LiteratūraVertimai

ARNO CAMENISCH

Sec Nėro kalnas

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

Kiaulės kasdien ištrūksta iš gardo, suręsto žemiau trobelės. Jos pasiknisa po vieline tvora ir per pievas leidžiasi prie miško, kuriame kabojo kerdžius. Kiauliaganiui tai vienodai rodo, vakarop jos vėl grįš. Kerdžiui tas ne vienodai, reikia jas nubausti, sako jis ir paduoda kiauliaganiui reples su žiedais, kartu pasiųsdamas ir padėjėją. Tvarte padėjėjas ima reples ir žiedus, o kiauliaganis išsirenka kiaulę, sučiumpa ją už ausų…

GARY SNYDER

Kaip poezija ateina pas mane

Klupinėdama per riedulius
Naktį, išsigandusi
Gūžiasi už mano
Laužo rato ribos
Einu jos pasitikti ties
Šviesos pakraščiu

CHARLES WRIGHT

Juodasis zodiakas

Į kapą mes žengiame su antriniais jausmais,
Dėvėtu pasitenkinimu, pussieliai,
išmagnetintais žvaigždėlapiais.
Su geriausiais kostiumais. Paukščiai lakioja. Debesys slenka pro šalį.
Žinoma, mes šalti ir neliečiami,
bet priešiškumo nepuoselėjam.
Dantimis negriežiam iš apmaudo,
einam iš čia, šviežia mėsa.

VILIS KASIMS

Aš vis dar čia

Aš buvau pirmas, palikęs šį namą. Kiti buvome nustebę, kaip visada, kai akimirkai kuris nors iš mūsų nuklysdavo toliau nuo visų. Tačiau šį kartą buvo kitaip, daug skausmingiau, nes iš karto supratome mano ketinimą – išeiti visam, išeiti negrįžtamai. Bet kitaip nebuvo įmanoma. Namas, jau seniai ištuštėjęs, galėjo tapti tik dar tuštesnis.

ENNIO FLAIANO

Laikas žudyti

Skunder Boghossian. Haliucinacija. 1961

Išvydusi mane tarp augalų, toliau ramiai prausėsi, nepaisydama manęs, o galbūt iš tiesų jai nerūpėjau. Kone suėmė juokas ir pamaniau, kad tikriausiai vienas iš mūsų – miražas, bet tik ne aš. Ir nejau ji neprimena vienos iš gražuolių, kurių kareiviai ieško norėdami nufotografuoti arba kitais sumetimais?
Sutraukęs cigaretę žengiau artyn – norėdamas pasiekti taką, turėjau praeiti pro moterį. Ji vėl įbrido į balą ir vėl ėmėsi monotoniško žaidimo. Žiūrėjo, kaip vanduo srūva oda, ir tiek.

MIHAI EMINESCU

Kodėl neateini?

Jau skrenda kregždės į pietus
Ir sodas paberia lapus,
Ruduo atėjo, bet kodėl
Tavęs vis nėr, tavęs vis nėr?

O grįžk į mano glėbį tu,
Taip godžiai į tave žiūriu
Ir bausčiaus švelniai prisiliest
Tau prie širdies, tau prie širdies!

ELSE LASKER-SCHÜLER

Mano mėlynas klavyras

Žvaigždės grojo po skliautais nakty –
Mergelė giedojo luote.
Žiurkės trypia nūnai žvangesy.

Klavišai išdraskyti visi…
Apraudu mėlyną Motę.

CHARL-PIERRE NAUDÉ

Žmogus, kuris matė Livingstoną

Žmogus, kuris matė Livingstoną, buvo jau praktiškai aklas.
Kada tie anglai netyčia pakliuvo į Afriką –
šeštajame devyniolikto amžiaus dešimtmety, septintajame?
Livingstonas ir jo komanda, jų tinkleliai nuo moskitų
ir mediniai lagaminai, ir jų didysis tyrinėtojas, kuris netrukus ir numirė…

Iš latvių poezijos [Vācietis, Neibarts, Kronbergs, L. Briedis, Žebers, Šlāpins, R. Briedis]

Dedu krūvon
Lengvus lapus
Sunki knyga
Išėjo

ANDRIS KALNOZOLS

Dantys

Dauguma rašytojų lengvai galėtų nerašyti. Dangus nesugriūtų. Skaitydamas vietinę literatūrą neatsikratau jausmo, kad skaitau kai ką, kas neišbraukta. Aš, pavyzdžiui, galiu nerašyti ir nerašau. Toks nuo šiol galėtų būti mano moto. „Aš galiu nerašyti ir nerašau.“ Geri rašytojai parašo labai mažai, blogi – labai daug. Aš galėčiau būti iškilus rašytojas ir nieko nerašyti.