RAMUNĖ BRUNDZAITĖ Žmonės neretai atkreipdavo dėmesį į mano lieknumą, tik nežinojo, kas iš tiesų minta mano maistu ir kūnu. Jaučiausi kaip istorinių romanų apie viduramžius herojė, užsiauginusi viduriuose kaspinuotį tam, kad tilptų į korsetą. Bet aš nenešiojau korseto ir tai nebuvo kaspinuotis.

RIMANTAS ŽILEVIČIUS Anuo metu, kai godotinas TEO vos zvimbčiojo embriono paslaptyje, į taisyklą nešiau pradėjusį klerkti stalinį (laidinį?) telefoną. Panevėžyje vieninteliame remonto kolumbariume dvekavo stirtos įvairiaspalvių (it netradicinės meilės vėliavos) žmonelių bendravimo padargų.

VIDAS POŠKUS

DONATAS PAULAUSKAS Jos miegas – vienintelis ginklas nuo stipraus ir nerimstančio alkio, graužiančio visą jos pasenusį kūną, o labiausiai – plėšomą skrandį ir, rodos, pradėjusį irti veidą. Ji žino, kad tuo ginklu niekada neįveiks žvėriško alkio, pradėjusio ją ėsti, maitintis ja.

SAULIUS VASILIAUSKAS Tąnakt jis tiesiog išėjo: paprastai, dviem kojomis, kaip normalus, niekuo neišsiskiriantis žmogus. Žinia, buvo Vėlinės – jo ypač mėgstama šventė. Kasmet jis nusipirkdavo butelį pusiau saldaus šampano, didelį sluoksniuotą tortą su trimis vynuogėmis ant viršaus ir, niekam nieko nesakęs, trenkdavo durimis. Sugrįždavo rytą, tuščiomis, pasižymėdavo kažką knygelėje

MOJCA KUMERDEJ Mojca Kumerdej (g. 1964) – slovėnų prozininkė, filosofė ir teatro kritikė. Naujausia jos knyga – novelių rinkinys „Tamsioji medžiaga“ (Temna snov) – pasirodė šių metų pradžioje, bet jau spėjo sulaukti ir kritikų, ir vertėjų dėmesio.

PAULIUS NORVILA Sunkiausia yra pradėti. Žodžiai dar kabinasi vienas prie kito, tačiau sakiniai, o kartu ir juos lydinčios mintys ties trečiu ar ketvirtu loginiu laipteliu tampa nepatogiomis, viena kitai kliudančiomis figūromis, kurių niekaip nepajėgiu sujungti.

AUGUSTAS SIREIKIS Tereikia sulaukt, kol jis ims važiuot. Kol visi, seni ir patenkinti ar jauni ir melancholiški, susės į savo celes. Tereikia sulaukt, kol aš imsiu važiuot. Savo celėj. Su savo ekskursijos draugais – aistra, pykčiu, viltim ir absurdu, filosofija ir grauduliu.

INEZA JUZEFA JANONĖ Mudu nuolatos stengėmės ištrūkti iš to beveidžio milžino, vadinamo daugiabučiu miesto blokiniu pastatu, kurio nasruos kelis dešimtmečius kažin kaip leidom laiką, o jis savo ruožtu negailestingai rijo mudu, tai darėmės diržingi viens kito atžvilgiu