MARIJA ANTANAVIČIŪTĖ

Duonos ir žaidimų, scenos ir koncertų, arba Kaip pakeisti Lietuvą

 

Britų ministras pirmininkas Haroldas Macmillanas, paklaustas, ko jis labiausiai bijo politikoje, atsakė: „Įvykių, mielas vaike.“ Tokie įvykiai, apie kokius kalbėjo Macmillanas, pernakt sudrasko ir pakeičia socialinius, ekonominius ir politinius santykius. Tokie įvykiai – kultūrinė revoliucija ar ekonominė krizė – palieka įspaudą kolektyvinėje sąmonėje, o kartais ir iš esmės pakeičia valstybės struktūrą ir piliečio vaidmenį joje.

Todėl politikai jų ir bijo. Pokyčiai sukuria nestabilumą ten, kur stabilumas yra siekiamybė. Ir ne be reikalo, nes kiekvienas toks įvykis, prasidėjęs net ir su geriausiomis intencijomis, gali sukelti nenumatytas tragiškas pasekmes. Nušaudamas Pranciškų Ferdinandą, serbas Gavrila Principas nesitikėjo, kad jo veiksmai nuves prie Pirmojo pasaulinio karo ir 20 milijonų aukų.

Bet ką daryti, jei visuomenei reikia pokyčių ir ji nuobodžiauja laukdama tokių įvykių? Žmonės sėdi namie, žiūri televizoriaus ekrane besikartojančias politines laidas, pavargę nuo pastangų, kurios neatsiperka, nuo gyvenimo, kur priežastiniai ryšiai yra sutrūkinėję, kur veiksmas neveda prie pasekmių, kurių tikėtasi. Jie žiūri į valstybę ir neberanda, kaip susieti save su ja. Anksčiau ką nors reiškę simboliai nebeturi atitikmens realybėje, žodžiai, kurie turėtų būti susieti su veiksmu, su politine ir socialine atsakomybe, palengva išnyksta socialinių tinklų įrašų istorijoje, taip ir neišsirutulioję į pažadėtus pokyčius. Politika tampa koncertu, į kurį didelė dalis visuomenės tiesiog nespėjo ar net neturėjo pinigų nusipirkti bilieto.

O politinis elitas vis dar gyvena supaprastintoje realybėje, kurioje tereikia parodyti, kad politikai pažįsta ir supranta eilinius žmones. Ne vienos Vakarų Europos valstybės (prie šios grupės nesivaržydama priskiriu ir Lietuvą, nes Vakarai jau yra ne geografinė, o socialinė ir politinė sąvoka) visuomenė yra taip ištroškusi autentiškumo, kad politikai ima fetišizuoti pačią realybę, tikėdamiesi taip susikrauti politinį kapitalą, ilgainiui atsipirksiantį balsais rinkimuose. Iš čia ir atsiranda politiniai pareiškimai apie tikrus paprastus žmones ir pačių politikų savęs vertinimas kaip esančių arti paprasto žmogaus.

Tačiau kokia prasmė pažinti tuos žmones, jei nežinai, kaip pakeisti jų gyvenimą? Tikros Lietuvos ar tikro lietuvio pažinimas tampa beprasmis, jei politikai neturi vizijos, kaip spręsti realias realių žmonių problemas. Politinė vizija – kur šalis galėtų ir turėtų būti ateityje – tampa svarbesniu politiniu klausimu nei socialinės realybės suvokimas. Ir čia iškyla milijono eurų vertės klausimas: kaip pakeisti tą realybę – šalį ir visuomenę – per daug nesudarkant esamos tvarkos, išlaikant vertingus dalykus ir pakeičiant nebeveikiančius naujais?

Žinant, kaip lengvai nestabilumu ir pokyčių poreikiu gali pasinaudoti nedemokratinės ir populistinės politinės jėgos, rasti būdą, kaip pasiekti efektyvių politinių pokyčių, kurie nesibaigtų kruvinomis revoliucijomis, nėra lengvas klausimas ir, deja, aš į jį atsakymo neturiu. Vargu ar kas turi tokių staigių ir efektyvių pokyčių receptą, na, nebent Švedija, kuriai užteko keleto dešimtmečių, kad iš varganos agrarinės postimperinės valstybės radikaliai pasikeistų į klestintį mokslo ir socialinio teisingumo kelrodį.

Viešojoje erdvėje per mažai kalbama, kaip visuomenėse vyksta pokyčiai: kartais, žinoma, jie būna atsitiktiniai, kartais – lydimi kraujo ir skausmo. Visgi klaidinga manyti, kad vienas Trumpo prezidentinių nurodymų stiliaus įstatymas, beribė reforma ar naujas Seimas yra geriausi būdai pasiekti ilgalaikius pokyčius. Tad klausimas, – kaip pakeisti Lietuvą, kad atkurtume pasitikėjimą politikais, kad būtume motyvuoti dalyvauti valstybės valdyme, įgyvendintume visas gyvenimo galimybes ir kiltume socialinio mobilumo laiptais, – įdomus ne tiek turinio (kokių konkrečiai pokyčių reikia), kiek formos požiūriu: kaip pokyčiai vyksta? Kas už juos turi būti atsakingas? Ir – galiausiai – ar socialiniams ir politiniams pokyčiams reikia scenos ir koncertų?

 

Taurimos Bunkutės nuotrauka

Taurimos Bunkutės nuotrauka

 

 

Esu iš tų žmonių, kurie nuolat burbuliuoja ir nepatenkinti šnypščia, kai gatvėje užstringa už mėgėjo lėtai slinkti siauro šaligatvio viduriu. Kantrybė dažniausiai greitai išsenka ir nepatenkinta sumurmėjusi „atsiprašau“ galiausiai prasibraunu pro erdvinio suvokimo stokojančius pėsčiuosius. Mano savivoka sufleruoja, kad darausi vis mažiau pakanti: tai indikuoja ne tiek mano bjaurų charakterį ar greitą gyvenimo ritmą, kiek požiūrį į laukimą.

Interneto amžius, suteikęs neįkainojamą galimybę bendrauti per atstumą ir pasiekti informaciją akimirksniu, paveikė mūsų lūkesčius – ypač susijusius su laiku. Tinklalapiai turi atsiverti akimirksniu, žinutė turi pasiekti gavėją vos pasirinkus komandą „siųsti“. Pėstieji turi išsidėstyti ant šaligatvio taip, kad greitai einantiems nereikėtų laukti ir šie galėtų lengvai praskrieti pro užstrigusius laike. Pripratus prie neįtikėtino interneto greičio, bet koks laukimas kankina ir vargina.

Socialiniai tinklai kelia ir greitos karjeros lūkesčius: šlovė internete gali būti pasiekiama be didesnių pastangų ar didesnės asmeninės kainos. Šiandien nebūtina kankintis valandų valandas tobulinant amatą, kad apie tave išgirstų pasaulis, – užtenka būti dalimi vaizdo įrašo, tokio juokingo, kad milijonai jį norės pamatyti kuo greičiau. Žinote tą vyruką, kuris Londono turguje dainavo apie vieną svarą kainuojančią žuvį? Jo profesionaliai sukurtas muzikinis vaizdo klipas „YouTube“ surinko 31 milijoną peržiūrų. Lūkesčiai – didžiulis pokytis minimaliomis sąnaudomis, greiti pasikeitimai, greiti programėlių naujinimai.

Technologijos leido tam tikroms gyvenimo sritims vystytis greičiau, o politiniai pokyčiai retai kada įvyksta taip lengvai. Didelius lūkesčius sukėlusi „Twitter“ revoliucija Šiaurės Afrikoje davė visiškai priešingus, nei tikėtasi, rezultatus – diktatoriai nuversti, bet visuomenės vargu ar smarkiai pasikeitė.

Nenuostabu, kad yra norinčiųjų greitų pokyčių ir politikoje: tiesiog išsirinkime naują Seimą, čia ir dabar, naujus veidus, kurie pradės tą politiką iš naujo, kitaip, geriau. Tačiau toks požiūris į pokyčius remiasi klaidinga prielaida, kad nauja yra būtinai geriau. Tad ir jau pritilusios kalbos apie pirmalaikius Seimo rinkimus tėra lengviausias, bet ne efektyviausias ar iš tiesų veiksiantis būdas pakeisti esamą politiką.

Tiesa ta, kad politiniai ir socialiniai pokyčiai, ypač taikos metu, dažnai yra visiškai kitokios formos – didelės pastangos sukelia tik mažus pokyčius. Įpratę nuolat ginti Lietuvą, mes nebežinome, kaip klestėti taikos metu. Intensyvus darbas su socialiai pažeidžiamomis grupėmis, diena iš dienos, nepailstamai dirbant su žmonėmis, kuriems reikia, kad jų gyvenimas apsiverstų, – tokios pastangos dažniausiai duoda daugiau grąžos nei draudimas pirkti alkoholį, tikintis, kad priklausomybės kamuojami žmonės tiesiog patys akimirksniu pakeis savo įpročius. Politinis elitas mano galintis nukirsti kampą tingiai skelbdamas draudimus – taip sukuriama pokyčio iliuzija, tikintis, kad rinkėjai nepastebės. Bet mes viską matom. Matom, kaip valdantysis politinis elitas vis dar ieško priešų valstybės viduje, vis dar bruka žmonėms pokyčius, užuot ieškojęs būdų, kaip įgalinti piliečius, kad šie galėtų mažomis iniciatyvomis patys keisti valstybę.

 

 

Pokyčių klausimas iš esmės skiria ir politines ideologijas, kurias galima apibrėžti pagal jų požiūrį į kaitą. Kairiosios yra pasiryžusios Prancūzijos revoliucijos stiliumi nuversti karalius ir pradėti viską iš naujo – visi puikiai žino Marxo šūkį, esą pasaulį reikia keisti, o ne kalbėti apie jį. Konservatyvesnė mintis į pokyčius žiūri atsargiai, pamatuotai ir saikingai. Britų mąstytojas Michaelas Oakeshottas iš dalies konservatizmą apibrėžia pagal jo požiūrį į pokyčius: konservatoriai yra prisirišę prie šiandienos, prie to, kas pažįstama ir sena, todėl į staigius pokyčius žiūri atsargiai. Pokyčiai dėl pokyčių yra pavojingi ir neatsakingi. Ir visgi konservatyvus žmogus, nors vargu ar pats bus inovatorius, gali prisitaikyti prie inovacijų, vykstančių palaipsniui ir siekiančių pagerinti esamą padėtį. Inovacija, pasak Oakeshotto, turi atspindėti natūralų augimą – tik taip užtikrinsime, kad pokyčių sūkuryje neprarasime to, kas iš tiesų yra vertinga.

Nors Lietuvos visuomenė daugeliu atžvilgių yra konservatyvi, požiūris į pokyčius dažnai yra nepamatuotas ir primityvus. Manymas, kad viena idėja Lietuvai (ar trys, ar keturios…), vienas reikalavimų sąrašas – socialistų perversmo prieš elitą atsišaukimo stiliumi arba, dar blogiau, lyg kaliniai užsibarikadavę kalėjimo virtuvėje ir pro durų plyšį ant lapelio užrašę perduotų reikalavimą gauti geresnius pietus – gali radikaliai pakeisti šalies veidą, yra naivus ir neveiksmingas. Toks požiūris yra problemiškas dar ir dėl to, kad dažniausiai tos idėjos ar reikalavimai gimsta iš elitinio ir politiškai socializuoto piliečių sluoksnio.

Trims idėjoms Lietuvai skirtame tinklalapyje yra pasirašę kiek mažiau nei keturiolika tūkstančių žmonių. Ar tai jiems labiausiai reikia tų pokyčių? Greičiausiai ne: pokyčių reikia žmonėms, kurie negali prisijungti prie interneto, kurie neturi nuolatinių pajamų, kurie negauna pakankamos ir efektyvios paramos iš socialinių darbuotojų, kurie neturi šilto ir saugaus būsto – ką jau kalbėti apie galimybę jį įsigyti. Šąlantiems ir alkstantiems seneliams, vaikams, kurie namų darbus turi ruošti vonioj ant grindų, nes tėvai kituose kambariuose su draugais baliavoja, nė viena iš šitų idėjų neduos pakankamai pokyčių.

Galime lopyti skyles, bet tiesa ta, kad kompleksiškos socialinės ir politinės problemos negali būti tvariai ir ilgam išspręstos vien tik ekspertų. Nei grožis, nei idėjos neišgelbės pasaulio – tik efektyviomis idėjomis pagrįstas pilietinis ir politinis veiksmas. Patys žmonės, kurie bus paveikti tų pokyčių, kuriems reikia sisteminės kaitos, turi dalyvauti ieškant išeičių ir kuriant problemos sprendimus.

 

●        

 

Pakeisti valstybę – tai ilgalaikė ambicija ir atsakomybė, kuriai reikia nenuilstančių ir neišsenkančių pilietinių pastangų. Vien scenos pastatymas ir mitingo organizacinės sėkmės piniginis matavimas („tik pažiūrėkit, išleidom pusantro tūkstančio eurų ir neprašėm nieko mainais“) nurodo siektino pokyčio laikinumą. Jei statome sceną, tai tegul ji stovi visus metus, kaip nuolatinis priekaištas, votis, pašinas. Bet vien mintis, kad reikia vedlių, kurie užsilipę ant scenos iš aukštai vadovautų tiems pokyčiams, kiek liūdina. Juk scenos pastatymas ir išrinktųjų kalbos tik darsyk – ir labai akivaizdžiai tai pabrėžiant, tiesiogiai transliuojant internetu – kartoja „Gyvulių ūkio“ mantrą, kad visi lygūs, bet kai kurie lygesni. Tvariems pokyčiams, deja, reikia tvarių ir ilgalaikių įvykių – ilgalaikio nepasitenkinimo. Išties efektyvūs pokyčiai turi būti daromi žmonių, kurie yra patyrę tokį vargą ar politinio aklumo ir neefektyvumo pasekmes, kad nebegalėdami daugiau kęsti patys imasi veiksmo.

Ir koks didelis kontrastas, kokia praraja žioji tarp dainuojančios minios prieš dvidešimt aštuonerius metus ir dainuojančiųjų ant scenos bei jų besiklausančiųjų 2018-aisiais. Koncertas prie Seimo kovo pabaigoje neplanuotai tapo Dainuojančios revoliucijos šaržu, į dienos šviesą iškėlusiu sopulį – bedantį visuomeninį veiksmą. Pati forma, kuria norėta pakeisti esamą padėtį, suteikė palankią platformą žmonėms, buvusiems susibūrimo priežastimi, – ne tik platformą, bet ir galimybę savo pasisakymais pasityčioti iš susirinkusiųjų. Susirinkusieji nekontroliavo nei formos, nei turinio – to nebūtų galima pavadinti įgalinimu ar visuomeniniu veiksmu. Vienadienis garo nuleidimas ir jokių tęstinių jo pasekmių nebuvimas yra simptomas prasto suvokimo, kaip pokyčiai turėtų vykti demokratinėje valstybėje.

Dainuojanti revoliucija nekvietė kalbėtis ir diskutuoti – ji buvo tas įvykis, kuris nutinka retai, bet iš esmės pakeičia valstybę. Dainuota, kad nebūtų girdėti trūkinėjančių grandinių, dainuojant keitėsi ir Lietuva. Koncertas baigėsi, scena išardyta – dabar pokyčiai taip greit nevyks, reikia mokytis iš naujo, kitaip keisti šalį. Ir visgi, manau, efektyvus, tvarus ir ilgalaikis pilietinis veiksmas gimsta: praverkit langus ir paklausykit – laisvos Lietuvos gatvėse kažkas jau vėl pradeda niūniuoti.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.