Jo didenybė – fon Telefon

RIMANTAS ŽILEVIČIUS

Anuo metu, kai godotinas TEO vos zvimbčiojo embriono paslaptyje, į taisyklą nešiau pradėjusį klerkti stalinį (laidinį?) telefoną. Panevėžyje vieninteliame remonto kolumbariume dvekavo stirtos įvairiaspalvių (it netradicinės meilės vėliavos) žmonelių bendravimo padargų. Nuo aistringų prisipažinimų į bantelius buvo susisukę aparatų rageliai, visiškoje neviltyje kiurksojo žydrieji agregatėliai (dar Seimas nenutuokė apie šios meilės proveržius), mėšlungio traukomi merdėjo liežuvautojų telefonai.

Pasilabinau.

Zvimbianti tyla.

Pusvalandį tratant pasisveikinimus, už tolimiausios aparatų piramidės kyštelėjo meistro galvelė. Solidumui paryškinti ir nenutolti nuo veržlaus jaunimo jis dėvėjo beisbolininko kepuraitę, išsiuvinėtą auksinėm raidėm – USA, vilkėjo žolės spalvos marškinėlius su neblunkančiu trijų milijonų (kaži ar dar mūsų tiek?) firminiu užrašu „Aš myliu Lietuvą“.

– Kas jam ir? – pasiteiravo.

Nedelsdamas išpoškinau:

– Niekas neira, groja ketvirtąją Bethoveno simfoniją ir leidžia garus.

Vyr. specialistas nusuko beisbolo kepuraitės snapelį ant šono, tuo pabrėždamas įsižiebusį profesinį susidomėjimą, įjungimą lietuviško proto, o ne kietakakčio USA mąstymo.

Šiek tiek išvalyta panage pakrapštė glotnų fenoplastiką. Trys aukščiausios prabos auksu puošti pirštai čiužinėjo neužkliūdami.

Specialistas apvertė agregatą ant nugaros.

Anas, atgulęs meistro delne it balų vėžliukas, bejėgiškai išvertė pilvuką ir vangiai sutabalavo kojytėm. Žinovas dar kartą nagu paskrebino duraliuminio papilvę. Jis mąstė, net gyslos išsišovė ploninuose (smilkiniuose).

– Sakote, leidžia ga-a-a-rus?

Proto labirintuose neužčiuopęs, kas tai galėtų būti, reikšmingai atsikrenkštė ir kreipėsi į klientą, t. y. mane.

– Visiškai neaišku. Nerandu instaliacijos angos garui.

– Ir aš nežinau, todėl ir atėjau pagalbos.

Vyr. specialistas subliūško it pralaimėtų rungtynių kamuolys ir valinga ranka parodė dėti agregatą į tūkstantmetę telefonų piramidę. Vieno nepatėmijo – tarp vėžliuko nagiukų įstrigusios viagros tabletytės. Todėl nupezęs telefonas tik šnypštė ir pasidrąsindamas gaivinosi drungnu garu.

TEO, išlipęs iš telefono trumpikių, mestelėjo rinkon du tūkstančius vienuolika paslaugų – nuo televizijos priedėlių GALA iki paspirtukų padangų keitimo, žinia, ir senolių telefonų aparatų taisymo.

Skambinu remonto pagalbos numeriu 1817.

Malonus altas pradžiugino, kad teisingai surinkau keturis skaitmenis, pataikiau, kur norėjęs. Mano sielvartą perdavė dar malonesniam mecosopranui. Kad neviltis nesusiplaktų į vieną, pasiūlė spaudinėti net penkis numerius.

1 – paslaugų užsakymas – skiepai nuo gripo.

2 – savitarnos svetainė – pica į namus.

3 – sąskaitų laimės kodas.

4 – paslaugų sutrikimai, telefono gedimai, visaliaudinis pakilus mokesčių mokėjimas.

5 – dėkingumo portalas – užkastų „Snoro“ lobių, panoraminių žemėlapių išsiuntinėjimas ir hemorojaus išmontavimas greituoju būdu.

Mane perspėjo – pokalbis bus įrašomas, kaip reikalauja Briuselio išminčiai. Be jų direktyvų net nusiperst nevalia. Gali būti pažeistos kiurksančio pavėjui teisės.

– Ką gi, – sutikau.

Tikriausiai išklotinės kaupiamos įslaptintuose archyvuose, kad iškilus problemai Strasbūro teismas sumotų, kaip padėti nuskriaustam laisvos šalies nelaimėliui. Demokratija triumfuoja!

– Telefonas įregistruotas Žilevičiaus vardu Plikabambių gatvėje? – teiravosi 1817 laido gale.

– Tikrai taip.

– Kodėl kreipiatės į TEO remonto departamentą?

– Telefonas tik šnypščia, jokio pažytko.

– O šnypštimas aukšto tono ar pereinantis į bosinį vibrato?

Sutrikau. Balalaikininką virtuozą dar skiriu nuo pianisto glisando, o čia klastingasis bosinis vibrato…

– Kur laikote aparatą? – dalykiškai spaudė vyr. operatorė.

– Žinia, ne vonioje. Prie lovos ant tualetinio stalelio.

– O kaip elgiatės su aparatu? – neleisdama atsikvėpti, spyrė į kampą specialistė.

– ?! Pagarbiai, – greitomis sumojau.

Nuo tardymo suėmė nervas.

– Gerbiamoji, mūsų bute nėra vaikų nei silpnapročių. Kibirkščiuodami su pačia, nespardome telefono, rageliu nebeldžiame į sieną kviesdamiesi kaimynus.

– O kaip padedate ragelį? – vėl teiravosi mecosopranas.

– Rūpestingai. Ant svirtelės.

Mano atsakymai buvo pripažinti tinkamais stalinio (laidinio?) aparato naudojimui. Pagal neginčijamos instrukcijos A-56, C-41-42 ir F-83-14 paragrafus vyr. specialistė nusprendė: dalykas rimtas – siųs remonto brigadą.

Mobiliake aptikau žinutę: meistrų būrys pasirodys artimiausią parą.

Atlėgo.

P. S. Ar jau įsigijote GALA priedėlį, kuris vienintelis užtikrina televizijos žvaigždūnų krištolinių balsų žavesį ir zuperinės programos „Šok su manimi“ nepakartojamus pa.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.