Kepenė

MOJCA KUMERDEJ

Mojca Kumerdej (g. 1964) – slovėnų prozininkė, filosofė ir teatro kritikė. Naujausia jos knyga – novelių rinkinys „Tamsioji medžiaga“ (Temna snov) – pasirodė šių metų pradžioje, bet jau spėjo sulaukti ir kritikų, ir vertėjų dėmesio. Knyga buvo pristatyta rugpjūtį vykusiame slovėnų literatūros vertėjų seminare Novo Meste, kur dirbtuvėse autorės padedami vertėjai tobulino novelės „Kepenė“ vertimus į įvairias Europos ir pasaulio kalbas.

Įdomu tai, kad M. Kumerdej novelę parašė išgirdusi kalbas, jog po sėkmingos organų transplantacijos gali pasikeisti recipiento pomėgiai ir įpročiai, kartais recipientas gali jaustis taip, tarytum jame gyventų kažkas kitas. Ko gero, niekas nepavydėtų to, kaip sakė pati M. Kumerdej, „svetimumo“ jausmo savame kūne, kita vertus, kas, jeigu persodintuose organuose iš tiesų gali įsikūnyti mirusio donoro sąmonė? Rašytoja siekė sukurti veikėją, kuris gyventų gyvenimą be gyvenimo ir suvoktų, kad nėra jokios išeities, jokios laimingos pabaigos. Bet, gerai pagalvojus, ironija ir sarkazmas yra amžini, nepakeičiami vaistai.


Jeigu būčiau žinojęs, niekada nebūčiau pasirašęs to blanko. Bet kaip gyvenimo specialistas – juk biologija kaip tik ir yra mokslas apie gyvenimą – niekada nedrįsau užsiimti pomirtinio gyvenimo galimybėmis, nebent kokioj linksmoj kompanijoj, juokais, aišku, bandydavau ką paspėlioti. Mane domino gyvas organizmas, o kas jam nutinka sustojus širdžiai, kai dėl kūno syvų prasideda organizmo skystėjimo arba, paprastai sakant, puvimo procesas, kiekvienam kvailiui aišku. Nereikia būti nei mokslininku, nei specialistu, kad tai žinotum. O nenorėdamas suskystėti – žinodamas apie neįvertinamą gyvų audinių naudą – pasirašiau, kad po mirties tai, kas naudingo ir vertingo lieka iš mano kūno, dovanoju, o visa kita tegul sutvarko krematoriumo liepsnų liežuviai. Po mirties, žinoma, bet dabartinė mano padėtis nėra nei gyvenimas, nei mirtis. Apie tai, kokioje padėtyje esu dabar, būtų galima parašyti itin vertingą mokslinį darbą, kuris tiesiog skintų apdovanojimus. Bet galvoti apie ankstesnį rašymą jau per vėlu, juk mano padėtis taip delikačiai ir radikaliai pasikeitė, kad net nežinau, kas tiksliai nutiko, ir apie tai galiu kurti tik hipotezes.

Štai kaip viskas buvo. Su savo moksliniu, žinoma, įsivaizduojamu, atvirai pasakius, genialiu indėliu į vėžio gydymą reprogramuojant kamienines ląsteles buvau jau pakeliui į mokslinį simpoziumą. Artėjant tai akimirkai, kai rezultatus tyrinėjimų, kuriems buvau paskyręs visą gyvenimą, atskleisiu mokslinei bendruomenei, buvau labai susijaudinęs. Be manęs, autoriaus ir išradėjo, apie mokslinį išradimą žinojo iki mano viešo pasirodymo tylėti prisiekusi laboratorinė technika: pirmasis, hipochondrikas, prisiekė, kad, vos tik jam prasižiojus, sveikos jo organizmo ląstelės pasius ir pradės dalytis lyg išprotėjusios, antrasis, baptistų tikėjimo išpažinėjas, dešinę padėjo ant juodos karvės oda įrišto Naujojo Testamento.

Viktor Vilner. Žaidimas II. Iš ciklo "Improvizacijos literatūros tema". 1988

Mokslinėse bendruomenėse labai svarbu veikti greitai, juk visi turime priėjimą prie tų pačių duomenų bazių, ir nervų sistemos veikia panašiai, dėl to labai tikėtina, kad, ištyręs reiškinį, patvirtinęs rezultatus tyrimuose su žiurkėmis, triušiais ir, gali būti, žmogiškais audiniais, tada, kai belieka tik atskleisti kruopščiai slėpto tyrimo rezultatus, sužinai, kad kažkas jau paskelbė panašius, o gal ir tokius pačius rezultatus. Tada pffff – kruopščiai besipučiantis balionas tą pačią akimirką subliūkšta ir užmarštin nusineša varginančių eksperimentų ir analizių metus, o gal ir dešimtmečius, nemiegotas naktis, kurių pasekmės būna sutrikusi imuninė sistema ir pablogėjusi sveikatos būklė, o apie kivirčus su sutuoktiniais ir partneriais jau nebekalbu – jų neįmanoma išvengti, kai esi visiškai atsidavęs mokslui. Ir štai – mokslų išvarginta tavo galva jau lenkiasi, kad ant jos būtų uždėta aureolė už svarbiausią civilizacijos išradimą, bet staiga kažkas tave pastumia alkūne, godžiai ištiesia ranką, išplėšia vainiką tau prieš akis ir užsideda ant savo plikės. Šitaip visam gyvenimui lieki antrasis, kitaip tariant, nevykėlis, nulis, niekas, kurio vardas geriausiu atveju paminimas kokiame nereikšmingame straipsnyje. Prisipažįstu, visada buvau itin ambicingas, ir karjera mano gyvenime reiškė daugiau už šeimą, draugystę ir visa kita. Bet karjerizmas man niekada neatrodė pernelyg varginantis, galų gale būtent tokia dialektika tarp visiško atsidavimo darbui ir, taip sakant, šeimos apleidimo šiai užtikrino patogų gyvenimą. Be to, negalime ginčytis, kad be tokių ambicingų įsivaizduotojų kaip aš vietoj automobilių ir lėktuvų judėtume šokinėdami nuo vienos šakos ant kitos, ką jau kalbėti apie malonumą, kurį suteikia moksliniai atradimai, galiu pridėti ranką prie širdies, jis nė kiek nenusileidžia seksualiniam malonumui, be to, trunka nepalyginti ilgiau.

Kai važiuodamas repetavau kalbą, kurią pasakysiu mokslinės konferencijos prožektorių šviesoje, net nepastebėjau, kad silpnas krapnojimas vis stiprėja, o refleksas pristabdyti greitį gana tuščioje gatvėje tą kartą neveikė. Tada mane vieną akimirką metė į kairę, o paskui į dešinę, porą kartų kažkur atsitrenkiau, ir viskas, ką prisimenu, buvo staigus posūkis ir stabdžių cypimas, kai mano gyvenimo ekrane vaizdas staiga pasikeitė ir projekcija automatiškai persijungė į kitą programą. Tame naujame kanale pasirodė kažkas panašaus į DNR spiralę, kuri mane glaudžiai apsuko, pakėlė ir nusinešė į kažkokį tunelį, kuriuo apjuostas genetine gyvate keliavau tarp gigantiškų proteinų ir nukleotidų molekulių, kurios traukėsi nuo milžiniško raudonai geltono oktaedrinio viruso, broviausi tarp ląstelių, kurios pliauškėdamos godžiai metabolizavosi, dalijosi, o kai kurios žūdavo, kol to metafizinio vamzdžio gale pamačiau masę, kurioje geras tuzinas milžiniškų ląstelių trynėsi viena į kitą. Morulė, žinoma! – ši mintis mane pribloškė. Vadovaujantis šia logika, esu įstrigęs savo paties genetiniame smauglyje, šią akimirką braunuosi pro blastocistą, iš kurios pereisiu į morulę, o iš šios tegalima laukti tik milžiniško šviečiančio kūnelio su raudonu vidurėliu. Staiga man viskas paaiškėjo: grįžtu ten, iš kur atėjęs, – ne pas dievą ir ne į kažkokią kosminę šviesą ar ką nors panašaus, bet per morulę į zigotą – į apvaisintą kiaušinėlį, kuris laukia, kada galės mane sugerti, o tada zigota pasidalys į vyriškąją ir moteriškąją dalis, ir šitaip mano gyvenimas pasibaigs, o manęs lyg nebūtų buvę. Ak, tai šitaip tą pomirtinę metafiziką mato biologai, pamaniau – vietoj angelų, dievų ir glostančios abstrakčios šviesos mes, mokslininkai biologai, iškeliaujame į nieką per pirminius ląstelių audinius. Nieko sau, pamaniau, neturiu ko pridurti. Tegul tie, kurie tiki dievą, nusileidžia į pomirtinę pragarų ar rojų geografiją arba tarpinėje būsimojo laikinojo nebuvimo stotyje telaukia galimo naujojo prisikėlimo, tesireinkarnuoja jie į žmones, augalus, gyvūnus ir mineralus, o mes, biologai ir visi kiti, kurie net ir baisiausiose situacijose atsispyrė nuodėmei, kad nereikėtų klūpant prieš kažkokius dievus maldauti sveikatos ir gyvenimo bei derėtis su kokia iš nusivylimo prisiviliota transcendencija, kūniškai ir dvasiškai pasidalysime į atomus ir šitaip išnyksime amžiams.

Deja, viskas ne taip paprasta. Mano mąstymo proceso gulbės giesmė, pereidama per blastocistą, pradėjo lėtėti, pirminis šaltinis vis tolo. Kažkokia jėga – pirminė jėga ar kas? – prieš pat įeinant į blastocistos morulę mėšlungiškai mane nubloškė ir, kaip dabar jau žinau, smogdama prilipino prie enodermos ląstelių, sudarančių vidaus organus. Logiškai mąstant, kaip aš galėjau atsidurti tokioje būsenoje? Būtent tame neapibrėžtame laiko vienete mano kelionė baigėsi, ir staiga viskas aptemo – jeigu, žinoma, išvis galiu kalbėti apie tamsą, juk tamsa yra pernelyg spalvingas niekio apibūdinimas, nes tai ir yra visiškas, absoliutus niekas, jei jau bandyčiau apibūdinti tą, negaliu sakyti, egzistavimo ar neegzistavimo, galbūt geriausia būtų sakyti – už egzistavimo ribų esančią fazę ir prabilčiau filosofiškai, juk dabar turiu begalę laiko tokiems apmąstymams, iš kurių anksčiau tik tyčiodavausi ir jų iš visos širdies neapkęsdavau.

Nemačiau jokių operacijų ir jokių chirurgų, kurie kaišiodami skalpelius lankstytųsi prie mirusio mano kūno ar bandytų kam nors persodinti mano organus. Galų gale suvokimas, o tiksliau – savęs suvokimas, – viskas rodo, kad tik jis man ir teliko, – funkcionuoti pradėjo tik gerokai vėliau. Po avarijos turėjo praeiti kokios dešimt dienų, kurios man nebeegzistuoja, kai staiga, kiek prisimenu, suvokiau, kad esu ligoninėje, tiksliau, ligoninės lovoje. Kur aš? – buvo pirmoji mano mintis sugrįžus sąmonei. Iš visko sprendžiant, įvyko nelaimė, kuri nebuvo labai baisi, juk likau gyvas. Bet tikrąjį siaubą netrukau suvokti, prisiminęs visas aplinkybes. Tada pirmą kartą mane sukaustė baimė. Tik tą akimirką, suvokęs, kad mano vietos percepcija yra kažkaip pakeista, ir nors aplinką suvokiu, kampas, iš kurio į ją žiūriu, yra kitoks. Jei jau guliu lovoje, logiškai mąstant, atvėręs akis turėčiau pamatyti sienas ir lubas. Bet mano žvilgsnis – nors gal derėtų sakyti virš-žvilgsnis! – buvo iškreiptas, panašiai, matyt, būna iškreipiami daiktai kosmose. O vos tik pabandžius pajudinti galvą, rankas ar kojas, kažkur šalia manęs pratrūko knarkimas. Tiesą pasakius, net ne šalia manęs, knarkimas sklido iš kažkur įtartinai arti, todėl netrukau suvokti, kad palatoje, o tiksliau – lovoje, esu ne vienas. Be to, supratau, kad taip ir liks. Rankas ir kojas dar kiek jutau, bet jų negalėjau pajudinti ir dabar supratau kodėl – todėl, kad nei rankų, nei kojų, o apie galvą jau nebekalbu, neturiu išvis. Siaubinga, bet, ko gero, praeis, galų gale tai, ką žmogus jaučia, nėra realu, realus yra tik pats neurologinis procesas, kuris percepciją kažkaip iškraipo ir sudarko, velnias žino kodėl. O kad aš, žmogus, kuris visada kliovėsi sveiku protu ir stebėjosi tingumu tų, kuriuos gyvenimas blaško it valtį jūra, pateksiu į tokią situaciją, kuri mažų mažiausiai primena psichozę, niekada nepagalvojau ir, žinoma, nelaukiau. Toks jausmas tik sustiprėjo įėjus medicinos seseriai, kuri žengė manęs link. Šiuo atveju „manęs link“ nereiškia, kad ji atsistojo prieš mane, žinau tik tai, kad sesuo paėmė termometrą ir jį iškėlė taip, kad aš nebegalėjau jo matyti. Kas esu? Ar gyvas? – ir vėl giliai susimąsčiau, o vėliau ėjo mintys: Kaip aš mąstau? Iš kur šios mintys? Kaip aš galiu visa tai klausyti, stebėti ir apmąstyti? Kaip gyva būtybė? – klausimus žėriau nežinodamas, kad ir ateityje į juos negalėsiu atsakyti. Kas yra tas mano mąstymas, o su juo ir aš, mano identitetas, buvimas? Į kokią materiją mane nubloškė įsiūtis ir baimė, nes, po velnių, kažkokia materija juk turi būti, nesu juk vaiduoklis ar kažkas panašaus? Man, mokslininkui, kurio palaikai tapo kažkokiu moksliniu fenomenu, viso to buvo gerokai per daug.

Sesuo pamatavo temperatūrą, kiek mačiau, elektroniniu termometru, kurį pasikišo tiesiai po smailia savo nosimi, o paskui atėjo gydytojas. Pagaliau išsigelbėsiu, juk gydytojai – mano kolegos mokslininkai, atėję paaiškinti mano būseną ir pasakyti, kas manęs laukia – nors, aišku, nežinau, ar tinka kalbėti apie „mokslą“ klinikose, juk gydytojai vis labiau panašėja į arogantiškus, rutina besirūpinančius praktikus, kuriuos mokslas labai menkai tedomina.

Bet chirurgas į mane kreipėsi visiškai nežinomu vardu ir pavarde, o kai pradėjo aiškinti, kad operacija pavyko ir kad naujų kepenų kūnas neatmeta, aš pagaliau suvokiau, į kokią košę įklimpau. O tiksliau ir metaforiškai pasakius, po avarijos iš manęs teliko košė, kuri labai pradžiugino transplantacijos specialistus, ir jie, ko gero, greitai ir be komplikacijų diagnozavo mano smegenų mirtį, kūną dar kiek laiko tyrinėjo aparatais, kad ištirtų, kurie organai liko nepažeisti, o likusią košę kremavo, kaip buvau liepęs, ir palaidojo. O mano kepenys, mažų mažiausiai kepenys buvo persodintos vyrui, kurio kūne esu kepenų vietoje.

Gyvenu, dabar tai žinau, kažkokiu būdu gyvenu, bet ar tai gyvenimas? – klausinėjau savęs po to, kai su šeimininku grįžome namo. Nesakau, kad prieš tai, kai dar gyvenau tikrą gyvenimą ir turėjau savo kūną, nesu girdėjęs chirurgų pasakojimų, jog po organų transplantacijos kartais pas juos sugrįžta pacientai, mikčioja ir mikčioja, kol galiausiai išspaudžia klausimą – ką manote, ar egzistuoja galimybė, kad persodintame organe užsiliko dovanotojo atmintis, nes jie visą laiką jaučia, kad juose gyvena ir kažkas kitas, pasakoja, kad, pavyzdžiui, pasikeitė jų skonis ir, tarkime, visą laiką juos, kadaise karštus sirgalius, dominęs futbolas staiga tapo visiškai nebeįdomus, arba, tarkime, kad jiems spaudžia širdį iš noro prisėsti prie pianino ir ką nors sugroti, nors iki šiol apie muziką neturėjo jokio supratimo. Ne, tai neįmanoma, atsakinėja jiems specialistai ir priduria, kad džiaugtųsi naujuoju organu, padovanojusiu jiems naują gyvenimą, iš tiesų tai reiškia atgimimą, o, besilaikydami visų gydytojo įspėjimų, jie galės gyventi gražiai ir, jeigu pasiseks, netrumpai. O ką kita jie galėtų pasakyti? Juk niekada neturėjo galimybės padiskutuoti su kokiu organe įsišaknijusiu protu, gi iš patirties galiu pasakyti, kad niekas manęs negirdi, nors man ir atrodo, kad mano monologai nėra tylesni už anas repeticijas važiuojant automobiliu, kai dar buvau vienas.

Dabar bent jau žinau, kad, prieš pasirašydamas dokumentus apie organų transplantaciją, turėjau parašyti reikalavimus būsimajam recipientui, nes dabar tą savo blanką galiu susikišti į šikną! Na, galėčiau susikišti, jeigu šikną turėčiau, bet dabar jos neturiu. Nes tas, kuriame esu įsodintas, mano kepenys, o su jomis ir aš pats, visiškai neatitinka mano būtojo gyvenimo stiliaus ir pagal mano pasaulio suvokimą bei principus – o juos aš vis dar turiu! – yra visiškai man netinkamas, netgi įžeidžiantis. Įsodintas esu visiškam kretinui, kuris įsispyręs į šlepetes nuo ryto iki vakaro šlaistosi po butą, vėpso televizorių, tauškia nesąmones, o mano mokslinis protas tokių tipų negali pakęsti. Kai jis į ragelį aiškina apie savo savijautą ir transplantacijos metodus, norėčiau jam gerokai trinktelėti, nes iki biologijos ir medicinos pradmenų tam idiotui kaip karvei iki dangaus, o moksliniai terminai iš jo lūpų byra kaip spiros iš ožkos subinės! Tokiomis akimirkomis žmogus, net ir toks kaip aš – žmogaus šešėlis ar kas?! – suvoki, kokie skirtingi esame, ir pamatai, kaip kai kuriems būna šarai pasisukę. Butas, kuriame jis gyvena su žmona, na, kuriame gyvename visi kartu, anaiptol nėra aptriušęs, maistui, aišku, irgi negailima, o paskui jis kartu su vaistais patenka į mane, taigi į kepenis. Bent jau dabar, kai po operacijos jis turi visą pasaulio laiką, galėtų ką nors paskaityti, bet ne, tas idiotas visą laiką vartosi ant sofos, o tada kartu vėpsome laidas, apie kurias iki šiol net girdėjęs nebuvau. Iš visko sprendžiant, tas tipas dar ir religingas ar bent jau religijai prijaučiantis. Tiki, kad už viską reikia dėkoti dievui, todėl kiekvieną dieną žiūrime kažkokias religines laidas, kuriose maniakai rėkdami į mikrofoną mojuoja kryžiais. Negana to, tas kvailys šimtu procentų įsitikinęs, kad dievas išklausė jo maldas ir laiku surado tinkamas sveikas kepenis. Bet ar gali įsivaizduoti, koks kiauliškas egoistas esi, nuolatos pagalvoju, kad tavo noras: brangus dieve, surask man naujas kepenis, iš tiesų savy slepia ir žudikišką dalį, kuri skamba: o kadangi kepenų šiaip sau negalime gauti, nes jos neauga kaip kokie agurkai, prašau tavęs, dieve, tegul kas nors numiršta, kad galėčiau gyventi aš. Nes jeigu iš tiesų egzistuoja kažkas panašaus į dievą, kuris kasdien kantriai klausosi savo kūrinių bambėjimo ir po to jų svaičiojimus iš tiesų įvykdo, tada faktiškai tas tipas kartu su savu dievu mane ir užmušė! Spekuliantai suknisti!

O įdomiausia, kad žmona tą tipą su tokiu nesuprantamai suprantamu gailesčiu aptarnauja, o jis tą rūpestį priima kaip savaime suprantamą dalyką, be to, stebėdamas jos pasiaukojimą suprantu, kad ji kažkaip idiotiškai mėgaujasi kankinės vaidmeniu. Kaip supratau iš to tipo bambėjimo, jo kepenų sutrikimo priežastis buvo hepatitas C, kuriuo užsikrėtė prieš dešimt metų, po kažkokio kraujo perpylimo, bent jau taip jis aiškina visam pasauliui, o žmona, dar kvailesnė už jį patį, ta pasakėle tiki, užuot prisėstų prie kompiuterio, į „Google“ laukelį įrašytų „kraujo donorystė“ ir „hepatitas C“ ir netruktų išsiaiškinti, kad jau nuo 1993 metų civilizuotame pasaulyje kraujas, kurį surenka iš savanorių donorų, patikrinamas. Lytinių santykių su žmona neturime, todėl kai esame vieni, o televizorius transliuoja, kaip dulkinasi kokie storašikniai negrai, jį lengvai žnaibome, bet vos tik stambiu planu parodo vaginą, staigiai perjungiame kanalą ir ieškome standaus, gyvatiško penio, kuris gyvybingai kietėja tarp savininko pirštų.

Žmogus ne tik tėvų, bet ir kūniškų globėjų išsirinkti negali, dabar tai žinau. Po sėkmingos organų transplantacijos ir laikantis gydytojų rekomenduoto režimo organizmas priima persodintus organus, ir kai pagalvoju, kad nuo šiol esu daugybei metų įkalintas šiame idiote ir neturiu jokios galimybės pasprukti iš šio kalėjimo, apie kokį nors pasigailėjimą net kalbos negali būti, ir kad – iš visko sprendžiant, iki jo mirties ar bent jau iki kitos kepenų persodinimo operacijos?! – turėsiu klausytis kvailų erzinančių monologų, man, metaforiškai kalbant, susuka vidurius. Pasivaikščioti retai kada išeiname, nes tas tinginys beveik kojos iš buto nekelia, o jeigu jau kartais išeiname į balkoną, tada atsirėmę į turėklus rūkome, stebėdami, kaip priprakaituotais marškiniais apsitempę paaugliai spardo kamuolį. Po velnių, pamąsčiau kažkada rūkydamas, aš, žmogus, kuris niekada iki šiol nesu nė dūmo patraukęs: juk prieš keletą metų esu dovanojęs savo sėklą, kuri, matyt, vis dar užšaldyta ir todėl, aišku, neaktyvi. Bet vis dėlto egzistuoja galimybė, kad atsiras kokia nors natūraliu būdu negalinti pastoti moteris, ir mano sperma bus atšildyta, o jeigu mano hipotezės teisingos, tada gali būti, kad joje atsirastų vietos mano sąmonei ir tada iš kepenų galėsiu persikelti į ją. Aišku, jeigu ir vėl neslystelėsiu, jeigu ir vėl manęs nesupurtys koks nors nesuprantamas netikėtumas ir mano sąmonė autonomiškai aktyvinsis spermoje, ir šitaip turėdamas du sąmonės šaltinius galėsiu po mirties su savimi diskutuoti, ar kaip? Žalio supratimo neturiu… išvis nežinau, ką man galvoti… šitaip man ir šarai susisuks… tik ne galvoj, ką aš žinau, kaip ir kur?!

O jeigu ta mano hipotezė nėra teisinga ir visas mano identitetas bei asmenybės liekanos yra įkalinti kepenyse, tada galbūt turiu dar vieną galimybę – pasistengti kaip nors užmegzti ryšį su kitais šio kūno organais, pasinerti į save ląstelių lygmenyje ir savo mokslinius tyrimus – įdomu, kokia karjeristinė hiena juos pagriebė ir dabar su jais tamposi po simpoziumus?! – pasuku visai kita kryptimi, kaip tai kasdien daro gamta? Taigi, jei kokią sveiką ambicingą kamieninę ląstelę išsaugočiau, kad amžiams išliktų jauna, o kai bus pasiruošusi dalytis, ją šitaip suprogramuočiau, kad kvailė mutuotųsi ir pasikeistų į kamieninę vėžio ląstelę, tada tas tipas būtų tikrai pribaigtas. Na, egzistuoja ir tokia galimybė, kad sumąstysiu, kaip nepriimti imuninę sistemą slopinančių vaistų, tada tas tipas pasigaus mirtiną užkrėtimą ir jau tikrai atguls į karstą. Bet tada mane perskrodžia kita mintis – kas, jeigu tai ne pabaiga, ir mano pomirtinio gyvenimo būsena yra tik viena iš galimų žmogiškojo egzistavimo būsenų, kas, jeigu iš tiesų egzistuoja kas nors tokio idiotiško kaip karma? Gal tada tokiais veiksmais – visų pirma savižudybe, o paskui ir žmogžudyste – padarysiu neigiamą įtaką savo karmai ir šitaip ją sumažinsiu, kad kitame gyvenime arba kitoje gyvenimiškoje formoje įsikūnysiu į kokį nors audinį, iš kurio paskui formuojasi, pavyzdžiui, vagina, kurios savininkė jau nuo jaunų dienų užsiima prostitucija, ir tada kas dieną į mane slidinės dešimtys higieniškai ir mediciniškai apleistų pimpalų, arba, tarkim, persikūnysiu į kokio paperkamo politiko ar besispjaudančio advokato gleivinę, tokių tipų juk niekada negalėjau pakęsti. Ir šitaip visiško nusivylimo akimirkomis mane palaiko tik dvi mintys: pirma, kad avariją išgyvenau ir mano smegenys vis dar funkcionuoja, tačiau jų pažeidimai tokie sunkūs, kad dabar ištisas dienas it koks augalas tūnau psichiatrijos ligoninėje, o tuo metu nesužeistose smegenų dalyse mezgasi visos šios mintys, egzistuoja, aišku, ir scenarijus B – galbūt net scenarijus E, netgi G… gyvybiškumo ir kūrybiškumo man niekada netrūksta – ir jis mane skatina mąstyti, kad šiuo metu esu ištiktas giliausios komos, iš kurios kada nors pabusiu ir viskas bus daugiau mažiau gerai.

Anksčiau tyčiodavausi iš teiginio, kad viltis miršta paskutinė. Ne, atsakydavau visiems šitaip mąstantiems genijams, viltis miršta priešpaskutinė, paskutiniai miršta tie, kurie vis dar tikisi. Bet dabar matau, kad tas teiginys yra teisingas. Formaliai esu miręs, o neformaliai vis dar gyvas kepenyse, man liko vien tik tikėjimas, nes aišku, kad visa kita pastipo arba visiškai nebefunkcionuoja.

Ir ką aš žinau, kas tas gyvenimas, o kas ta mirtis! Kad ir kaip atsisukčiau ir pasižiūrėčiau – prisimerkčiau, logiška, kad daugiau jau nieko nebegaliu ir akivaizdžiai nemiegu – todėl dabar galiu spręsti tik viena: nėra pabaigos, jokios pabaigos…

Iš: Mojca Kumerdej. Temna snov. Ljubljana: Beletrina, 2011
Vertė Kristina Tamulevičiūtė

Komentarai / 2

  1. Isa.

    Norėtųs perskaityt ir likusią kūrinio dalį…
    p.s. Itin sklandus vertimas, o turint omeny, kad tekstas ne iš lengvųjų – lenkiu galvą.

  2. Isa.

    t.y. knygos dalį.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.