Šiukšlė

DONATAS PAULAUSKAS

Jos miegas – vienintelis ginklas nuo stipraus ir nerimstančio alkio, graužiančio visą jos pasenusį kūną, o labiausiai – plėšomą skrandį ir, rodos, pradėjusį irti veidą. Ji žino, kad tuo ginklu niekada neįveiks žvėriško alkio, pradėjusio ją ėsti, maitintis ja. Atrodo, miegas tik dar labiau stiprina jį, atideda, kad sugrąžintų dar stipresnį ir ėdresnį. Ji keliasi po vidurdienio. Nors ji ir liekna, kokia buvo ir anksčiau, keliasi iš lovos sunkiai judindama kūną, prigrūstą plonų ir ilgų kaulų. Jie nesėkmingai bando sujungti atskiras dalis į viena, kad atsisėdus jis nesubyrėtų. Rodos, tą kūną kažkas ardė ir vėl dėliojo jau daugelį kartų ir visi jie buvo nesėkmingi. Dabar tai panašu į klaidingai surinktą daiktą, kažkam pritrūkus kantrybės taisyklingai sujungti detales.

Nors jau po vidurdienio, išorės šviesą atremia sunkios užuolaidos. Per tiek laiko pasunkėjusios kelissyk, dabar jos tapo nepajudinamos, juolab jai. Nors ji nė neketina jų judinti. Bet, galvoja dabar, gal tai susiję. Gal šis tankus, išsikerojęs vijoklis, jau siekiantis žemę ir po truputį artėjantis lovos link, kažkaip susijęs su tuo skausmu, su tuo ėdančiu alkiu. Jos nepraleidžia jokio kvapo, nė mažiausio kvapelio, nors man užtektų tik jo. Jos nepraleidžia jokio įrodymo, kad tenai, už jų, dar egzistuoja koks nors pasaulis. Linkstu prie to, kad tokio įrodymo apskritai nėra. Visiškai aišku – visas pasaulis apaugęs šiuo šlykščiu vijokliu, dusinančiu šviesą, kaustančiu bet kokį judesį ir užpildančiu visą tuščią erdvę. Bet savo kvapo jis neturi taip pat, bandau užuost, bet jis bekvapis. Tamsiai žalia bekvapė šlykštynė. Ji vis artėja ir artėja, dar šiek tiek laiko, dvi ar trys valandos, ir ji pasieks šitą vietą, kur mano kojos kas dieną įsiremia į grindis sėdint ant lovos. Dar šiek tiek ir aš ją pradėsiu ėsti, kad nesuėstų manęs. Taip, būtent taip. Tai bus paskutinė išeitis.

Įrėmusi kojas į grindis prasėdžiu ant lovos iki vakaro, kol skausmas atlieka savo pareigą. Laukiu, kol jis pakyla iki didžiausio siautulio, išpjaustančio vidinius organus, ir po truputį silpnėja, mažindamas, bet gilindamas savo pjūvius. Šiandien jie gilesni, riečiantys mano nugarą. Bijau, kad vieną dieną jie suries mane į kamuolį ir aš nusirisiu kažkur į tamsų kampą, iš kurio nebepajėgsiu išsikrapštyti. Nors, turint galvoje mano kaulėtą kūną, greičiau susmuksiu ant žemės kaip didelis nerangus kubas, kurio net ir norėdamas niekas negalėtų išlankstyti.

Dabar tas laikas, kai galiu atlikti, ką esu sugalvojusi. Alkis rimsta iki tokio, kurį galiu vilktis su savimi. Vadinasi, vakaras. Taip, vakaras, nors ir nežinau, koks dabar laikas už kambario sienų, bet alkis niekada nėra manęs apgavęs… nors ir negaliu pasakyti, kad kada nors tikrinau. Tik sakau tai, ką man sako alkis: vakaras. O vakare man leidžiama išeiti, šią taisyklę žinau gerai. Vakaras… – išeiti, vakare… – išeiti, vakare galima išeiti, ar kažkaip panašiai ji man buvo įkalta į galvą. Tik tai ir prisimenu, nors nesu išėjusi iš čia nuo to laiko, kai ją pirmąkart išgirdau. Anksčiau bandydavau išeiti, kai alkis dar nebuvo toks skausmingas, kai dar užtekdavo jėgų tiems bandymams, bet sustodavau ties durimis. Pradžioje norėjau išeiti tik tam, kad į ką nors galėčiau kreiptis ar būčiau nukreipta su klausimu, kodėl galiu išeiti tik vakare – tik po to man rūpėjo prasimaitinti. Galiausiai vaikštinėjau nuo durų prie durų vedama tik alkio.

Taurimos Bunkutės piešinys

Pažvelgiu į pėdas ir stojuosi, tie judesiai, jei kas mane matytų iš šono, atrodo kaip sunkiai valdomo mechanizmo judėjimas, sunkaus metalo nesueinantys kaulai stumia vienas kitą iš savo vietų… bandau eiti. Kiekvienas žingsnis skaldo kūną į pavienius gabalus, pamiršusius savo funkcijas, atsiliekančius vieną nuo kito, susikertančius ir kliudančius. Lėtai, pernelyg lėtai judu iš vietos. Jau žinau – mane pasivys ir aš nespėsiu atlikti to, ką esu sumaniusi. Jis jau siekia manęs; vijoklis apsiveja kojas, stipriai gniauždamas kaulus, o kūnas, tas nerangus kūnas neatlaiko ir krenta ant žemės, barškėdamas, švokšdamas, sunkiai galintis sustabdyti save nuo inertiškų funkcijų, kurioms paskyriau visas savo jėgas. Supratau pakliuvusi į spąstus: mane tvirtai ir lėtai apgaubia žalia tamsa, silpnindama mano beprasmiškus, bet būtinus judesius; aš silpstu, ryjama bekvapės, beskonės masės; net paskutinę akimirką ji neleidžia pajausti jokio skonio ar kvapo, mano šnervės nieko neužuodžia, čia nieko nėra, nors man užtektų bet ko – net ir dvokiančios šiukšlės.

_

Akys

Lipu į kalną sunkiai pavilkdamas kojas. Sakau tai be jokios metaforos. Sunkiai velku jas ne todėl, kad skaudėtų ar būčiau pavargęs, darau tai tik dėl to, kad galėčiau įsivaizduoti… Nors, palaukit, turbūt reikėtų pasakyt, kad tai nėra kalnas – jis panašesnis į gumbą, kurį sutiksi kelyje net ir nekalnuotoj vietovėj, kokioj aš ir esu. Taigi, lipu į paprastą kalną, kurio net nelabai pavadinsi kalnu, paprastoje gatvėje, eilinėje, kokių yra šimtai. Nors, iš tikrųjų, net ir būdamas toks įprastas, jis šiek tiek išmušė mane iš vėžių – iki tol ėjau lygiu, glotniu gatvės paviršiumi, o gumbas atsirado nesusitarus, neperspėjus, be jokio ženklo. Ir dabar man atrodo, kad, kol aš ėjau sunkiai vilkdamas kojas dar lygia, glotnia gatve, kažkas greitai pakišo po jos grindiniu kažką apvalaus, slapto, tokį ovalų daiktą, kurį ir atspėti būtų sunku, net jei dažnai regėtum aplink save tokios formos daiktus. Kaip ir sunku būtų atspėti kokį nors po kilimu paslėptą daiktą savo paties kambaryje. Bet aš einu juo toliau, lipu ant jo, to daikto, kad ir kas ten būtų, net jei tai paprastas gumbas. Taigi, lipu į kalną sunkiai pavilkdamas kojas ir įsivaizduoju, kad matau save priešais žingsniuojančio žmogaus akimis. Paskui įsivaizduoju, kaip matau save ant plonos medžio šakos tupinčios varnos akimis. Tada įsivaizduoju, kad mano akys – katės, žvelgiančios į mane. Galiausiai, paskutinės akys, kuriomis pasinaudoju – alkano šuns, sekančio paskui ir uodžiančio mano kūno mėsą.

Supraskite… tik taip galiu rasti kelią namo.

_

Monologas

Turiu pradėti mūsų istoriją nuo to, kad ją pažįstu labai seniai, nors kažin ar taip dera sakyti… Tiesiog nepamenu mūsų pirmo susitikimo ar pasimatymo, kad ir kiek stengčiausi. Kartais net atrodo, kad tos pažinties apskritai nebuvo, tad ir kvailai pajuokauju: žinai, o tu apskritai neegzistuoji, todėl… Nors, sakau, laikausi tos nuomonės, kad pažįstu ją ilgai – taip ilgai, kad, atrodo, gimiau ją pažinodamas. Bet ar įmanoma gimti ir jau iškart pažinoti žmogų, kai deramai dar pats apsičiupinėti nespėjai, ką jau kalbėti apie savęs pažinimą. Ne, tikra nesąmonė… ir apskritai mane jau pradeda nervinti, betgi turėjau nuo ko nors pradėti.

Iš karto turiu pasakyti dar ir tai, kad mes – visiškai nepanašūs. Galvoju, retas atvejis, nes įprastai draugystė tarp žmonių atsiranda, kai jie būna bent šiek tiek panašūs vienas į kitą. Matyt, tai juos ir sieja. Šiuo požiūriu esam visiškai skirtingi, todėl ir siejančių dalykų mažai. Bet nereiktų suprasti, kad mes draugai – tai būtų visiška nesąmonė. Mes tiesiog esam… abu. Čia sunku kažką tiksliau pasakyti. Aš ir taip kalbu pernelyg tiksliai ir jau spėjau prisimeluot, bet kažin ar kitaip būtų galima ką nors apskritai pasakyti.

Žodžiu, mes tikrai skirtingi. Ji dažnai būna tokia keista, sunkiai suprantama, ji taip pasikeičia, kad kartais nežinau, ar tai tikrai ji. Aš būnu kitoks – ramus, kalbu nedaug ir aiškiai, kad mane suprastų ir kad nereiktų visko kartoti bei nuolatos papildomai aiškinti, nes tai mane varo iš proto. Nors ką aš čia šneku…

Viskas atvirkščiai. Tai ją visa tai varo iš proto. Tai jos būdas ramus, ji daug aiškiau kalba už mane. Aš nesugebu parašyti net sakinio, kurio nereiktų nubraukti. O dabar teks braukyti visa tai, ką parašiau, nes ir tas, rodės, akivaizdus faktas, kad ji – tai JI, kad ji yra moteris, o ne vyras, yra neteisingas. Aš nesuprantu, kodėl iki šiol vadinau jį moterimi. Tik bandžiau kuo tiksliau nusakyti, kas jis yra ir kodėl apie jį rašau. Kaip ir dabar noriu kuo tiksliau įvardyti, kuo tiksliau ištaisyti tą padarytą klaidą: tai apie JĮ aš kalbėjau.

Dabar mano tikslumui galas. Bet, manau, turiu toliau tęsti rašymą apie ją kaip apie jį. Ir taip pat turiu pasakoti, laikydamas, kad jis iki tol buvo ji. Tiesa, dabar „mes tiesiog esam abu“ turi jau kitą reikšmę, daug tikslesnę po viso to, ką pasakiau.

Bet ir vėl kažkas blogai. Ji nori, kad viskas būtų išbraukta, bet aš dar tik pradėjau mūsų istoriją. Beje, visai pamiršau pasakyti, kad jis čia, kartu su manim. Jis nesupranta, kodėl aš taip parašiau apie ją, juk viskas yra kitaip. O aš nesuprantu, kodėl jis nori kalbėti už ją. Bet tai juk ji diktuoja man, ką ir kaip rašyti. Neiškraipau nė vieno jos žodžio ir nesuprantu, kodėl esu kaltinamas. Viskas. Reikia viską ištrinti. Jei jis neleis, aš pati tai padarysiu. Nesuprantu, kas rašo šį tekstą. Dabar jie nori parašyti paskutinį sakinį. Tai nieko nepakeis, sakau, tai juk visiškas melas, viskas iškraipyta…

Išskyrus mus.