RITA UŽTUPAITĖ Galiu pavadinti tą būtybę gražiau: barzduku. Saulėtos barzdos garbei. Mano draugystė su nykštalu prasidėjo, kai buvau penkerių. Istorija tokia: kaitri 1975-ųjų vasara, mama iškepė sklindžių priešpiečiams, saulė kaitino pro atvirą langą, šiltas vėjas plaikstė užuolaidą, o aš rankomis galėjau pasiekti obels kamieną

NERIJUS CIBULSKAS Poliarinė naktis atėjo. Iš pradžių švytinčios freskos praslydo netoli horizonto brūkšnio ir ten keletą valandų kybojo. Buvo šiek tiek po pusiaunakčio, kai milžiniški, blausūs paveikslai ėmė judėti ir vienkiemio pusėn. Netoliese nerimastingai kaukė šuo, bet tai manęs neblaškė.

SELMA LAGERLÖF Kartą buvo sena sodyba. Kūčių dieną dangus buvo sunkus lyg prieš pūgą ir pūtė geliantis šiaurys.

REGINA RAGAUSKAITĖ Gulėjom šalimais. Galima sakyti, greta. Nors ir visai nepažįstami. Ir neketinantys susipažinti. (Ne)kaltos aplinkybės. Nebuvo kur dėtis. Pradėjau nužvelginėti: jaunas dar, neapsiplunksnavęs. Bet arogantiškas, „pasikėlęs“ – kaip pasakytų mano mokiniai.

JONAS VAICEKAUSKAS „Kas kam rūpi, tas ir ant liežuvio tupi.“ Pats pasakotojas, sustojęs ir pagalvojęs, suprastų, kad kalbos apie jo sveikatos būklę niekam neįdomios, bet sustoti jam dažniausiai labai sunku. Pirmiausia, akivaizdu, todėl, kad tų sveikatos problemų su amžiumi iš viso atsiranda.

RŪTA JAKUTYTĖ Tomis dienomis buvo labai žvarbu, o oras toks sausas, kad veltui laukėme ko nors iškrintant iš neįžvelgiamai blankaus viršaus. Jau pradėjo gelti rankas, jei jų nesugrūsdavai į kišenes ar neapmaudavai pirštinėm – šis laikas įdomus tuo, kad grįžęs namo ant tų pirštinių galėdavai pajusti dar neišsivadėjusį praėjusios žiemos kvapą

ERNESTAS NOREIKA Kartais atrodo, kad gyveni mažame stikliniame kambarėlyje, kuriame tavo egzistavimą įrodo tik pirštų atspaudų paveikslais nukabinėtos sienos.

IEVA GUDMONAITĖ Atsibundu namuose. Po nakties ilgumo nardymo nesaugiose, nepažįstamose miego erdvėse, nė nežinant, kur iš tikrųjų buvai, ką matei ir jautei (prisimenant nebent atplaišas, fragmentus, atspindžius, ką įvardinti pradedame žodžiu „sapnavau“), grįžtu į saugią, apibrėžtą erdvę, kurioje dauguma mano veiksmų bus daugmaž aiškūs.

AUGUSTAS SIREIKIS „Kaip atsikratyti kostiumo?“ trupei Esi kada matęs lagaminą iš laikraščių? Ne rankinę, prikrautą nespalvotų dienraščių, bet iš laikraščių padarytą lagaminą. Tiksliau, iš vieno. Sėdėjau ant medinių grindų surišęs kojas mazgu po savim ir nemačiau, kas vyksta ant stalo.

PETRAS RAKŠTIKAS Vėjas nuo karščio nualpo, užduso ir išgaravo įlindęs į baltinius, kurie prieš dvidešimt minučių pasikorė ant virvės, skirtos skalbiniams.