LiteratūraVertimai
Eilės
Eilės, parašytos netoli San Fransisko
Louisas Simpsonas (1923–2012) – amerikiečių poetas, redaktorius, vertėjas, kritikas. Gimė Jamaikoje, sulaukęs septyniolikos persikėlė į Jungtines Valstijas. Studijavo Kolumbijos universitete. Vėliau dėstė tame pačiame ir kituose universitetuose, dirbo redaktoriumi Niujorke. 1949 metais Paryžiuje, kuriame tuo metu studijavo, išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Les Arrivistes“ („Karjeristai“). Nežinomo poeto knyga sulaukė prieštaringų vertinimų, tačiau jau tada kritikai atkreipė dėmesį į autoriaus talentą. 1963…
Kažkas beprotiško…
Biologas jums pasakytų, kad pažangos „kaltininkai“ yra mutacijos. Sinonimas pastarajam žodžiui galėtų būti „priekvaišos“. Dėl Dievo meilės, elkimės šiek tiek daugiau priekvaišiškai, o ne mažiau.
Trumpoji ispanakalbių proza
…Ir kai senolis mirs, o jo kūnas, lyg pralaimėtojų laivas, nugrims giliai į bedugnę, vieną dieną vaikas, prisiminęs jo pasakojimus, tarsi tikras laivų tyrinėtojas, gelbėjantis piratų galeoną, apsunkusį nuo aukso ir marmurinių skulptūrų, su bušprite išraižyta sirena, išlaisvins jį iš vandenynų glūdumos…
Pagiriamasis žodis nuoboduliui
Kai jus užpuls nuobodulys, pasiduokite jam. Leiskitės jo užvaldomi. Susiliekite su juo, pasinerkite iki dugno. Apskritai nemaloniems dalykams galioja tokia taisyklė: kuo greičiau pasieksite dugną, tuo sparčiau išplauksite į paviršių. Perfrazuojant kitą didį anglakalbį poetą, reikia pažvelgti tiesiai į akis pačiai didžiausiai blogybei.
Įvadas [į Sexton poeziją]
Kaip paaiškinčiau šiuos eilėraščius? Ogi niekaip. Mečiau dėstęs universitetuose, nes man pasirodė nusikalstama aiškinti meno kūrinius.
Eilės
Kas man rūpi, kaip ir kur aš numirsiu?
Vergų pirklio kraujas
Lyg koks prakeiksmas ant durų buvo prikaltas pirštas, juodas pirštas, vis dar kraujuojantis. Kaip tai galėjo būti įmanoma? Stovėjome apstulbę. Nors vienas kitam netarėme nė žodžio, uždavinėjome sau tuos pačius klausimus. Kodėl jis nusipjovė pirštą? Ar buvo ginkluotas? Kur rado vinį? Ko siekia? Ilgokai stengėmės įminti šią mįslę…
Tėčiai
Milanai, nesijaudink, aš tavęs niekada nepaliksiu – niekada! – sako pleputė. – Visada būsim kartu. Na, tegul tu ir turi du tėčius – tuo geriau! Aš nė vieno neturiu, tik mamą.
