Dumsioje meldų šviesoje

INEZA JUZEFA JANONĖ

Mudu nuolatos stengėmės ištrūkti iš to beveidžio milžino, vadinamo daugiabučiu miesto blokiniu pastatu, kurio nasruos kelis dešimtmečius kažin kaip leidom laiką, o jis savo ruožtu negailestingai rijo mudu, tai darėmės diržingi viens kito atžvilgiu, rega nusilpo, o ir klausa bei pojūčiai, silpnėjo aistros potraukis, tačiau tikėjomės atgauti amą, kai tik iš čia ištrūksim, keisčiausia, ir prieš kelis dešimtmečius galvojome beveik tą patį, nors buvom žymiai jaunesni, kai veržėmės į didmiestį iš menko ir nušiurusio provincijos miestelio, tikėdamiesi pasinerti į civilizaciją, dabar jau savo ienas sukome arčiau gamtos, nelengva pasakyti, kada mes klystame ar esam teisūs.

Tačiau iš blokinio ištrūkti nėra taip paprasta, įjunkome į šį beveidį daugiabutį, nors griežiam iltinį ant jo, o ir visų, kurie viršum galvos arba po kojom mūsų įsitaisę, mes juos iš matymo pažįstam, kai prasilenkiam laiptuose su šiukšlių kibirais ar eidami tarnybon, gyvena su vaikais, tėvais, atsivežtais iš kaimo, su garsiai lojančiais šunim ar miauksinčiom katėm, o ir kitokios veislės padarais, tai, rodos, iltinio ant jų nereikia griežti, tu sau, jie sau, menkai kas sieja jus visus, vis tiek suraukiam nosį, nors to nedemonstruojam, kai sliūkinam veidais mediniais viens pro kitą, gal motyvuotas šitoks mūsų elgesys, susiformavęs dėl daugiabučio įtakos, beveidžio daugiabučio, prie jo mes prisitaikėme, susigyvenome su juo, be jo ir mes ne tie, nors mūsų sąmonėj kažin kas protestuoja, nenori pasiduoti, kažin ar pasiseks ištrūkti.

Juk nekalta, kai nakties metą akių neleidžia man sumerkti nuo alkoholio įsilinksminę kaimynai, viršum galvos jie dralą duoda ar kalto smūgiais į lubas iš miego žadina anksčiausią rytmetį, kai migdomųjų prisirijusi šiaip taip save užspaudei poilsiui, atrodo, sprogo tau tulžis, daugiau nebekentėsi, valdaisi iš paskutiniųjų, kumščius sugniauži, norėtum šaukti, kad kaimynai savo tvartą uždarytų, ne jie vieni – pasaulio bamba, nepriklausomoj Lietuvoje per dvidešimtmetį tų bambų tiek priviso, kad nuolatos kryžiažodį tau reikia spręsti, kaip kuo ramesnėj aplinkoj šiukšliadėžę pasiekti, dažniausia jie kompanijomis spiečiasi ir teritorijom dalinasi, susiskaičiuodami šiukšliadėžes ir pajamas iš jų, bandai suprasti kalto savininką, iš paties rytmečio užvaldė žmogų darbo šišas, gerai, kad apskritai užvaldė, daugiau tokių, kuriuos jisai aplenkia, jie stypso vienoj vietoj tarsi įkalti, juos reikia stumti arba traukti, nepajudės kitaip iš vietos, o šis vyriškis juk darbuojasi, jis kala iš peties, tai kas, kad kalto smūgiais smegenis tau tranko, tylėk ir mirkčiok, Dievas duos – ištversi, ak, nepatinka tau, tai ko į didmiestį veržeisi, į miegamąjį jo rajoną, pasirinkai, tai ir turi, sakai, kad balžienas patiesi, ne tu pirma, ne paskutinė, jau taip likimo sutvarkyta, jei neatlaiko skysti nervai, žmogus keliauja į dausas, tave pribaigti nereikia budelio toli ieškoti, jisai čia pat, viršum galvos tau įsikūręs, jis nesiliauja kalto smūgiais lubų tvatinti arba anas iš „bomžų“ padermės už samagono butelaitį mielai pasitarnautų tau…

Geriau pati, geriau pati aš apsiginsiu, pakėliau kumščius lovoj atsisėdusi, mielieji žmonės, girdite mane, daugiau nebeištversiu, daugiau neebeeegaaaaliuuu! Gal pasikarti po lubom ar nusilakti iki žemės graibstymo?

Keliuos iš lovos, laiptais iš antro aukšto kieman nusileidau, chalatą paskubom sagstausi, plaukai išdrikę, nešukuoti, ne tas galvoj, visai ne tas galvoj, o kieme vilkšunis nemenkas, plėšrus jisai turėtų būti, tačiau be antsnukio, jis spokso į mane nedraugiškai, be jokio prielankumo, aš jam smulkmė, kurios plika akim neįžiūrėsi, tai gal jam reikia apsispręsti, ar verta prasidėti, jei tokią kruopą mirtinai sutrėkš, kas jam iš to, garbės vis tiek nepadaugės, tikriausia apsisprendė, aukštyn pakėlė koją ir smagią čiurkšlę ant žolės paleido, o pasilengvinęs ir pralinksmėjo, lyg savinas mane, tai aš, šalia pritūpusi, norėčiau kailį jo paglostyt paplaukiui, ugnimi žaisti rizikinga, vis tiek nuo jo nepasitrauksiu nė per žingsnį, tupiu šalia, nors strėngalis nuilso, nė velnio, nepasiusiu, vėl pamažėle tūžmastis atsėlina ir vis smarkiau viduj įsiliepsnoja, dar išmanys kaimynas cibulės skonį, jį taip paspirginsiu, kad kaltu trinktelės per galvą sau pačiam iš viso vieko ir balžienas paties, kažin kas skalija, apsidairau aplinkui, įkyriai skalija ir atkakliai, ar aš pati, negali būti, nes balsas persimainęs, jis nebe tas, kurį kasdien girdžiu: toksai tykus ir nuolankus, kitoks šis balsas, gal nė neskaliju, mauroju, staugiu, plačiai pravėrus burną, ir vilkšuniui, matyt, pakėliau ūpą, kažką seniausiai užmiršta atgaivinau jo atminty, tai skalijam abu ant viso kiemo, bet vilkšunio stipresnis ir sodresnis balsas, vis tiek nepasiduodu, ak, jūs pasturlakai, gyvatės, gal jau pamiršote, kad esat žmonės, tai pasistenkit prisiminti, į kiemo pusę vienas langas iš daugiabučio prasivėrė, paskui jį antras, trečias, daugiau nebeskaičiuoju, veidai beveidžiai kaip ir daugiabutis blokinis, tačiau jie žiūri, domisi, jie komentuoja, reakcijomis skiriasi, jau nebe taip kaip visada, kažin kas nauja atsirado, ką ne kiekvieną dieną pamatysi, o ir išgirsi, ir be dotacijų išsivertėm, mielieji valdžios žmonės, kišenių jūsų neiškratėm, jos saugios, jos beveidės, padėk jums, Viešpatie, kaip sakoma, už jūsų gerus darbus.

Tačiau Žaslių mums reikia, nors tu ką, nušiurusio provincijos miestelio praeity.

Židinyje ugnis liepsnoja, ir Tavo šiltas delnas su manim, mes sėdime šalia ant sofos, ugnis apglėbia godžiai pliauską ir ją nutvilko, į pliauskos šerdį smelkias vis giliau, ugnies švytėjimas vaiskiu geltoniu apsiaučia mudu su Tavim ir sugrąžina praeitin, abi su senele mes priepirty, ir vėsuma mums žnaibo odą, bet saulės spindulys aplinkui viską kuo ryškiausiai išdabino, ir mus abi sušildė, prieš veidrodį įdėmiai save apžiūrinėju, esu visai nuoga, nespėjau apsirengti, o ir skubėti nėra reikalo, nes viskas toj nuogybėj, rodos, nematyta, plaukeliai papilvėj, jie auksu nusidažė, saulės šviesoj jie tviska ir krinta į akis, tokių dar niekad nemačiau, ir priepirtis atrodo, lyg būtų suręstas iš gryno aukso luitų, Tu nuolat kurstai ugnį, man Tavo rankos prieš akis, tie neilgi, stamantrūs pirštai, kuriais tvirtai apglėbi naują pliauską ir krauni ant kitų, jau ugnyje įsiliepsnojusių, jei atsidurčiau pliauskos vietoj, tai mano oda tuojau pat pajuostų, į gabalus jinai sutrūkinėtų ir nusinertų, ir būčiau vėl jauna, kiek sulaukėjusi mergaitė, kurią Tu pažinai, karštai įsimylėjai, tikriausia tebemyli, nes meilė turi pradžią, bet neturi pabaigos.

Kas slypi ugnyje, kad ji taip traukia arčiau savęs?

Kas slypi vandeny, jei jis artyn vilioja, o jau paskui gilyn ir vis gilyn.

Ir vabalėlis kam neša labai svarbią žinią miško taku, nė negalvodamas sustoti?

O ežeras, o meldai, pakrantėn įsibridę tykūs meldai, jų standūs ir nurudinti šalnos stiebai, nuo jų į vėsų dangų aukštyn iškeltos dumsios meldų šluotos, ką primena man jos?

Gal kunigą su krapylu aukštyn pakeltoj rankoj, kai po bažnyčią vaikštinėja per pamaldas toks susitelkęs ir švęstu vandeniu apšlaksto tikinčiuosius?

Tai nusilaušiu dumsią meldų šluotą, ją sumirkysiu vandeniu iš Žaslos ežero su mudviejų prisiminimais, jie lūžtančioj šviesos vaivorykštėje keisis, centrine Vytauto gatve žingsniuosiu neskubėdama ir sutiktųjų galvas krapinsiu, nesvietiška ramybė apglėbs tuomet miestelį, iš tolumos ties horizontu Tu man šypsosies reikliai, bet intymiai…

Mes niekada neišsiskirsim.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.