LiteratūraVertimai

L. P. HARTLEY

V. S.

Friedrich Seidenstücker. Duktė ir tėvas. 1955

Pirmųjų savo knygų nelabai prisiminė, tačiau viename kūrinyje, „Paniekintajame“, į vieną personažą sudėjo visą juodą tulžį. Rašė apie jį nepaprastai kerštingai, lyg demaskuodamas kokį realų žmogų. Jautė keistą pasitenkinimą, suteikdamas jam visokiausių blogų bruožų. Ir nė sykio nesuabejojo savo teisumu. Nejuto nė lašo gailesčio net ir tuomet, kai anas už nedorus darbus buvo nuteistas pakarti.

WALLACE STEVENS

Nepaliaujamas pašnekesys su tyleniu

Višta, ruda ir sena, ir senas mėlio dangus.
Gyvename čia ir mirštame tarp senienų dviejų.
Sukiužęs vežimo ratas aukščiau, ant kalvos.
DONNA STONECIPHER

Pavyzdinis miestas 16

Tai lyg išeiti iš parodos apie melancholiją beveik verkiant iš juoko, įsivaizduojant tuos memento mori, miniatiūrinius skeletukus kilmingos damos pirštinėtoje rankoje, kuriuos ji sau viena pati apmąsto, slapčiomis išsišiepusi.

GYRÐIR ELÍASSON

Būrimai

Pamažu atradau, kad jis beveik visad plėšdavo lapus iš romanų, dažniausiai XIX amžiaus. Būta čia kažkokios logikos. Jis, rodos, labiausiai domėjosi Dostojevskiu; atradau, kad buvo išplėšęs lapų iš visų mano turimų jo knygų. Man buvo daugmaž tas pats dėl daugumos jų, jos šiaip ar taip per ilgos.

HEINRICH BÖLL

Mano liūdnas veidas

…sutikome pagyvenusį žmogų, ant kurio krūtinės iš karto pamačiau mokytojo ženkliuką; senis niekaip negalėjo išvengti susitikimo su mumis ir privalėjo norom nenorom atlikti savo pareigą: pirmiausia jis pagal visas taisykles pasisveikino su policininku – išreikšdamas visišką nuolankumą tris kartus pliaukštelėjo delnu sau per galvą…

JOSIF BRODSKIJ

Rašytojas kalėjime

Fred Lyon. San Fransisko opera. 1950

Kuo daugiau knygų mūsų lentynose, tuo mažiau žmonių grūsime į kalėjimus. Žinoma, išvaduodama iš kalėjimo rašytoją, o ypač poetą, visuomenė nustoja kokio nors metafizinio laimėjimo, tačiau didžiuma jos narių mielai iškeis jį į sąlygiško saugumo banalybę, kad ir kokiu būdu tų metafizinių tiesų buvo įgyta. Trumpai tariant, skaitymui skirtas laikas – tai iš veiksmo nugvelbtas laikas; o pasaulyje, apgyventame taip tankiai kaip mūsiškis, kuo mažiau veikiame, tuo geriau.

VSEVOLOD MEJERHOLD

Iš bylos Nr. 537

Mane čia mušė – pasiligojusį 65 metų senį: guldė ant grindų veidu į žemę, guminiu rimbu mušė per kulnus ir per strėnas; kai sėdėdavau ant kėdės, su tuo įnagiu mušė per kojas (iš viršaus, iš visų jėgų), per vietas nuo kelių iki viršutinės šlaunų dalies…

CHARLES BUKOWSKI

Trys eilėraščiai

jokio palengvėjimo, tiktai visokie guru ir dievais
apsiskelbusieji, vertelgos, kvaili
intelektualai.
kuo daugiau žmonės kalba, tuo mažiau lieka
ką pasakyti.
net ir geriausios knygos tėra sausos pjuvenos
smegeninėms.
ERIKS ĀDAMSONS

X ir Y

Bet tada X sustojo. Jis pasižiūrėjo į vieną nepažįstamą labai jauną moterį. Tada nusigręžė ir pajuto, kad ta jauna moteris taip pat į jį žiūri. X atsirėmė pečiu į aprasojusį langą, kad būtų patogiau stovėti, ir apžvelgė perpildytą tvankų trečios klasės vagoną.

ULDIS BĒRZIŅŠ

Sapnas audykloje. Idilė*

  Buvau užmigęs, broliai, čia pat prie audimo staklių, – pašoku: kaukši muštuvai mėnesienos šviesoj! Maros dukros vėlei bildina staklėmis – vargas man su jumis, įkyriosios laumės, tulžy mirkot apmatus ir traukiat į vylių, negi Tėvas bus liepęs vėl išbandyti mane? Ką audžiat, nuogalės, atpakaliop subėkit, kiaunės jūs, į įdubą kiaurą, lemties audėjos, atpakaliop vovere įšokit! Kalbėjo putlioji: tu, pusiaumoksli…