LiteratūraVertimai

ALEKSEJ TOLSTOJ

Vampyro šeima

Boris Zabirochin. Iš iliustracijų rusų liaudies pasakoms. 2018

Čia privalėčiau jums, maloningosios ponios, pasakyti, kad vurdalakai, kaip slavų tautos vadina vampyrus, vietinių gyventojų įsivaizdavimu, yra niekas kitas, kaip iš kapų prisikėlę numirėliai, kad siurbtų gyvų žmonių kraują. Elgiasi jie kaip ir visi vampyrai, bet vienas ypatumas daro juos dar pavojingesnius. Vurdalakai, maloningosios ponios, labiau mėgsta siurbti pačių artimiausių giminaičių ir geriausių draugų kraują, o tie, kai numiršta, irgi tampa vampyrais, taigi, mačiusiųjų žodžiais remiantis, kalbama, kad Bosnijoje ir Hercegovinoje visi kai kurių kaimų gyventojai pavirsdavo vurdalakais.

STANISŁAW BARAŃCZAK

Poezijos vertimai

Jei tau ką skauda:
– gera naujiena: esi gyvas.
– bloga naujiena: tą skausmą
jauti tik tu.
GUNTIS BERELIS

Mirties triumfas

Projektas „Mirties triumfas“ turi du įkvėpimo šaltinius. Migloti idėjos kontūrai išryškėjo skaitant Michelį Foucault; įstrigo jo mintis, jog mirtis yra išvaryta iš šių laikų visuomenės. Negaliu nepritarti Foucault. Žmonės iš tiesų sergstimi nuo mirties akivaizdos, tarsi mirtis būtų kažkas nenatūralaus ir kvailo.

DONNA TARTT

Dagilis

Frans Hals. Jaunas vyras su kaukole. 1626–1628

Pirmąkart per daugelį metų mamą susapnavau Amsterdame. Ilgiau kaip savaitę lindėjau viešbutyje, bijodamas kam paskambinti ar ištrūkti į lauką; širdis plastėjo ir spurdėjo krūtinėj nuo pačių nekalčiausių garsų: lifto skambučio, gėrimų vežimėlio barkšnojimo, net valandas mušančių varpų de Westertoren ir Krijtberg bažnyčių bokštuose gausmo, smelkiančio šiurpia iš pasakų ataidinčios neišvengiamos lemties nuojauta. Dienomis sėdomis ant lovos bandydavau šifruoti per televizorių olandiškai transliuojamas žinias…

DAVID HERBERT LAWRENCE

Mirties laivas

Nūdienos gyvenimas – tai idioto pasaka;
plokščiakrūtės, trumpaplaukės, chemizuotos moterys neaiškios lyties
ir išglebę išlepę jaunuoliai dar neaiškesnės lyties,
ir higieniški kūdikiai vežimėlių griozduos, panašiuos į karstus.
AVROM SUTZKEVER

Atsisveikinimas

Ne apraudoti noriu aš tave, giesmės manosios mieste.
Drėgna dar tavo žemė, apdegęs tavo veidas –
Įžengti noriu į tave kaip žvaigždėmis suspindusi naktis,
Pašviesti į kiekvieną langą,
Kiekvieną šulinį,
Slėptuvę.
ALFONSO SASTRE

Magnetinės juostos

Monica Denevan. Turinys seklumose. 2008

Tai buvo… labai rizikingas įrašas. Nors buvo pilnatis, t. y. pavyko nufotografuoti kelis kadrus, nėra vaizdinių šios scenos liudijimų, nes fotografas, mano kolega Džo Morlėjus, padaręs tas nuotraukas buvo… Prašau patikėti mano žodžiais! Jis buvo tą pačią naktį surytas, o aš, persigandęs, nesugebėjau išsaugoti fotoaparato. Kol kas tiek, pasaulio piliečiai! Klausykite Visagalio Dievo vardu.

FEDERICO GARCÍA LORCA

Harlemo karalius

O Harleme! O Harleme! O Harleme!
Nėra nerimo, prilygstančio tavo sugniaužtam raudoniui,
tavo kraujui, drebančiam nuo tamsaus užtemimo,
tavo granatiškam kurčnebyliam smurtui pusšešėlyje,
tavo didžiam karaliui; kaliniui valytojo rūbais.
DACE VĪGANTE

Angelas

Carel Fabritius. Dagilis. 1654

Ji vardu Inga, tu tai perskaitai ant ženkliuko, prismeigto prie melsvai žalsvo džemperio. Kritiškai įvertini, kad jai labiau tiktų padūmavęs žydras tonas, kuriame chameleoniškai mainytųsi turkis ir mėlynai violetinis efektas: tai išryškintų jos tamsiai tviskančius vešlius plaukus ir padarytų ją panašią į Persefonę Dantės Rosečio paveiksle. Tu nori su ja pasikalbėti, išgirsti jos balsą. O knygynas – palanki vieta užmegzti diskretiškam pokalbiui ar net diskusijai.

Iš latvių poezijos [Ziedonis, Vērdiņš, Ostups]

Iš apšerkšnijusios saulės.
Iš pakalnės palių, nuo kalvos garmančio srauto, iš kovo mėlyno ledo ir violetinio beržyno.
Iš pirmųjų kurkulų griovy, iš pievų, kur lydekos neršia, iš pernykštės žolės dūmo ir liepsnos.
Aš laukiu savo tėvynės išnyrant.
Ir jau ilgai aš laukiu.