ŠARŪNAS KERŠYS Dažnai vaizdavausi siaubingą drambliukų susirinkimą prie upės kranto. Tie drambliai stovi išsirikiavę eilėje ir prašo krokodilų pailginti jiems nosis. Jie dievagojasi kažkur apie tokį atvejį skaitę.

NIDA TIMINSKAITĖ Gulėti išblukusioje pievelėje. Tai Renoiras ar Manet – neatsimenu. Saulės spinduliai žadina (bukina?) vaizduotę ir aistras. Dar vienas blunkantis pavasaris blunkančioje atmintyje…

AISTĖ KISARAUSKAITĖ Užsukę į vieną tų beprasmiškų kavinių Prospekte, kur visuomet jau arba dar nėra sriubos, jie susėda vienas prieš kitą nežiūrėdami vienas į kitą. Nors seniai nesimatė.

RIMANTAS ŽILEVIČIUS Už namo išsirikiavus kviečių guboms, pagaudavom dunduliuoti apie javų kūlimą. Taikiai po kiemą kraminėjantys leghornai, pajutę puotą, lėkdavo per tvorą ir J. Basanavičiaus gatve skusdavo į ražienom pasišiaušusį sklypą.

DOMANTAS TAMOŠAITIS Jaunas vaikinas nerūpestingai ėjo kaimo takeliu. Jo vardas buvo Vilis. Dešinėje rankoje Vilis laikė neseniai nuskintą paprastą gėlę geltonais žiedlapiais.

DARIUS GIRČYS I Francas Pichleris sėdėjo prie lango puspilniame vagone. Delnus laikė prispaudęs prie ausų ir spoksojo sau į kelius. Traukinys lyg susidomėjęs lėtino žingsnį. Pro langą matėsi išpuoselėti namai prižiūrimuose sklypuose.

DALIA PAULIUKEVIČIŪTĖ Skaityti traukinyje sunku, liepos karštis migdo, o šiltas oras pro atidarytus langus krenta gabalais ir virsta prakaitu. Sėdėjau saulėtoje pusėje, sukryžiavusi kojas, prie lango, kai tarsi dantų skausmas apėmė pareiga atsiversti knygą.

RUGILĖ KAZLAUSKAITĖ Išeini į gatvę – asfaltas nulytas, šlapias, garuoja stambių lašų rūku. Aplink lempas švyti žalstančių lapų debesys, visa kita skęsta rūke. Mūsų ketvertas pradeda savo odisėją. Pasileidžiam taku palei daugiabučių pievas