LiteratūraProza
Ukrainietiški eskizai
Pakeliui moterys išsikalba, kad jos ukrainietės, kad pabėgo nuo karo, rado prieglobstį mūsų mieste.
Ateiname į galeriją. Vaikai krūpčioja pamatę vyrų būrelį. Paprašau darbuotojos, kad į tualetą leistų vaikus, lydimus vienos moterų. Kita moteris paaiškina, kad vaikai bijo vyrų.
Gimtadienio balionai
– O dabar atplėšk voką, – paragino mane.
Aš atplėšiau.
Ten buvo čekis, kad apmokėta krūtų didinimo operacija.
– Gražiausiems papams, kurie bus, – patikslino mano brangusis.
Sarajevas
Pabundu po lova. Pro langą traukia rudeniškas šaltis. Kambaryje mėtosi skudurai. Dvokiu. Sukrėtimas – bene vienintelis būdas, kuriuo galima pažadinti nuobodulyje skendinčią Stegę.
– Siaubinga. Gerai, kad ne pas mus.
Įsižeidęs senelis. Antroji versija
Na, jis nebuvo senelis tada. Tai aš dabar jį taip vadinu, nenorėdamas, kad jo istorija apie pistoletą pradingtų tamsoje. Vienas rašytojas pasakojo, kad žmogaus vėlė skaistykloje šilta, kol žemėje gyvas bent vienas jį prisimenantis. O man reikia paminėti Vilutį, nes tą pažadėjau. Tik dėl Vilučio ir senelio pasakoju šią istoriją. Senelis buvo vyras su smetoniškais ūsais. Kietas ūkininkas ir…
Įsibrovėlis
Pabundu septintą ryto, suskambus žadintuvui. Įjungiu šviesą. O jis – stovi kampe ir spokso į mane. Matyt, stebėjo, kaip miegu. Iškrypėlis. Ko žiūri, sakau, dink iš čia. Užmigau su mintimi, kad rytą jo neberasiu, kad bus išėjęs. Deja.
Akmeninės žuvys
Elenai atrodė, kad Laura turėjo viską, apie ką buvo galima svajoti. „Naftoje“ dirbantį tėtį ir mamą, kuri savo „Jaguar X-Type“ visada plaudavo tik degalinėje, o ne kieme. Kai šlapias išblizgintas automobilis išnerdavo iš plovyklos, raudona jo spalva dar labiau išryškėdavo.
Sugrįžimas
Skelbimas 1942 m. laikraštyje:
Vokietė panelė ieško mebliuoto kambario geruose namuose.
Kreiptis: 3553.
Šauksmas
– Paklausyk, – paragino senis.
Ji įsiklausė. Gretimame name tikrai ir vėl šaukė žmogus. Jau kelis vakarus jiedu jį girdėdavo, kartais netgi naktį, rėkdavo lyg tą patį žodį, vis kartodamas jį kas kelias ar keliolika minučių.
Kleptomanė
Ir vėl rašau istorijos sąsiuvinio gale. Vis tiek iki metų galo neprirašysim. Nors tėvai mane spaudžia mokytis, o ne šiaip ką rašinėti, užsidariusi savo kambaryje mielai paskiriu likusį vakaro laiką rašymui.
Apšvietimas
Niekaip neprisiminė, kur galėjo jį nukišti. Raktas nuo rūsio paprastai gulėdavo stalčiuje po veidrodžiu, greta kitų retai naudojamų, senų ir nebereikalingų, bet vis neišmetamų smulkių daiktų. Va raktas nuo sodo namelio, kuriame šį sezoną dar nebuvo apsilankęs, va atsarginiai buto raktai, va raktelis nuo pašto dėžutės, į kurią įkrinta tik spalvotos reklamos…
