LiteratūraProza

Elgetos ir chuliganai

RIMANTAS ŽILEVIČIUS Tik grįžus iš pabėgėlių, elgetos dar nėjo. Vargšiukai kuitėsi savo gūžtose, perrinkinėjo išsaugotas lupatas. Turėjo supratimą, kad po karo retas gali atkišti sotesnį kąsnį. 1944 m. pabaigoje pasirodė Antosėlė nudžiūvusia rankele. Ji nuo naginėlių pirštine nusivalė sniegą, ilgai trepsėjo priemenėje ir, sąžiningai apsišvarinusi, pabeldė į storąsias duris.

Meilės namai

VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS Po aukštu Jauniškės dangumi, vidury žalių laukų, du jauni žmonės džiaugėsi vienas kitu, buvo laimingi, radę kits kitą nepanašų į save ir užtat dar brangesnį, artimesnį. Jurgis Buitkus, „Jauniškė“ Tą dieną Ramojus buvo labai linksmas ir energingas. Ir ne tik tą dieną – per visą šią kelionę jis nenustygo savo kailyje, visur buvo pirmas, viskas jam buvo nepaprastai…

Laikrodis be rodyklių

JONAS KIRILIAUSKAS Susapnuoji mirusį tėvą. Nei iš šio, nei iš to. Na, ta prasme, kad nei jo, nei tavo gimtadienis, nei jo laidotuvių, nei mirties diena. Taip sau, per pilnatį. Susapnuoji jį prie malkinės: suskamba jo mobilusis telefonas, bet išsitraukia jis prie virvutės pririštą kišeninį laikrodį, o čia dar kaip Bergmano profesorius iš „Žemuogių pievelės“ pastebi, kad laikrodis taigi be…

Pikulo laiškai (7)

JURGA ŽĄSINAITĖ Mielas pinčiuk! Iš tavojo globotinio minties ir veiklos ekskursų nusprendžiau, kad jis tikrų tikriausias epigonas, pavyzdingai imituojantis ar tiesiog mėgdžiojantis kitus laikus ir kultūras. Kaip pats regi, Rūpintojėlio garbintojo vidus chaotiškas, tai – religinių, istorinių, psichologinių, technologinių, filosofinių žinių sankaupa, o išorė – beformė, nieko savito, nieko, kas priklausytų išskirtinai jam.

Gerai, kai šąla

GILBONĖ Gerai, kai šąla. Automobilis išsigąsta šalčio didelėm akim ir nė krust. Tada eini pėsčia. Laisva. Nereikia saugotis kelių chuliganų, išsiblaškiusių moteriškių, du kartus per metus automobilį iš garažo išsivarančių senukų. Skuodi sau šaligatviu ir ganai mintis. Apie leksiką. Ji susijusi su mano vyriausiąja seserimi. Kaimietė, ūkininkė, atsisakiusi ūkininkavimo, bet vis tiek nepasitraukianti nuo žemės, paukščių ir gyvuliukų, nebent tik…

Paukštis

ILONA JANULIENĖ Paskutinis vasario sekmadienis, o toks šaltis. Pavasariu nė nekvepia. Kieme šalia surūdijusių vaikiškų sūpynių svyruoja gluosnis apledėjusiom garbanom. Kaip koks senukas, mėgstamas paauglių. Štai ir dabar porelė išstypėlių po juo traukia dūmą. Šūkaloja, dairosi – laukia gal ko. Plačiai praveriu langą. Šalto oro banga įsibrauna virtuvėn ir, perbėgusi kūnu, tarsi plunksnas pašiaušia rankų plaukelius.

Reikia pasakyti sakinį

RŪTA JAKUTYTĖ Jau? Dabar? Ar jau pripildžiau skylėtą dvasios šikpuodį, mano barzda jau barzda ar tik jauniklio gyvaplaukiai, ar žilumo užteks, kad galėčiau pasakyti vieną sakinį nesidygėdamas, jog iš burnos išlįs kas nors gašlaus, eržiliškos seksistinės mintys ir nešvankios užuominos, kurių dar nenumalšino gėda dėl maištavimo ir nusivylimas, kad mano mažas kotelis toks pats nevaldomas kaip ir kitų patinų?

Daiktų skambėjimas

DAINA OPOLSKAITĖ Jau kelias dienas viskas atrodė pernelyg permatoma, kaip stiklas. Netaisyklingais neįžvelgiamais kontūrais sukritusi net įmantri porcelianinė sesers lėlė puošniais rūbais ir keliasluoksne raukiniais apsiuvinėta atlaso skrybėlaite, stovinti ant palangės. Buvo keista ir liguistai baisu: pasirodo, nesuskaičiuojamą laiką pragyveni su tais pačiais garsais, daiktais ir žmonėmis, kasdien stovinčiais ir judančiais aplink tave savo tiksliai nubrėžtomis orbitomis, o vieną dieną…

Saga apie moters letargiją

RASA JESKELEVIČIENĖ – Valgyk, štai tau duona kasdieninė, – išgirstu sakant. Ranką ištiesiu ne link duonos riekės, o link motinos suknelės sagos, vos besilaikančios ant siūlo. Nuplėšiu ir suspaudusi drėgname delne palendu po stalu. Atidžiai tyrinėju juodą sagą, apžiūriu įbrėžimus ir lygintuvo paliktas išsilydžiusias dėmeles.

Sušalęs paukštis

REGINA RAGAUSKAITĖ Besparnis paukštis, paukštis išklaipytais sparnais. Prieš mane – paukštis-žmogus, kurio šitame gyvenime niekada nebuvau sutikusi. O tai, ką matau, jau nebepriklauso šitam pasauliui. Ir šitiems žmonėms, kurie savinasi jo kūną. Melzganas, išbrinkęs veidas, sukrešėjęs kraujas ten, kur turėtų būti lūpos. Nusuku žvilgsnį – geriau žiūrėsiu į rankas. Kodėl jų niekuo nepridengia? Ar tikrai tai, ką matau, nėra sapno…