėlusią užduotį nugremžti nuo sienos savo šešėlį…
Pasvarstykime apie senutę, kuri apsiavusi rūkytais karvės liežuviais dausiojo po pievą prikyštėn rinkdama karvašūdžius; arba nuo senumo aptemusį veidrodį, padovanotą aklam vyriškiui, kuris per naktis spoksodavo į jį, šitaip liūdindamas motiną, įsitikinusią, kad sūnus pametęs galvą dėl tuštybės…
RAINER MARIA RILKE

Poezijos vertimai

Rože, o gryna prieštara, džiaugsme,
būti niekieno miegu po šitiek daug
vokų.
ANDRIUS SNIADECKIS

Didysis atradimas Trakuose

„Nebijok, Didysis Pone, – sako karaimas, – dabar žinosi, kad yra požeminis tunelis, kuris iš Vilniaus iki Trakų veda. Tai mes, juodieji magai, atradome įėjimą į tą tunelį ir ten, po ežeru, dirbame dėl slaptumo ir dėl geresnio oro. Eime!“ Nelabai mano draugas būtų ėjęs į tą požemį, jeigu ne smalsumas, kaip sakoma, ir noras apsišviesti…

JOSEF HASLINGER

Raudonasis kapelionas

Fan Ho. Vaikai ir katės. 1961

Užuot krikšto tėvų paklausęs, ar jie sugebėjo atsispirti velnio pagundoms, raudonasis kapelionas nusivilko marškinius ir kelnes. Likęs vien tik su maudymosi kelnaitėm ir stula, jis paėmė mano seserį iš krikšto tėvo rankų ir įbrido į žuvų tvenkinį. Bet vos tik spėjo žengti keletą žingsnių, paslydo ant dumblo. Akimirką visi neteko žado, tada pasigirdo šūksmai. Mano sesuo suspurdėjo ore, o raudonasis kapelionas griuvo ant nugaros. Jis tuoj ištiesė rankas į priekį, norėdamas sugriebti mano seserį, jau tekštelėjusią į vandenį, bet ji buvo per toli. Visi pradėjo dar garsiau šaukti, o mano sesuo

J. M. G. LE CLÉZIO

Audra

Javier Campano. Madridas. 2000

Kai atūžia audra, kai vėjas be perstojo pučia nuo rytų horizonto, Merė grįžta. Ne, tai ne haliucinacijos, ir aš nesikraustau iš proto (nors kalėjimo gydytojas, rašydamas raportą, mano dosjė paženklino lemtingąja raide Ψ), kaip tik priešingai, visi mano jausmai įsitempę, budrūs, visiškai atviri tam, ką atneša jūra ir vėjas. Nieko apčiuopiamo, tačiau tai gyvenimo, ne mirties pojūtis, jis apgaubia mano odą švytėjimu ir sužadina mudviejų, Merės ir mano, meilės žaidimus, ilgas glamones nuo apačios į viršų mūsų kambario tamsoje, alsavimą, lūpų skonį, godžius bučinius, kurie versdavo mane krūpčioti

MARIA SEVILLA

Poezijos vertimai

Štai aš – plyšys, gyvas, graužiantis tave, trokštantis.
Štai aš – plyšys: geidžiu. Štai aš – šulinys, štai graužatis,
bedantis troškulys. Šaižus troškulys.
                                           Štai aš – plyšys.