MARIJA ANTANAVIČIŪTĖ

Viskas normaliai (apie normalius žmones ir jų santykius)

 

Sally Rooney. Normalūs žmonės. Romanas. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. V.: Alma littera, 2020. 239 p.

Sally Rooney. Normalūs žmonės. Romanas. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. V.: Alma littera, 2020. 239 p.

„Normalūs žmonės“ yra vėlyvojo kapitalizmo kultūrinis greitasis maistas: suvartojama per dieną, skaitant apima intensyvios emocijos, bet pabaigus lieka kažkoks nemalonus sunkumas. Iš dalies tai bindžinama (angl. binge) knyga, panašiai kaip ir be pertraukų žiūrimi „Sostų karai“ ar „Keistesni dalykai“ (Stranger Things). Bet „Normalių žmonių“ magija, – vien JAV buvo parduota virš 300 000 egzempliorių, – yra paprasta: romane kalbama apie normalius žmones ir emocinį jų brendimą, kokį yra patyrę daugelis, bet, deja, ne visi. Kiti nepasistūmėjo toliau mokyklos laikų santykių, per daug susirūpinę, ką pamanys kiti, nuolat konkuruojantys ir besipešantys tarpusavyje.

2018 metais išleistas romanas, o kartu ir neseniai pasirodęs bei jau kultinis tapęs dvylikos trumpų serijų televizijos serialas pasakoja ketverius metus trunkančią airių Konelio ir Marianos draugystės ir meilės istoriją – nuo paskutinių mokyklos metų iki paskutinių bakalauro studijų mėnesių. Santykių kontekstas yra svarbus: Konelio mama dirba valytoja turtinguose Marianos šeimos namuose. Pats Konelis yra vienas iš tų vaikinų, kuriems nieko neprikiši: mėgstamas visoje mokykloje, gerai besimokantis ir priklausantis mokyklos sporto rinktinei. O Mariana visų pirma yra tiesiog negraži (kas nėra tiksliai atspindėta seriale). Nepopuliari, atžagari ir vieniša, kartu nepriklausoma, protinga ir sąmoninga. Bet kažkas juos traukia ir romantiški santykiai, prasidėję fizine aistra, netrukus baigiasi išdavyste, Koneliui nepakvietus Marianos į išleistuvių šokius. Iš šalies paaugliškas ir kvailas konfliktas tik pabrėžia jaunų žmonių daromas klaidas kelyje į brandą: padarę klaidų gailisi, iš jų mokosi ir galiausiai atsiprašo.

Iš mažo šiaurės vakarų Airijos miestelio abu veikėjai persikelia į Dubliną studijuoti Švenčiausiosios Trejybės koledže. Čia dinamika keičiasi: iš darbininkų klasės kilusiam Koneliui sunku priprasti prestižiniame universitete, o Mariana lengvai nardo po socialines grupes ir greit susiranda panašių į save išsilavinusių ir kitaip privilegijuotų draugų. Universiteto metai vėl atneša draugystę, meilę, emocijas, psichologines problemas, smurtinius ir toksiškus santykius.

Kai kalbėjimas, atvirumas ir sąmoningas problemų sprendimas vis dar yra gana retas vyresnių porų santykiuose, jauno žmogaus mokymasis, kaip suvokti ir orientuotis užmezgus romantiškus santykius, kaip identifikuoti savo jausmus ir kurti emocinį intymumą, yra ir labai sena, ir nauja istorija, kurią jauni žmonės išgyvena kasdien.

 

Normalūs žmonės ir jų (ne)normalūs santykiai

 

„Normalūs žmonės“ anaiptol nėra normali airiška istorija, ji kartais vadinama postairiška knyga: kitaip nei, pavyzdžiui, prieš keletą metų išleistoje Eimear McBride knygoje „Mergaitė yra pusiau susiformavęs dalykas“ (Girl is a Half-formed Thing), religija ir atšiaurūs Airijos peizažai čia nebėra tokie svarbūs. Istorija paliečia humanistinį normalumo klausimą, kuris instagramo kartai, – jai tiek daug priklauso nuo išorinio patvirtinimo ir laikų skaičiaus, – yra ypač aštrus ir aktualus. Marianai nereikia normalumo, ji patogiai gyvena savo pačios kūne, nors ir jaučiasi atstumta, nenusipelniusi meilės. Konelis tuo tarpu siekia normalumo kaip statuso. Su tuo normalumu jis tikisi ir saugumo, kurio galbūt trūko augant. Moderni romantika nėra normali. Konelis vienu metu myli ir Marianą, ir savo merginą. Pasak autorės, monogamija labai ilgai buvo idealas, bet ji narsto klausimą, ar tai buvo iš tiesų visų kasdieninė realybė (šią temą ji plačiau nagrinėja romane „Pokalbiai su draugais“). Nei Konelis, nei Mariana neužaugo tradicinėse šeimose: abu gyvena tik su motina, Mariana – ir su broliu. Artima, stabili ir heteronormatyvi šeima daugeliui žmonių nėra nei realybė, nei siekiamybė. Ir kitaip nei mano tradicinės šeimos gynėjai Lietuvoje, tai nereiškia, kad šeimai iškilusi grėsmė. Tai tiesiog socialinis faktas, ilgainiui sąvokos keičia prasmę, taip pat ir šeimos sąvoka.

Kokie santykiai yra normalūs? Klausimas man primena 2017 metais žurnale „New Yorker“ išspausdintą ir kultūrinius raibulius sukėlusią Kristen Roupenian novelę „Kačių žmogus“ (Cat Person). Pasimatymų keistumas, neužtikrintumas, nesugebėjimas tiksliai įvardinti savo jausmų, o kur dar savalaikės amžiaus ir lyties problemos, su kuriomis susiduria jauni žmonės, seksualinės prievartos rizika, išsiskyrimai instagramo ar vatsapo žinutėmis, ghosting, santykiai, kurie nėra santykiai, jie tiesiog yra, na, kažkas, bet nėra įsipareigojimo, nors įsipareigojimo ir nereikia. Orientuotis ir nuspręsti, kas yra priimtina, nėra lengva. Visgi santykių normalumas nepriklauso nuo to, kieno tie santykiai – heteroseksualios ar homoseksualios poros, vienišos mamos ir jos vaiko, draugų, kurie retkarčiais mylisi, – normalumas yra abipusė pagarba, įsiklausymas ir rūpinimasis vieno kitu. Šiandien paaugliai ar jau suaugę, studijuojantys ar ką tik pradėję dirbti įsimylėjėliai nelabai gerai žino, ko tikėtis iš santykių, kaip atrodo normalūs santykiai. Todėl neretai išorinis santykių statusas, – ką pamanys kiti žmonės, – tampa svarbesnis nei abipusė pagarba. Nemanau, kad jie dėl to kalti: iš vienos pusės, visų kartų paaugliams socialinis statusas yra daug svarbesnis, tai – dalis brendimo. Iš kitos pusės, kokį santykių pavyzdį jiems rodė tėvai? Kiek jaunų žmonių mato besiginčijančius tėvus, kurie nenori spręsti konfliktų, atsisako eiti pas šeimos psichologus, bet prie svečių ar viešumoje rodo apsimestinį švelnumą? Tik pikti žvilgsniai, grimasos ir pasyviai agresyvūs komentarai išduoda, kad santykiai visgi nėra tokie jau normalūs.

Trumpas diskursas į šalį: lūkesčių ir normalumo temą gana įdomiai nagrinėja komikė ir rašytoja Shelby Lorman instagramo paskyroje, o vėliau ir knygoje „Apdovanojimai geriems berniukams“ (Awards for Goodboys). Pasak jos, šiais laikais dažnai giriamas elgesys, kuris turėtų būti savaime suprantamas, o ne retenybė. Kartelė taip žemai nuleista, kad norisi girti net elgesį, kuris turėtų būti tiesiog elementaraus žmogiškumo ar mandagumo dalis. Nėra ko girtis, kad vyras siurbia namus ar perskaitė feministinę knygą, – tai tolygu girtis, kad šiandien prabudai.

„Normalių žmonių“ normalumas yra kitoks – jis, sakyčiau, gal net kiek idealus. Marianos ir Konelio draugystė primena, kiek daug santykiuose lieka nepasakyta – mokėjimas būti atviram ir pažeidžiamam yra ne tik brandžių santykių, bet ir brandaus žmogaus bruožas. Tai siekiamybė, pagrindas, ant kurio laikosi tvirti santykiai. Veikėjams tai neateina lengvai, jie daro klaidų ir iš jų mokosi. Nors labai greit prisipažįsta mylintys vienas kitą, užtrunka ne vienus metus, kol pasiekia emocinį intymumą.

Tiek romanas, tiek serialas nebijo parodyti visą jaunų žmonių meilės gamą: smalsumą, džiaugsmą, gėdą, pažeminimą, atgailą, geismą ir jausmą, kai žinai, jog per daug ir per giliai įstrigai savo mintyse. Turbūt knyga ir žavi tuo, kad čia nėra vienos dimensijos: intymumas susipina su galios santykiais, intelektualinė laisvė ir lygybė – su socialine klase. Seksas čia irgi svarbu: nesunku įsivaizduoti, kaip griežti dorovės sergėtojai baisisi sekso scenomis, esą tai skatina nepilnamečių seksualinius santykius. Bet istorijoje pavaizduoti Konelio ir Marianos santykiai yra ne tik saugūs (kaip dažnai televizorių ekranuose ar kine išgirstame veikėjus sakant „tuoj pagriebsiu prezervatyvą“?), bet ir pagarbūs: Konelis nuolat stengiasi užtikrinti, kad viskas, kas vyksta lovoje, vyktų su Marianos sutikimu ir jos laisva valia. Akimirką, kai dalykai pasidaro truputį keisti, jis sustoja. Seksas, kuris yra šiandienos paauglių ir jaunų suaugusių žmonių natūrali santykių dalis, pasak „New York Times“ apžvalgos, yra transformuojantis, gydantis, tai dalis veikėjų bendro supratimo ir komunikacijos.

Su draugais kalbėdamasi apie knygą neretai girdėjau, kad jiems trūko gerai atskleistų antraplanių veikėjų. Knygoje aprašomi dviejų žmonių santykiai kai kuriems skaitytojams yra per daug koncentruoti. Sally Rooney pripažino, kad jos nedomina individualizmas kaip asmenybės filosofija ar individai kaip romano ašis, – ji aprašo žmonių santykius ir stebi, kaip veikėjai keičiasi, keičiantis tiems santykiams. Tai stiprus kontrastas su tokiomis lietuvių auditorijos pamėgtomis knygomis kaip „Stouneris“, kur metodologinis (ir, galima sakyti, kapitalistinis) individualizmas iš esmės iškreipia realią asmenybės vystymosi trajektoriją. Kitoje autorės knygoje „Pokalbiai su draugais“ matome tą patį – veikėjai lyg neegzistuoja už santykių ribų, jie neturi savo individualaus būvio ne tik už santykių, bet ir už sisteminių – kapitalizmo, rasės bei lyties – rėmų. Šios temos atliepia autorės poziciją, jog mūsų pozicijos ir vaidmenys patriarchalinėje ir kapitalistinėje sistemoje yra svarbūs savivokai.

 

Kartos balsas

 

Galbūt dėl to knyga ir vadinama tūkstantmečio kartos romanu. Žmonių, brendusių trečiajame tūkstantmetyje, gyvenimas priklauso nuo pasaulinių politinių, ekonominių ir socialinių jėgų ir struktūrų, kurioms pavienis žmogus negali turėti įtakos. Bejėgystė tampa dažna tokio gyvenimo pasekme – prieglobsčio nuo tų sistemų ieškome santykiuose, kartais net desperatiškai kabinamės į kitus, vystosi kopriklausomybės. Ateities neužtikrintumas ir daugkartinis partnerių skaudinimas žlugdo pasitikėjimą ir atima galimybę atsiskleisti kitam, pasirodyti visame silpnume.

„Normalių žmonių“ istorija parodo emocinį jauno žmogaus brendimą: galbūt tai tik dar viena brendimo istorija, bet ši istorija yra ypač artima ir pažįstama jauniems žmonėms, kurių gyvenimas formavosi naujajame tūkstantmetyje. Pirmiausia, žinoma, yra istorinės aplinkybės. Po 2008 metų finansinės krizės atsigaunančioje Airijoje jaunas žmogus nemato šviesos tunelio gale. Universitetas ir specialybės įgijimas nebėra gyvenimą lemiantis pasirinkimas – galimybėms susirasti darbą, jei neturi tėvų, kurie įtaisytų šiltoje biuro kėdėje, esant menkoms, tampa nebesvarbu, ką studijuosi. Tad kodėl nepasirinkus literatūros ar politikos, sociologijos ar kokios kitos disciplinos, kuri suteikia truputį vilties, kad po ketverių metų bent per nago juodymą geriau suprasi aplink esantį pasaulį ir save.

Žinoma, čia taip pat paliečiamos socialinių klasių ir nelygybės problemos: romanas puikiai atskleidžia, kaip finansinis nepriteklius gali būti stigmatizuojantis, o pagalbos prašymas – žeminantis. Konelio nesugebėjimas paprašyti Marianos leisti jam vasarą pagyventi jos bute parodo, kad skurdas ir finansinis nepriteklius kuria gėdą, kaip rūgštis ėdančią santykius. Tai, kas atrodo savaime suprantama (Mariana vėliau sako: žinoma, jis visada laukiamas), yra nepaprastai sunku iš prašančiojo pozicijos. Tai yra galios dinamika, kuri dažnai pražiūrima, ypač kalbant apie socialinę apsaugą: prašyti paramos niekada nėra lengva, tai yra gėdinga, verčia jaustis menkam, silpnam ir pažeidžiamam. Naujai gauta stipendija Koneliui atveria duris ne tik į saugumą, bet ir į kultūrą bei keliones, taip dažnai priimamas kaip savaime suprantamas vidurinei klasei. Mariana pati sako, kad nepakankamai galvoja apie pinigus ir socialinius skirtumus, ji netgi atsiprašo. Negalvoti apie pinigus ir socialinę nelygybę – prabanga ir privilegija. Koneliui pinigų stygius yra nuolatinis klausimas, todėl prie naujojo gyvenimo, pasak jo paties, priprasti nelengva.

Kita šių dienų realybė yra pasaulis, kuris žada viską. Viskas yra įmanoma, jei tik nori. Masinami šio pažado, jauni žmonės nori visko, bet nežino, kaip tą pasiekti. Dažnai pasirinkimo laisvė, sėkmės pažadas ir sparčiai besikeičiantis pasaulis verčia sutrikti. Pasirinkimas paralyžiuoja. Konelis vienu metu netgi svarsto apie įvairių savo versijų matavimąsi, negebėjimą pritapti ir jaustis savo kailyje. Šiandien Europos (bet taip pat ir didelės dalies pasaulio) bendruomenės gyvena dar vieno didžiojo kraustymosi laikais. Tai iš dalies yra ir finansinės krizės pasekmė: iš mažesnių miestelių kraustomasi ne tik į universitetus, bet ir į didesnius miestus bei kitas šalis ieškant darbo. Kiekvienas emigrantas turbūt yra patyręs tai, apie ką psichologės kabinete kalba Konelis: jis nebegyvena ten, mažame miestelyje, bet nepritampa ir čia, kosmopolitiniame Dubline. Jis nebėra tik valytojos sūnus, bet lygiai taip pat nepritampa ir prie turtingų Marianos draugų, besimėgaujančių vynu Italijos saulėje. Nardymas tarp klasių ir socialinis mobilumas vis dar nėra realybė ir neaišku, ar kada nors bus esamos ekonominės sistemos sąlygomis. Susvetimėję ir nuo savo pačių klasės ar bendruomenės nutolę žmonės nebeturi vietos, bet tai nėra mirties nuosprendis: kokybiškas ir atviras santykis su kitu žmogumi, emocinė branda ir darbas su savimi yra šarmas to susvetimėjimo rūgščiai nugesinti.

Serialo estetika, ypač scenos Italijoje, primenančios filmą „Vadink mane savo vardu“, leidžia prisiliesti prie vasaros, kuria, jei ne pandemijos apribojimai, būtume galėję mėgautis 2020-aisiais – laisvai keliaudami, ieškodami nuotykių. „Normalūs žmonės“ taip pat leidžia prisiliesti prie skaudžių, bet kartu ir pavyzdinių Marianos ir Konelio, dviejų jaunų žmonių, kurių brendimo kelionė daugeliui skaitytojų skausmingai pažįstama, santykių. Nors knygos lengvumas ir paprastumas nemažai daliai per rimtai į save žiūrinčių skaitytojų kels skeptiškumą, veikėjų intensyvios emocijos lieka sąmonėje kiek per ilgai. Ypač žiūrint serialą: norėjosi tiesiog palaikyti herojus, sirgau už juos, kaip sergu už „Žalgirį“. O juk daugeliui patiriančių pirmąją meilę ar pirmuosius santykius būtent to ir reikia – sirgaliaus, žmogaus, kuris pasakytų tai, ką Marianai pasakė Konelis: „Viskas bus gerai. Pasitikėk manim. Myliu tave.“

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.