Namai

AUGUSTAS SIREIKIS

Tereikia sulaukt, kol jis ims važiuot. Kol visi, seni ir patenkinti ar jauni ir melancholiški, susės į savo celes. Tereikia sulaukt, kol aš imsiu važiuot. Savo celėj. Su savo ekskursijos draugais – aistra, pykčiu, viltim ir absurdu, filosofija ir grauduliu.

Dabar tenoriu vieno – suprast, ką reiškia „važiuoti atgal“. Kai ėjau į balkoną, girtas iki sentimentalumo, jaučiaus kaip žygiuodamas namo. It grįždamas ten, kur nereikia abejonių ar rūbų plėšymo, sienų kumščiavimo ar gerklės. Į šitą vienuolyną jie neįleidžiami, todėl lyg pasiklydęs berniukas skubėjau prie jo. Kiek nesąmoningai vildamasis, kad kaip mama jis priglaus ir meluos. Meluos man, kol nurimsiu.

Kai buvau darželinukas, kelių šimtų metrų kelią iki už kampo buvusios maisto parduotuvės žinojau geriau nei artimųjų gimtadienius. Eidavau ten rytais, sekmadieniais, kartais – naktim. Vėlai vakare prieš išeidamas iš buto prašydavau, kad pro ketvirto aukšto virtuvės langą mane prižvelgtų; sergėtų, bet kaip ir Dievas – tik žvilgsniu. Pastarasis, matyt, debesuos retkarčiais taip pat rūko. Tačiau dažniausiai apie tai negalvodavau. It spartietis, bet bailus nelyginant katė, bėgdavau savo trofėjaus. Ir velniop grietinę, pieną, agurkus ar miltus, kurių prireikia vidury nakties, kelias buvo ilgas, bet siauras. Skrodžiau, kiek vaikiškos blauzdos leido, nors ir žinojau, kad mane pavyti būtų niekai.

Nevalia suabejoti savo sauga, nes laiptai, ant kurių kasryt lauki draugų, pakils vos sprindžiu aukščiau ir užkliuvęs batas kaip velnias nusitemps tave žemyn. Išsigandęs, dūsaudamas, bet racionalus kaip niekad šokau rinkti daugiabučio durų kodo. It šunų vejamas pats adrenalinas nebūčiau sustojęs ir su nutraukta koja, težinojau, kad mano vieta – už tų durų.

Kodėl nebemoku bijoti dabar? Kodėl nebegaliu trokšt namų ir pamiršt viską aplink, kodėl turiu kildint save ir pasaulį iš naujo kaskart suklupęs? Nebemoku taip greit atsistot, nes subrendęs iki formalaus nesubrendėlio aš kaip tarakonas rangaus ant nugaros kaskart parkritęs. Trankau kumščiais žemę, sukuosi ratu ir rėkiu. Tiek, kiek vabalas gali rėkti.

Anąkart užtrenkiau už savęs duris ir prisėdau ant laiptų. Nėjau iškart į butą, reikėjo vėl patapti mažu berniuku. Tačiau sulig ta akimirka, kai pilka spyna užrakino mano laiptinę, buvau namie. Pastebėjau, kad burna kraujuoja. Nepamenu, gal verkiau.

Bet tai ne tas pats, kas girtam iki sentimentalumo žliumbti kiaurą naktį. Grįžti į balkoną, bet žliumbti, nes nebesijauti namie, nes durys užtrenktos, bet saugumo nejust. Gal dėl to, kad nė pusė akies nesergėjo iš ketvirto aukšto. Gal dėl to, kad kaip vienas pijokas rusas neišsitatuiravau namų adreso ant krūtinės. Atgal grįžti sunku, net dienų dienas rinkdamas savo bendrakeleivius kelionėj namo nejučiomis vis ką nors praleidžiu, vis praleidžiu, pamirštu, palieku ir pametu save.

Lyg Edipo kompleksas slypėtų išsiilgime savęs kaip vientiso – vaiko. Užuot nuspyręs velnią, šiurkščiai sučiupusį mane už čiurnos, kad prieš pat laiptus pargriautų, šiandien imu su juo diskutuoti. Kaip Faustą jis mane vedžioja po pasaulį, tuo tarpu paieškoms nesibaigiant aš fotografuoju, konspektuoju ir meluoju sau, kad nenorėčiau grįžti atgal.

Kad ir ką tai reikštų.