Sunkiausia yra pradėti

PAULIUS NORVILA

Sunkiausia yra pradėti. Žodžiai dar kabinasi vienas prie kito, tačiau sakiniai, o kartu ir juos lydinčios mintys ties trečiu ar ketvirtu loginiu laipteliu tampa nepatogiomis, viena kitai kliudančiomis figūromis, kurių niekaip nepajėgiu sujungti. Jos pirmapradiškai stumia viena kitą ir atsiveria tikraisiais pavidalais tik tuomet, kai visai netyčia pamatau jų stebėtiną panašumą į du vienodą polių turinčius magnetinius svarelius. Ir štai čia, slogaus vaikystės ilgesio pažadintas, pamirštu, kas buvo, ir pamėginu iš naujo. Pamėginu viską, kad tie du metalo gabalėliai bent trumpiausią akimirką paliestų vienas kitą.

O po tos akimirkos ir vėl – trūkteli ir išsprūsta. Ir dūžta. Ir krištolas virsta vandeniu. Deja, tik mano vaizduotėje. Tiesą pasakius, sunku prisiminti, ar iš viso esu kada nors matęs, kaip kas nors dūžta. Dažniausiai pasirodau, kai tai jau būna įvykę, ir belieka tenkintis blėstančiais garso, pažadinusio iš miego, likučiais. Būtent dėl nežinojimo, nepamatymo ir nepatyrimo šis dūžio vaizdinys visuomet bus labiau trokštamas už jį lydinčius ritualus. Visai kaip ir moterys, garsiai aimanuojančios gretimuose butuose. Jų paslaptys augina mane jau daugelį metų. Ir visa tai tik todėl, kad niekada nesu su jomis prasilenkęs laiptinėje. Netgi jų matęs. Netgi akies krašteliu pro lūpų dažais užteptą durų akutę. Suprantu, kad galbūt visa tai tik miražas, tačiau nesileisiu tuo įtikinamas. Nesileisiu nugalimas minties, kad jos gali būti netikros ir jų skleidžiamos geidulingos vilionės nutyla paprasčiausiai paspaudus nuotolinio valdymo pultelį. Nenoriu apie tai net pagalvoti. Todėl rinkdamas pažirusias šukes mąstau ne apie tai, kas galėtų įvykti, o apie tai, kas vyksta ir kaip visa tai suprasti. Kaip neįsipjauti. Kaip pradžioje surinkti didžiąsias šukes, kaip nepaliečiant jų aštrių briaunų suguldyti visas atsargiai į šiukšlių dėžę; kaip paskui sušluoti mažesnes, šokant aplink jas rituališką primatų šokį; kaip galiausiai susiurbti mažiausiąsias ir apsaugoti visus įsivaizduojamus naminius gyvūnus ir vaikus nuo tragiško, tačiau neišvengiamai gyvo istorijos tęsinio. Rinkdamas pažirusias šukes nusiraminu įpusėjęs. Tuomet jau nebepykstu, susitaikau su savimi ir rankos nustoja drebėti bei pradeda judėti lengvai ir grakščiai, tarsi skambinčiau mokyklos aktų salėje stovinčio pianino klavišais. Tuomet puikiai suprantu – taip jos aprauda kritusius nelygioje kovoje.

Nelygi kova – tai mūsų veidrodis. Kada bepažvelgtume, išvysime čia silpnąsias savo vietas. Išvysime čia ne tik pirmuosius žilstančius plaukus ar su kiekviena diena ryškėjančias raukšles, bet ir kitus kol kas dar tik numanomus pralaimėjimo ženklus. Iš kurių kiekvienas liudija tą pačią nelygią kovą.

Tuo tarpu lygi kova neegzistuoja. Jos tiesiog nebūna, nes mums paprasčiausiai negalima pasirinkti žaidimo taisyklių. Tegalime jomis tikėti. Tačiau tik tiek. Nes visa kita – jau nebe mūsų rankose.

Edis Jurčys. Pliažo valytojas. 1999

Rinkdamas tas pačias šukes laiptinėje, nusiraminu taip pat tik įpusėjęs. Tuomet pradedu prisiminti, kad anksčiau visuomet naudodavau du šiukšlių maišus vietoj vieno ir todėl – juk todėl – jie niekada neplyšdavo. Štai taip, net pats nenujausdamas, pradedu tikėti žaidimo taisyklėmis ir pasiduodu į priešo nelyginant į žavios moters vergiją, naiviai galvodamas, kad toks ir yra pasaulis. Kad būtent taip reikia gyventi. Kad išsiaiškinau vieną iš paslapčių, kurią dabar galėsiu nešti ir tarsi šokolado plytelę perlaužęs padalinti artimiesiems. Kad, mane išvydus, jų akys nušvis ir paslaptis cigaretės dūmais išsidraikys pavėjui, leisdama vis labiau užsimiršti.

Gaila, tačiau iš tikrųjų taip galvosiu tik kol pablukę jų žvilgsniai ir ironiškos šypsenos atsainiai man primins, kad visa tai – joks atradimas. Visa tai jau seniai atrasta, suprasta ir patirta. Ir tik aš, kaip visada, mėginu pasivyti nutolusius, mėginu – garsiai ir triukšmingai – pabusti. Pramušti tą lukštą, kurį dabar keldamas nuo žemės, puikiai atsimenu, suskaldžiau vienu dailiu judesiu ir jau po penkiolikos minučių mėgavomės pusryčiais, žvelgėme į garuojančią ant stalo arbatą, kalbėjomės apie orą.

O dabar jau ir pats jaučiu, koks tas oras. Būdamas kitoje barikadų pusėje, nebesu toks drąsus ir savimi pasitikintis. Ir jeigu iki konteinerio einu sulėtinęs žingsnį, pabrėžtinai apsižvalgydamas, tai grįžtu paskubomis, vos nebėgdamas. Išsiduodu net nepajutęs, kaip išsidaviau, kad man nemalonūs visi tie šešėliai už daugiabučio langų, blaškantys užuolaidų kraštus ar netikėtai atsikrenkščiantys ir ataidintys pro pravirus langus. Jaučiu jų neapykantą tam, kuris paliko saugų užnugarį ir puolė į atvirą ugnį. Tačiau, svarbiausia, puolė ne tam, kad sudegtų, o tik tam, kad sušiltų. Žodžiu, savanaudis kaip reta. O dabar štai jis sliūkina atgal, paskubomis, susikūprinęs ir susisukęs, lyg nepatyręs vagis, sukirstas per pirštus ir sugėdytas. Jaučiu, kaip jų neapykanta auga su kiekvienu mano žingsniu. Lygiai taip pat su kiekvienu mano žingsniu jie supranta, kad tai neišvengiama. Kad ir patys turės išeiti į atvirą lauką. Kad ir patys bus stebimi ir teisiami prieš savo valią. Be įrodymų ir pasiteisinimų. Be sąžinės graužaties. Kažkas iš minios pirmasis mes akmenį, o tuomet pasipils. Atmintyje tik tai ir išliks – kažkas iš minios. Žodžiu, tokios žaidimo taisyklės, kurios vėl sugrįžta užvėrus buto duris ir pamiršus tai, ko niekada nebuvo ir greičiausiai nebus. Nes visa tai – tik loginės sekos. Beveik ledynai, kurie pajudėję negali sustoti. Visa laimė, jie juda lėtai, juos galima prognozuoti ir tai leidžia jaustis ramiai dar tūkstantį metų.

Tuo tarpu mintis – daug greitesnė. Ir ji skrodžia mane tarsi gyvulį. Va, štai ir vėl.

_

Antras kartas visuomet būna kitoks

Antras kartas visuomet būna kitoks. Kitoks nei pirmas, kai vis dar sunku susivokti, kas vyksta, ir kitoks nei trečias, kai įdomumas pamažu, tačiau jau pradeda blėsti. Antras kartas – tai riba, kurią peržengus atsitiktinumai nepastebimai pradeda virsti tendencijomis. Deja, kartais to antro karto tenka laukti gerokai ilgiau negu mergaitės, kuri paskyrusi pasimatymą taip ir nepasirodo. Net jeigu visa tai sapnas, o mergaitė – tai tik neatpažįstamas tu, spėjęs išaugti visus ilgus plaukus, apsmukusias kelnes ir netikras tatuiruotes. Antras kartas visuomet būna kitoks. Jau vien dėl to, kad dažnai jis būna apgalvotas ir tokiu būdu – laukiamas arba nelaukiamas.

Tačiau visą šį drėgną gumulą anksčiau ar vėliau tenka nuryti ir anksčiau ar vėliau, o dažniausiai vėliau, prabėgus ne vienam gyvenimo ciklui, visa neatpažįstamai suvienodėja. Kaip ir mergaitės, matytos kartą ar du, labai greitai tampa viena kitos atspindžiu ir prasilenkdamas gatvėje sveikiniesi jau tik iš mandagumo. O toldamas mėgini prisiminti ne tik vardą, bet ir kur bei kada buvote susitikę ir ar buvote susitikę iš viso. Abejoji, ar tai tavo buvusi bendradarbė, studijų laikų draugė, o gal tiesiog kiosko pardavėja, kurios kažkada kiekvieną penktadienį prašydavai leisti pavartyti naujai išėjusį žurnalą, tačiau taip niekada jo ir nenusipirkai.

Labai greitai jau mėgini prisiminti bei įsivaizduoti ir kitus susitikimus su kitais, laukiamais ir nelaukiamais, savo gyvenimo personažais. Norint suminėti juos visus, tektų keliauti šiomis gatvėmis daugelį metų, todėl išsirenki kelis pagrindinius ir mėgini įsivaizduoti, ar šie vis dar tokie patys, ar vis dar taip pat juokingai gulasi į svetimų moterų lovas ir keliasi su pirmaisiais saulės spinduliais, ar vis dar taip pat pamėkliškai perbėga į kitą gatvės pusę ir neatsisuka šaukiami vardu, ar vis dar taip pat sėkmingai primena tau tavo nuodėmes, kurių daugelį dabar su malonumu pakartotum. Ir taip, šokinėjant nuo vieno šešėlio prie kito, kažkuris visai nejučia užgožia didžiąją dalį tavęs, ir pasukęs už kampo pastebi – kitų jau neprisimeni. Dabar jis yra vienintelis. Tavo šeimininkas, valdinys, užgožęs valdovą. Dabar jau tu klaupiesi prieš jo sostą ir prašai palikti ramybėje. Dabar jau tu tampi jo įkaitu. Tačiau jis, lyg tyčia, niekur nenori trauktis – verčia tave smegti vis giliau ir giliau ir visiškai nesiruošia tau paduoti rankos. Tiesiog vaikšto iš vieno kambario krašto į kitą ir lėtai linguoja galvą, ant kurios vis dar taip pat prasčiokiškai svyruoja užmaukšlinta senelio skrybėlė. Atsimeni, tada jis tau sakė žodžius, kurie atrodė tarsi žaidimas. Tų žodžių dabar negalėtum pakartoti, tačiau galėtum nupiešti jo veidą, tas gilias akis ir rūpestį, kurio tada nepažinai. Tada tau atrodė – šie simboliai nieko nereiškia. Tačiau kai jis po kelių savaičių nušoko nuo tilto, viskas pasikeitė.

Po šio išsiskyrimo daugelį kartų iki koktumo banaliai mėginai įsivaizduoti, ką būtum daręs, jeigu būtum žinojęs. Kartais atrodydavo, kad nereikėjo netgi žinoti, būtų pakakę nujausti. Nuspėti teisingą atsakymą. Arba tiesiog atsakymą. Nes visi atsakymai, jis mėgdavo sakyti, kad ir kokie būtų, visada yra teisingi ir tik aplinkybės ne visada juos atitinka. Lygiai kaip vakarinė suknelė ne visuomet atitinka vakarą ar vaistas – ligą.

Ir štai dabar tu jau truputį kitoks, jau nepameni mergaitės, kuri nenorėjo, kad eitum pas ją į namus, jau nebegalvoji apie knygą, kurios turbūt niekada neprisiversi perskaityti. Dabar tu jau skaičiuoji savo žingsnius ir prisimeni šį miestą tada, kai šalia eidavo jis. Gailiesi, kad buvo truputį gėda, kai, aiškindamas kurią nors iš savo teorijų, pernelyg įsijautęs, jis pradėdavo mosikuoti rankomis ir nuolat netyčia užkliudydavo kokį praeivį. Tuomet norėdavai, žinoma, juokais, pereiti į kitą gatvės pusę. Tuo tarpu dabar… dabar jau nebenori. Dabar jau nėra net ir tų praeivių, kuriuos pats norėtum užkliudyti ir suskubtum atsiprašyti. Lygiai nėra ir tų, kuriems tavo atsiprašymo pasirodytų maža ir kurie pasiūlytų viską išsiaiškinti čia pat ant rudens lapais nukloto grindinio. Atsimeni, jis stebėjosi, iš kur šioje vietoje rudenį tiek daug lapų, kai aplink neauga nė vienas medis. Tuomet tokios mintys tave varė į neviltį, tuo tarpu dabar su ilgesiu prisimeni, jog nesupratai jų tik todėl, kad nesupratai savęs. Taip, tai irgi menas, suprasti save, suprasti artimą savo, suprasti tai, kas vyksta tuščiuose angaruose, kai iš jų, sulaukę tamsos, pasitraukia paskutiniai prekeiviai. Taip pasitraukė ir jis, nugrimzdo į nežinią, su kiekvienais metais tolo atminties ratuose.

Todėl dabar, kai nužengęs iš tavo akių jis visai netikėtai praėjo pro šalį ir lygiai kaip kažkada atsikrenkštė bei nusispjovė; kai tarsi lapkričio vėjas dingo už kampo; tavo kailis, tavo oda, tavo gyvenimas taip ir paliko sustingęs, pašiurpęs, supurtytas. Tavo gyvenimas lygiai kaip tu, nesugebantis pratarti nė žodžio.

Keista, tačiau būtent dabar tu vėl jautiesi gyvas, vėl pradedi galvoti kažką nerišlaus, kažką sunkiai paaiškinamo, kažką, ko, greičiausiai, negalėtum paliudyti garsiai prieš minią draugų. Pradedi galvoti, kad tai negalėjo būti jis, jokiu būdu negalėjo. Tačiau pats vis dar stovi tarsi įbestas ir visus atsakymus jau pradedi regėti lyg karuselėse krykštaujančius vaikus. O kai išvysti juos, tuomet ir vėl iš nuotraukų išlipa žmonės ir gyvenimas tęsiasi. Ir tada jau žinai, jau esi įsitikinęs – antras kartas visuomet būna kitoks.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.