MARIJA ANTANAVIČIŪTĖ

Kaip būti lietuve

 

Kaip būti lietuve, klausiu grįždama prie vasaros skaitinių ir įvykių, kurie nenugrimzta užmarštin, neiškrenta pro rėčio skyles ir sunkiais akmenimis lieka jo dugne. Savaip, norisi atsakyti. Bet ką tie per vasarą rėtyje užsilikę akmenys sako man? Jie šaukia dusliais balsais – aš negaliu būti lietuvė taip, kaip noriu ja būti.

Mano lietuviškumas turi atitikti šabloną, kriterijus – kitaip aš liksiu nepilna, neautentiška lietuvė. Tai formalus, uždaras ir sąlygotas lietuviškumas, lyg privatus nedemokratiškas klubas, kurio nariai visuomenę analizuoja nematydami prieš akis besiskleidžiančios realybės.

 

 

Tokia ta interneto rizika: netyčia užtikti žodžiai, neplanuotai ir neatsakingai perskaityti, užsilieka ir verčia kitaip išgyventi kasdienybę. Duona šiandien iškilo puikiai, prieš šaudama į orkaitę įspaudžiu į tešlą kmynus ir dviem brūkštelėjimais įpjaunu kryžiaus ženklą. Virtuvės spintelės paviršius miltuotas, kriauklėje mirksta dubuo su jau pridžiūti spėjusiais kietais tešlos likučiais. Aš kepu duoną, bet su kiekvienu minkymo judesiu vis ryškiau prisimenu vasaros pradžioje skaitytą Arvydo Šliogerio straipsnį „Iš ano kranto“.

Kryžius duonoje man jau nebėra tradicijos tąsa, kasdienis, bet iškilmingas pagarbos praeičiai ženklas, leidžiantis ištęsti save laike iki praėjusio šimtmečio. Pasak filosofo, mistinio šio kranto gyventojai, suprask, akli šiandienės kultūros ir technologijų sekėjai, nebemato ano kranto – pasaulio, prie kurio buvome pripratę, iš kurio mus išmetė „nematoma milžiniška katapulta“. Aname krante liko ne tik „droviai, bet vis dar patekanti Saulė“, bet ir „šventoji duona, pažymėta kryžiaus ženklu, o ne supermarketų litanijomis“. Kuriam krantui priklauso mano duona?

Filosofo žodžiai labai stengėsi įdeginti manyje kažkokį gėdos ženklą, kaltę, lyg tai, kad aš, negyvendama Lietuvoje, rūpinuosi, kas nutiks nuo karo nukentėjusioms tautoms, kasdien kelias valandas praleidžiu prie kompiuterio ir telefono ekrano, siekiu mokslo, kuris taip ilgai moterims apskritai buvo nepasiekiamas, panaikina mano teisę įspausti tą kryžių, būti dalimi tos tradicijos. Jis kalba apie tuos kitus lietuvius kaip apie ateivius, kurie užgrobė lietuvybę ir deguto šaukštu subjaurojo medaus upes. Filosofas mane išmetė už borto, nenorėdamas matyti ir pažinti tokių kaip aš. Pasak jo, lietuviai stovi dviejuose krantuose, atskiri, nesišnekantys, suskaldyti.

Paleisti žodžius į gyvenimą nėra sudėtinga, užrašyti jie klusniai ir tvarkingai gula vienas šalia kito popieriuje ar ekrane. Daug sudėtingiau gyventi su pasekmėmis, kurias tavo parašyti žodžiai sukelia: jie neretai strėlėmis atsigręžia į patį autorių, prieš tai skėlę skaitytojams antausį.

Filosofo žodžiai sunkūs. Esu priversta rinktis iš dviejų krantų, taip suprimityvindama ir susiaurindama savo gyvenimą, kasdienes patirtis, kurios eina koja kojon su pagarba tradicijai ir siekiu puoselėti lietuvybę. Viename krante gyvena mano duona, pažymėta kryžiaus ženklu, kartu su upėm, miškais ir nekaltybe. Kitame – ne tik „oksfordų pievelės“, technologijos, atjauta pasaulio vargstantiesiems, bet ir viskas, kas blogai pasaulyje, nuo „narkomanų armijos“ iki „Didžiojo Brolio“, „gyvenimo iš pašalpų“, „verslininkų, bankininkų ir biurokratų“.

Kaip patogu: filosofas į savo krantą pasiima visa, kas gera ir gražu, visa, ką taip lengva pasiekti išsilavinusiems vidurinės klasės lietuviams. Kaip lengva ignoruoti gyvenimo purvą, lyg tai būtų tik asmeninis pasirinkimas, izoliuotas nuo istorijos vystymosi: gyventi vien tik grožio ir tyliai čiurlenančių upelių pasaulyje, „normaliose“ ir pašalpų negaunančiose šeimose, izoliuotiems nuo technologijų, apsimetant, kad tai mūsų neveikia.

Tame aname krante, sako filosofas, „liko žmogus, ir dabar manantis, kad būti „runkeliu“ kur kas garbingiau negu būti piniguočiu, pijaru, gangsteriu, politiku, vagimi ar kekše“. Idealizuoto – realybėje vargu ar egzistuojančio – paprasto žmogaus, paprastojo „runkelio“ garbinimas autoriui kainuoja panieką visiems, siekiantiems finansinės gerovės ar pakeisti Lietuvos politiką. Lyg finansinė gerovė būtų moraliai smerktina, – sentimentas, kurį puikiai perteikia sovietmečiu toks populiarus „supuvusių Vakarų“ tropas. Supuvę, nes turi gerovę, kurios paslapčia visi pavydėjo.

Bet iš tikrųjų daug lietuvių viena koja stovi viename krante, kita – kitame: atsisakymas sėsliai gyventi, tikėjimas viešojo valstybės valdymo, jos biurokratijos prasme ir nauda, technologijų kuriamomis galimybėmis – tai telpa vienoje sąmonėje kartu su stipriu lietuvišku identitetu, tradicijų puoselėjimu, etika ir estetika grįstu gyvenimu. Labai lengva abstrakčiai sukalti manichėjišką argumentą, kuriantį Lietuvos „aukso amžiaus“ mitą. Ir vis dėlto – jei filosofija siekia tiesos, ji negali ignoruoti tos tiesos skleidimosi realybėje. Apmąstydama visuomenę ir pasaulį, renkuosi pragmatizmą, dedu pastangas pažinti biurokratų ir gyvenančiųjų iš pašalpų realybę, kur skleidžiasi tikroji idėjų tiesa.

Žodžiai išduoda kartėlį ir liūdesį. Filosofas skirsto pasaulį subjektyviai: tai nėra takoskyra tarp to, kas tikra ir netikra, tarp to, ką verta puoselėti ir ką reikia naikinti. Tai skirtis tarp to, kas filosofui pažįstama, artima, ir to, ką norint pažinti jam reikia dėti pastangas. Suprasdami ir priimdami pokyčius pasaulyje galime išlaikyti tą nekaltybę ir pagarbą šaliai, apie kurią kalba filosofas. Kategoriškai nubraukdamas sudėtingas žmogiškas patirtis autorius rodo ne tiek erudiciją, kiek drąsos susidurti su tomis patirtimis stoką.

Reikia drąsos eiti į tai, kas nepažįstama, kaip „Stiklo karoliukų žaidimo“ Jozefas Knechtas pasiryžti patirti pasaulį ir pažinti kitą, net jei tai veda prie galimos – žmogaus ar jo idėjų – mirties. Wittgensteinas, sakydamas, kad filosofija viską palieka, kaip yra, nesiskundžia. Jis nurodo, kad filosofija neturėtų analizuoti ir kritikuoti pasaulio kaip abstraktaus teorinio konstrukto, to pasaulio ir žmonių, gyvenančių kažkur liberalioj Europoj. Filosofija gyvenimą turi analizuoti plaukiodama šaltam kalnų ežere, su visu jo krauju, kaulais ir gyvybe.

Šiandien laukdama, kol iškeps duona elektrinėje orkaitėje, galvoju apie savo močiutę, kuri kitaip kepė duoną, galvoju, kiek jos kryžius, įspaustas duonoje, skiriasi nuo mano, kiek mano anūkių duona skirsis nuo manosios.

 

 

Dabar madinga rašyti apie pagarbą ir jos nebuvimą – tai lengviausias būdas nesileisti į pokalbį su kitaip manančiais, išvengti diskusijos. Nes juk diskusijai reikia drąsos ir niekas nenori būti išvadintas bailiu. Būtent apie drąsos, o ne pagarbos trūkumą viešojoje erdvėje reikia daugiau kalbėti.

Pagaliau atsivertus Giedros Radvilavičiūtės naują knygą „Tekstų persekiojimas“, jau įžangos žodžiai, atrodė, išlindo iš puslapių ir stūmė mane tolyn nuo teksto – šie tekstai ne tau, Marija, tu esi dalis kažkokios problemos ir krizės. Žodžiai stumia mane tolyn, nes, užuot priėmusi mano patirtis, rašytoja atriboja mane. Autorė ne tiek persekioja tekstus, kiek jos tekstai – skaitytoją.

Ne vienoje vietoje ji piešia (jaunų) Lietuvą kritikuojančių žmonių šaržą. Tokie žmonės, dažnai gyvenę kitur ir besimėgaujantys pasaulio teikiama kultūrine įvairove, „neretai tampa kokios nors politiškai korektiškos galios ideologijos kempinėmis, o norėdami būti reikšmingi – jos vėliavomis“. Smūgis į paširdžius. Nežinau, ar autorė yra sutikusi daug tų kempinių, kurie, „pasilavinę Paryžiuje, pasidarbavę Briuselyje, o vėliau Maskvoje“, mato Lietuvą kaip amžinai atsilikusią, nemodernią ir homofobišką.

Aš esu sutikusi. Ir labai nemažai. Gal ir pati esu tokia kempinė. Bet šie „Paryžiuje pasilavinę“ žmonės dažnai konstruktyviai kritikuoja Lietuvą norėdami ją pakeisti, jie siekia užvesti diskusijas apie tai, ką būtų galima daryti geriau, ko galima išmokti iš kitų – kaip galima veikti. Tai dažnai yra aktyvi valstybės ir visuomenės kritika, kuri netiesiogiai kviečia imtis pokyčių.

Kūrėjai ir menininkai neretai būna visuomenės kritikai, pirmi pastebintys žmonių kančią, skurdą, neteisybę ir kviečiantys keisti esančią tvarką Zola J’accuse stiliumi. Bet šiandien Lietuvos intelektualinis elitas kviečia išlaikyti dalykus tokius, kokie jie yra, – vien dėl to, kad jie būtų išlaikyti, nes pokytis savaime yra blogis. Ir norintys pakeisti visuomenę – liberalios kempinės – tampa intelektualų neapykantos objektais.

Nerimą kelia intelektualios minties elito baimė. Neapčiuopiama, abstrakti grėsmė, pasiekusi jų ausis tik nuogirdomis ir pavieniais nutikimais, nes taip žmonės gyvena ten, tose liberaliose šalyse. Žmonės, „biurokratai su tunelio vizija“, kaip juos vadina Radvilavičiūtė, arba Šliogerio „Gangsteris ir Pornogigantas“ – jie gyvena kažkur abstrakčioje realybėje, jų patirtys keistai išgrynintos, o gyvenimai primityvūs.

Pacituosiu pačią Radvilavičiūtę: „Vienas išminčius sakė: „Nesvarbu, apie ką mes kalbėtume, mes tepasakome, kas esame.“ Ką liberalaus jauno lietuvio šaržas pasako apie pačią autorę? Galbūt kai ką apie jos nenorėjimą pažinti kitokią lietuvybę ir jos atmetimą? Be galo vertinu ir gerbiu rašytoją už savikritiškumą ir savistabą: „Nuo jaunystės jaučiu kaltę, kad tarp realių žmonių ir manęs yra tarpas, kuris išnyksta bendraujant su žmonėmis paveiksluose, kine, knygose ir net laikraščiuose. Tai dėl to, kad esu egoistė. Bijau pareigų, primesto gyvenimo ritmo, kito charakterio diktatūros, alsavimo, megztinio ir odos. Tik grožinis pasaulis man atrodo rožinis.“

Lietuvai reikia intelektualinio elito, kuris prieitų prie žmonių, pasisveikintų ir iškęstų kito – ir kitokio – žmogaus buvimo šalia realybę.

 

 

Visų tų liberalių kempinių, prie „iPhone“ ekrano mirkstančių runkelių ir pašalpinių gyvenimo nesudėsi į stiklainį su etikete „Kitas krantas“. Žmonės yra daug žmogiškesni. Jie turi ir kasdienio atsparumo, kilnumo, laisvės. Net tie patys biurokratai ir gangsteriai.

Susitaikymas su savo gyvenimo paprastumu, su savo mažumu yra kasdienė daugelio žmonių patirtis, kuri taurina ir išlaiko žmogišką nekaltumą. Ne visi svajojo sėdėti vakarais prie teliko ar bukai spoksoti į telefono ekraną laukdami, kol pasibaigs nuobodi ir nereikšminga darbo diena. Nubraukti kasdienes patirtis kaip kitokias, juos pačius kaip gyvenančius kitame krante – tai visų pirma pagarbos kito žmogiškumui trūkumas. Galiausiai tai arogancijos ir baimės susipažinti su tomis patirtimis ženklas.

Iš dalies ta baimė, besisunkianti iš nemažos dalies intelektualų straipsnių, yra baimė prarasti kažką, kas yra svarbu autoriams, taip pat ir baimė būti paliktam – pasilikti vienam tam kitam krante.

Ir ko iš tikrųjų bijoma? Bijoma didžiojo nyčiško individualizmo, objektyvios moralės, pagrįstos krikščioniška tradicija, griūties. Bijoma Apšvietos projekto išsipildymo, didžiųjų naratyvų griūties, etinio chaoso ir amoralumo, (demokratinio) masių valdymo. Bet visa tai yra vakarykštės naujienos, atšalusios ir išsipildžiusios. Man irgi gaila, kad kolektyvinis prasmės ir moralės kūrimas bendruomenėse bei kolektyvinė tapatybė miršta (tiksliau, mirė), bet pragmatizmas verčia pripažinti neišvengiamą šiandienos individualizmą ir subjektyvumą. Pripažinti ir… judėti toliau, apmąstant, kaip kurti prasminius ryšius tarp žmonių. Pripažinti lietuviškumo įvairovę ir judėti toliau, nesaugant jos, bet džiaugiantis ir kuriant.

 

 

„Aš gyniau Lietuvą, kai tavęs dar nebuvo“, – šaukia vyresnė moteris politikos mokslų studentams protesto Vokiečių gatvėje metu. Žodžiai kaip ietis perveria ir prikala prie sienos. Ar dėkingumas ir pagarba sąjūdininkams negalimi be nuosaikaus Sąjūdžio idealų sekimo? Kitaip tariant, kodėl jauni žmonės turi nuolat išgyventi kaltę ir jaustis nevisaverčiai, kad jie neturėjo galimybės ginti Lietuvą, o dabar mato kiek kitokią Lietuvos viziją nei anuomet Sąjūdis? Ar sekimas tautiniais Sąjūdžio idealais, kad ir kas tai būtų, yra būtina meilės Lietuvai ar net Lietuvos valstybės kūrimo sąlyga?

Kam priklauso Lietuvos ateitis? Kam priklauso lietuvybės ateitis?

 

 

Kartu su vienu universitetu Lietuvoje rengiame tyrimą apie Jungtinėje Karalystėje gyvenančių lietuvių jaunimo poreikius. Transkribuoju bandomosios diskusijos įrašą. Nedvejodama rašau: dadeda, čiut, biškį, bairiai, call centre žmogeliai, delfiai, freelanceriai.

Jų kalba – tai meilės kalba. Tai lietuvių kalba, tai žodžiai, kurie rodo – tiems jauniems žmonėms skauda, jiems rūpi. Ir jiems pikta: kažkodėl jie turi jaustis kalti dėl to, kaip gyvena, kaip nori gyventi, kokia yra jų realybė. Jie yra lietuviai taip, kaip moka jais būti, vieninteliu jiems prieinamu ir įmanomu būdu. Šitam, kitam ar trečiam krante.

 

 

Klausimas, kur mano, kaip asmenybės, kaip moters, draugės ir mylimosios, vieta pasaulyje, yra neatskiriamas nuo klausimo, kur mano, kaip lietuvės, vieta pasaulyje ir Lietuvoje. Lietuviška tapatybė giliai įsišaknijusi manyje, kaip parazitinis vijoklis, niekad nepaleisiantis manęs tiesiog būti pačiai sau. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo.

Bet kolektyvinė kaltė sunkiasi iš socialinės kritikos eilučių ir argumentų. Yra geresni lietuviai ir blogesni lietuviai, ne taip, prastai praktikuojantys lietuvybę, lyg tai būtų pareiga, namų ruošos darbas, kurį visi tingi atlikti. Lyg buvimas pasaulyje ir su pasauliu silpnina ir prastina mano lietuviškumą. Lyg negalėtume džiaugtis vienas kito lietuviškumu – mokame tik ginti jį, visada ir nuo visų, net nuo savų.

Būtent tos kaltės, jos pagrindo ir tikslo nesuprantu. Rašytojai neturi visiems įtikti, bet kodėl, užuot įkvėpus, pritraukus, ištiesus ranką jauniems žmonėms, jų tapatybė ir duotoji realybė yra smerkiamos? Kaltinimas lietuviškumo išdavimu, pasidavimu liberalioms ideologijoms, globaliai tapatybei – tai žaloja visuomeninę psichologinę sveikatą.
Jeigu norite išlaikyti laisvės, istorinės sąmonės ir tradicijų nuovoką, kalbė-kitės, supraskite, kas kelia nerimą jauniems žmonėms, kurių laisvos Lietuvos ir paties pasaulio suvokimas neišvengiamai yra kitoks.

Kas nustato lietuvybės rėmus ir jos turinį? Iš kur atsiranda gairės, kas yra lietuviai ir kaip reikia jaustis lietuviu? Ar apskritai kam nors turėtume suteikti tokią teisę? Tautinės tapatybės apibrėžimas ir reguliavimas yra neįtikėtinai galingas politinis ginklas, kuriuo gali pasinaudoti tiek kairiosios, tiek dešiniosios, tiek patriotinės, tiek priešiškos užsienio jėgos. Lietuviška tapatybė, kuri egzistavo tarpukariu, sovietmečiu, Sąjūdžio metais, nepriklausomybės pradžioje, buvo skirtinga ir keitėsi, formuodama ir tęsdama istorinę grandinę.

Jaunų žmonių, gyvenančių Lietuvoje ar užsienyje, tautinė tapatybė, jų lietuviškumas yra autentiški, kaip ir žmonių, iškovojusių Lietuvai nepriklausomybę. Esame lygiaverčiai ir turėtume būti vieningi kurdami Lietuvos ateitį. Kitaip nei pilietybės, tapatybės klausimas yra paslankus, lankstus ir neformalus. Lietuvio tapatybę reikia demokratizuoti, išplečiant ir atlaisvinant jos turinį. Atribodami kai kurių lietuvių patirtis kaip svetimas, nereikšmingas ir neautentiškas, mes ne tik normalizuojame tam tikrą tautiškumo nelygybę, bet ir atimame iš lietuvių emocinį ir intelektualinį sudėtingumą, o kartu ir visą žmogiškumo grožį.

To grožio idealas – lietuviai stovi viso pasaulio krantuose ir pakrantėse, išdidūs ir skirtingi savo lietuviškumu, bet atradę bendrą kalbą ir vienybę.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.