LiteratūraVertimai

KAROLINA PAVLOVA

Poezijos vertimai

Esu ne ta, kurių ir žodis,
Kaip žvilgsnis, visad liks romus,
Kurios nuolankios ir nerodo
Senųjų nuoskaudų randų.
ANNA ACHMATOVA

Poezijos vertimai

Atėjo. Šydą praskleidė. Išbandė
Mane žvilgsniu, lyg tuoj kažką praneš…
Jos klausiu: „Ar tai tu tercinom Dantei
Kuždėjai Pragarą?“ – Atsako: „Aš.“
JEVGENIJA GINZBURG

Iš „Permainingo maršruto“

Šiam rūsy tikėtis bet ko
ir bet kuo patikėti galiu. Tik ne tuo,
jog kažkur, už kalėjimo sienų,
žmogumi žmonės tebevadina viens kitą
ALEKSEJ TOLSTOJ

Vampyro šeima

– Vurdalakai – kaip kokia cholera, – toliau kalbėjo atsiskyrėlis ir persižegnojo, – kiek jau šeimų kaime nukentėjo, kiek jų iki paskutinio žmogaus išmirė, ir jūs paklausykite manęs ir nakvokite vienuolyne, o tai net jeigu vurdalakai kaime jūsų ir nesuės, baimės jums įvarys tiek, kad pražilsite…

ALEKSEJ TOLSTOJ

Vampyro šeima

Boris Zabirochin. Iš iliustracijų rusų liaudies pasakoms. 2018

Čia privalėčiau jums, maloningosios ponios, pasakyti, kad vurdalakai, kaip slavų tautos vadina vampyrus, vietinių gyventojų įsivaizdavimu, yra niekas kitas, kaip iš kapų prisikėlę numirėliai, kad siurbtų gyvų žmonių kraują. Elgiasi jie kaip ir visi vampyrai, bet vienas ypatumas daro juos dar pavojingesnius. Vurdalakai, maloningosios ponios, labiau mėgsta siurbti pačių artimiausių giminaičių ir geriausių draugų kraują, o tie, kai numiršta, irgi tampa vampyrais, taigi, mačiusiųjų žodžiais remiantis, kalbama, kad Bosnijoje ir Hercegovinoje visi kai kurių kaimų gyventojai pavirsdavo vurdalakais.

STANISŁAW BARAŃCZAK

Poezijos vertimai

Jei tau ką skauda:
– gera naujiena: esi gyvas.
– bloga naujiena: tą skausmą
jauti tik tu.
GUNTIS BERELIS

Mirties triumfas

Projektas „Mirties triumfas“ turi du įkvėpimo šaltinius. Migloti idėjos kontūrai išryškėjo skaitant Michelį Foucault; įstrigo jo mintis, jog mirtis yra išvaryta iš šių laikų visuomenės. Negaliu nepritarti Foucault. Žmonės iš tiesų sergstimi nuo mirties akivaizdos, tarsi mirtis būtų kažkas nenatūralaus ir kvailo.

DONNA TARTT

Dagilis

Frans Hals. Jaunas vyras su kaukole. 1626–1628

Pirmąkart per daugelį metų mamą susapnavau Amsterdame. Ilgiau kaip savaitę lindėjau viešbutyje, bijodamas kam paskambinti ar ištrūkti į lauką; širdis plastėjo ir spurdėjo krūtinėj nuo pačių nekalčiausių garsų: lifto skambučio, gėrimų vežimėlio barkšnojimo, net valandas mušančių varpų de Westertoren ir Krijtberg bažnyčių bokštuose gausmo, smelkiančio šiurpia iš pasakų ataidinčios neišvengiamos lemties nuojauta. Dienomis sėdomis ant lovos bandydavau šifruoti per televizorių olandiškai transliuojamas žinias…

DAVID HERBERT LAWRENCE

Mirties laivas

Nūdienos gyvenimas – tai idioto pasaka;
plokščiakrūtės, trumpaplaukės, chemizuotos moterys neaiškios lyties
ir išglebę išlepę jaunuoliai dar neaiškesnės lyties,
ir higieniški kūdikiai vežimėlių griozduos, panašiuos į karstus.
AVROM SUTZKEVER

Atsisveikinimas

Ne apraudoti noriu aš tave, giesmės manosios mieste.
Drėgna dar tavo žemė, apdegęs tavo veidas –
Įžengti noriu į tave kaip žvaigždėmis suspindusi naktis,
Pašviesti į kiekvieną langą,
Kiekvieną šulinį,
Slėptuvę.