Meditacijos nuo galo

 

28/3/2017

Nėra diržo. Atgniaužiu delną ir nuslystu nuo motociklo sėdynės ant asfalto, ant iš paskos važiuojančios mašinos stiklo, nusiritu į pakelės griovį. Blogiausiu atveju turbūt tik susilaužyčiau kelis kaulus, bet inercija ir greitis prilipina prie vairuotojo. Galvoju, ar ta mintis mane bent kiek jaudina Ballardo „Avarijos“ kontekste, bet ne, ji tik truputį verčia nerimauti. Ir tai net ne pirmas kartas ant motociklo, lyg ir nėra ko bijoti. Bet baimė nėra valinga, ji negali dingti lydekai paliepus, man panorėjus. Nėra ir kaltės: baimės nevalia gėdintis, ji kaip apgamas, tamsi ir sunkiai panaikinama. Nebuvo kur slėptis, pasilikom šalme dviese – baimė ir aš.

Iš pradžių gniaužiau jo odinę striukę, kai kirtom juodus peržiemojusius laukus, keliais spaudžiau jo šlaunis, kai vingiavom palei jūros krantą virš šimto kilometrų greičiu. Kelias tai priartėja, tai nutolsta nuo jūros, lenkia golfo laukus, paplūdimius, miestelius, ūkinius pastatus ir jau pamažu apsėjamus laukus. Tamsiose bangose, popietės dulksnoje žybsi dujų gavybos platformos, lyg plūduriuojantys vorai įsitvirtinusios vandenyje. Mašinos viena po kitos pranyksta už nugaros, žmonių nesimato, o aš čia, su nebyliu vairuotoju ir baime šalme.

Ilgainiui greičio nebejaučiu, šalmo viduje ramu, mano veido negairina vėjas, atgniaužiu kumščius, atpalaiduoju jau mausti pradėjusius raumenis. Jaučiuosi kaip vaikas, beužsnūstantis ant mamos pilvo, – prieš akis kiek per greitai bėgant filmo juostai.

 

17/4/2017

– Viskas gerai? – klausia vairuotojas sustojus pailsėti.

– Jo, tik iš pradžių vėl nemažai galvojau apie mirtį.

Pirmiausia reikėtų kur nors užrašyti savo slaptažodžius, kad šeima galėtų prieiti prie mano dokumentų. O ar kam reikės tų mano dokumentų? Nepabaigtų apsakymų, šimtų dienoraščio puslapių? Jei niekas nežiūrės ir nenaudos dokumentų mano kompiuteryje, ar jie vis dar egzistuos? Krūva beletristikos – ilgai maniau, kad šis žodis kilo iš prancūziškų belle et triste, gražus ir liūdnas. Bet ne, tai tik belles-lettres, tik literatūra.

Stengiausi nukreipti mintis, pakreipiau galvą pažiūrėti į spidometrą, bet, rodyklei viršijus devyniasdešimt kilometrų, nusisukau. Jaučiausi sustingusi, panašiai kaip pabudus pirmomis akimirkomis: nejaučiau kūno, bet suvokiau, kas darosi aplink. Ryte primerkusi akis stebi pro žaliuzes besiskverbiančią šviesą, o dabar saulė jau netoli horizonto – užpildo dangų, šviesa stačiai krenta man ant veido. Kojomis jaučiu variklio šilumą, išmetamųjų dujų vamzdžio karštį – niekada nebūčiau pagalvojusi, bet čia jauku.

Važiuojam per tiltą, visus du su puse kilometro, jūra blizga šviesoje, laivai ir laiveliai, gelbėjimosi valtys ir kruiziniai laivai – niekur neplaukia, bet sustingę bangose gėrisi ankstyva pavasario šviesa, o aš noriu atlošti galvą, iškelti rankas į viršų ir šaukti, išpūsti visą orą iš plaučių – gyvybė tiesiog degina, degina iš po odos.

 

18/6/2017

Viskas atrodo daug arčiau nei važiuojant mašina. Turbūt dėl kvapo. Važiuoju truputį pakėlusi šalmo stiklą, kad bent kiek oro įeitų ir stiklas nerasotų. Mano nosis virpa nuo vėjo, kuris atneša vis naujus kvapus: atsklinda nušienautų pievų, šviežios žolės, augančių daržovių, gal net paties augimo, žalios spalvos, celiuliozės kvapas. Jis primena kaimą, dar šiltą pieną, kvepiantį šlapia žole. Vaikystė, obuoliai, rinkti nuo žemės ir trinti į nešvarius marškinėlius prieš atsikandant – jie sugrįžo dalelei akimirkos. Nežinomais keliais lekiant dideliu greičiu svečioje šaly kvapas randa būdą ištraukti intymiausius ir nekalčiausius prisiminimus. Prisiminimai, retai lankomi ir neprižiūrimi, šviečia silpna šviesa atminties tuneliuose. Tai nenaudingi prisiminimai, jie nepatenka į įdomias istorijas, kurias pasakoju draugams, ar stiprias emocijas sukeliančius, gyvenimą keičiančius įvykius, prie kurių mintyse nuolat sugrįžtu.

Javai jau sudygę, o kai kur ir mažytės varpos ošia pakelėse. Nežinau, ar iš tikrųjų galiu jas užuosti ar tai įsivaizduoju. Bet jie arti, susipynusių javų paklodę, atrodo, galiu paglostyti, lyg tankų šuns kailį.

 

14/7/2017

Lėtai temsta, žmonės uosto restoranuose tyliai valgo, iš lauko jie atrodo lyg nebylios lėlės lėlių teatre. Mes valgom žuvį su bulvytėmis lauke, ant suoliuko, keistas patiekalas be jokių žalumynų. Bet čia išimtis, čia juk geriausia žuvis su bulvytėmis visoje pakrantėje, specialiai važiavom.

Mažas miestelio uostas pilnas jachtų ir žvejybinių laivelių, bet, atrodo, jie niekada to uosto nepalieka ir niekad neatplaukia naujų. Molo gale įsikūrusios kelios karuselės, tuštokose palapinėse groja neįkyri muzika. Kita vertus, ketvirtadienio vakaras, nėra ko norėti.

– Nori stebuklo? Galiu padvigubinti žuvėdrų skaičių, – sako vairuotojas ir numeta atšalusią bulvytę žuvėdrai. Numeta antrą ir jos siekia jau dvi žuvėdros. Numeta trečią ir į mus žiūri jau keturios. Metas sprukti.

Užsidėti ar nusiimti šalmą su akiniais niekada nėra seksualu ar gražu. Nusiimu akinius, užsidedu šalmą ir tada paprašau vairuotojo kiek praplėsti šalmo šonus, kad užsidedant akinius kojelės ne taip pjautų smilkinius.

Grįžtant lyja, aš slepiuosi už vairuotojo nugaros. Šiandien jis – mano užuovėja. Tik ant kelnių ties keliais atsiranda dvi tamsios vandeningos dėmės.

 

20/8/2017

Buvo per karšta ir per šviesu. Delnai odinėse plastiku apkaustytose pirštinėse vienu metu ir drėko nuo prakaito, ir šalo nuo vėjo. Prie knygų lapų pilkumos ir bibliotekos prieblandos pripratusioms akims reikėjo kiek laiko, kol apsiprato su ryškiu pasauliu. Kurį laiką nuo intensyvios šviesos pasaulis atrodė juodos ir baltos spalvų, švytintis intensyvumu, kaip ne iki galo išryškintos Man Rayaus nuotraukos. Tik vėliau susigriebiau, jog šalme buvo papildomas tamsus stikliukas, šydas nuo saulės.

Laukai spindėjo persirpusiu derliumi, pasirengusiu kombaino žirklėms. Daug laukų jau buvo atlaisvinti nuo naštos, tik aštrios ražienos styrojo. Supratau nevartojusi žodžio „ražienos“ nuo pokalbių su mama apie jos vaikystę, o gal nuo „Parduotų vasarų“ pradinėje mokykloje. Likę buvo daugiausiai miežių laukai, banguojantys vėjyje savo ūsuotomis galvomis. Greit ir jie atsidurs mano alaus bokale, viskio stiklinėj ir pusryčių košėj.

Norisi iškelti rankas virš galvos ir siekti link saulės, kaip tie miežiai, linguoti ir leisti vėjui košti mano kūną, judantį virš šimto kilometrų greičiu tuščiame kelyje.

Sustojome jau kito miestelio akmeniniame uoste. Atoslūgio apnuogintam paplūdimy šunys vaikosi žuvėdras, o nedidelės spalvotos valtys, įstrigusios šlapiame blizgančiame smėlyje, ištemptomis virvėmis pririštos prie metalinės uosto tvoros, rodos, tik ir veržiasi atgal į jūrą.

Sėdim ant medinio suolo, per Forto užutėkį matosi Artūro kėdė ir visa Edinburgo pakrantė. Raudonai šviečia Forto geležinkelio tiltas. Atrodo, gedim.

Pirmąkart blizgiame vairuotojo šalme pamačiau savo atvaizdą, akinius ir sustingusį veidą iš už stiklo. Lyg daugiau manęs nebūtų likę, tik atspindys, visa kita – lekia, linguoja, šoka miežių šokį. Bet šokis liūdnas ir atsargus, lyg miežiai jaustų atvažiuojant kombainą.

 

2/9/2017

Vis dar šilta, nors temsta greit ir parvažiavome jau tamsoje. Laukai vėl juodi, perakėti, perauklėti, išguitas visas augimas ir celiuliozė. Viena kita pabaisiška mašina dar lėtai ridenasi laukais, kai kurios iš jų turi didžiulius prožektorius, primenančius futbolo stadionų šviesas.

Aš jau nebijau. Užsigalvojusi tik vos vos kabinuosi vairuotojui už liemens, jis turi naują uniformą, tvirtą medžiaginį švarką su plastikiniais sutvirtinimais nugaroje – kieta glaustis. Visos metaforos, kad reikia imti vairą į savo rankas, kad reikia nusėsti nuo keleivio sėdynės, ieškoti savo kelio, abstrakčiai sukasi galvoje. Jau gedėjom, dabar važinėjamės, kad iki galo išgyventume tą katarsį vienas už kitą, apsivalytume ir surastume vadinamąjį closure, užbaigimą. Užsilenkė vasara, užsilenkė ir šiluma.

Prieš kelias dienas internete žiūrinėjau motociklų modelius, estetikos nuolat ieškančios akys greit surado seną „Royal Enfield“, iškart nusprendžiau jį paversti svajone. Taip atsiranda svajonės – sąmoningai siekiant užpildyti tuštumą, senas svajones pakeisti naujomis.

Nežinau, ar dar snūduriuosiu nuo galo. Galbūt viena lėksiu dideliu greičiu, be saugos diržo. Bent žinau, jog kas atrodo mirtina, gali išlaisvinti ir įgalinti. Nustojau bijoti ir visų tų savo kelio ir vairo savo rankose metaforų – juk jos lengvai gali tapti gyvenimu.