LiteratūraVertimai
●
tylėjimo skarele
pridengtas mano istorijos raugas
kažkas seniai išsikepė duoną
kažkas seniai savo duoną suvalgė
kažkas visiems savo duoną dalina
o manoji – tebėra tešla
dešimtmečiais rūgstanti
Bola

Šitaip gulėjau kartu su pašautu vaikinu, ir daug valandų prabėgo, kol mus rado, vidury tamsaus miško mus aptiko kaip kokius išsigimėlius, ir mus nuvežė į lauko ligoninę, kurioje aš jį pjausčiau, įkišau į vietą jo išlindusią žarną ir amputavau gangrenuotas kojas ligi kelių, ir kai jau neliko jokios vilties, kad išgyvens, jis pabudo, papasakojau jam, kas nutiko miške, ir jis suspaudė mano ranką, verkė, bučiavo ir sakė prisimenantis mane miške, ačiū, jis tada sakė, aš tau būsiu amžiais dėkingas, girdi mane, amžinai už šį gyvenimą.
Sakartvele laikai nesikeičia
Skaitau eilėraščius senus,
O žmonės nenujaučia,
Kad tuos eilėraščius rašiau
Prieš trisdešimt metų!
Jie skamba nūdienos gaida:
Sakartvele laikai nesikeičia.
Į auksinę pakrantę ieškant aukso
Viešų pramogų Funšalyje nedaug. Jau senokai teatras buvo paverstas grūdų sandėliu, o dabar tai – vyno krautuvė. Iš lentų sukaltas cirkas perkeltas iš po Pik Forto arčiau jūros; jam labiausiai trūksta žmonių ir arklių.
●
Mes išskrendam, galbūt po mūsų, kaip po lėktuvo,
liks tik gaudesys ir baltas dryžis
melsvam danguje – ir tai pranyks, ištirps
tarp debesų. Gaudesys kartais
gyvena ilgiau, jis atsimuša, ataidi
nuo sienų, miškų ir kalnų šlaitų, o paskui
nejučia virsta virpančia tyla…
Votyvinė odė palaimintajam Stanislovui Kostkai už sėkmingą šviesiausiojo Vladislovo grįžimą iš Badeno
Šviesaus Olimpo | tviskanti skliautuose
o Kostkos žvaigžde! | Marmuro altorius
tau statom ir vaškinėm žvakėm
bei gėlėmis pamaldžiai dabinam.
Globėjas

Jis ištraukė iš piniginės dešimt eurų ir padėjo ant dulkėto prietaisų skydelio priešais merginą. Ji nusipūtė nuo akių susivėlusius plaukus ir metė klausiamą žvilgsnį į vyriškį. Atkišęs žilstelėjusiais barzdaplaukiais apšepusį žandikaulį, jis pritariamai linktelėjo. Mikliai lyg alkana lydeka, ūksmingose vandens žolėse gaudanti pasiklydusią žuvytę, mergina pačiupo prieblandoje vos įžiūrimą banknotą, įmurkdė jį į kišenę…
Iš „Žodžių liepsnos tyloje“
Ieškok manęs ten, kur esi tu
Krenta sniegas – mirusiųjų šviesa
Spąstuose
Trejus metus! Trejus metus Valdemaras gyveno vienui vienas. Nuo karo pradžios ilgėjosi vienatvės. Atvykęs Anglijon kaupė pinigus vieninteliam tikslui – nuosavam būstui, kuriame jis būtų vienas.
Tortas

O tada, netikėtai, pasaulio istorija atsidūrė pačiame Lokarne. 1925 metų rudenį būtent čia, Tičine, susirinko pusės Europos ministrai pirmininkai pasikalbėti apie Pirmojo pasaulinio karo pasekmes. Kiek supratau, buvo kalbama apie tai, kad Vokietiją vėl reikia padaryti normalia Europos valstybių nare. Kad tokia ji dar nebuvo, matėsi iš to, kad visos delegacijos, išskyrus vokiečių, apsistojo mūsų „Grand Hotel“…