LiteratūraVertimai
Vienadienis
Nenumanau, kiek dar turiu laiko.
Šis pasakojimas gali nutrūkti bet kurią akimirką. Pakibti vidury žodžio. Užgesti sakiniui nepasibaigus. Tašką šioje keistoje istorijoje teks padėti jums. Taip, jums – žmogui, išdrįsusiam skaityti šias painias eilutes, parašytas bepročio, kuris niekada nebepamatys aušros. Kitas laikrodžio rodyklės žingsnis gali būti paskutinis.
●
mūsų dangaus šimtinėms –
kas žino kiek jų yra dabar
mūsų dangaus šimtinių
iš mūsų kruvinų mūšių laukų
iš mūsų nužudytų dangiškųjų miestų
iš mūsų subombarduotų dramos teatrų
ir moterims ir vaikams ir dar negimusiems –
atsivėrė Eliziejaus laukai
Ukraina
O aš tada galvodavau:
„tai štai kokia ji,
tėvynės pramonė,
nesunaikinama ir beveik amžina,
kaip šitas apsilaupęs rėmas
ir izoliacija apvyniotos rankenos,
štai jis, nepalaužiamumas,
pati tyriausia jo išraiška.“
Apie penktą rakijos stikliuką, arba Koks nuostabus yra gyvenimas
Vaiduoklis neiššoka, bet iš už gebenėmis apžėlusių vartų nelauktai pasirodo guvus septyniasdešimt penkerių senukas. Išvysta mus, žengia žingsnį atgal, tūpteli, pliaukšteli delnais sau per kelius ir skambiai sušunka:
– O, žmonės!
Tokia keista jo reakcija mus taip pat priverčia žengtelėti atatupstiems, bet nekreipdamas į tai dėmesio senolis vėl prabyla:
Žmogui [iš paskutiniųjų]
Miesto garsai. Duobės
mano akių, jaučiu jas. Dulkės,
visa nuklosiančios. Dangus, kiti kurį gręš akimis
po manęs.
Ar upė vėl prisipildys.
Ar bus pasigailėta.
Ar vėl kada lis.
Kas yra „kada“? Kas yra „vėl“?
Plekšnė ir Dievulis
Guli Plekšnė ant kranto, plempia alutį.
Eina Dievulis prošal ir pamoja:
„Žiū, kaitinas mano plekšnytė!“
„Ar tau danguj maža vietos,
kad valkiojies čia, mano pakrante?“ –
Plekšnė subliūva ir gurkšteli dar.
Gyvenimas yra banalus
Mirtis taip pat.
Pacientų jausmų pasakojimai
Yra banalūs, nes kiekvienas
Jaučia kažką panašaus:
Atstumto mylimojo gėdą,
Pyktį dėl išdavystės…
Natiurmortas su vasarinėmis vyšniomis
Be kvapo bėriau komentarus, ką matau. Dominikietis prižiūrėtojas paėmė pūvančių vyšnių dubenį nuo palangės ir viena ranka nuleido žaliuzes. Prieš joms visai nusileidžiant, kambarys, atrodė, tarsi paniro į tamsą. Tada išgirdau stambųjį farą keikiantis savo žemu balsu, paskui – baisų dunkstelėjimą…
Chemija
Suyra ne visas tavo kūnas. Snapas nesuvirškinamas – taigi bedi į skrandžio prievartį, brauniesi į žarnyną, ten prasiskverbi į florą ir kaip tik tada, kai imi tikėti kerštu, aplink tave pradeda formuotis medžiaga, kuri tave užbalzamuoja. Viskas limpa prie tavęs. Tu pavirsti gumulu.
Slenka dienos, savaitės, mėnesiai, per juos virsti vis didesniu luitu, tada banginis tave išvemia; ir prasideda antroji amžinybė – ją leidi vėmalų plėvelėje plūduriuodamas pasaulinio…
