LiteratūraProza

Reikia pasakyti sakinį

RŪTA JAKUTYTĖ Jau? Dabar? Ar jau pripildžiau skylėtą dvasios šikpuodį, mano barzda jau barzda ar tik jauniklio gyvaplaukiai, ar žilumo užteks, kad galėčiau pasakyti vieną sakinį nesidygėdamas, jog iš burnos išlįs kas nors gašlaus, eržiliškos seksistinės mintys ir nešvankios užuominos, kurių dar nenumalšino gėda dėl maištavimo ir nusivylimas, kad mano mažas kotelis toks pats nevaldomas kaip ir kitų patinų?

Daiktų skambėjimas

DAINA OPOLSKAITĖ Jau kelias dienas viskas atrodė pernelyg permatoma, kaip stiklas. Netaisyklingais neįžvelgiamais kontūrais sukritusi net įmantri porcelianinė sesers lėlė puošniais rūbais ir keliasluoksne raukiniais apsiuvinėta atlaso skrybėlaite, stovinti ant palangės. Buvo keista ir liguistai baisu: pasirodo, nesuskaičiuojamą laiką pragyveni su tais pačiais garsais, daiktais ir žmonėmis, kasdien stovinčiais ir judančiais aplink tave savo tiksliai nubrėžtomis orbitomis, o vieną dieną…

Saga apie moters letargiją

RASA JESKELEVIČIENĖ – Valgyk, štai tau duona kasdieninė, – išgirstu sakant. Ranką ištiesiu ne link duonos riekės, o link motinos suknelės sagos, vos besilaikančios ant siūlo. Nuplėšiu ir suspaudusi drėgname delne palendu po stalu. Atidžiai tyrinėju juodą sagą, apžiūriu įbrėžimus ir lygintuvo paliktas išsilydžiusias dėmeles.

Sušalęs paukštis

REGINA RAGAUSKAITĖ Besparnis paukštis, paukštis išklaipytais sparnais. Prieš mane – paukštis-žmogus, kurio šitame gyvenime niekada nebuvau sutikusi. O tai, ką matau, jau nebepriklauso šitam pasauliui. Ir šitiems žmonėms, kurie savinasi jo kūną. Melzganas, išbrinkęs veidas, sukrešėjęs kraujas ten, kur turėtų būti lūpos. Nusuku žvilgsnį – geriau žiūrėsiu į rankas. Kodėl jų niekuo nepridengia? Ar tikrai tai, ką matau, nėra sapno…

Mamos liga. Ponas docentas

ELIAS CANETTI Anuomet duona pagelto nuo kukurūzų ir kitų, prastesnių, priemaišų. Prie maisto prekių parduotuvių reikėjo atstovėti eilę, stovėjome ir mes, vaikai, taip susidarydavo šiek tiek daugiau maisto. Gyvenimas mamai atrodė vis sunkesnis. Žiemai baigiantis įvyko katastrofa. Nežinau, kuo ji tada susirgo, tačiau išgulėjo sanatorijoje daugybę savaičių ir sveiko labai lėtai. Iš pradžių net negalėjau jos lankyti, bet ilgainiui jai…

Pikulo laiškai (6)

JURGA ŽĄSINAITĖ Uolusis pinčiuk! Nėra abejonės, kad auklėdamas Rūpintojėlio garbintoją darai ryškią pažangą. Tačiau leisk paraginti tave akylai stebėti ne tik globotinį, bet ir jo sėbrus. Ar atkreipei dėmesį, kad jie neturi vardų. Pasirodo, vardai jiems nereikalingi.

Šekspyras. International

NIJOLĖ KLIUKAITĖ Gerai pamenu, kam tai šovė į galvą. Ogi Barstyčiui. Nežinau, vardas tai ar pavardė, gal šiaip vietovardis, kuriuo šis peraugęs spuoguotas vaikas pridengia savo nereikšmingumą ir nerangumą.

Pasiimk šunį ir eik

JULIAN WOODS Julianas Woodsas gyvena vienas akmeninguose brūzgynuose netoli Tarago miestelio (100 km į šiaurės rytus nuo Kanberos). Našlys, pensininkas, bibliotekininkas, turi didelę biblioteką, du katinus, daug skaito, rašo. Aptvėręs tvora nuo lapių ir laukinių šunų, laiko pulkelį vištų. Kol žmona buvo gyva, abu daržininkavo. Gabendavo daržoves miestan. Dabar daržas mažas, tik sau. Išverčiau gabalėlį jo kūrybos.

Pikulo laiškai (5)

JURGA ŽĄSINAITĖ Mielasis pinčiuk! Pats laikas pradėti gundyti tavo mokinį autoritetais. Tai niekad nedžiūstanti, tiesiog mistiniais būdais vis prisipildanti pekla, beje, klampesnė net už mūsiškę. Tikriausiai ir pats pastebėjai, kad Rūpintojėlio garbintojas nė dienos negali tverti be autoritetų.

Fikcija

KAROLIS KLIMAS Pabudau supratęs, kad guliu po antklode su kelnėm, nors ir prasegtom. Buvo pusė šešių ryto, bet dar tamsu. Nustebau, kad kambary aš visai vienas, kad nebėra nė vieno žmogaus, todėl nuėjau į virtuvę. Pro durų plyšį sklido šviesa ir aš pamaniau, kad galbūt visi tūno ten.