LiteratūraVertimai
Nosis
Ikeno gyventojai sakydavo, kad visa laimė, jog Dzenčis pasirinko vienuolio kelią. Girdi, su tokia nosimi jam nebūtų pavykę rasti žmonos. Buvo netgi tikinančių, kad tai dėl savo nosies jis atsisakė pasaulietiško gyvenimo. Tačiau Dzenčis manė, kad tapus vienuoliu keblumų dėl nosies jam nė kiek nesumažėjo. Jo savigarba buvo per daug jautri, kad priklausytų nuo tokio praktinio rezultato kaip vedybos. Jis nusprendė ieškoti ir aktyvių, ir pasyvių būdų savo pažeistai savigarbai susigrąžinti.
Eilėraščių remontas
Seni geri laikai: rečitatyvas
Poezijos vertimai
Simone’os Weil laiškai
Kai žinoma, kad galima žudyti nerizikuojant nei būti nubaustam, nei pasmerktam, tai ir žudoma; ar bent jau šypsenomis skatinami tie, kurie žudo. Jeigu ir pasitaiko, kad iš pradžių juntamas šioks toks pasibjaurėjimas, jis nutylimas, o netrukus ir nuslopinamas iš baimės pasirodyti nevyriškam. Įsitraukiama, pasiduodama svaiguliui, kuriam neįmanoma pasipriešinti neturint dvasinės jėgos, o ji, manau, yra išskirtinis dalykas, nes niekur jos nemačiau.
Sakalas keleivis
Balta šviesa sklido nuo sniego ir blyškaus aukso švitesiu atsispindėjo nuo sakalo krūtinės, kurioje, tarsi giliai įgrimzdusios, tamsavo susipynusios rudos ir gelsvos kaklo plunksnos. Jo viršugalvis bolavo kaip blyškiai gelsvas pusmėnulis, inkrustuotas auksu ir dramblio kaulu. Du šimtai ančių juodomis drūžėmis ryškėjo baltame sniege, šalia jų smulkesniais taškais ir dėmėmis margavo keršuliai ir vieversiai. Sakalas pažvelgė žemyn ir pamatė juos visus, bet nepuolė. Tupėjo ant medžio greta kelio, atsukęs man nugarą, susigūžęs, panašus į griežtį ar didžiulį vario spalvos vabalą.
Lietuva: pajūrio sapnas
Sniegas
Kaskart, vos tik pradėjus snigti, aš užsimanau mylėtis. Nesvarbu, snyguriuoja tik vos vos ar smarkiai sninga, gerokai įnaktėjus, man norisi mest visas savo gyvenimo apraiškas, kuriose tuomet skendžiu, ir mylėtis su tokiu žmogumi, kuris, kaip aš, žvelgia į sniegą rydamas jį akimis, kuris galbūt mestų darbus ir susitikimus ar dar kokius varginančius triūsus arba…
MUR: mažasis ukrainietiškas romanas
Dažniau nei apie ketinimą nebegerti kalbėjau apie planus parašyti romaną. Seniai pastebėta, kad daugiausia apie literatūrą šneka vienos ar dviejų plonyčių knygelių autoriai. Juk turi laiko. Rašytojai, parašę tuziną romanų, paprastai dirba ir interviu dalija labai nenoriai.
Poravimasis
Visuose namuose tylu. Tik kartais pasigirsta silpnas kosulys. Esu girdėjęs jį ir dieną, tad žinau, kad kosti gretimais gyvenantis žuvies prekeivis. Atrodo, jam jau per sunku net ir prekiauti. Antro aukšto nuomininkas jam sako, kad nueitų pas gydytoją, bet tas neklauso. Jis slepia savo ligą, girdi, jo kosulys ne toks. O nuomininkas visiems apie tai nešioja paskalas. Šio miestelio gyventojai vos pajėgia mokėti nuomą, kur jau ten berasti pinigų gydytojui, tad plaučių ligos čia – slapta kova. Staiga vis pasirodo katafalkas.
