INEZA JUZEFA JANONĖ Nei šį, nei tą anuomet leptelėjo slaugė, pareiškusi, kad man gimdyti ir gimdyti, nes pienas nuolat teka iš krūtų, jo vienam kūdikiui per daug, todėl reikėtų man gimdyti ir gimdyti, geriausia dvynukus, o gal ir tris ar keturis iš sykio… Dabar jau būčiau turėjusi būrį suaugusių vaikų.

MARTYNAS VALIUS Vokas su antspaudu. Jūsų valdos po mūsų apgula. Praneškite savo miesto vyrams, kad papjautų po avį, didesnę, riebesnę, kur ganyklose kitas išbaido ir daugiausia žolės nuėda. Pasakykite moterims, kad išvirtų avienos sriubos, tokios, kur taukai stemple nuslysta

DANUTĖ KALINAUSKAITĖ Jųdviejų baidarė slydo pro krantus su nulinkusiais vandenin gluosniais, „privačias valdas“, „atsargiai, piktas šuo“ ir lieptus, sulipusius į meldus.

JURGA TUMASONYTĖ Odeta sėdėjo priešais stalelį su ovaliu veidrodžiu. Nervingai įkišo pirštą į miniatiūrinį indelį. Balzganu, žmogaus gleives primenančiu kremu patepė kairį paakį, tada – dešinį. Atsistojo, užgesino šviesą ir atsigulė į savo prabangų, plačiakraštį guolį.

ARDŽŪNA Kodėl jis mane muša?! Ypač vakarais. Ne, ne vakarais – rytais! Girtas. Ne, ne girtas, bet pagiringas.

PETRAS RAKŠTIKAS Dangaus, miško ir lauko trispalvę plaiksto vėjas. Mišrus vabzdžių choras iškilmingai gieda vasaros himną. Kregždės vaiko svetimoje teritorijoje pasiklydusią varną.

SANDRA BERNOTAITĖ [provincija] Vakar buvo gimtadienis. Ne jos, o jo. Ji prabudo nuo šalčio ir galvos skausmo, burnoje smėlis, prabudo vis dar vilkėdama suknelę ir avėdama batelius, tiksliau, tik vieną batelį. Prietema ir tolimi balsai, už sienos, vyrai lošė kortomis, reiktų sakyti, vis dar lošė kortomis

GENOVAITĖ BONČKUTĖ-PETRONIENĖ Anos pasaulis man trapiai gražus. Tas žavus pojūtis, kaip ji išgyvena kiekvieną gyvenimo smulkmeną, niekad nebuvo prieinamas tokiam skubančiam žmogui kaip aš. Savaitę versti straipsnį, dvi dienas plauti buto langus. Žinau, kad kokybė ne visad siejasi su sugaištu laiku, juolab abejonėm, bet aš jai pavydžiu to sustojusio laiko.

RASA JESKELEVIČIENĖ Už rasoto stiklo iš miglos išniręs juodas išsitaršęs vanago šešėlis grumiasi su vėju, vartosi pilko dangaus skliaute, trūkčiodamas iriasi į priekį. Veriasi apleistas bokštas, apsuptas aplūžusių topolių su vaiduokliais, snaudžiančiais išpuvusių šerdžių ertmėse.

AUGUSTAS SIREIKIS „Verpetais besisukančios snaigės glaudė sustirusius jų kūnus ir slėpė po sniego kaldra.“ Mokytoja davė pilną lapą gramatinių užduočių.