MARIJA ANTANAVIČIŪTĖ

Pokalbiai su draugais ant Kauno laiptų

 

Kai kuriuos dalykus tenka išgyventi prieš juos suprantant. Ne visada gali laikytis analitinės pozicijos.

                                               Sally Rooney, „Pokalbiai su draugais“

 

Kauno Žaliakalnis stovi užsimaskavęs, meistriškai pasislėpęs tarp namų raudonais čerpių stogais ir margai žalių medžių vainikų, tik laiptai ir funikulierius išduoda, kad miesto centre droviai styro kalva. Tie laiptai, – apytuščiai, užsislėpę ir atšiaurūs, – tai tiltai miestiečiams, jungiantys Žaliakalnį ir Naujamiestį. Jie ne tik palengvina susisiekimą, bet ir yra iš esmės viešosios erdvės, kurios sulėtina miesto ritmą ir kuria erdvę pokalbiui.

Prie Vytauto laiptų pasitikti ateidavo mama arba tėtis, nes buvau per maža viena grįžti namo. Lipdavome žemyn iš šokių pamokų Vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmuose, vis dar stovinčiuose lyg ant to paties kalno, bet toje pusėje jau vadinamo Parodos. Nors tą nedidelę kalvą vadinti kalnu kiek komiška, miestiečių kasdieninėj kalboj ji visada liks kalnu. Tie laiptai, vedantys tiesiai į Laisvės alėją, yra kiek gotiški savo grakštumu ir liūdesiu: jų viršuje apleistas stovi vaikų karuselių parkas, o rudenį senstančios medžių lajos susilieja į spalvotą tunelį virš laiptų ir juo leistis auksinėje popiečio šviesoje norisi lėtai ir atsargiai.

„Bangos“, arba, kaip kauniečiai vadina, „Pompėjos“ (koks didus ir tragiškas pavadinimas aptrupėjusioms betoninėms pakopoms, kilęs nuo šalia esančios „Pompėjos“ kavinės, kurioje taip niekad ir nesu apsilankiusi), laiptais žemyn lipdavome vidurinės mokyklos laikais, nusipirkusios bandelių su cinamonu buvusios radijo gamyklos pastate esančioje bandelinėje, su mokyklos draugėmis aptardamos dieną, nuoskaudas, pasiekimus, klasiokus ir mokytojus. Laiptai vingiuoja kampais, nuo kurių palengva atsiveria šoninė Laisvės alėjos panorama ir kraštelis Nemuno salos.

Stasio Kudoko ir Felikso Vizbaro suprojektuoti, tarp kalvų ir kalvoje įsprausti Kauko laiptai Kauko gatvės gale taip pat glaudžiasi prie restorano: kadaise prabangus, bet mano atmintyje išlikęs amžinai uždarytas ir griūvantis. Tuose rūmuose atradau apleistų pastatų romantiką, nuotykio ir transgresijos skonius, pirmą išpiltą alų, pirmas diskusijas apie knygas, kurios vertė jaustis protingai ir gal net šiek tiek dvasingai. Patys laiptai mane labiausiai domino apačioje esančiu fontanu su gyvūnų galvomis. Vanduo niekada nebūdavo skaidrus, kiek užsistovėjęs, bet pakankamai švarus drėgname vasaros karštyje pakišti kojas.

O Kazio Būgos ir Vinco Mykolaičio-Putino gatvių sankirtoje esantys trumpi Putino, – buvę ir man tebesantys Vaižganto, – laiptai tebeturi žavią aikštelę, nuo kurios patogiai atsiveria Naujamiesčio vaizdas. Toje aikštelėje prie Stasio Kudoko namo patogu sustoti atsikvėpti lipant aukštyn, apsisukti, pažiūrėti į miesto panoramą, lyg paskutinįkart žiūrėtum į miestą, iš kurio ketini išvykti. Toje aikštelėje sustodavome jau gimnazijos laikais, eidami iš mokyklos, apsvarstydami neaprėpiamas gyvenimo galimybes, svajones, kokio gyvenimo norėjom ir tikėjomės. Lėtai lipdama Vaižganto ar netoliese esančiais ir savo statumu atbaidančiais Pelėdų (buvusiais privačiais Fryko) laiptais, stoviniuodama laiptų aikštelėse mokiausi apmąstyti pasaulį ir save jame.

Tomis dienomis, pačioje naujo tūkstantmečio pradžioje, grįžusi iš mokyklos namo neretai leisdavau popietes tyrinėdama Woody Alleno filmografiją, ypač scenas, kur nuo vyno apgirtę niujorkiečiai su buržuaziniu atsainumu kalba apie santykius, idėjas ir tapatybes. Vieną dieną, tikėjau, ir aš sėdėsiu bare gyvenimo nugairintu veidu, gersiu vyną ir dalinsiuosi savo išmintimi. Bet nereikėjo vyninių ar didmiesčio barų su džiazo muzika fone: ant Kauno laiptų, sėdėdama ar eidama, išmokau kalbėtis su draugais, surasti erdvę keistis tame pokalbyje, kurti prasmę sau ir kitiems. Išmokau, kad būtent draugystėje galiu tapti tokiu žmogumi, kokiu norėčiau būti.   

                       

 

Airės Sally Rooney pirmasis romanas „Pokalbiai su draugais“ (Conversations with Friends) žiebė anglakalbiam literatūriniam pasauliui nenutylėtu tūkstantmečio kartos psichologiniu portretu. Fransė su buvusia mergina, o dabar – tiesiog drauge Bobi atlieka sakytinės poezijos (spoken word) pasirodymus Dublino scenose, kur jas pastebi žymi kiek vyresnė rašytoja ir fotografė Melisa. Kai užsimezgusi pažintis įtraukia ir Melisos vyrą, pusėtinai garsų aktorių Niką, poros persiskirsto: Bobi suartėja su Melisa, o Fransė užmezga romaną su Niku. Tačiau knyga nėra tik apie neištikimybę, iš esmės tai Fransės, kuriai tik dvidešimt vieni, suaugimo ir brendimo istorija.

Fransė kartu su Bobi patiria pasaulį per pokalbį: jame viskas gali būti dekonstruota ir suprasta. Viskas tampa analizės, abejonės ir sarkazmo objektu („Kas yra draugas? – klausdavom juokaudamos. – Kas yra pokalbis?“). Pokalbiais su Bobi ir Niku Fransė mėgaujasi „iracionaliai ir jutimiškai, kaip mėgaujuosi kava ar garsia muzika“. Pašnekesiai neužsilieka, nepadeda ugdyti savivokos ar moralinių gebėjimų. Ji reflektuoja visus buvusius ar net neįvykusius pokalbius: skaito senus susirašinėjimus su Bobi, metai iš metų elektroniniame pašte ar mobiliajame telefone saugotus pokalbius, kad turėtų įrodymą sau – ta draugystė iš tiesų egzistuoja. Tie pokalbiai yra savotiška enciklopedija: Fransė ieško raktažodžių meilė, jausmai, lyg norėdama sužinoti ar prisiminti, ką ji pati mano apie tai, lyg norėdama pažiūrėti į ankstesnes savo ir Bobi versijas.

Visgi tas pokalbis neatlieka esminės pokalbio tarp draugų funkcijos: jos atranda pasaulį, bet neatranda, netransformuoja savęs jame. Fransei parašius apsakymą apie Bobi, ši sako: sužinojau apie tave daugiau per dvidešimt minučių nei per pastaruosius ketverius metus. Knygos pradžioje Fransė didžiuojasi esanti emociškai šalta ir atsaini, tačiau analitinė pozicija, kuri jausmus pakiša po sarkazmo šarvais, ilgainiui nebeveikia. Pokalbiuose su kitais žmonėmis, ypač aukštesnės vidurinės klasės Melisos ir Niko draugais, Fransė nesistengia įsiklausyti ar atrasti save, bet konstruoja save tokią, kokią nori matyti: vertą meilės ir šilumos.

Pokalbiai tarp draugų turi turtingą literatūrinę istoriją: intelektualūs Krenlio ir Stiveno Dedalo pasivaikščiojimai Joyceʼo „Menininko jaunų dienų portrete“; senų draugų pokalbis, kuriame tiek daug nutylima, Virginios Woolf „Ponioje Delovėj“ ar Frederiko Moro ir Čarlzo Deslauerio reminiscencijos, kuriomis Flaubertʼas pradeda ir užbaigia „Jausmų ugdymą“. Bet „Pokalbiuose su draugais“ dauguma pašnekesių nėra užbaigti: pasiklydusios intelektualiai greituose ir šmaikščiuose pokalbiuose, draugės nemoka surasti žodžių, kurie kurtų bendrystę ir plėtotų, keistų savivoką ir pasaulėvoką. Tik knygos pabaigoje, po emociškai išsunkiančių įvykių, Fransė sugeba būti atvira sau ir Bobi, gyventi draugystėje ir išsakyti savo emocinius poreikius Nikui. Būtent tie pokalbiai ir jų kontekstai įstumia Fransę į ne vieną sudėtingą situaciją, kol galiausiai ji ima pažinti savo pačios emocijas, o per jas – ir savo santykius su kitais. Kiek galima ir reikia mylėti save, kaip nebijoti būti pažeidžiamam, prašyti pagalbos – tai yra esminiai klausimai, ugdantys žmogiškumą. Ir pokalbiai su draugais – ne tik įvykę, bet ir tie, kurie galėjo įvykti arba kuriems derėjo įvykti, – yra to žmogiškumo centre.

 

 

Pokalbiai, kaip būdas kurti asmeninę ir bendruomeninę etiką, yra alternatyva taisyklių saistomai katalikiškai moralei (ar bet kuriai kitai objektyvumo ir tikrumo siekiančiai ar natūralia teise pagrįstai etinei sistemai), kuri yra paremta neįveikiama bedugne tarp idealo ir realybės ir iš to kylančia kalte. Turint omenyje airišką „Pokalbių su draugais“ kontekstą, romanas nutolsta nuo dažnai airių literatūroje aptinkamų asmeninių herojų grumtynių su katalikybe. Tradicinė katalikiška moralė yra paremta Bažnyčios mokymais, o Fransė mokosi daryti moralinius sprendimus pirmiausia susidurdama su jais situacijose, į kurias ją įstumia bendravimas su kitais žmonėmis. Ji neturi įrankių daryti sprendimus, bet būtent tokių situacijų išgyvenimas kartu su kitais žmonėmis leidžia ne tik sukurti savo nuostatas, bet ir ugdytis moralinius gebėjimus, įskaitant pasitikėjimą bei atjautą.

Aristoteliui atrodė, kad tikrą draugystę gali užmegzti tik tie, kurie yra išsiugdę panašias dorybes, o ir pati draugystė reikalauja tam tikrų dorybių. Draugystė tampa prizu, kurį gauname tapę gerais žmonėmis, nors iš tikrųjų būtent draugystės padeda mums tapti gerais žmonėmis, ji yra saviugdos dalis, o ne tikslas. Nereikia būti ištikimam ar atviram, kad būtum draugas, – to išmokstama draugystėje. Draugė, kuria tapau ant Kauno laiptų, leido man priartėti prie idealo žmogaus, kokia noriu būti. Svarbiausia, draugystėje ir pokalbyje, kuris kyla iš tos draugystės, galima išmokti atlaidumo, kilnumo ir dosnumo – dorybių, kurios sudaro ne tik draugystės, bet ir sveikai funkcionuojančios ir sąmoningos bendruomenės pagrindą. Žmogiškumas ir bendruomeninė moralė nėra išmokstami ar suvokiami priėmus intelektualius argumentus. Būtent draugystėje ir santykiuose su savais bei praeiviais ugdome savo žmogiškumą ir jautrumą kito žmogaus subjektyvumui.

Pasigirstančios kalbos apie vienatvės epidemiją tuo ir baugios, kad, nekurdami santykio su kitais, nesusidurdami su žmonių įvairove, rizikuojame prarasti pagrindinį mechanizmą, per kurį suprantame save, reflektuojame savo ir kitų veiksmus. Naujų žmonių įsileidimas į savo gyvenimą, naujų santykių mezgimas ir plėtojimas yra priemonė kurti ne tik savo asmenybę, bet ir bendruomeninę moralę bei gėrio supratimą. Būtent vieniši žmonės yra lengviau radikalizuojami, nes neturi galimybės vystyti empatiją ir supratimą, kaip vienas ar kitas veiksmas veikia aplinkinius ir kartu mus pačius.

Bičiulystė nėra prizas geriems žmonėms. Tai yra būdas tapti geru žmogumi – geras kaimynas, geras pilietis, geras miestietis visų pirma yra geras draugas, per santykį, kartu išgyventus įvykius ir pokalbius suprantantis, kas gi tas „gėris“ yra.

          

 

Pokalbiai su draugais, ypač seniai matytais, turi keletą etapų. Pirma, čia ir dabar: atsiprašau, kad vėluoju; kamščiai; koks geras oras; ką gersi, kiek laiko Vilniuj, kiek laiko Kaune; ar vis dar ten dirbi, ar vis dar tas darbas nepatinka? Antra, kiti žmonės: kaip vyras, su kuo susitikinėji; mano sesuo ką tik susilaukė dukros, ar nori pamatyti nuotrauką; mano senelė važiuoja atostogų į Japoniją; vienas draugas pasakojo tokią istoriją; mano pažįstama turi tokį darbą; mano aštuoniolikmetė pusseserė susituokė paslapčia, ar gali patikėti? Žmonių istorijos ilgainiui išsirutulioja į trečią stadiją – dalykus: darbo rinka; opera; socialinė neteisybė; neseniai klausiau tokią audioknygą apie tarptautinę teisę; skirtumai tarp vyrų ir moterų lyderystės; socialinių medijų įtaka mūsų dėmesiui. Priklausomai nuo draugės, kiekvieno etapo trukmė skiriasi, kartais trečiojo niekad taip ir nepasiekiam, kartais šokam tiesiai į jį.

Galiausiai, jau susimokėjus bare, abiem nuėjus į tualetą, o gal jau einant vėsia ankstyvo rudens vakaro gatve link stotelės ar „Bolto“, prieš pat išsiskiriant arba, jei lieku nakvoti pas draugę, jau einant valytis dantų, jai klojant man patalynę ant sofos ar man klausiant, kur čia vonios kambaryje užsidega šviesa, atsiveria paskutinis etapas. Drovus ir šykštus žodžių, jis atveria žaizdas, tai, ką skauda, dėl ko abejoju, kuo tyliai didžiuojuosi, mažos pergalės, kurios kitame kontekste skambėtų menkai. Būdama aštuoniolikos, kai dar nebuvau įskaudinta, kai dar nevertinau savo privatumo, nuo tokių dalykų gal būčiau pradėjusi patį pokalbį. Bet dabar išmokau tausoti save. Stovim prie vonios kambario, laikau švarų šeimininkės duotą rankšluostį, vietoj naktinių vilkėdama pasiskolinta maike, ir pokalbyje atsiveria erdvė keistis. Jaučiuosi, lyg ką tik būtume užkopusios stačiausiais Kauno laiptais, stovėtume viršuje ir žiūrėtume į pavakarę, besileidžiančią ant miesto stogų.

Bute užgęsta šviesos, guliu ant išskleistos sofos-lovos, apsikamšiusi svečių patalyne, koridoriuje kniaukia draugės katė ir negaliu nustoti galvoti, kokiu gi žmogumi siekiu būti, kokiu žmogumi jau tapau dėl šios draugystės.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.