DAINIUS VANAGAS Žvitri mergiotė šoktelėjo nuo kėdės ir įsliuogė pro duris. Po jos – mano eilė. Po manęs – kitų. Laukdami kvailai šnekučiuojamės, nes prasitarti protingai neapdairu: konkurentai išgirs ir, galimas daiktas, pokalbio metu pasinaudos. Įtampa muša į smilkinius: ryškiau matau, jautriau girdžiu, staigiau reaguoju.

AISTĖ KISARAUSKAITĖ Nuo smegenis ėdančio neveiklumo net pykino, ji buvo priversta gulėti, žiūrėdama atmerktomis akimis į vieną tašką lubose. Veronika buvo mirusi jau dvylika valandų. O gal ir daugiau – negalėdama pasukti galvos, nematė tų mažų skaičiukų savo mobiliajame telefone, nuo laukimo viskas susipainiojo,

GILBONĖ Prastai, kai neturi darbo. Ypač sunkmečiu. Visos vietos užblokuotos, o tos, kurios dar neužblokuotos, labai aktyviai blokuojamos. Čia aš apie valstybės tarnybą, apie tuos, kurie taip ir neišdrįso laisvės sąlygomis kurti savo verslo, labai nusivylė, pabandę save realizuoti privačiose struktūrose, nes pamatė, kad ten visu balsu klykiantys, jog valdžia vagia

VAIDAS KARLONAS Galėčiau sėdėti prie lango ir atrodyti meniškai, nes aš gal prie meno. Kadaise visą atlyginimą sumokėjau už Monos Lizos šypseną, parsinešiau ją namo ir nuleidau į unitazą net nepakėlęs dangčio. Aš gal dar ir prie moterų.

VIDAS  POŠKUS Didžiausi nihilizmo propaguotojai Lietuvoje buvo du. Ir abu ne lietuvių kilmės.

MATAS GRUBLIAUSKAS Kiekvienas turi išsiminti sau kelią. Deja, man ilgą laiką nebuvo leista pirmam įminti pėdas. Už mane tai atliko kiti žmonės, einantys prieky nešini mano stiklo šuke: žvilgtelėjau į ją tik kartą, tada, kai niekas jokiais būdais man negalėjo sutrukdyti, nes tai buvo mano vieno akimirka, akimirka – ir turbūt vienintelė, – kurią turėjau vien tik savo, daugiau niekieno…

KOSTAS POŠKUS Kambario prieblandoje judėti neužkliūvant už daiktų galima tik dėl sklindančios nuo trijų akvariumų šviesos.

NEMIRSETA Vieną vaiskų vasaros rytą aš, kaip esu įpratusi, grožėjausi gimstančia diena. Rytinė vėsa, kuri skverbėsi pro atidarytą svetainės langą, šiurpino odą. Kieme buvo tylu, juodos kaip naktinis dangus karkiančios varnos tik pabrėžė lauke tvyrančią tylą.

DAINA OPOLSKAITĖ Vieną dieną tai atsitinka. Visi daiktai staiga pavargsta stovėti savo vietose, kaip niekada gerai tampa matomos visos namuose esančios durys ir sienos, o visi žodžiai paprasčiausiai numiršta.