Prasti atostogų romanai
„Vieta persikrauti lagaminą“, skelbia kuklus ženklas didžiulio oro uosto angaro kamputyje. Keli stalai, didžiulės svarstyklės ir plastikinė šiukšlių dėžė, skęstanti išmestuose daiktuose, akivaizdžiai per maža numatytam tikslui. Pasirodo, keliautojai yra pasiruošę palikti senus rūbus, kremus nuo saulės ir knygas, kad tik lagamine tilptų atostogų suvenyrai, magnetukai, nutūpsiantys ant kaimynų šaldytuvų, dėžės nematytų sausainių, per brangios skaros ir bižuterija „atostogoms prisiminti“. Bet greičiausiai tie spalvoti neva rankų darbo auskarai irgi nusės stalčiuje, nes į darbą nedrąsu eiti su papuošalais, kurie, grįžus namo, atrodo pigiai ir nekokybiškai. Solidumas, geras skonis, ką pasakys kolegės ir panašiai. Stalas ir šiukšliadėžė – tiek tereikia, kad išsaugotume savigarbą, kad nereikėtų atverti viso lagamino turinio oro uoste ant grindų, kokia gėda, negi nori, kad visi dabar žiūrėtų į tavo triusikus. Nors tiems „visiems“ neįdomu, jų įprastą smalsumą praryja kelionių stresas.
Knygos plonais, jūros vandeniu ir saldžiais kokteiliais sulaistytais viršeliais dažnai yra pirmos aukos, kurių lengvai atsikratome, kai oro uosto darbuotojai be jokio priekaišto (nors mums vis tiek gėda) klausia, ką darysime: persikrausime lagaminus ar mokėsime papildomą mokestį. Nemokėsim, sakom, gailėdami tų dvidešimt eurų, persikrausim, paliksim daiktus, kurie, pasirodo, nėra tokie svarbūs, kaip manėm. Ypač knygos: kelios jų viltingai paliktos ant stalų, neišmestos, tikintis, kad kas nors jas priglaus. Nekyla ranka grūsti į šiukšlių dėžę.
Man pasisekė: kartu keliaujantys turi daug vietos lagamine ir gali priglausti mano knygas. Gyvenam skirtingose šalyse ir greit aptariam planą. Už šešių savaičių būsiu Amsterdame ir jie užsuks kelioms valandoms iš Leideno perduoti mano našlaičių knygų. Paskatinu kompanionus perskaityti tas priglaudžiamas knygas, tiksliau, duodu leidimą. Turbūt geri draugai, jei patikiu knygas, perduodu rimtu veidu, lyg šie priglaustų vaikus.
Sprendimai, kiek ir kokių knygų pasiimti vykstant atostogauti, prasideda namie, prieš visus skrydžius ir kokteilius. Lagaminą atverčiu dažniausiai išvakarėse, nemėgstu švaistyti laiko galvodama, ką dėtis. Vietos nedaug, kiekvienas rūbas ir daiktas strategiškai paruoštas. Susikrauti kuprinę aktyviam poilsiui daug paprasčiau: funkciniai daiktai, keliasdešimt gramų sveriantys šortai, lengvutė striukė nuo lietaus ir važiuojam. Bet šįkart poilsiausiu ramiau ir staiga man prireikia bent keturių suknelių ir trijų knygų (keturių – juk dar vieną pasiimsiu rankoje į lėktuvą).
Svarstymai, ką pasiimti skaityti per atostogas, užima nepamatuotai daug laiko. Paauglystėje ir tomis retomis progomis, kai jau suaugusi atostogaudavau su tėvais ir sesers šeima, vykdavo strateginiai pasitarimai: bandydavome pasiimti knygas, kurias galėtų skaityti ir kiti, jei, bėdai ištikus, jie būtų pabaigę savo pasirinktas. Žinoma, ši problema nėra universali, tai snobizmo apraiška gyvenime, kuriame turiu galimybę atostogauti ir valgyti duoną iš skaitymo ir rašymo. Daugeliui atostogos yra bene vienintelis laikas, kai jie gali be pertraukos skaityti bent kelias valandas, nekankinami nei rutinos, nei darbo skambučių. Atostogos tampa laiku atsigriebti, eksponentiškai padidinti per metus perskaitytų knygų skaitiklio rodmenis, vienintelis laikas perskaityti knygas, kurias visas jų socialinis ratas perskaitė jau pernai, bet jie patys, deja, laiko nerado. Tingios valandos pliaže palaiko iliuziją, kad skaitymas yra hobis. Kad paklausus, ką mėgsti veikt laisvalaikiu, nereiktų juodai meluoti atsakant „skaityti“.
Turint omenyje itin nedidelę lagaminų erdvę, reikia gerai apmąstyti atostogų romanų pasirinkimo strategiją. Kokias knygas verta – jei apskritai verta – įsidėti į lagaminą ar pasiimti „į ranką“? Paradoksalu, bet net jei knyga tikrai gera, atostogų metu ji su jumis negyvens ilgai. Ji pradings šviežios pastos padaže, ištirps taurėje Riochos vyno, išgaruos žiūrint, kaip ant žarijų kepa keturios ar penkios aštuonkojo kojos. Jūsų dėmesį pasiglemš jūra, nesibaigiantis kremas nuo saulės ir gailestis, kad vakar nenusipirkot tos pigios šiaudinės skrybėlės tam kaime, kuriame tik trumpam sustojot kavos.
Sena klišė bando įtikinti, kad skaitymas atveria naujus pasaulius, nukelia į kitas vietas ir panašiai. Ir čia atsiveria matrica. Vykstame atostogų į naujas vietas, kad ten, gulėdami pliaže ar kalnuose po medžiu, galėtume vėl pabėgti nuo savo atostogų. Geriau tikri romanai, jei asmeninės aplinkybės leidžia, nei svajonių.
●
Vienas pirmų atostogų prisiminimų – ant šalto Baltijos jūros smėlio nuolat skaitanti motina ir tėvas, vieną karštą popietę gerą valandą žiūrintis, kaip skruzdės per smėlio kanjoną neša grobį į skruzdėlyną. Su mediniu pagaliuku jis vis bando sutrukdyti skruzdėlėms, nukreipti jų maršrutą – ne iš žiaurių paskatų, bet iš smalsumo ir žaismo. Skaitymas visada buvo neatsiejama atostogų dalis, bet, vis labiau artėdama prie gyvenimo vidurio, darbams vis labiau sunkiant gyvenimo syvus, pamažu imu ieškoti skruzdėlių.
Atostogų antiintelektualizmas vilioja ne tiek savo romantika, kiek pažadu išjungti galvoje tą burną, kuri nuolat kažką kalba, kažką gromuliuoja, vilioja pažadu atitolti, atplėšti nuo kasdieninės aplinkos ir ilgų sąrašų, vardijančių, ką dar turi padaryti tą dieną ar savaitę. Bet darbas nelengvas, reikia kovoti su impulsu griebti knygas iš aukštos neperskaitytų knygų krūvos, dar užsilikusios nuo užpraeitų metų knygų mugės, ar atsiversti „The New York Times“ ar „The Economist“ rekomenduotinų knygų sąrašą ir užkimšti jo turiniu elektroninę skaityklę (išties, atostogų skaitiniai pamažu tampa atskira leidybos industrijos dalimi ar net atskiru žanru). Galbūt atsisakymas skaityti per atostogas primins, kad intelektas ir kultūra, nors ir esminiai asmeninio ir socialinio gyvenimo elementai, nėra vienintelis matas matuoti save (ar kitus).
Antiintelektualizmą kaip atostogų strategiją galima pradėti pamažu: pasiimti tik vieną knygą ar, dar geriau, kultūrinės spaudos, sumažinti skaitymo ambiciją, o gal išgelbėti prastą romaną iš nukainotų knygų krūvos. Nereikės vėliau graužtis, kad mažai perskaitėt per atostogas, nereikės krimstis, net jei ir teks palikti knygą oro uoste, nebus gaila ją išmesti, nereikės laukti šešių savaičių, kada vėl galėsit draugams atiduotas knygas apkabinti. Tebūnie tai odė prastiems atostogų skaitiniams, kuriuos norėsis arba numesti, arba perskaityti per kelias valandas, ir, kaip auksinei žuvelei, iš pradžių suglumti, ką aš čia perskaičiau, o paskui, po trijų sekundžių, pamiršti tą knygą ir eit žaisti su skruzdėlėm. Ir galbūt ši odė sutaupys jums laiko ir tų bemiegių naktų prieš ankstyvą skrydį, kai vartotės lovoje karštligiškai bandydami nuspręsti, kokią knygą pasiimti.
