Belaisvis menininkas

Yra posakis: „Užrakink menininką narve, neduok jam valgyti, neleisk miegoti ir jis sukurs savo geriausius gyvenimo darbus“, tačiau tai gali tikti nebent save aukojantiems grandžo atlikėjams. Vargu ar gyvendamas nuolatinėje priespaudoje menininkas sužibėtų. Kaip tik – nenuilstamai menininko sielai gyvybiškai būtina laisvė, kad galėtų pasiekti kūrybiškumo padanges. Deja, dažnai būdami pavaldūs vien savo vaizduotei, kūrėjai gali likti daugelio nesuprasti ir užsitraukti bailių autoritarų nemalonę, smaugiančią jų besimuistančią sielą, kol ši uždūsta.

Nuoširdus menas negali būti sukurtas per prievartą. Dažnai menininkų šedevrai užgimsta netyčia, o suburti gerbėjai, akimirksniu pasigėrėję darbu, primygtinai reikalauja dar vieno, lyg tą nuostabą būtų lengva atkartoti. Todėl kūrėjas, užgultas nežmoniško spaudimo, siekia visokiais dirbtiniais ritualais vėl prisikviesti mūzas: tai prievarta rašydamas, tai vartodamas narkotikus, kol taip save sudegina. Ne veltui nuo pat klasikinio roko laikų atkreiptas dėmesys į tokį fenomeną: paprastai ilgai gyvuojančių grupių kūryboje sėkmingesnis kas antras albumas, pavyzdžiui, grupės „Led Zeppelin“ diskografijoje 1971 metų bevardis albumas pasiekė grandiozinę sėkmę, o kitas – „Houses of the Holy“ – jos sulaukė mažiau, po šio išleistas „Physical Graffiti“ buvo sėkmingesnis, o kitas – „Presence“ – nebuvo toks pat ryškus. Galiu pateikti vos kelias išimtis: viena iš jų – grupė „Pink Floyd“, kurios nariai po 1973 metų legendinio albumo „The Dark Side of the Moon“ nenusakomos sėkmės, grįžę į studiją, išgirti viso pasaulio, net pradžioje negalėdami iš įtampos pažvelgti vieni kitiems į akis, visgi sukūrė kitą niekuo nenusileidžiantį albumą „Wish You Were Here“. Mažai kas gali atsiriboti nuo šios įtampos, ypač jeigu gyvena pernelyg griežto režimo sąlygomis, ką pabrėžia lietuvių rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“, kuriame aprašomos Liudo Vasario kūrybinės kančios kunigų seminarijoje. Liudas, dar būdamas jaunas klierikas, parašo nusimanančiųjų įvertinamą eilėraštį, o kitą dirbtinai išlemena ir sulaukia pastabos, kad turėtų vengti kurti per prievartą. Tačiau kaipgi jaunas žmogus gali rašyti už širdies griebiančias eiles, jeigu jam neleidžiama ištrūkti už pilkų, sudūlėjusių seminarijos sienų į atvirą pasaulį, pajusti gamtos alsavimą, meilę? Todėl jo eilės vis nesuvirpina skaitytojų širdies, atvirkščiai – atsiduoda atgrasančiu šaltumu ir lakoniškais sušukimais. Taip Vasaris galiausiai suvokia, jog nėra buvę tokio poeto tarp kunigų, kuris prilygtų Adomui Mickevičiui ar Francesco Petrarcai: juk kunigų įkvėpimo šaltinis gerokai siauresnis. Verta atkreipti dėmesį į antros romano dalies septintame skyriuje nuskambančius baronienės žodžius: „Ar tu gali įsivaizduoti Dantę be Beatričės, Petrarką be Lauros, Gėtę be Šarlotės, Kristinos, Ulrikės, Mickevičių be Marilės?“ Iš tiesų, geriau pagalvojus, Motiejus Valančius rašė vien didaktinius tekstus, Antano Baranausko kūryba nutrūko vos jam įstojus į seminariją ir Maironio eilės, iš esmės aukštinančios vien tėvynę, gamtą, kiek šaltokos. Taip ir Vasaris negali rašyti kaip tikras poetas apie dalykus, kurių nėra patyręs ar kuriuos patiria jau išgaravus jo jaunatviškam gaivališkumui. Tylos minutė jo priespaudoje prašvaistytam laikui ir visiems per kūrybines kančias save sudeginusiems menininkams.

Menininkui politinės laisvės buvimas gali tapti gyvybės ir mirties klausimu. Šis kontrastas tarp laisvėje ir priespaudoje kuriamo meno vaizdingai atsiskleidžia tarpukariu ir per Šaltąjį karą. 1918 metų vasario 16-ąją atkūrus valstybę, prasidėjus smarkiai urbanizacijai visoje šalyje, ypač didesnių miestų apskrityse, laikinoji sostinė tapo idiliška džiazo oaze, iki šiol minima kaip svaiginantis akimirką sužibėjęs sapnas, atsidūręs tarp dviejų žiauriausių pasaulinių karų. Trečiajame dešimtmetyje Kaune išsivystė išskirtinė muzikos industrija, ji pritraukdavo daug žymių festivalių ir aukšto lygio džiazmenų iš visos Europos, kartais net iš Amerikos! Kai kurie šaltiniai byloja, jog Kauno apskrityje beveik kiekvienas bažnytkaimis turėjo savo džiazo orkestrą, kuris grojo, nors ir primityviomis, džiazui būdingomis sinkopėmis ir „mėlynomis natomis“. Net konservatyvusis choro patriarchas Stasys Šimkus 1925 metais, sekdamas Didžiosios Britanijos pavyzdžiu, siekė uždrausti šią jo įvardijamą „nepadorią muziką“. Ir jam nepavyko. Laikinojoje sostinėje į pasaulį atėjo nepriekaištingą klausą turinčių, kvalifikuotų džiazmenų, kai kurie emigravę į JAV, kaip Alas Jolsonas, tapęs ne mažiau populiarus nei Frankas Sinatra savo laikais, sulaukdavo neįtikėtinos šlovės. Tuomet Lietuvoje džiazo laisvumas tapo neatsiejama tarpukario laikotarpio dalimi ir piešė to meto žmonių pagražintus portretus: inteligentiški lengvabūdišką žavesį skleidžiantys džentelmenai šukuosenomis „Pompadour“ ir lieknos damos ilgomis suknelėmis, jie leisdavo vakarus džiazo klubuose, kurių muzika kelis kartus per savaitę, kaip ir JAV, buvo gyvai transliuojama per radiją. Šis džiazo muzikos sprogimas Lietuvoje prilygo euforiškam laisvės šūksniui pagaliau išsivadavus iš po dvokiančio Rusijos imperializmo pado!

Deja, šis ekstaziškas sapnas truko neilgai. 1940-aisiais tas pats priešas, tik kitu vardu, ėmė naikinti menininkus ir intelektualus. Buvo uždraustas provokuojantis menas, uždrausti saksofonai ir džiazas. Sovietai platino plakatus su šūkiais „Nuo saksofono iki peilio – vienas žingsnis“ arba „Šiandien džiazmenas, rytoj tėvynės išdavikas“. Tie, kurie nepaklusdavo, būdavo ištremiami į Sibirą. Net žymusis vokiečių kilmės džiazo muzikantas Eddie Rosneris, viltingai atvykęs į Sovietų Sąjungą, kad paįvairintų savo karjerą, buvo ištremtas už „tėvynės išdavystę“… Sovietų Sąjungoje džiazas, dabar Rusijoje Ukrainos atributika, Šiaurės Korėjoje kritinis mąstymas – kiekvienas autokratinis režimas randa būdų sužlugdyti progresyviausius ir labiausiai nenuspėjamus žmones – menininkus, kad užsitikrintų savo stabilumą. Tačiau tai – kova prieš vėjo malūnus, iš tiesų meno malšinimas žudo visuomenės progresą. Nežinia, kiek Sovietų Sąjungos teritorijoje gimusių stivų džobsų ar bitlų buvo nužudyta vien dėl užsisėdėjusios valdžios nepakantumo naujovėms.

Taigi, meniškai sielai laisvė yra būtina – tiek kūrybinė, tiek politinė. Kitaip menininkai, negalėdami visavertiškai atsiskleisti, nenuspalvintų kitų kasdienybės ir pražūtų prarasdami gyvenimo prasmę, anapusybėn išsinešdami visuomenės progresą. Tai yra, nors ir nesudėtingas, esminis liberalių demokratijų ilgaamžiškumo ir originalumo receptas.